Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Migracijos departamento išvados dėl jos (pareiškėjos) elgesio yra nepagrįstos, nesuderinamos nei su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlio komisaro išaiškinimu, nei paties atsakovo nurodomu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) pateiktu išaiškinimu bylose Nr. C-148/13, C-149/13, C-150/13 ir C-151/22. Ji Lietuvos Respublikoje rezidavo leidimo laikinai gyventi pagrindu ir jai negrėsė pavojus būti grąžintai į (duomenys neskelbtini)(toliau – ir (duomenys neskelbtini), kilmės valstybė), kur jai kyla pavojus patirti persekiojimo veiksmus. Pasikliaujant kitomis priemonėmis, įgalinančiomis ją likti Lietuvoje, jai nebuvo pagrindo kreiptis dėl tarptautinės apsaugos suteikimo. Pasibaigus paso galiojimui ir supratus, kad jai nebėra galimybės jį prasitęsti dėl pasikeitusios (duomenys neskelbtini) politikos, bijodama deportacijos į šalį, kur jai gresia baudžiamasis persekiojimas, kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos suteikimo (žr. Europos Parlamento (duomenys neskelbtini) rezoliuciją dėl (duomenys neskelbtini). Taigi, priešingai nei atsakovas vertina, pareiškėjos veiksmų seka kaip tik rodo, jog asmuo išnaudojo visas įmanomas teisines priemones likti jam saugioje valstybėje ir tik šioms galimybėms pasibaigus, kaip kraštutine priemone pasinaudojo teise kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo.

Apklausų metu ji pasakojo apie (duomenys neskelbtini), kas yra suderinama su atsakovo kilmės valstybės informacija, o atsakovui nenurodžius jokių esminių jos pasakojimo prieštaravimų, remiantis abejonės privilegijos taisyklėmis, pasakojimo dalys apie (duomenys neskelbtini) turėjo būti vertinamos jos naudai ir pripažintos nustatytu faktu.

Pareiškėjos pasakojimo dalis dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini) pripažinta nustatytu faktu vien dėl to, kad ji disponavo nuotrauka su V. C. žmona V. C.. Toliau pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) atmestas, atsakovui konstatavus, kad pareiškėjos pateikti vaizdo įrašai iš (duomenys neskelbtini) ir jos „Facebook“ patalpintas vaizdo įrašas iš (duomenys neskelbtini) yra paimti iš viešosios erdvės, o pareiškėja juose neužfiksuota. Pasak pareiškėjos, ji atsakovui pateikė savo „Facebook“ tuo metu pasidalintus įrašus, kuriuose įkėlė kitų asmenų darytus vaizdo įrašus realiu laiku, o jos pasakojimas turėjo būti vertinamas pagal abejonės privilegijos taisykles.

Pareiškėjos pasakojimo dalis dėl (duomenys neskelbtini) turėjo būti vertinama pagal abejonės privilegijos taisykles, o ne atmesta savaime, nesant tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šią pasakojimo dalį, atkreipiant dėmesį, kad atsakovas pripažino nustatyta aplinkybe išimtinai tik pasakojimo dalį, patvirtinamą nuotraukomis (duomenys neskelbtini), kas nėra suderinama su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punkto nuostatomis.

Pasakojimo dalis apie motinos perduotą informaciją, jog po pareiškėjos išvykimo į Lietuvą pradėjo skambinti nežinomi asmenys ir teirautis, kur yra O. T., ir pasakojimo dalis, kad gavo laišką iš Mokesčių inspekcijos, jog ji turi atvykti į Mokesčių inspekciją ir duoti paaiškinimus dėl (duomenys neskelbtini), kuri buvo likviduota prie 12 ar daugiau metų ir ji teturėjo 10 proc. akcijų, atmesta, atsakovui nurodžius, jog pasakojimas yra neinformatyvus, ir tai, kad pareiškėja nebuvo įvykių liudytoja. Pareiškėjos pasakojimas turėjo būti vertinamas, remiantis Aprašo 99 punkte numatytomis taisyklėmis, o atsakovui trūkstant informacijos ar kilus neaiškumams, jis, remiantis bendradarbiavimo pareiga, turėjo sudaryti galimybę pareiškėjai pateikti papildomus duomenis / paaiškinimus, o ne prašymą atmesti.

Jos pasakojimas apie priežastis, dėl kurių prašo suteikti prieglobstį, nebuvo tinkamai įvertintas, todėl negalėjo būti tinkamai įvertinta ir jos baimė patirti persekiojimo veiksmus, grąžinus ją į kilmės šalį. Ji visą savo gyvenimą viešai reiškė nepritarimą (duomenys neskelbtini), dalyvavo mitinguose ir akcijose, dirbo su (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) narys, aukojo pinigus (duomenys neskelbtini). rašė laiškus kaliniams, savo socialinėje paskyroje viešai dalijasi savo turimomis politinėmis pažiūromis. Dėl bet kurios iš minėtų priežasčių, grąžinus ją į kilmės valstybę, jai gresia pavojus patirti sunkaus pobūdžio politizuotus baudžiamojo persekiojimo veiksmus, akcentuojant, kad pareiškėjos pasas yra pasibaigęs ir ji būtų grąžinama iš (duomenys neskelbtini) valstybės, dėl ko ji dar pasienyje susilauktų padidinto teisėsaugos dėmesio, o radus bet kokią informaciją apie jos dalyvavimus (duomenys neskelbtini), jos sąsajas su (duomenys neskelbtini), ji būtų sulaikyta ir dėl jos būtų pradėtas politizuotas baudžiamasis persekiojimas.

Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nekyla grėsmė patirti politizuoto persekiojimo, kas reiškia, jog Sprendime nebuvo įvertinta, ar pareiškėjai iniciavus baudžiamąjį persekiojimą, asmuo susidūręs su sulaikymu / suėmimu ir / ar kalinimu, atliekant laisvės atėmimo bausmę, nepatirtų žiauraus, nežmoniško elgesio, dėl ko asmeniui galėtų būti suteikiama papildoma apsauga. Viešai prieinama aktuali kilmės valstybės informacija patvirtina apie nežmoniškas sulaikymo / kalinimo sąlygas, ypatingai politizuoto baudžiamojo persekiojimo atvejais.

Atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjai klausimą, nepakankamai išnagrinėjo jos individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėja dėl jos paaiškintų aplinkybių nebus persekiojama savo kilmės valstybėje bei kad ji neatitinka papildomos apsaugos kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo ir Sprendimas šia apimtimi yra neteisėtas ir naikintas, Sprendimas naikintinas ir ta apimtimi, kuria nustatytos išvestinės priemonės, susijusios su pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos bei draudimu atvykti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką, įvedant perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS).

Kaip ir nurodyta Sprendime, remiantis Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) duomenimis ir pareiškėjos pase Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytais duomenimis, pareiškėjai (duomenys neskelbtini) buvo išduota (duomenys neskelbtini) viza, tačiau iš (duomenys neskelbtini) ji išvyko tik 2022 m. birželio 8 d., nuo 2022 m. birželio 8 d. yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, dėl prieglobsčio nesikreipė. Dėl prieglobsčio ji kreipėsi (2025 m. birželio 9 d.) tik tuomet, kai Migracijos departamentas atsisakė išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Toks pareiškėjos elgesys (delsimas išvykti iš šalies ir pateikti prieglobsčio prašymą) sudaro pagrindą abejoti prieglobsčio prašytojos bendru patikimumu. Remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) parengtomis gairėmis, jeigu netenkinamas tik bendro patikimumo kriterijus, prieglobsčio prašytojo pasakojimas negali būti atmetamas, turi būti vertinami ir visi kiti patikimumo kriterijai. Būtent į tai ir buvo atsižvelgiama vertinant pareiškėjos pasakojimo apie priežastis, dėl kurių ji prašo prieglobsčio, patikimumą, todėl pareiškėjos skundo teiginiai yra nepagrįsti, prieštaraujantys Sprendime nurodytoms aplinkybėms.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios konstatuoti, jog (duomenys neskelbtini) ją identifikavo kaip (duomenys neskelbtini) dalyvę bei, kad turi tikslą bei motyvą nustatyti jos buvimo vietą, sulaikyti ją ir nubausti. Pareiškėja nepateikė individualizuotą grėsmę patvirtinančių įrodymų, nors jų (pavyzdžiui, kratos orderio, kitų ikiteisminio tyrimo dokumentų, kt.) pagrįstai galima tikėtis. Ji taip pat nepateikė patikimos informacijos, patvirtinančios, kad (duomenys neskelbtini) teisėsauga vertina ją kaip asmenį, priklausantį ar padedantį (duomenys neskelbtini) ar finansuojantį (duomenys neskelbtini), o tokios informacijos tyrimo metu nebuvo rasta. Taip pat nerasta informacijos apie pareiškėjos politiškai motyvuotą persekiojimą.

Siekiant įvertinti pareiškėjai kilmės valstybėje galbūt kylančias grėsmes, tyrimo metu buvo patikrinta Interpolo duomenų bazė, joje nebuvo aptikta duomenų apie pareiškėjos paiešką. Patikrinus asmenų, baustų administracine tvarka duomenų bazę, duomenų apie pareiškėjai skirtas administracines baudas nerasta. Patikrinus (duomenys neskelbtini) paieškomų asmenų, kuriame skelbiami dingusieji be žinios bei besislapstantis nuo teisingumo, sąrašą, duomenų apie pareiškėjos paiešką nerasta. Patikrinus portale (duomenys neskelbtini) duomenų bazę, kurioje yra (duomenys neskelbtini), duomenų apie pareiškėjos paiešką nerasta. Patikrinus asmenų, įsitraukusių į ekstremistinę veiklą, sąrašą, duomenų apie pareiškėjos įtraukimą į sąrašą nerasta. Tyrimo metu pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų bei iš viešos prieigos šaltinių nebuvo nustatyta, kad yra paskelbta pareiškėjos paieška, šaukimas į apklausą ar įtarimai / kaltinimai baudžiamojoje byloje.

Vertinant pareiškėjos individualią situaciją, informacijos apie jos pilietinę veiklą (duomenys neskelbtini) nebuvo rasta, ji nėra žinoma aktyvistė. Pareiškėjos opozicinė veikla iš esmės apribota nenuolatiniu bei pasyviu dalyvavimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė, jog buvo viešai užfiksuota bent viename (duomenys neskelbtini) renginyje, o tyrimo metu viešai prieinamuose šaltiniuose tokios informacijos nebuvo rasta. Taip pat nebuvo rasta jokios informacijos apie jos politinį aktyvumą. Apklausų metu pareiškėja nurodė, kad niekada nebuvo sulaikyta, t. y. iki išvykimo iš kilmės valstybės į teisėsaugos akiratį nebuvo patekusi, iš kilmės valstybės išvyko teisėtai per pasienio punktą. Įvertinus surinktą informaciją bei pareiškėjos profilį kilmės valstybės informacijos kontekste (valdžios viešai nekritikavo, nėra aktyvistė ar žurnalistė, akcijų organizatorė ar viešas asmuo) nebuvo nustatyta tariamo persekiotojo (duomenys neskelbtini) tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją. Atitinkamai, pareiškėjos nurodyti motyvai ir paaiškinimai bei pateikti įrodymai savaime neįrodo, jog kilmės valstybėje jai kyla reali persekiojimo grėsmė.

Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

Dėl draudimo atvyki pareiškėjos atveju priimtas sąlyginis sprendimas. Įsiteisėjus Sprendimui ir pareiškėjai įvykdžius priimtą grąžinimo sprendimą, jai nebūtų uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę. Priimant Sprendimą buvo įvertinta pareiškėjos individuali situacija ir priimtas proporcingas sprendimas.

II.

(Duomenys neskelbtini).

Skundžiamu Sprendimu nuspręsta: nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); įpareigoti O. T. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; tik tuo atveju, jeigu O. T. savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti O. T. iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždrausti O. T. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu O. T. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu O. T. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Teismas akcentavo, kad grindžiant prieglobsčio prašymą motyvais, jog užsienietis aktyviai reiškia savo politinius įsitikinimus, neužtenka pateikti vien tik deklaratyvius teiginius, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios konstatuoti, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepateikė individualizuotą grėsmę patvirtinančių įrodymų, nors jų (pavyzdžiui, kratos orderio, kitų ikiteisminio tyrimo dokumentų, kt.) pagrįstai galima tikėtis. Ji taip pat nepateikė patikimos informacijos, patvirtinančios, kad (duomenys neskelbtini)vertina ją kaip asmenį, (duomenys neskelbtini), o tokios informacijos tyrimo metu rasta nebuvo. Taip pat nerasta informacijos apie pareiškėjos politiškai motyvuotą persekiojimą.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyti motyvai (duomenys neskelbtini) ir paaiškinimai savaime nesuponuoja persekiojimo rizikos. Nei pareiškėjos pasakojimas, nei pateikti įrodymai savaime nepatvirtina objektyvaus baimės faktoriaus.

Teismas taip pat pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini).

Teismas priėjo prie išvados, kad bylos medžiaga nepatvirtina, jog pareiškėjos atveju egzistuoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjai galėtų būti suteikta papildoma apsauga, pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jai taikyti papildomą apsaugą. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Įvertinęs Sprendime pateiktus argumentus, byloje nustatytų aplinkybių visumą, aktualias teisės aktų nuostatas, jas atskleidžiančią teismų praktiką, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

III.

Migracijos departamentas nevertino panašioje situacijoje kaip pareiškėja esančių asmenų padėties. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas grėsmę pareiškėjai, vadovavosi ne visiškai pagrįstos tikimybės principu, tačiau faktiškai reikalavo, kad pareiškėja įrodytų jau įvykusio ar vykstančio persekiojimo faktus, o tai neatitinka prieglobsčio teisės standartų.

Bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja teismui 2026 m. balandžio 28 d. pateikė ne tik jos studijas patvirtinančius dokumentus (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja (duomenys neskelbtini).

Bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius (duomenys neskelbtini). Šių papildomų įrodymų turinys teismo sprendimu nebuvo vertintas.

Priėmus sprendimą nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio, tuo pačiu sprendimu ji buvo įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Vadinasi, Sprendimo priėmimo metu dar nebuvo suėjęs Migracijos departamento nustatytas terminas pareiškėjai savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad per nustatytą terminą pareiškėja neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą. Migracijos departamento sprendimas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi priimtas, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos. Konstatavus, kai šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo priimti sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl šios atsakovo sprendimo dalys taip pat naikintinos. Analogiškas išaiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2013-1047/2026.

Kartu su apeliaciniu skundu papildomai teikiamas 2026 m. birželio 5 d. Koordinacinės tarybos sekretoriaus raštas, kuriame nurodoma, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 26S29274 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nes konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendime padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, o pareiškėjos išsiuntimo priemonė ir jos lemiamos kitos jos padėtį varžančios priemonės (draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įspėjimo dėl draudimo atvykti pateikimas SIS) taikytinos tik pareiškėjos savanoriško negrįžimo į kilmės valstybę atveju.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, kad byloje esantys įrodymai, taip pat ir papildomai su apeliaciniu skundu teikiami nauji įrodymai bei kilmės valstybės informacija patvirtina, jog pareiškėja dėl savo veiklos gali patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2013-1047/2026, taip pat teigia, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo, draudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į SIS teismo turėjo būti panaikinta.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Pažymėtina, kad pareiškėjos su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai yra surašyti po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (administracinė byla buvo išnagrinėta 2026 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2026 m. birželio 10 d.), todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, nutaria nevertinti pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų. Pareiškėja neįrodė, priežasčių, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2318-968/2025).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025).

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2056-1047/2025).

Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas bei, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86–87 straipsnių reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir / ar papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, įvertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagrindiniais pareiškėjos skunde nurodytais aspektais, atskirus įrodymus ir jų visumą išnagrinėjo vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisykle, įtvirtinta ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamumą, teisėtumą ir pagrįstumą, o tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau pareiškėjai, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl abejonių pareiškėjos pasakojimo patikimumu. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, kai kuriose detalėse yra neatitikimų su viešoje erdvėje randama informacija, prieglobsčio prašytoja painiojosi su datomis. Pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nebuvo rasta informacijos apie pareiškėjos (duomenys neskelbtini) veiklą (duomenys neskelbtini), ji nėra (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamento Sprendime, be kita ko, pažymėta, kad O. T. kaliniams rašyti laiškai yra anoniminio pobūdžio, nenurodant savo asmeninių duomenų (nuo išgalvoto personažo (duomenys neskelbtini); tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, kad prieglobsčio prašytoja (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas, vertindamas (duomenys neskelbtini).

Atsakovo Sprendime taip pat pažymėta, kad (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad ji (duomenys neskelbtini). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjos papildomai pateikti duomenys savaime nepatvirtina jos deklaruojamos baimės patirti persekiojimo veiksmus kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad pareiškėjos pateikta (duomenys neskelbtini). Be to, vien bendra saugumo padėtis kilmės valstybėje savaime nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių.

Vertindamas pareiškėjos individualią situaciją dėl jos narystės (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas nustatė, kad O. T. (duomenys neskelbtini) neužėmė vadovaujančių pareigų. Tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kad pagal prieglobsčio prašytojos registracijos vietą būtų atlikta krata, areštuotas turtas arba apklausti giminaičiai. Viešoje erdvėje nebuvo rasta informacijos apie O. T. (duomenys neskelbtini).

Vertindamas riziką patirti persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad Migracijos departamento atlikto tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad O. T. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, nenustatė pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjos prieglobsčio prašymo ir padėties jos kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, nes pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai Sprendimu nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, kilmės valstybėje nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punkte. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjos atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojama ar kiltų kokia nors grėsmė.

Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, ginčijama atsakovo Sprendimo dalis, kuria nustatyta, jog pareiškėjai savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, ji būtų išsiųsta iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; jai būtų uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu ji išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; būtų įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėja išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad priėmus sprendimą nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir tuo pačiu sprendimu pareiškėją įpareigojus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, šio Sprendimo priėmimo metu dar nebuvo suėjęs Migracijos departamento nustatytas terminas pareiškėjai savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad per nustatytą terminą pareiškėja neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti ją į užsienio valstybę nustatytą terminą (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2735-629/2025; 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2013-1047/2026; 2026 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2189-821/2026; kt.).

ESTT bylose Nr. C-636/23 ir Nr. C-637/23 yra nurodęs, kad: „Pirmenybė turi būti teikiama savanoriškam iš sprendimo grąžinti kylančios pareigos vykdymui, išskyrus išimtinius atvejus <...> Sprendimas dėl savanoriško išvykimo laikotarpio suteikimo ar nesuteikimo negali būti laikomas paprasta vykdymo priemone, nekeičiančia atitinkamo trečiosios šalies piliečio teisinės padėties. <...> Turi būti užtikrinta veiksminga teisių gynimo priemonė tiek dėl sprendimo suteikti savanoriško išvykimo laikotarpį arba jo nesuteikti, tiek dėl šio laikotarpio trukmės“.

Įpareigojimas išvykti ir išsiuntimas pagal ESTT praktiką yra atskiros užsieniečio grąžinimo procedūros ir kiekvienoje iš jų į kilmės valstybę grąžinamo asmens situacija turi būti vertinama iš naujo pagal tuo metu esamą situaciją, kuri gali pasikeisti; dėl įtraukimo į SIS kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus (dėl įtraukimo į SIS aspektų individualaus vertinimo žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). Taigi, užsieniečio, kuriam dar nėra pasibaigęs savanoriško išvykimo terminas, išsiuntimo bei įtraukimo į SIS vertinimas „į ateitį“ negali būti atliktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad šios priemonės, nors ir suformuluotos kaip taikomos ateityje, priklausomai nuo pareiškėjo elgesio, savaime yra individualaus pobūdžio teisių ribojimai, kurių teisėtumas ir proporcingumas privalo būti vertinami sprendimo priėmimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjo individualią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1553-789/2026, 2026 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2189-821/2026).

Migracijos departamento Sprendime nėra nurodyta pagrįstų priežasčių, kodėl šiuo atveju reikia priimti sąlyginį sprendimą ir kokios pareiškėjos individualią situaciją apibūdinančios aplinkybės lėmė tokios Sprendimo dalies priėmimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo palikta galioti Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo atvykti (skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo 3 p.) laikytina nepagrįsta, todėl naikintina.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai paliko galioti Sprendimo dalis dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos) nesuteikimo ir grąžinimo į kilmės valstybę (įpareigojimo savanoriškai išvykti nustatymo), tačiau netinkamai įvertino Sprendimo dalių dėl pareiškėjos išsiuntimo (savanoriškai neišvykus), draudimo atvykti ir įspėjimo įtraukimo į SIS pagrįstumą ir teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o Sprendimo dalys dėl pareiškėjos išsiuntimo (savanoriškai neišvykus), draudimo atvykti ir įspėjimo įtraukimo į SIS panaikinamos.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo 811,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėja pateikė 2026 m. birželio 22 d. mokėjimo nurodymą; 2026 m. birželio 15 d. 811,50 Eur PVM sąskaitą faktūrą serija NOVAS26 Nr. 0032, kurioje apeliacinio skundo parengimas įvertintas 800 Eur suma, žyminis mokestis – 11,50 Eur; 2026 m. birželio 17 d. SEB banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą; 2026 m. birželio 11 d. atstovavimo sutartį Nr. AAA-2026/0011.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, pareiškėja įgijo teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsižvelgdama į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, šių rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos sudėtingumą, patenkintų reikalavimų dalį, teisėjų kolegija priteisia pareiškėjai 270 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos O. T. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 26S29274 dalis, kuriose nuspręsta: „3. Tik tuo atveju, jeigu O. T. savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1.Išsiųsti O. T. iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3.2. Uždrausti O. T. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu O. T. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3. Įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu O. T. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos“.

Kitą Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai O. T. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.