- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-09
- Bylos Nr.
- AS-2580-968/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-04711-2026-7
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdyba, Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos kariuomenės karo komendantūrų valdybos 2026 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. ATRS-1374 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos, siūlant ją atlikti pagal Lietuvos kariuomenės vado patvirtintas kitas mokymo programas, skirtas pagrindiniam kariniam parengtumui ir (ar) karinei specialybei įgyti (M. A.)“; 2) Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2026 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 12-01-1952 „Dėl 2026 m. balandžio 30 d. skundo“; 3) atsakovą įpareigoti atidėti privalomosios karinės tarnybos atlikimą. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti jo šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad įmonė – mažoji bendrija (duomenys neskelbtini) yra investavusi į įrangą, kuri yra išskirtinai pritaikyta pareiškėjo kvalifikacijai ir jis vienintelis asmuo įmonėje, galintis naudotis šia įranga. Vystomas pagrindinis įmonės produktas – internetinė parduotuvė 3D skenuotų automobilių modeliams. Be pareiškėjo darbo projektas sustotų, o individuali veikla sudarė daugiau kaip 95 proc. visų jo gaunamų pajamų (apie1 860 Eur / mėn.). Pareiškėjas nurodė gyvenantis su mama, dviem seserimis ir seneliu, teigė, kad yra vienintelis vyras šeimoje atliekantis svarbius buitinius darbus ir besirūpinantis seneliu. Pareiškėjo įsitikinimu, žalos būtų galima išvengti atliekant tarnybą kitu metu, kadangi nuo 2027 m. liepos mėn. projektas bus labiau pažengęs, įmonė galės paruošti pakaitinį specialistą, o šeima prisitaikys.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi, be kitų procesinių klausimų išsprendimo, priėmė pareiškėjo skundą, tačiau nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nurodė, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Teismas nustatė, kad teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas siekia, kad jo šaukimo atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą procedūrų vykdymas būtų laikinai sustabdytas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas iš esmės grindė neproporcingos žalos jam atsiradimu.
Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme įtvirtintą konstitucinę Lietuvos Respublikos piliečio pareigą atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, bei tai, kad šios pareigos vykdymas yra susijęs su viešojo intereso apsauga. Taip pat teismas pabrėžė, kad pagal Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 12 dalį karo prievolininkų šaukimas yra tęstinio pobūdžio procedūra, ir jos rezultatas nėra būtinai susijęs tik su privalomąja karo tarnyba, nes gali būti priimti ir kitokio pobūdžio sprendimai. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos pasekmės, kurios galimai jam sukeltų neigiamus padarinius, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei pašaukus jį į karo prievolininkų atranką jis būtų paskirtas į privalomąją karo tarnybą.
Teismas sprendė, kad kartu su skundu pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėjas jau yra pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą. Nors pareiškėjas nurodė neigiamas pasekmes, kurios kiltų jį pašaukus atlikti karo tarnybą, iš esmės nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismas nustatė, kad iš skundo ir jo priedų turinio buvo matyti, jog pareiškėjas nei teismui, nei atitinkamoms institucijoms neteikė įrodymų, patvirtinančių neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo atsiradimo tikimybę, o prielaida, kad pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjui neįrodžius, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Teismo teigimu, kadangi prielaidos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra hipotetinio pobūdžio, jos nesudarė pagrindo vertinimui, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo atveju gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti jo šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, netenkino.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti visus veiksmus, susijusius su pareiškėjo privalomosios pradinės karo tarnybos procedūromis (sveikatos patikrinimą, šaukimą, pašaukimą ir kt.), iki bus priimtas galutinis sprendimas byloje. Nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, pareiškėjas akcentuoja, kad teismas klaidingai įvertino žalą kaip hipotetinę, nes žala yra konkreti, didelė ir neatitaisoma. Pareiškėjas konkrečią ir realią žalą pagrindė dokumentais, kurie patvirtino, jog: 1) įmonė yra investavusi 45 155 Eur į aukštos precizijos 3D skenerį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) programinę įrangą, kuri yra techniškai ir programiškai pritaikyta išskirtinai pareiškėjo kvalifikacijai ir patirčiai; 2) pareiškėjas yra vienintelis žmogus įmonėje, turintis reikiamus mokymus ir praktinę patirtį dirbti su šia įranga, nes nėra kito specialisto, galinčio ją naudoti; 3) šiuo metu vystomas pagrindinis įmonės komercinis projektas – internetinė parduotuvė 3D skenuotų automobilių modeliams, o be pareiškėjo nuolatinio skenavimo darbų projektas negali judėti į priekį ir bus faktiškai sustabdytas; 4) finansinė žala yra labai didelė ir sunkiai atitaisoma, nes individuali veikla sudaro daugiau kaip 95 proc. visų pareiškėjo pajamų ir 9 mėnesių praradimas reiškia ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir projekto žlugimą, klientų praradimą bei reputacijos smukimą; 5) šeimos interesai taip pat nukentės, nes pareiškėjo ilgas nebuvimas realiai paveiks šeimos kasdienį funkcionavimą; 6) teismo sprendimas be reikalavimo užtikrinimo priemonių taps beprasmišku ir jeigu šaukimo procesas tęsis ir pareiškėjas bus pašauktas, teismo sprendimas pagrindinėje byloje (net jei jis bus pareiškėjo naudai) neturės praktinės reikšmės, nes tarnyba jau bus pradėta, o tai pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuoja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nėra grindžiamos jokiais konkrečiais įrodymais, todėl vertintinos kaip pareiškėjo į ateitį nukreiptos interpretacijos, prielaidos ar spėjimai, nesudarantys pakankamo pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Be to, Lietuvos kariuomenė mano, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų pažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principai, kadangi Lietuvos kariuomenei būtų uždrausta šaukti pareiškėją į privalomąją pradinę karo tarnybą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje, nors 2026 metai yra paskutiniai, kai pareiškėjas gali būti šaukiamas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas studijas baigė 2025 metais (šiems kalendoriniams metams pareiškėjui kaip studentui tarnyba buvo atidėta). Atsakovas akcentuoja, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuosaikesnį mechanizmą, leidžiantį suderinti individualių interesų apsaugą su viešuoju interesu: kai neproporcingai didelės žalos galima išvengti atliekant trumpesnės trukmės, dalimis (iki 3 metų) organizuojamą privalomąją pradinę karo tarnybą, tarnyba neatidedama, o karo prievolininkui sudaroma galimybė atlikti tokią tarnybą. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos kariuomenės karo komendantūrų valdybos 2026 m. balandžio 24 d. sprendime buvo pripažinta, jog visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių visetas suponuoja, kad atlikdamas Lietuvos Respublikos karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos trukmės (9 mėnesių) privalomąją pradinę karo tarnybą pareiškėjas galėtų patirti tam tikro dydžio žalą, tačiau kartu konstatuota, kad atlikdamas Karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytos trukmės privalomąją pradinę karo tarnybą pareiškėjas tokios žalos nepatirtų, todėl, vadovaujantis Karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, privalomoji pradinė karo tarnyba pareiškėjui neatidėta, o pasiūlyta atlikti kitos – trumpesnės ir dalimis organizuojamos – trukmės tarnybą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas šia galimybe pasinaudoti atsisako.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti jo šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).
Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Pareiškėjas skunde prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti jo šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo) iš esmės grindė neproporcingos žalos jam atsiradimu. Pareiškėjas tvirtino, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis praras pajamas, įmonė negalės vykdyti projekto, taip pat nukentės šeimos interesai. Pareiškėjas atskirajame skunde papildomai nurodė, kad teismo sprendimas be reikalavimo užtikrinimo priemonių taps beprasmišku ir jeigu šaukimo procesas tęsis ir pareiškėjas bus pašauktas, teismo sprendimas pagrindinėje byloje (net jei jis bus pareiškėjo naudai) neturės praktinės reikšmės, nes tarnyba jau bus pradėta.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, netenkinus jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (neatidėjus tarnybos, nebus gautos pajamos, nukentės įmonė, taip pat pareiškėjo šeimos interesai) nepagrindžia, kad pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos arba jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pagal Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 12 dalį karo prievolininkų šaukimas – tai procedūra, apimanti karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos. To paties įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad karo prievolininkai skiriami atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą tik teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus jų sveikatą ir nustačius, kad jie tinkami atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad šiuo atveju, pareiškėjo nurodomos pasekmės, kurios galimai jam sukeltų neigiamus padarinius, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei pašaukus jį į karo prievolininkų atranką jis būtų paskirtas į privalomąją karo tarnybą. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo dar nepašaukus į tarnybą, yra hipotetinio pobūdžio ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui neišvengiamai gali atsirasti jo nurodomos neigiamos pasekmės. Be to, iš atsakovo ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad nors pareiškėjui privalomoji pradinė karo tarnyba neatidedama, tačiau yra siūloma atlikti Karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtintos trukmės privalomąją pradinę karo tarnybą pagal kitas Lietuvos kariuomenės vado patvirtintas programas, sudarančias sąlygas suderinti prievolininko asmeninius ar visuomeninius interesus su valstybės gynybos poreikiais, t. y. yra pasiūlyta atlikti kitos – trumpesnės ir dalimis organizuojamos – trukmės tarnybą.
Byloje nėra jokių duomenų apie konkrečią pareiškėjo tarnybos pradžios datą, todėl nėra pagrindo teigti, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bylos nagrinėjimas taptų beprasmis, t. y. pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismų praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio prašymą dėl užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat konstatuojama, kad pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos arba jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nėra pagrindo stabdyti sprendimą dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos ir uždrausti Lietuvos kariuomenei šaukti pareiškėją į karo tarnybą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas byloje (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-435-525/2023, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-668-502/2024).
Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.