Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Urbanavičiūtė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Š. V. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Š. V. ieškinį atsakovei V. V. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, bei atsakovės V. V. priešieškinį ieškovui Š. V. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija byloje - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Atsakovė V. V. (toliau – atsakovė) prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš ieškovo Š. V. (toliau – ieškovas) laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams D. V., A. V. (toliau dukros arba vaikai) periodinėmis išmokomis kas mėnesį kiekvienam vaikui po 423 Eur iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Prašyme atsakovė nurodė, kad ieškovas nuo 2026 m. balandžio 1 d. neteikia vaikams išlaikymo, o šiuo metu atsakovės gaunamų pajamų neužtenka tam, kad visiškai patenkintų savo ir vaikų būtinuosius poreikius.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismo nutartis nepagrįsta, priimta neįvertinus esminių faktinių šeimos gyvenimo aplinkybių, pažeidus šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir proporcingumo principus.

Teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog dukros faktiškai su abiem tėvais būna po lygiai, t. y. pagal 50/50 modelį. Vaikams būnant su ieškovu, jis taip pat patiria vaikų išlaikymo išlaidas, todėl laikino išlaikymo priteisimu po 300 Eur kiekvienai dukrai nepagrįstai perkeliama visą piniginė išlaikymo našta ieškovui.

Ieškovo realios pajamos šiuo metu yra apie 1 076,26 Eur bedarbio išmoka, todėl 600 Eur per mėnesį išlaikymo suma sudaro daugiau kaip pusę jo gaunamų pajamų. Be to, ieškovas turi būsto nuomos, maisto, transporto ir kitas būtinas išlaidas.

Teismas turėjo įvertinti ir atsakovės gaunamas išmokas vaikams, taip pat aplinkybę, jog jis pats tiesiogiai tenkina vaikų poreikius, kai dukros būna pas jį. Priteisto laikino išlaikymo dydis neatitinka proporcingumo principo. Ieškovas privalo ne tik pervesti pinigus atsakovei, bet ir tiesiogiai išlaikyti vaikus tada, kai jie būna su juo. Dėl to susidaro situacija, kai ieškovas du kartus prisideda prie vaikų išlaikymo.

Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išnagrinėtas ieškovui apie tai nepranešus, todėl jam nebuvo suteikta galimybė iki nutarties priėmimo pateikti duomenis apie savo pajamas, išlaidas, faktinį vaikų priežiūros grafiką ir vaikams tenkančias išlaidas.

50/50 vaikų priežiūros modelis tarp šalių nėra nustatytas, o faktinė bendravimo tvarka neatitinka lygiaverčio vaikų gyvenimo su abiem tėvais modelio. Vaikai nuolat gyvena su atsakove, o ieškovas su jais praleidžia tik dalį savaitės ir savaitgalių.

Ieškovas pateikė tik tokius dokumentus, kurie niekaip nėra susiję su vaikų išlaikymu ir tik rodo tam tikras paties ieškovo išlaidas. Nepateikta įrodymų apie ieškovo faktiškai vaikams teikiamą išlaikymą, patiriamas išlaidas ar konkrečius vaikų poreikius, kuriuos jis tenkina. Vien deklaratyvūs teiginiai apie vaikų maitinimą ir priežiūrą negali būti prilyginami tinkamam materialinio išlaikymo teikimui.

Jeigu ieškovas teikia paramą savo motinai ar kitiems giminaičiams, arba turi prievolių bei skolinių įsipareigojimų, tokios aplinkybės nešalina ieškovo pareigos teikti išlaikymą vaikams. Be to, ieškovo atlikti mokėjimai motinai po 150 Eur per mėnesį yra laikotarpiu nuo 2024 m. m. gruodžio iki 2025 m. spalio mėnesio. Nėra duomenų, kad tokie mokėjimai yra atliekami iki šiol.

Ieškovas turėjo galimybę pateikti duomenis apie savo pajamas ir turtą tiek kartu su procesiniais dokumentais, tiek su atskiruoju skundu, tačiau to nepadarė. Duomenų apie savo turtinę padėtį ieškovas galimai neteikia sąmoningai, siekdamas nuslėpti tikrąją savo turtinę padėtį ir tokiu būdu bandyti išvengti pareigos teikti išlaikymą. Iš viešai skelbiamų duomenų, ieškovas socialiniame tinkle Facebook pristatomas kaip vienas UAB Avilix Construction įkūrėjų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovas prie atskirojo skundo pridėjo būsto nuomos sutartį, paskolos sutartis, pavedimus V. V.. Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė antstolio patvarkymą.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl šalių pateiktų papildomų duomenų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, be to naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes šalys dėl pateiktų naujų įrodymų turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, todėl proceso dalyvių teisės į operatyvų procesą nebus pažeistos, todėl tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui šalių pateikti įrodymai priimtini. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo

Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš ieškovo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams D. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. V., gim. (duomenys neskelbtini), po 300 Eur per mėnesį kiekvienai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas yra viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Šios priemonės tikslas – užtikrinti vaiko teisę į išlaikymą ir apsaugoti prioritetiniais laikomus nepilnamečio vaiko turtinius ir neturtinius interesus iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikino išlaikymo priteisimu nėra galutinai išsprendžiamas vaiko išlaikymo klausimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje vaiko poreikiai ir tėvų galimybės vertinami preliminariai, pagal tuo metu byloje esančius duomenis. Išsamus ir visapusiškas vaiko poreikių, abiejų tėvų turtinės padėties, realių pajamų ir galimybių teikti didesnį išlaikymą įvertinimas atliekamas bylą nagrinėjant iš esmės.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys gyvena atskirai, nepilnamečiai vaikai gyvena su atsakove, ieškovas nuo 2026 m. balandžio 1 d. vaikams reguliariai mokamo išlaikymo neteikia. Ieškovas atskirajame skunde šių aplinkybių iš esmės nepaneigė, tačiau nurodė, kad jo indėlis į vaikų išlaikymą pasireiškia tiesioginiu vaikų poreikių tenkinimu tuo metu, kai dukros būna su juo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo argumentu, kad vien faktinis vaikų buvimas pas jį tam tikrą laiką savaime paneigia būtinybę priteisti laikiną piniginį išlaikymą. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šalių dukros faktiškai gyvena su kiekvienu iš tėvų pagal „50:50 procentų laiko“ modelį. Atskirajame skunde nėra nurodyta, kokią konkrečią piniginę sumą per mėnesį ieškovas skiria kiekvienai dukrai, kokias nuolatines jų išlaidas apmoka ir kokia dalimi jo patiriamos išlaidos vaikams sudaro jų bendrą išlaikymą.

Laikino išlaikymo esmė yra užtikrinti vaikams pastovų ir prognozuojamą materialinį aprūpinimą skirtą vaikų būtinųjų poreikių patenkinimui iki bylos išnagrinėjimo. Vien apelianto nurodytų aplinkybių pagrindu šioje laikino išlaikymo nustatymo stadijoje negalima konstatuoti, kad dukros faktiškai su kiekvienu iš tėvų gyvena ir visus kasdienius poreikius kiekvienas iš tėvų tenkina lygiomis dalimis pagal „50:50 procentų laiko“ modelį. Pažymėtina, kad klausimas dėl galutinės vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo nustatyti bendravimo su vaikais tvarką pagal „50:50 procentų laiko“ modelį.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad vaikai dalį laiko praleidžia su seneliais, taip pat nesudaro pagrindo nepriteisti laikino išlaikymo. Senelių pagalba vaikams negali pakeisti tėvų CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais vertina apelianto teiginius, kad bendra 600 Eur mėnesinė laikino išlaikymo suma yra akivaizdžiai neproporcinga jo gaunamai 1 076,26 Eur bedarbio išmokai. Sprendžiant dėl tėvų turtinės padėties, vertintinos ne tik faktinės šiuo metu gaunamos pajamos, bet ir asmens darbingumas, profesinė kvalifikacija, galimybė gauti pajamas, turimas turtas, kiti išlaikytiniai, sveikatos būklė ir kitos reikšmingos aplinkybės. Aplinkybė, kad ieškovas šiuo metu nedirba arba gauna bedarbio išmoką, negali būti vertinama izoliuotai. Darbingo amžiaus ir darbingas asmuo turi pareigą imtis realių ir pagrįstų priemonių gauti pajamas, pakankamas savo nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigai vykdyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi sprendžiant dėl vaikui reikalingo išlaikymo yra minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai tenkina tik minimalius būtinus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi turi būti užtikrinamos ne tik minimalios materialinės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). 2026 metais MMA sudaro 1 153 Eur (arba 846 Eur atskaičius mokesčius). Nagrinėjamu atveju iš ieškovo priteistas laikinas išlaikymas vienam vaikui 300 Eur/mėn. yra mažesnis nei pusė MMA dydžio (423 Eur).

Ieškovas atskirajame skunde akcentuoja atsakovės gaunamas valstybės išmokas vaikams. Ši aplinkybė buvo žinoma pirmosios instancijos teismui ir skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertinta. Vaikams skirtos valstybės išmokos nepanaikina tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus ir negali būti laikomos tėvų teikiamo išlaikymo pakaitalu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad valstybės išmokų vaikams tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023). Nagrinėjamu atveju ieškovo turtinė padėtis leidžia jam vykdyti laikino išlaikymo pareigą savo vaikams visa apimtimi, nes bendra išlaikymo suma 600 Eur sudaro apie 56 proc. nuo ieškovo nurodomų mėnesinių pajamų (1 076,26 Eur bedarbio išmokos), todėl nėra pagrindo ieškovui tenkančią laikino išlaikymo naštą mažinti valstybės mokamų išmokų dydžiu.

Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamai duomenų apie ieškovo pajamas ir išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad procesinės priemonės taikymo dėl laikino išlaikymo priteisimo klausimas yra sprendžiamas operatyviai, todėl teismas neprivalo atlikti tokio pat išsamaus šalių turtinės padėties tyrimo, koks atliekamas bylą nagrinėjant iš esmės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo VSDFV duomenis apie ieškovo pajamas, duomenis apie atsakovės pajamas ir išmokas, taip pat informaciją apie vaikų gyvenamąją vietą ir ieškovo dalyvavimą jų gyvenime. Ieškovui, kaip byloje dalyvaujančiam asmeniui ir atstovaujamam profesionalaus teisininko, nebuvo kliūčių pateikti duomenis apie jo pajamas ir išlaidas kartu su kitais procesiniais dokumentais (ieškiniu ir patikslintu ieškiniu). Tai, kad pirmosios instancijos teismas visų duomenų apie ieškovo turtinę padėtį neturėjo, savaime nereiškia proceso teisės pažeidimo, jeigu turimų duomenų pakako preliminariai išvadai dėl laikinosios priemonės reikalingumo. Su atskiruoju skundu ieškovas taip pat nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, kad jo faktinė finansinė padėtis yra tokia, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas laikinas išlaikymas būtų akivaizdžiai neproporcingas. Atskirajame skunde ieškovo nurodytos gaunamos pajamos (1 076,26 Eur bedarbio išmoka) ir pirmosios instancijos teismo nustatytos jo pajamos (apie 1 200 Eur) iš esmės nesiskiria.

Atskirojo skundo argumentai, kad prašymas dėl laikino išlaikymo buvo išnagrinėtas ieškovui apie tai nepranešus, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas paprastai išsprendžia rašytinio proceso tvarka nedelsdamas, o apie prašymo nagrinėjimą kitai proceso šaliai pranešama tais atvejais, kai teismas mano, jog tai būtina. Išankstinis pranešimas apie prašymo nagrinėjimą yra teismo teisė, o ne pareiga. Asmens teisė būti išklausytam gali būti įgyvendinama vėlesniame apeliaciniame procese.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pasinaudojo savo teise pateikti atskirąjį skundą, jame išsamiai išdėstė savo poziciją dėl vaikų gyvenimo ir priežiūros, savo pajamų, išlaidų, valstybės išmokų, faktinio vaikų išlaikymo ir kitų aplinkybių. Procesinė situacija, kai pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikino išlaikymo išsprendė nepranešęs ieškovui iki nutarties priėmimo, savaime nesuponuoja jo teisės būti išklausytam pažeidimo. Be to, apeliantas nenurodė, kokių konkrečių įrodymų jis objektyviai negalėjo pateikti apeliacinės instancijos teismui ir kurie būtų buvę tokie reikšmingi, kad jų nepateikimas pirmosios instancijos teismui būtų galėjęs lemti kitokią išvadą dėl laikino išlaikymo.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 3.65 straipsnyje įtvirtintą laikinųjų apsaugos priemonių institutą, atsižvelgė į CK 3.192 straipsnyje nustatytą abiejų tėvų pareigą materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus ir prioritetinį nepilnamečių vaikų interesų apsaugos principą. Apelianto nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, jog 300 Eur/mėn. iš ieškovo priteisto kiekvienam vaikui laikino išlaikymo dydis yra akivaizdžiai neproporcingas.

Pažymėtina, kad laikinoji apsaugos priemonė pagal savo pobūdį nėra prejudicinis sprendimas dėl galutinės materialinės prievolės. Pasikeitus aplinkybėms ar paaiškėjus naujiems reikšmingiems duomenims, šalys turi teisę įstatymo nustatyta tvarka prašyti pakeisti ar panaikinti taikytą laikinąją apsaugos priemonę.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo Š. V. atskirojo skundo netenkinti. Telšių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.