Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Jis (pareiškėjas) 2024 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas pripažinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD) Vilniaus skyriaus 2024 m. rugsėjo 2 d. atsakymą Nr. (7.12-VE)7VS-85 „Dėl atliktų skyriaus veiksmų Vilniaus senųjų Antakalnio kapinių šiaurės rytinėje dalyje (U. K. 2277)“ , kaip pažeidžiantį KPD direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. Į-113 „Dėl Mažareikšmių kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų ir mažai pavojingos veikos nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mažareikšmių kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų ir mažai pavojingos veikos nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.3 papunkčio bei 8, 9, 10, 11 punktų nuostatas; informuoti, kokių veiksmų Ministerija ėmėsi, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu (toliau – ir NKPAĮ), PTR (Paveldo tvarkybos reglamente), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ) ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu, kad būtų likviduoti KPD ir KPD Vilniaus skyriuje sistemingai daromi įstatymų pažeidimai.

Ministerija atsakyme (Rašte) nepaaiškino, nenurodė, kokiais įstatymais remdamasi įvardija KPD padarytus nusižengimus mažareikšmiais. Terminą mažareikšmis nusižengimas atsakovas atsakyme mini kelis kartus, tačiau į klausimą, kodėl, pažeisdamas teisės aktus, KPD Vilniaus skyrius nustatytus pažeidimus įvardija, kaip mažareikšmius, neatsakė ir nereagavo. Tai pagrindinis pareiškėjo kreipimosi į Ministeriją klausimas bei prašymas priversti jai pavaldžią instituciją (KPD) veikti laikantis teisės aktų. Atsakyme Ministerija į šį klausimą pareiškėjui neatsakė.

Nustatytų pažeidimų nei KPD, nei Ministerija negalėjo įvardinti „mažareikšmiais“. Nustatytų pažeidimų įvardijimas „mažareikšmiais“ prieštarauja Aprašo 6.3 papunkčiui, pagal kurį „Teisės aktų reikalavimų pažeidimas nesukėlė visuomenės, vietos bendruomenės nepasitenkinimo, dėl teisės aktų reikalavimo pažeidimo nebuvo gauti daugiau nei du skirtingų asmenų skundai, pažeidimas nebuvo aprašytas spaudoje ir kitose visuomenės informavimo priemonėse“. Pareiškėjo pateiktose nuorodose matyti, kad visuomenė ir bendruomenė nepasitenkina įstatymų pažeidimais, vykdomais atliekant minimus statybos, projektavimo, projektų derinimo darbus. Tai nuorodos, kuriose pažeidimas aprašytas, aptartas, paminėtas televizijoje, interneto laidose, visuomenės informavimo priemonėse, straipsniuose.

Pagal Aprašo 9, 10 ir 11 punktus, nustačius pažeidimą ir norint jį pripažinti mažareikšmiu, privaloma atlikti veiksmus, kurių KPD neatliko: patikrinimo metu KPD ūkio subjektui (pažeidėjui) teikia KPD departamento direktoriaus įsakymu patvirtintos formos reikalavimą, kuriuo nurodoma pašalinti mažareikšmį teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Pažeidimų pašalinimui gali būti skirtas ilgiausias terminas – 30 kalendorinių dienų (Aprašo 10 p.). Aprašo 11 punkte nurodyta, kad per nustatytą terminą (daugiausiai 30 dienų) pažeidimo nepašalinus, teisės aktų pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu ir ūkio subjektui turi būti taikoma teisės aktais nustatyta atsakomybė. KPD nesilaikė Aprašo 9, 10, 11 punktų (nesiėmė administracinių procedūrų, kurios privalomos pažeidimui pripažinti mažareikšmiu). Remiantis Aprašo nuostatomis, Ministerija negalėjo nustatytų įstatymo pažeidimų – statybos darbų vykdymo, neturint suderinto su KPD projekto į kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktoje vietovėje, atsakyme vadinti „mažareikšmiais“.

Ministerija Raštu pareiškėjui nenustatė jokių teisių ar pareigų, todėl šis atsakymas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio raštas, kuriame, atsižvelgiant į pareiškėjo keliamus klausimus, pateikiamas Ministerijos pagal kompetenciją teisinis vertinimas. Pareiškėjas skunde nepateikia jokio pagrindimo, kokias jo subjektyvias teises pažeidė Raštas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, informacinio pobūdžio raštai yra neskundžiami, nes jie nesukuria pareiškėjui teisių ir pareigų.

Kultūros ministerija pareiškėjo Prašymą išnagrinėjo pagal savo kompetenciją, atsakant į visus jo prašyme keliamus klausimus, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Iš pareiškėjo skunde teismui nurodytų aplinkybių matyti, kad de facto (faktiškai) skundžiami ne Ministerijos, o KPD veiksmai, t. y. kito viešojo administravimo subjekto veiksmai.

VAĮ 38 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kurie laikomi mažareikšmiais konkrečiose ūkio subjektų veiklos srityse, ar tokių pažeidimų kriterijai, taip pat šių pažeidimų pašalinimo terminai, nurodomi ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančio subjekto arba aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimamuose norminiuose administraciniuose aktuose. Šiuo atveju tokia tvarka įtvirtinta KPD, kaip ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančio subjekto, priimtame norminiame administraciniame akte. Ministerija gali veikti tik pagal savo kompetenciją, todėl negali panaikinti kito viešojo administravimo subjekto (kad ir pavaldaus) priimto norminio teisės akto, gali tik įvertinti pavaldaus subjekto (KPD) veiksmus.

II.

Teismas, įvertinęs NKPAĮ 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 straipsnio 2 dalies, 10 dalies 10, 19, 20, 24, 25 punktų, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 ,,Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų KPD nuostatų 9.2 papunkčio nuostatas, pareiškėjo Prašymą, Ministerijos Rašto turinį, pažymėjo, kad Ministerija pareiškėjo Prašymą išnagrinėjo pagal savo kompetenciją, įvertino Prašymo aplinkybes, atsakė į visus Prašyme keliamus klausimus.

Teismas akcentavo, kad Ministerija Rašte pareiškėjui taip pat nurodė (tarp adresatų buvo ir KPD), kad pagal VAĮ 38 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mažareikšmio teisės aktų reikalavimų pažeidimo nedelsiant ištaisyti negalima ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje, ūkio subjektui pateikiamas rašytinis nurodymas pašalinti mažareikšmį teisės aktų reikalavimų pažeidimą ir nustatomas protingas terminas pažeidimui pašalinti, kuris gali būti pratęstas vieną kartą.

Konstatavęs, kad Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas sprendė, jog nėra pagrindo įpareigoti Ministeriją iš naujo nagrinėti ir vertinti pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 12 d. prašymą, dėl kurio buvo priimtas nurodytas administracinis aktas.

III.

Ministerija prie savo atsakymo nepridėjo nė vieno priedo, dokumento, nuotraukos, vaizdo įrašo. Teismas neišsireikalavo KPD 2021 m. liepos 2 d. išduoto tvarkybos darbų leidimo Nr. LPVS80, kuriame numatyti tvarkybos, bet ne statybos darbai. Nei kultūros ministras, nei Ministerija niekaip nereagavo į pareiškėjo nurodytą faktą, jog pagal tvarkybos darbų leidimą tvarkybos darbai, kaip nurodyta NKPAĮ, jokia apimtimi neapima statybos darbų, išskyrus vienintelę išimtį, kai statybos darbai reikalingi atlikti, likviduojant avariją ar išvengti avarijos. Kapinių lauke nebuvo jokio statinio, o nesančio statinio avarijos neįmanoma likviduoti. Teismas nenagrinėjo šio fakto.

Teismas nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų įrodymų: nei dokumentų nuotraukų, nei žiniasklaidos priemonių aktyvumo, nei filmuotos dokumentinės vaizdo ir fotografuotos medžiagos, kur akivaizdžiai matomas KPD ir Ministerijos teiginių neatitikimas realybei (palaikų palaidojimo gylis, sunkiosios technikos naudojimas, palaikų ekshumavimas ir paėmimas iš radimo vietos (čia įstatymo pažeidimus nustatė ir Ministerija), statybos darbų vykdymas neturint KPD išduoto leidimo statybos darbams, statybos darbų nukrypimas nuo projekto (tai pripažino ir patvirtino ir KPD), naujų statinių statybos projekto parengimas nesilaikant NKPAĮ (tai parašyta pačiame projekte) ir kt. Teismas taip pat neišsireikalavo ir atsakyme minimo Inspekcijos atsakymo KPD.

Teismas nenagrinėjo Ministerijos atsakyme esančių teiginių, neatitinkančių įstatymų normų: jog palaikai ekshumuoti ir išdalinti mokslo įstaigoms bei užkasti kitose kapinėse (NKPAĮ nurodo vienintelį vertybių saugojimo būdą – perdavimą muziejams, turintiems sąlygas juos saugoti, vertybių negalima paimti iš radimo vietos bei jas kažkur kitur užkasti).

Teismas niekaip nereagavo, o tiesiog pakartojo ir įvertino kaip teisingus ir pagrįstus įstatymo normoms prieštaraujančius Ministerijos teiginius: „KPD turi įvertinti, ar konkretūs archeologinių tyrimų metu rasti žmonių palaikai nėra priskirtini Kapinių vertingosioms savybėms (prireikus kreipiantis į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą) bei užtikrinti, kad nustatyta Kapinių vertingoji savybė ateityje visais atvejais būtų išsaugota žmonių palaikus perlaidojant tose pačiose Kapinėse.“ Visi Antakalnio kapinėse esantys žmonių palaikai be jokių išimčių jau yra paskelbti vertingąja kultūros paveldo objekto savybe ir įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių sąrašą, jų iškasti ir perlaidoti neįmanoma, nes taip būtų sunaikinta kultūros paveldo objekto vertingoji savybė.

Kaip įrodymą, jog palaikai ekshumuoti, neturint Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) leidimo, o jis būtinas – tai nurodo Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas, bei nesilaikant kitų privalomų pokario kovų palaikų ekshumavimo procedūrų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 761 „Dėl Rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo, laidojimo vietų įamžinimo arba pažymėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo, laidojimo vietų įamžinimo arba pažymėjimo tvarkos aprašo), pareiškėjas pridėjo priedą – NVSC raštą, jog prašymas išduoti leidimą palaikams ekshumuoti net nebuvo gautas. Teismas nurodė, jog Ministerijos atsakyme pateiktas tekstas ir Ministerijos neveikimas yra pagrįstas, bet nepaaiškino kuo pagrįstas ir teisėtas.

Ministerijos atsakyme nepateikti įrodymai bei teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi pateikdamas atsakymą, pareiškėjo išvardinti atsakymo teiginiai neatitinka teisėtumo principų, t. y. sprendimų turinys prieštarauja teisės normų reikalavimams. Ministerijos atsakyme neaiškūs teiginių, neatitinkančių teisės normoms, motyvai, pateikiami faktai prieštarauja dokumentams bei pareiškėjo pateiktoms nuotraukoms, atsakymas parengtas paviršutiniškai – nepateikti nei argumentai, nei įrodymai.

Pagal KPD raštais pateiktą informaciją, kuri buvo pateikta ir pareiškėjui, KPD, nagrinėdamas pareiškėjų pranešimus dėl galimų pažeidimų Kapinių teritorijoje, pareiškėjams pateiktuose atsakymuose (2024 spalio 3 d. raštas Nr. (1.29 E)2-2270, 2024 m. spalio 9 d. raštas Nr. (1.29 E)2-2339) nurodė, jog Kapinių teritorijos tvarkymui yra išduoti du leidimai: KPD 2021 m. liepos 2 d. išduotas leidimas atlikti kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo statinio tvarkybos darbus Nr. LPVS-80 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. balandžio 27 d. išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. LSNS-01-220427-00527. KPD 2024 m. birželio 7 d. atliko Kapinių patikrinimą, tačiau paveldosaugos reikalavimų pažeidimų pagal išduotą Tvarkybos darbų leidimą nenustatė. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Raštu. Be kita ko, skundą teismui pareiškėjas grindė tik dėl aplinkybių, susijusių su KPD direktoriaus įsakymu patvirtintu Aprašu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas Raštu, nurodant, kad KPD jo skundą persiuntė Inspekcijai. Ministerija Rašte suformulavo reikalavimą KPD, jog šis pagal įstatyme nustatytą kompetenciją įvertintų, ar konkretūs archeologinių tyrimų metu rasti žmonių palaikai nėra priskirtini Kapinių vertingosioms savybėms (prireikus kreipiantis į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą) bei užtikrinti, kad nustatyta Kapinių vertingoji savybė ateityje visais atvejais būtų išsaugota žmonių palaikus perlaidojant tose pačiose Kapinėse. NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 5 punkte, 8 straipsnio 5 dalyje aiškiai įtvirtinti subjektai dėl nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių nustatymo bei tikslinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2024 m. spalio 11 d. rašto Nr. S2-1889 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos veiksmų saugant Vilniaus senųjų kapinių, vad. Antakalnio kapinėmis, komplekso senąsias kapines“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą iš naujo nagrinėti ir vertinti pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 12 d. prašymą, dėl kurio buvo priimtas nurodytas 2024 m. spalio 11 d. raštas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes Raštu tinkamai atsakyta į Prašymą, iš Rašto turinio matyti, kokiais nustatytais faktais, teisės aktų nuostatomis jis grindžiamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti ir vertinti pareiškėjo Prašymą.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Atsižvelgdama į proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, kurie yra susiję su kitais tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklosčiusiais santykiais ar su kitais subjektais (pavyzdžiui, KPD) susiklosčiusiais santykiais, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Rašto ir reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi proceso dalyvių argumentai dėl kitų tarp šalių ar tarp pareiškėjo ir kitų subjektų susiklosčiusių santykių nevertinami ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie yra nesusiję su šios konkrečios bylos ginčo dalyku. Juo labiau, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis pareiškėjas yra kreipęsis į teismą ir teismuose buvo / yra nagrinėjamos administracinės (pavyzdžiui, dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti KPD 2024 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. (7.12-V E)7VS-85 Regionų administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-3124-1029/2025, sprendimas neįsiteisėjęs, tikrinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-1070-822/2026, posėdis nepaskirtas) ir kitos bylos.

Viešojo administravimo subjekto priimami sprendimai turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos, kurios iš esmės yra labai panašios į šiuo metu galiojančio VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje

Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020 ir kt.).

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl individualaus administracinio akto teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai. Administracinis teismas sprendžia dėl administracinių sprendimų ar veiksmų teisėtumo atsižvelgdamas į tai, koks prašymas buvo paduotas institucijai ir kokį sprendimą, nagrinėdama jai paduotą prašymą, turėjo teisę priimti institucija, ar priimtas sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus, ar šis sprendimas priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų, ar nagrinėjant klausimą nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės, o kartu ir besikreipiančio asmens teisės. Administracinis teismas neturi kompetencijos išspręsti klausimą, kuris nebuvo išnagrinėtas institucijoje, arba priimti administracinį sprendimą, nes byloje yra tikrinamas tik viešojo administravimo subjekto sprendimo, veiksmų ar neveikimo teisėtumas, t. y. vykdoma viešojo administravimo subjekto kontrolė (ABTĮ 3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-704-602/2018).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi Prašymo ir Rašto turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Raštas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atsižvelgia į tai, kad Prašymo turinys, nors leidžia suprasti jo esmę (prašymas suteikti informaciją), tačiau yra su trūkumais (techniniai trūkumai, minčių šuoliai ir dėstymo ypatumai), Raštu buvo suteikta informacija (informuota apie nustatytus neatitikimus, kreipimosi dalies persiuntimą Inspekcijai, nurodyta KPD atlikti veiksmus, taisant teisės aktų pažeidimus, ir kt.); dėl pareiškėjo keliamų ginčo klausimų su KPD teismuose yra nagrinėjama kita byla, kurioje sprendžiama dėl pareiškėjo Prašyme minimo KPD 2024 m. rugsėjo 2 d. rašto Nr. (7.12-V E)7VS-85 teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-1070-822/2026). Šie argumentai lemia, kad skundžiamo Rašto turinys vertintinas kaip tinkamas informacijos pareiškėjui suteikimas šiame tarp šalių susiklosčiusių santykių etape.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu.

Pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo į bylą visų bylai teisingai išnagrinėti reikalingų įrodymų, atmetami, nes teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo / pridėjimo prie bylos medžiagos, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1890-438/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-492/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020; ir kt.). Tokia sąsaja nustatoma atsižvelgiant į administracinės bylos ribas, kurias apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos ribas ir skundžiamo Rašto turinį (informacijos pareiškėjui suteikimas) negalima daryti išvados, kad į bylą buvo surinkti ne visi įrodymai, būtini jai teisingai išspręsti.

Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes juos paneigia skundžiamo teismo sprendimo turinys. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, esminių proceso dalyvių argumentų, nurodė teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo netenkinantys motyvai negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar nepasisakymui apie nagrinėjamos administracinės bylos esmę. Taip pat atmetami pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo skunde nurodytų argumentų, nes atsakyta į esminius, o kiti argumentai laikytini arba neesminiais arba peržengiančiais nagrinėjamos bylos ribas (žr. šios nutarties 19 p.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei tinkamai vertino įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.