- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eAS-1070-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01129-2026-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- PRS1
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Ivetos Pelienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) užskaityti anksčiau sumokėtą žyminį mokestį (žr. Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI2-10139-780/2026); 2) patenkinti pareiškimą ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą (atsakovą – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba)) pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių, žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str.); 3) taikyti skubiai smurtautojo užkardymą, reikalavimų užtikrinimo priemones (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 str. 3 d. 1–3 p.), užtikrinančias pareiškėjo galimybę disponuoti pas atsakovą turimomis / sukauptomis lėšoms, pragyvenimui pasibaigus nedarbo draudimo išmokos mokėjimui, skubiai skirti / tęsti nedarbo išmokos mokėjimą (Konstitucijos 52 str.).
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu.
Šalies argumentai
Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde prašo įpareigoti viešojo administravimo subjektą (Fondo valdybą) pašalinti padarytą pažeidimą ir skubiai skirti / tęsti nedarbo išmokos mokėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, nors pareiškėjas savo skunde nekėlė reikalavimo dėl VSDFV ar skyrių priimtų sprendimų panaikinimo, tačiau susipažinęs su pareiškėjo argumentais ir skundo priedais, teismas darė išvadą, kad skunde keliamas ginčas iš esmės susijęs su pareiškėjo prašymu skirti / tęsti nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimą, kurio netenkino VSDFV Panevėžio skyrius.
Buvo nustatyta, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2025 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (9.26E) NI_SP1E-7788 „Dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką“ pareiškėjui buvo skirta nedarbo socialinio draudimo išmoka vienuolikai mėnesių iki 2026 m. sausio 27 d. Pareiškėjas 2026 m. sausio 21 d. pateikė prašymą pratęsti nedarbo išmokos mokėjimą, 2026 m. vasario 10 d. pateikė prašymą skirti išankstinę pensiją ir 2026 m. vasario 25 d. pateikė skundą, kuriame prašo skirti / tęsti nedarbo socialinės draudimo išmokos mokėjimą. VSDFV Panevėžio skyrius 2026 m. vasario 10 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-10836, atsakydamas į pareiškėjo 2026 m. sausio 21 d. prašymą pratęsti nedarbo išmokos mokėjimą, nurodė įstatymo nuostatas dėl nedarbo išmokos mokėjimo terminų ir šios išmokos nepratęsė, išaiškino teisę kreiptis su skundu į VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. VSDFV Panevėžio skyrius 2026 m. vasario 24 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-14170 dar kartą atsakė pareiškėjui, kad dėl prašymo pratęsti nedarbo išmokos mokėjimą atsakė 2026 m. vasario 10 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-10836, ir paaiškino, kad išmokėjus visą nedarbo išmokos mokėjimo trukmę, ilgiau ją mokėti neturi teisinio pagrindo, nors pareiškėjas ir turi bedarbio statusą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas pabrėžė, kad aptariamo pobūdžio administraciniams ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, VSDF teritorinių skyrių sprendimai turi būti skundžiami VSDFV.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui kartu su skundu nepateikė nei skundų, teiktų VSDFV, kuriais būtų apskųsti VSDFV Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 10 d. raštas Nr. (9.47E)DV_S-10836 ir 2026 m. vasario 24 d. raštas Nr. (9.47E)DV_S-14170, nei VSDFV sprendimų, priimtų išnagrinėjus skundus privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka dėl nurodytų skyriaus sprendimų. Konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Dėl pareiškėjo prašymo užskaityti ankščiau sumokėtą žyminį mokestį, teismas pastebėjo, kad pareiškėjo nurodomoje Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI2-10139-780/2026 nurodoma, kad kartu su skundu pateiktas žyminio mokesčio apmokėjimo dokumentas, iš kurio matyti, kad pareiškėjas 2026 m. sausio 20 d., kreipdamasis į teismą, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Teismas minėtoje 2026 m. kovo 17 d. nutartyje taip pat išaiškino, jog nors pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą pareiškėjui turėtų būti grąžintas sumokėtas žyminis mokestis, tačiau jis buvo užskaitytas Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų administracinėje byloje Nr. eI2-6472-426/2026, o minėtoje byloje 2026 m. sausio 29 d. nutartimi jau išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas. Patikrinus teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dienos dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu Regionų administraciniam teismui yra pateikęs daugiau nei 30 skundų, prie kurių pridėjo tą patį mokėjimo dokumentą. Nenustatęs galimybės identifikuoti, kad žyminis mokestis yra sumokėtas už šio skundo padavimą, teismas nurodė, kad pagrindo grąžinti žyminį mokestį nėra, t. y. šioje byloje žyminio mokesčio įskaitymo ir grąžinimo klausimo nesprendė.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo; 2) pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės tikrovės; 3) taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui (teisę) disponuoti „atsakovo varžomas disponuoti turimas / sukauptas lėšas, pragyvenimui / išgyventi“. Pareiškėjas nurodo, kad teismas eiline, kartotine nutartimi nevykdo teisingumo, neužtikrina sąžiningo bylos nagrinėjimo ir be pagrindo varžo pareiškėjo teisę į pažeistų teisių bei interesų gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.
Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).
ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Atsisakyti priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai atitinkamai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka įstatyme nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai), o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą šia tvarka nepasinaudojo. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį – Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (toliau – Fondo administravimo įstaigos) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) ir Fondo valdybos teritoriniai skyriai. Pagal šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimais, privalėjo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog tokia tvarka pasinaudojo, pagrįstai skundą (pareiškimą) atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-493-624/2026; 2026 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-926-815/2026; kt.).
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-822/2024; kt.). Tačiau pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą (Fondo valdybą) pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių) nenurodė, kokį konkrečiai jo teiktą prašymą atsakovas atsisakė nagrinėti ar vilkino prašymo nagrinėjimą.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti, kad Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai neatitinka tikrovės. Toks reikalavimas nenagrinėtinas teismuose (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), nes Konstitucinio Teismo nutarimai ir juose pateikiama argumentacija negali būti ginčo teisme dalyku (nepatenka į kito teismo jurisdikciją).
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai priimtas nagrinėti skundas (ABTĮ 70 str.), tačiau šiuo atveju pareiškėjo skundas (pareiškimas) nepriimtas nagrinėti, todėl nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.