Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2022 m. sausio 29 d. taikė ieškinio senatį ir nagrinėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 30 d. iki 2024 m. sausio 29 d.

Teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo esą patirtos neturtinės žalos, kuri jam turi būti atlyginta pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje, ir dėl to skundą atmetė.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019; ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; ir kt.). Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teises, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl to pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; ir kt.).

Teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba pirmosios instancijos teismo prašė taikyti senatį pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Pravieniškių 1-ajame kalėjime buvo laikomas nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2024 m. sausio 29 d., o į teismą kreipėsi tik 2025 m. sausio 30 d. ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį delsimą.

Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjui buvo žinoma apie galbūt netinkamas kalinimo sąlygas, tačiau jis dėl jų nesikreipė į teismą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2022 m. sausio 29 d.

CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl to, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas su kitais asmenimis, kas prieštaravo psichiatrų ir psichologų rekomendacijoms.

Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų atskirą laikymą pataisos įstaigose ginčo laikotarpiu reglamentavo Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), kurio 70 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2023 m. sausio 1 d.) numatė, jog nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, taip pat skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji ir teisę be sargybos arba palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų turintys nuteistieji. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis, kai gali kilti grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, taip pat kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisės aktų pažeidimui ir būtina pažeidimą darantį ar padariusį nuteistąjį izoliuoti, pataisos įstaigos direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno sprendimu gali būti ne ilgiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Nuteistieji vieni nuo kitų izoliuojami arba atskirai laikomi ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.

2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusi BVK 74 straipsnio redakcija numatė, kad nuteistieji atskirai vieni nuo kitų turi būti laikomi: vyrai – atskirai nuo moterų; nepilnamečiai – atskirai nuo pilnamečių; nuteistieji – atskirai nuo arešto bausmę atliekančių nuteistųjų; buvę ir esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, pirmąjį kartą atliekantys laisvės atėmimo bausmę, – atskirai nuo kitų nuteistųjų. Nuteistieji vieni nuo kitų izoliuojami arba atskirai laikomi ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Teisingumo ministro nustatyta tvarka atskirai vieni nuo kitų gali būti laikomi ir kiti, šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti, nuteistieji.

Pagal BVK 75 straipsnį, nuteistasis, kai gali kilti grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, taip pat kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio teisės pažeidimui ir būtina besirengiantį daryti teisės pažeidimą arba teisės pažeidimą darantį ar padariusį nuteistąjį izoliuoti, ne ilgiau kaip keturiasdešimt aštuonioms valandoms izoliuojamas nuo kitų nuteistųjų, iki bus priimtas sprendimas dėl šio nuteistojo laikymo sąlygų. Šis nuteistojo laikinas izoliavimas nelaikomas drausmine nuobauda.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (redakcija, galiojusi iki 2023 m. sausio 1 d.) 13 punktas numatė, kad atvykę į pataisos įstaigą nuteistieji per 5 darbo dienas nuo jų atvykimo suskirstomi į gyvenamąsias patalpas (kameras). Skirstant nuteistuosius atsižvelgiama į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes, kitas asmenines savybes ir laikomasi Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Pirmą kartą į pataisos įstaigas atvykę nuteistieji, kuriems skirta terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, priskiriami paprastajai grupei. Nuteistųjų (suimtųjų) paskirstymo į kameras tvarką nustato pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus), kurioje laikomi nuteistieji (suimtieji), direktorius.

Nuo 2023 m. sausio 1 d. galiojančių Laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2022 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444, 14 punktas numato, kad atvykę į bausmės atlikimo vietą, nuteistieji per 5 darbo dienas nuo jų atvykimo suskirstomi į gyvenamąsias patalpas (kameras). Skirstant nuteistuosius atsižvelgiama į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes, kitas asmenines savybes ir laikomasi Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų atskiro laikymo reikalavimų. Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias patalpas (kameras) tvarką nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius.

Pagal Laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 20 punktą, suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo vietoje izoliuoti arba atskirai vieni nuo kitų gali būti laikomi: suimtieji ar nuteistieji, pirmą kartą atvykę į suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo vietą – atskirai nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų; suimtieji ir nuteistieji, nevykdantys nustatytų pareigų ir (ar) nesilaikantys jiems nustatytų draudimų – atskirai nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų; suimtieji ir nuteistieji, kuriems teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos – atskirai nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų; į paprastąją, drausmės ar lengvąją grupes priskirti nuteistieji – atskirai kiekvienai grupei priskirti nuteistieji nuo kitoms grupėms priskirtų nuteistųjų; nuteistieji, kuriems nustatyta didelė nusikalstamo elgesio rizika – atskirai nuo nuteistųjų, kuriems nustatyta žema arba vidutinė nusikalstamo elgesio rizika; nuteistieji, kurie nedaro pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką – atskirai nuo nuteistųjų, darančių tokią pažangą; nuteistieji, kurie vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 37 straipsnio 3 dalimi perkelti iš pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų drausmės grupės arba grąžinti į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą, – atskirai nuo kitų uždaro tipo bausmės atlikimo vietos paprastojoje grupėje laikomų nuteistųjų; kiti suimtieji ir nuteistieji, jei kitais būdais ar priemonėmis nėra galimybės užtikrinti laisvės atėmimo vietų įstaigos saugumo.

Taisyklių 22 punktas numato, kad sprendimą dėl suimtųjų ar nuteistųjų izoliavimo arba atskiro vienų nuo kitų laikymo priima laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas. Šiame sprendime turi būti nurodyti jo priėmimo motyvai, suimtieji ar nuteistieji, kuriems taikomas izoliavimas arba atskiras laikymas vienų nuo kitų, izoliavimo arba atskiro laikymo būdas, prireikus tokio izoliavimo ar atskiro laikymo vienų nuo kitų trukmė.

Iš byloje esančių pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad gydytojų psichiatrų rekomendacija, esant galimybei pareiškėją kalinti kameroje vieną, nes būdamas su kitais asmeninis jis jaučia nerimą, pateikta tik 2023 m. rugsėjo mėn., ir nuo 2024 m. sausio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas. Tačiau pažymėtina, kad aptartas teisinis reguliavimas nenumato imperatyvios pareigos laisvės atėmimo vietos administracijai laikyti asmenį gyvenamojoje patalpoje vieną, net ir esant gydytojų rekomendacijoms. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų laisvės atėmimo vietos pareigūnų veiksmų nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, juo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, nenurodo konkrečių nesutikimo motyvų, o tik abstrakčiai teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumas ir neteisėtumas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė materialiosios teisės normų, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.