- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-30
- Bylos Nr.
- eA-2766-575/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04427-2025-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Egidijus Šileikis
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- S. G.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo, vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba, apeliantė) direktoriaus 2025 m. liepos 15 d. įsakymą Nr. K-271 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo (duomenys neskelbtini) vyriausiajam specialistui S. G. ir atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – Įsakymas). Pareiškėjas taip pat prašė negrąžinti jo į ankstesnes pareigas, nes jam gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos, priteisti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2025 m. liepos 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Įsakymu pareiškėjas pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir nuo 2025 m. liepos 18 d. atleistas iš pareigų. Įsakymas priimtas atsižvelgus į tarnybinį nusižengimą tyrusios komisijos 2025 m. liepos 7 d. išvadą Nr. BT-4756 (toliau – Išvada). Joje pareiškėjui inkriminuotas tikrovės neatitinkančių duomenų apie kliento D. P. apsilankymus fiksavimas, šio kliento apsilankymų laiko, aptarnavimo būdo ir ankstesnių įrašų keitimas, informacijos apie jam išduotą darbo pasiūlymą pašalinimas, taip pat klientės S. K. registracijos ir apsilankymų duomenų bei dokumentų koregavimas atgaline data, nepaisant nurodymo nedaryti pakeitimų be vadovo sprendimo. Komisija šiuos veiksmus susiejo su valstybės tarnautojo pareigų ir tarnybinės etikos reikalavimų pažeidimais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė esąs Tarnybos (duomenys neskelbtini) darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – Profesinė sąjunga) komiteto narys. Pareiškėjo teigimu, prieš pradedant tarnybinio nusižengimo tyrimą Profesinė sąjunga nebuvo informuota ir jai nebuvo sudaryta galimybė deleguoti atstovo į komisiją, kaip, pareiškėjo vertinimu, turėjo būti padaryta pagal Nacionalinę kolektyvinę sutartį. Be to, prieš atleidžiant pareiškėją negauta nei išankstinio Profesinės sąjungos sutikimo, kurio, pareiškėjo teigimu, reikalauja ši sutartis, nei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 168 straipsnio 3 dalyje numatyto Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) teritorinio skyriaus vadovo sutikimo.
Pareiškėjo teigimu, pranešime apie tarnybinį nusižengimą nebuvo aiškiai nurodyti konkretūs jam inkriminuojami veiksmai ir jų aplinkybės, todėl jis negalėjo tinkamai gintis. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad pažeistas penkių darbo dienų terminas tyrimui pradėti: apie galimus pažeidimus Tarnyba sužinojo 2025 m. gegužės 12 d., o tyrimą pradėjo tik 2025 m. birželio 4 d.
Pareiškėjas nesutiko su Išvadoje pateiktu jo veiksmų vertinimu. Pasak pareiškėjo, duomenys informacinėje sistemoje „EdBirža“ buvo taisomi siekiant juos suderinti su faktine padėtimi; jis nesiekė klaidinti Tarnybos ar klientų. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo tinkamai nustatyta jo kaltė, konkretūs neigiami padariniai ir šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymiai, neatsižvelgta į ankstesnę tarnybinę veiklą, o atleidimas iš pareigų buvo neproporcinga nuobauda. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas pakartojo, kad Įsakymas ir Išvada nepakankamai motyvuoti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigė, kad, tyrimo metu kilus įtarimų dėl galimos nusikalstamos veikos, tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti sustabdytas ir medžiaga perduota kompetentingai institucijai anksčiau, negu priimtas Įsakymas. Pareiškėjas nurodė, jog po tiesioginio vadovo pasikeitimo patyrė nepagrįstus patikrinimus, spaudimą išeiti iš tarnybos ir psichologinį smurtą, jam buvo nepagrįstai apribota galimybė dirbti nuotoliniu būdu, o jo pranešimas apie tai nebuvo tinkamai ištirtas. Neturtinės žalos reikalavimą jis grindė dėl darbo sąlygų ir atleidimo patirtais išgyvenimais, sveikatos bei reputacijos pablogėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Tarnyba nurodė, kad Profesinės sąjungos deleguota atstovė dalyvavo tarnybinį nusižengimą tyrusios komisijos darbe. Tarnybos vertinimu, Valstybinės darbo inspekcijos sutikimas nebuvo reikalingas, nes tirti veiksmai buvo susiję su pareiškėjo tarnybinių pareigų vykdymu, o ne su veikla Profesinėje sąjungoje. Tarnyba taip pat laikėsi pozicijos, kad net ir nustačius sutikimo trūkumą tai galėtų lemti tik Įsakymo dalies dėl atleidimo, bet ne dalies, kuria konstatuotas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, neteisėtumą.
Tarnybos teigimu, penkių darbo dienų terminas tyrimui pradėti nebuvo praleistas: gauta anoniminė informacija apie klientą D. P. negalėjo būti prilyginta oficialiai informacijai. Ją tikrindama Tarnyba kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybą, kurios atsakymą gavo 2025 m. gegužės 29 d.; oficialia informacija tyrimui pradėti Tarnyba laikė 2025 m. birželio 2 d. užregistruotą tarnybinį pranešimą Nr. Tp-1808, kuriame nurodyti ir su klientės S. K. aptarnavimu susiję galimi pažeidimai. Pareiškėjui kartu su pranešimu apie tyrimą pateiktas jo vadovės tarnybinis pranešimas ir tyrimo medžiaga, todėl kaltinimų turinys jam buvo aiškus ir jis galėjo pateikti paaiškinimus. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjo veiksmai turėjo savarankiškų tarnybinio nusižengimo požymių, todėl tyrimo stabdyti nebuvo pagrindo.
Tarnyba tvirtino, kad pareiškėjas be klientų žinios, taip pat atgaline data, keitė jų duomenis informacinėje sistemoje, fiksavo tikrovės neatitinkančią informaciją, o Išvadoje įvertinti jo kaltė, veiksmų pobūdis ir padariniai Tarnybos reputacijai. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiais dėl psichologinio smurto bei neturtinės žalos: pareiškėjo pranešimas apie darbo aplinką buvo ištirtas, psichologinis smurtas nenustatytas, nuotolinio darbo apribojimas susietas su darbo organizavimo trūkumais, o žalos ir priežastinio ryšio pareiškėjas neįrodė.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Įsakymą; priteisė pareiškėjui iš Tarnybos 84,94 Eur vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2025 m. liepos 19 d. iki 2026 m. liepos 19 d., iš priteistos sumos išskaičiuojant išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, jeigu tokia buvo išmokėta; priteisė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir 750 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą skundo dalį teismas atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas Tarnyboje ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas nuo 2022 m. rugsėjo 22 d. iki 2025 m. liepos 18 d. Po klientų aptarnavimo duomenų patikros pareiškėjo tiesioginės vadovės 2025 m. gegužės 30 d. tarnybinis pranešimas Nr. Tp-1808 buvo užregistruotas 2025 m. birželio 2 d.; 2025 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. K-210 sudaryta tarnybinį nusižengimą tyrusi komisija. Ji 2025 m. liepos 7 d. pateikė Išvadą, kuria remiantis priimtas Įsakymas.
Įvertinęs Išvadą ir bylos įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjas be klientų D. P. ir S. K. žinios keitė jų įdarbinimo proceso duomenis informacinėje sistemoje „EdBirža“, taip pat atgaline data, ir keitė aptarnavimo būdą neinformuodamas klientų. Teismas pritarė Išvadoje pateiktam tarnybinio nusižengimo sudėties, pareiškėjo kaltės, neigiamų padarinių ir nuobaudos individualizavimo vertinimui. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Įsakymas ir Išvada nepakankamai motyvuoti.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 25 straipsnio 2 dalį ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo 3 punktą tyrimas pradedamas per penkias darbo dienas nuo oficialios informacijos gavimo. Teismo vertinimu, tokia informacija gauta 2025 m. birželio 2 d., o tyrimas pradėtas 2025 m. birželio 4 d., todėl terminas nepažeistas. Teismas pripažino, kad pranešime apie tyrimą nebuvo nurodyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, jų padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės, tačiau kartu pateikta tyrimo medžiaga, įskaitant tarnybinį pranešimą Nr. Tp-1808, leido pareiškėjui suprasti kaltinimus ir pateikti paaiškinimus; pranešimo trūkumus teismas laikė neesminiais.
Teismas taip pat atmetė argumentą dėl pareigos sustabdyti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Teismo vertinimu, pareiškėjui inkriminuoti veiksmai turėjo savarankiškų tarnybinio nusižengimo požymių, o galimi nusikalstamos veikos požymiai paaiškėjo tik baigus tarnybinį tyrimą. Todėl tyrimo medžiagos perdavimas teisėsaugos institucijai po Išvados priėmimo nepripažintas tyrimo tvarkos pažeidimu.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo Profesinės sąjungos komiteto narys, o Tarnyba prieš jį atleisdama nesikreipė dėl išankstinio sutikimo nei į Profesinę sąjungą, nei į Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovą. Teismo vertinimu, Profesinės sąjungos atstovės dalyvavimas tyrimo komisijoje atitiko atstovavimo tyrime reikalavimą, tačiau nepakeitė atskiro sutikimo atleisti pareiškėją.
Remdamasis VTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, DK 168 straipsnio 3 dalimi ir sprendime nurodyta Nacionalinės kolektyvinės sutarties nuostata dėl išankstinio profesinės sąjungos sutikimo, teismas sprendė, kad abu sutikimai buvo būtini. Jų negavimą teismas laikė esminiu darbuotojų atstovui taikomų garantijų pažeidimu ir dėl to panaikino visą Įsakymą.
Spręsdamas dėl neteisėto atleidimo padarinių, teismas taikė DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalis. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo prašymą negrąžinti jo į ankstesnes pareigas dėl galimų nepalankių darbo sąlygų ir nurodė, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas ne ilgiau kaip už vienerius metus. Teismas, remdamasis bylos situacija ir siekiu užtikrinti pareiškėjo teisių apsaugą bei įvykdyti socialinį teisingumą, priteisė išmoką už visą šį laikotarpį; vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį – 84,94 Eur – nustatė pagal Tarnybos pažymą. Atskirai teismas priteisė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
Teismas atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nenustatęs pareiškėjo nurodyto psichologinio smurto ir neteisėto nuotolinio darbo apribojimo bei pripažinęs, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos ir jos priežastinio ryšio su atleidimu. Įsakymo panaikinimą ir priteistas išmokas teismas laikė pakankamu pareiškėjo teisių gynimu. Nustatęs, kad patenkinti trys iš keturių materialiųjų skundo reikalavimų, teismas priteisė 750 Eur iš pareiškėjo prašytų 1 000 Eur pirmosios instancijos bylinėjimosi išlaidų.
III.
Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 18 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir sumažinti laikotarpį, už kurį ši išmoka priteista, nuo vienų metų iki šešių mėnesių. Kitos sprendimo dalies apeliaciniu skundu Tarnyba neginčija.
Apeliantės teigimu, DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienų metų laikotarpis yra ilgiausias galimas, bet jis netaikomas automatiškai. Remdamasi, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020 ir ankstesne teismų praktika, Tarnyba teigia, kad teismas turėjo individualiai patikrinti priteistos išmokos atitiktį kompensavimo tikslui, šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo ir proporcingumo principams.
Tarnyba pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pritarė Išvadoje padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo padaryto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo ir neigiamų padarinių Tarnybos reputacijai. Pasak apeliantės, Įsakymas panaikintas dėl sutikimų atleisti pareiškėją negavimo, o ne dėl to, kad nebuvo tarnybinio nusižengimo. Todėl priteisiant išmoką turėjo būti įvertintas ir pareiškėjo elgesio pobūdis bei sunkumas; šių aplinkybių teismas, apeliantės nuomone, neįvertino.
Šalies argumentai
Apeliantė taip pat nurodo, kad pareiškėjas Tarnyboje dirbo apie trejus metus, o jo veiksmai buvo šiurkštūs, sistemingi ir ilgą laiką besikartojantys. Tarnybos teigimu, vienų metų vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už procedūrinį pažeidimą užkrauna neproporcingą finansinę naštą biudžetinei įstaigai. Tarnyba remiasi viešuoju interesu racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas ir teigia, kad teismas neįvertino šio intereso bei išmokos padarinių darbdaviui.
Tarnybos vertinimu, šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka kompensuotų pareiškėjo dėl neteisėto atleidimo patirtus praradimus ir kartu atitiktų teisingumo bei proporcingumo principus. Apeliantė teigia, kad vienų metų išmokos priteisimas, neatsižvelgiant į pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, nepakankamai suderina abiejų šalių interesus.
Atsiliepimas
Pareiškėjas S. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti 600 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo parengimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika suformuota taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, pareiškėjas pažymi, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vienų metų riba jau iš dalies subalansuoja darbuotojo ir darbdavio finansinius interesus. Pareiškėjo vertinimu, išmokos mažinimui reikia individualiai nustatytų išskirtinių aplinkybių.
Atsiliepimas
Pareiškėjas nesutinka, kad Tarnybos biudžetinis statusas ir abstrakti nuoroda į viešąjį interesą pagrindžia išmokos sumažinimą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantė nepateikė duomenų apie išmokos santykį su darbo užmokesčiui skirtomis lėšomis, jos poveikį Tarnybos finansinei padėčiai, funkcijų vykdymui ar kitų darbuotojų garantijoms.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad Įsakymo panaikinimas dėl procedūrinio pobūdžio pažeidimo sudaro pagrindą mažinti išmoką. Pareiškėjo teigimu, sutikimų negavimas negali būti laikomas vien formaliu ar nereikšmingu trūkumu, nes buvo pažeistos imperatyvios Profesinės sąjungos komiteto nariui taikomos garantijos, o teismo nustatytas atleidimo neteisėtumas sukelia DK 218 straipsnyje nustatytus padarinius. Pareiškėjo vertinimu, net ir pripažinus tarnybinio nusižengimo padarymą, tai savaime nepaneigtų pažeistų garantijų ir nepagrįstų išmokos sumažinimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime taip pat teigia, kad apeliaciniame skunde nepateikta jokių konkrečių argumentų dėl teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl, jo vertinimu, skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 134 straipsnio reikalavimų ir nesudaro pagrindo tikrinti sprendimo apeliacine tvarka. Pareiškėjo nuomone, prašymas sumažinti išmoką iki šešių mėnesių pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas, todėl apeliaciniame skunde keliamas naujas reikalavimas, kurio neleidžia ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl neteisėto atleidimo teisinių padarinių. Apeliacine tvarka ginčas vyksta tik dėl pareiškėjui priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad Išvada, kaip Įsakymo sudedamoji dalis, yra motyvuota ir pagrįsta. Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai, kai jis be klientų žinios ir atgaline data keitė jų duomenis informacinėje sistemoje, sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį. Pareiškėjo argumentus dėl kitų tyrimo procedūros pažeidimų teismas atmetė. Vis dėlto teismas konstatavo, kad Tarnyba, atleisdama iš pareigų Profesinės sąjungos renkamo organo narį, nesikreipė dėl sutikimo nei į VDI teritorinio skyriaus vadovą, nei į Profesinę sąjungą. Taip ji pažeidė DK 168 straipsnio 3 dalį ir Nacionalinės kolektyvinės sutarties nuostatą dėl išankstinio profesinės sąjungos sutikimo. Šį pažeidimą teismas pripažino esminiu, todėl Įsakymą panaikino. Pareiškėjas prašė jo negrąžinti į pareigas, todėl teismas pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už vienerių metų priverstinės pravaikštos laiką ir vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismas atmetė. Teismas nenustatė žalos fakto, atsakovo neteisėtų veiksmų dėl tariamo psichologinio smurto ir nuotolinio darbo apribojimo, taip pat priežastinio ryšio.
Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir šį laikotarpį sumažinti iki šešių mėnesių. Atsakovas iš esmės teigia, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyti vieneri metai yra maksimali riba, todėl teismas turėjo įvertinti, ar priteistina išmoka yra adekvati ir ar išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Atsakovo nuomone, teismas neatsižvelgė į kelias aplinkybes: Įsakymas panaikintas tik dėl procedūrinio pažeidimo, o pareiškėjas pripažintas tyčia ir sistemingai padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą; be to, pareiškėjo tarnybos stažas yra trumpas. Atsakovas pabrėžia, kad maksimalios išmokos priteisimas iš valstybės biudžeto finansuojamos įstaigos prieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams bei viešajam interesui. Atsakovo teigimu, taip pareiškėjas gauna tokią pačią išmoką, kokią gautų atleistas be jokio teisinio pagrindo.
Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, taip pat nenustatyta sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjo teigimu, apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio reikalavimų, nes jame, be prašymo sumažinti priteistą sumą, nenurodyta, kokios teisės normos buvo netinkamai taikytos ar kokios faktinės aplinkybės netinkamai įvertintos, o apeliacinis procesas yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet jau priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Be to, pareiškėjo vertinimu, reikalavimo sumažinti išmoką iki šešių mėnesių atsakovas pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl jis negali būti keliamas apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Šiuo draudimu užtikrinama, kad apeliacinės instancijos teismas nespręstų naujo ginčo dalyko, kuris nebuvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo objektas. Nagrinėjamu atveju reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pareiškė pats pareiškėjas, atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė skundą atmesti visa apimtimi, o pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą išsprendė iš esmės. Priteistinos išmokos dydžio ir jo adekvatumo vertinimas yra neatskiriama DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo dalis (žr. šios nutarties 40 punktą). Taigi atsakovo prašymas sumažinti priteistą išmoką yra ne naujas savarankiškas reikalavimas, o tos pačios atsakovo pozicijos išraiška, neatsiejamai susijusi su pareiškėjo pareikštu ir pirmosios instancijos teismo išspręstu reikalavimu. Šiai išvadai pagal analogiją reikšminga ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant iš esmės panašią Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 312 straipsnio nuostatą: teismas pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo nagrinėti kompensacijų mažinimo klausimą byloje, kurioje darbdavys pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad darbuotojo atleidimas teisėtas ir jokios išmokos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį jam nepriklauso, o apeliaciniame skunde kėlė priteistų kompensacijų neadekvatumo ir mažinimo klausimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020 33–36 punktus). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliaciniame skunde iškeltas išmokos sumažinimo klausimas nepažeidžia ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyto draudimo reikšti naujus reikalavimus.
Nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad apeliaciniame skunde nesuformuluotas apeliacijos pagrindas. Atsakovas nurodo konkrečią, jo manymu, pirmosios instancijos teismo padarytą materialiosios teisės taikymo klaidą – DK 218 straipsnio 4 dalies taikymą neįvertinus, ar priteisiama suma atitinka kompensavimo tikslą ir šalių interesų pusiausvyrą, – ir šį teiginį grindžia bylos aplinkybėmis bei teismų praktika. Būtent tokio pobūdžio skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo ir siekiama apeliaciniu procesu, kurio paskirtį pabrėžia pats pareiškėjas. Todėl apeliacinis skundas atitinka ABTĮ 134 straipsnyje jam keliamus reikalavimus ir yra nagrinėtinas iš esmės.
Dėl taikytino teisinio reguliavimo ir jo aiškinimo
Pagal VTĮ 2 straipsnio 1 dalį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs Įsakymą ir atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą negrąžinti jo į ankstesnes pareigas dėl galimų nepalankių darbo sąlygų, pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, o sprendimo motyvuose, remdamasis šio straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad pareiškėjo atleidimo diena laikytina sprendimo įsiteisėjimo diena. Proceso šalys šių normų taikymo neginčija. Apeliacinio ginčo esmė – ar, taikant DK 218 straipsnio 4 dalį, pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už maksimalų įstatyme nustatytą vienų metų priverstinės pravaikštos laikotarpį turėjo būti sumažintas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo nuostata dėl išmokėtos piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išskaičiavimo apeliacine tvarka neginčijama, todėl teisėjų kolegija dėl jos teisėtumo nepasisako.
DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Pagal to paties straipsnio 6 dalį šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
Iš šios normos matyti, kad neteisėtai atleistam ir į darbą negrąžinamam darbuotojui įstatymas numato kelias savarankiškas išmokas, turinčias skirtingą paskirtį. Vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką atlygina pajamas, kurių darbuotojas negavo dėl to, kad neteisėtai neteko darbo, t. y. už laikotarpį nuo atleidimo iki teismo sprendimo įvykdymo. Kompensacija, kurios dydis priklauso nuo darbo santykių trukmės, siejama su pačių darbo santykių praradimu ir atsižvelgia į jau išdirbtą laiką. Turtinė ir neturtinė žala atlyginama įrodžius civilinės atsakomybės sąlygas. Taigi vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką pagal savo paskirtį pirmiausia yra kompensacinio pobūdžio išmoka; pagal DK 218 straipsnio 4 dalį ji apskaičiuojama atsižvelgiant į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį ir priverstinės pravaikštos trukmę.
Teismų praktikoje pažymėta, kad svarbiausias skirtumas tarp iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – 2002 m. DK) ir galiojančio DK reguliavimo šiuo aspektu yra pastarajame nustatytas priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas vieneriais metais. Šis ribojimas iš dalies subalansuoja atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinius interesus: užtikrina darbuotojo patirtų netekimų kompensavimą ir švelnina darbdaviui galinčius tekti padarinius. Be kita ko, šis ribojimas mažina tikimybę, kad dėl darbo ginčo nagrinėjimo trukmės, dažnai nepriklausančios nuo darbdavio, priteistina išmoka taps jam neadekvačia našta. Vis dėlto net ir esant šiam ribojimui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką gali neatitikti šios išmokos tikslo ir paskirties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020 26, 27 ir 31 punktus).
Nors 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalis ir galiojančio DK 218 straipsnio 4 dalis tiesiogiai nenustato bendros teismo teisės mažinti pagal jas apskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teismų praktikoje pripažinta, kad, kilus ginčui dėl šios išmokos dydžio, teismas turi įvertinti jos paskirtį: kompensuoti dėl neteisėto atleidimo patirtus darbuotojo praradimus ir kartu nesukelti darbdaviui neproporcingų padarinių, nepaneigiant darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo. Jeigu konkrečiomis aplinkybėmis apskaičiuotos išmokos dydis prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas arba sukeltų sunkių neigiamų padarinių, teismas gali jį mažinti. Vertinant išmokos dydį, reikšminga darbdavio turtinė padėtis ir galimybė ją sumokėti, jo teisinis statusas bei funkcijos, darbuotojo pareigų pobūdis, šalis siejusių darbo santykių ir darbuotojo nepertraukiamo darbo stažo trukmė, šalių tarpusavio santykiai, taip pat teisminio ginčo trukmė ir ją lėmusios priežastys; šis aplinkybių sąrašas nėra baigtinis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017 50–51 punktus; 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 61 punktą). Pastarojoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad pirmiausia turi būti apskaičiuota išmoka už visą įstatyme nustatytą laikotarpį ir tik tada, esant pagrindui, sprendžiama dėl jos dydžio mažinimo (62 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusią 2002 m. DK 297 straipsnio 3 dalį valstybės tarnautojų bylose, pabrėžė šios išmokos paskirtį apsaugoti neteisėtai atleistą tarnautoją nuo pajamų netekimo ir atgrasyti darbdavį nuo neteisėto atleidimo; išmokos mažinimas galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, rodančioms aiškų jos neatitikimą teisingumo ar proporcingumo principams arba sunkius neigiamus padarinius darbdaviui (žr., pvz., 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 2002 m. DK 300 straipsnį suformuota praktika, atitinkamai ją pritaikius, aktuali ir sprendžiant dėl išmokos pagal galiojančio DK 218 straipsnio 4 dalį; sprendimas mažinti išmoką turi būti pagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020 32 ir 38–39 punktus).
Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 40 punkte nurodyti kriterijai turi būti taikomi atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas jau pats iš dalies subalansavo šalių interesus, apribodamas išmokos laikotarpį vieneriais metais (žr. šios nutarties 39 punktą), todėl, galiojant vienerių metų ribai, pagrindas papildomai mažinti išmoką yra siauresnis. Šiuo aspektu pareiškėjas pagrįstai atkreipia dėmesį, kad iki 2017 m. liepos 1 d. suformuota praktika negali būti taikoma neatsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą.
Išmokos mažinimo išimtinumą pabrėžia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas galimas iš esmės išskirtiniais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad jos nesumažinus būtų pažeisti proporcingumo, protingumo, sąžiningumo principai ir iškreipta garantijos darbuotojui esmė bei tikslai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012). Teisės doktrinoje teigiama, kad galimybė mažinti šią išmoką negali būti aiškinama plečiamai; išskirtinės aplinkybės yra tokios, kurios pateisina mažinimu siekiamą apginti reikšmingą tikslą (pavyzdžiui, kitų darbuotojų darbo vietas), o didelė suma pati savaime, be kitų aplinkybių (sunki darbdavio finansinė padėtis, bankroto grėsmė, kitų darbuotojų darbo vietų netekimo realybė ir kt.), nėra išskirtinis atvejis, pateisinantis sumažinimą (žr. B. Martišienė. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnį. Teisė, 2014, t. 90, p. 59–71, 68–69). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šie teiginiai suformuluoti taikant 2002 m. DK, dėl šios nutarties 41 punkte nurodytų priežasčių jie yra aktualūs galiojant DK 218 straipsnio 4 daliai.
Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant DK 218 straipsnio 4 dalį, įstatyme nustatyto dydžio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra taisyklė, o jo mažinimas – išimtis. Išmoka gali būti mažinama tik tada, kai byloje nustatomos konkrečios, individualios aplinkybės, rodančios, kad įstatymo nustatyto dydžio išmoka konkrečiu atveju akivaizdžiai neatitiktų savo kompensacinės paskirties, būtų iš esmės neproporcinga ar sukeltų darbdaviui sunkių neigiamų padarinių. Tokias aplinkybes turi įrodyti mažinimo siekiantis darbdavys; bendro pobūdžio teiginiai apie teisingumo ar proporcingumo principus, nepagrįsti konkrečiais duomenimis, šiam tikslui nepakankami.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo
Atsakovas pabrėžia, kad Įsakymas panaikintas ne dėl to, jog pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo, bet išimtinai dėl procedūrinio pobūdžio pažeidimo – Tarnyba, atleisdama pareiškėją, nesikreipė į Profesinę sąjungą ir VDI dėl sutikimo atleisti profesinės sąjungos renkamo organo narį. Todėl formalus DK 218 straipsnio 4 dalies taikymas, atsakovo vertinimu, reiškia, kad už procedūrinį pažeidimą visa finansinė našta perkeliama Tarnybai, o pareiškėjas atleidžiamas nuo neigiamų pasekmių už šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Tokia situacija, pasak atsakovo, pažeidžia proporcingumo principą, nes teisinės pasekmės turi atitikti tiek darbdavio padaryto procedūrinio pažeidimo, tiek paties pareiškėjo elgesio pobūdį.
Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad DK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia <...> be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Pagal tą pačią normą, VDI teritorinio skyriaus vadovas, gavęs darbdavio motyvuotą prašymą, apie tai informuoja darbuotojų atstovaujamąjį organą ir patį darbuotoją, nustato terminą jų nuomonei pateikti ir sutikimą nutraukti darbo sutartį suteikia, „jeigu darbdavys pateikia duomenis apie tai, kad darbo sutarties nutraukimas <...> nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje“. VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimas gali būti skundžiamas teismui, o darbo sutartis su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiu asmeniu negali būti nutraukta, kol vyksta darbo ginčas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui, kaip Profesinės sąjungos komiteto nariui, ši garantija buvo taikytina, apeliacine tvarka neginčijama.
Iš šio reguliavimo matyti, kad DK 168 straipsnio 3 dalyje nustatytas sutikimas nėra formalus derinimas. Tai nepriklausomos valstybės institucijos išankstinis patikrinimas, kurio metu, išklausius ir darbuotojų atstovus bei patį darbuotoją, įvertinama, ar darbdavio sprendimas atleisti darbuotojų atstovą nėra susijęs su jo atstovavimo veikla ir ar juo darbuotojas nediskriminuojamas dėl narystės profesinėje sąjungoje. Šia garantija saugomas ne tik konkretus darbuotojas, bet ir darbuotojų atstovavimo veiksmingumas – darbuotojų atstovų galimybė nekliudomai vykdyti savo funkcijas, nebijant darbdavio atsakomųjų veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas anksčiau galiojusį reguliavimą, yra pažymėjęs, kad profesinės sąjungos renkamų organų narių garantijos skirtos tam, kad jie dėl savo veiklos šiuose organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už šią veiklą, pavyzdžiui, be pagrindo skiriant drausmines nuobaudas, o vien formalaus darbdavio kreipimosi dėl sutikimo nepakanka, kad šios garantijos būtų pripažintos tinkamai įgyvendintomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 ir joje nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši procedūra yra neatsiejama darbuotojų atstovo atleidimo teisėtumo sąlyga, o ne techninis reikalavimas. Darbdavys negali pats nuspręsti, kad atleidimas nesusijęs su darbuotojo atstovavimo veikla, ir tuo remdamasis nesikreipti į VDI.
Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išmokos dydžio, turėjo atsižvelgti į pareiškėjo neteisėto elgesio pobūdį ir pažeidimo sunkumą. Pasak atsakovo, teismas pripažino, kad Išvada yra motyvuota, o pareiškėjas padarė veikas, sudarančias šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sudėtį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, padarė žalos Tarnybos reputacijai.
Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, kaip minėta šios nutarties 38 punkte, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką pirmiausia yra kompensacinio pobūdžio išmoka. Juo atlyginamos pajamos, kurių pareiškėjas negavo dėl to, kad Tarnyba jį atleido nesilaikydama įstatymo. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį ši išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį ir priverstinės pravaikštos trukmę. Pareiškėjo padaryto nusižengimo pobūdis gali būti vertinamas sprendžiant dėl apskaičiuotos išmokos adekvatumo, tačiau vien nusižengimo nustatymas savaime nereiškia, kad įstatyme numatyto dydžio išmoka neatitinka savo paskirties.
Antra, atsakomybė už tarnybinį nusižengimą valstybės tarnautojui taikoma tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarka, laikantis įstatyme nustatytų procedūrų ir garantijų. Šioje byloje atsakovas turėjo teisinę galimybę, laikydamasis DK 168 straipsnio 3 dalies, kreiptis į VDI dėl sutikimo atleisti pareiškėją. Jeigu toks sutikimas būtų buvęs gautas ir kitos atleidimo sąlygos įvykdytos, pareiškėjo atleidimas galėjo būti teisėtas, o vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką klausimas apskritai nebūtų kilęs. Taigi atsakovo sprendimas atleisti pareiškėją nesilaikant privalomos išankstinio sutikimo gavimo tvarkos lėmė šioje byloje nagrinėjamus neteisėto atleidimo padarinius. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ar bylos nagrinėjimo vilkinimą.
Trečia, nepagrįstas ir atsakovo argumentas, kad pareiškėjas gauna tokią pačią išmoką, kokią gautų atleistas visiškai be teisinio pagrindo. DK 218 straipsnio 4 dalyje įstatymų leidėjas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio nesieja su atleidimo neteisėtumo priežastimi – jis priklauso nuo darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio ir priverstinės pravaikštos trukmės, apribotos vieneriais metais. Vien tai, kad atleidimas pripažintas neteisėtu dėl procedūros pažeidimo, savaime nesuteikia pagrindo mažinti pagal šią normą apskaičiuotą išmoką. Dėl jos mažinimo sprendžiama individualiai įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir nustačius šios nutarties 43 punkte nurodytą pagrindą.
Atsakovas pabrėžia, kad jis yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto lėšų, nevykdanti pelno siekiančios veiklos ir disponuojanti tik jai teisės aktų nustatyta tvarka skirtomis lėšomis. Todėl, atsakovo teigimu, teismas turėjo vertinti ne tik pareiškėjo interesus, bet ir viešąjį interesą užtikrinti racionalų ir proporcingą valstybės biudžeto lėšų naudojimą, o maksimalios išmokos priteisimas asmeniui, padariusiam šiurkštų tarnybinį nusižengimą, sukuria neadekvačią finansinę naštą valstybei. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavio turtinė padėtis ir specifinis teisinis statusas iš tiesų yra kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl išmokos dydžio (žr. šios nutarties 40 punktą). Tačiau jie reikšmingi tiek, kiek iš konkrečių duomenų matyti, kad įstatymo nustatyto dydžio išmoka darbdaviui sukeltų sunkių padarinių. Nagrinėjamu atveju atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų apie savo biudžetą ar darbo užmokesčio fondą, priteistos sumos santykį su šiomis lėšomis, jos poveikį Tarnybos funkcijų vykdymui ar kitų darbuotojų garantijoms. Pareiškėjui priteisto vidutinio darbo užmokesčio dydis (84,94 Eur per dieną) apeliacine tvarka neginčijamas ir byloje nėra duomenų, kad jis būtų išskirtinai didelis. Nesant priešingų duomenų, vieno valstybės tarnautojo vienerių metų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad valstybės biudžeto lėšomis finansuojamai institucijai kiltų sunkių padarinių. Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl neproporcingos finansinės naštos yra neįrodyti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad viešasis interesas nagrinėjamu atveju negali būti tapatinamas vien su siekiu sumažinti valstybės biudžeto išlaidas. Viešasis interesas apima ir tai, kad viešojo administravimo subjektai, būdami darbdaviais, laikytųsi imperatyvių darbo teisės normų, įskaitant darbuotojų atstovų apsaugos garantijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad preziumuojama, jog darbdavys yra susipažinęs su valstybės tarnybą ir darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai ir jis turi įvertinti jų riziką; todėl už neteisėtus veiksmus prieš valstybės tarnautoją viešojo administravimo institucijai taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad racionalus biudžeto lėšų naudojimas pirmiausia užtikrinamas teisėtais pačios institucijos sprendimais, o ne neteisėto sprendimo padarinių perkėlimu neteisėtai atleistam asmeniui. Vien tai, kad atsakovas yra biudžetinė įstaiga, negali lemti įstatyme nustatytų jo pareigų neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui susiaurinimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje ėjo trumpai – nuo 2022 m. rugsėjo 22 d. (apie trejus metus), o jo neteisėti veiksmai buvo šiurkštūs, sistemingi ir ilgą laiką besikartojantys. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nesudaro pagrindo mažinti išmoką. DK 218 straipsnio 4 dalyje įstatymų leidėjas darbo santykių trukmę jau susiejo su kita išmoka – kompensacija, kurios dydis priklauso nuo darbo santykių trukmės; pareiškėjui ji priteista vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Vis dėlto darbo santykių trukmė gali būti vertinama ir sprendžiant dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką adekvatumo (žr. šios nutarties 40 punktą). Šioje byloje maždaug trejų metų tarnybos trukmė, vertinama kartu su kitomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo mažinti išmoką. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo pobūdis ir atsakovo akcentuojamas veiksmų sistemingumas taip pat vertintini kartu su kitomis aplinkybėmis, tačiau jie nepanaikina imperatyvių darbuotojų atstovo atleidimo garantijų. Įvertinusi šias aplinkybes kartu su Tarnybos padarytu garantijų pažeidimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nesumažinta išmoka būtų iš esmės neproporcinga ar neatitiktų savo paskirties. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo nagrinėjimo trukmę būtų lėmęs pareiškėjo elgesys.
Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimais ir kt.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, o turinio prasme teisingą teismo sprendimą, ir kai formalus įstatymo taikymas konkrečioje situacijoje būtų neteisingas, pirmenybė teiktina bendrajai teisės sampratai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad teismo sprendimas turi būti ne tik formaliai teisėtas, bet ir teisingas. Tačiau teisingumo principas neteisėto atleidimo padarinių srityje pirmiausia įgyvendinamas paties įstatymų leidėjo nustatytu reguliavimu: DK 218 straipsnio 4 dalyje darbuotojo ir darbdavio interesai iš dalies subalansuoti, apribojant išmokos laikotarpį vieneriais metais (žr. šios nutarties 39 punktą). Teismo nukrypimas nuo įstatyme nustatyto dydžio, remiantis teisingumo ir proporcingumo principais, galimas tik tada, kai įstatymo taikymas konkrečioje situacijoje būtų akivaizdžiai neteisingas, ir turi būti grindžiamas konkrečiomis, įrodytomis aplinkybėmis (žr. šios nutarties 42–43 punktus). Kaip išdėstyta šioje nutartyje, tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Priešingai, atsakovo siūlomas sprendimas – mažinti neteisėtai atleistam darbuotojų atstovui priklausančią išmoką motyvuojant tuo, kad atleidimas pripažintas neteisėtu vien dėl jo, kaip atstovo, apsaugai skirtos imperatyviosios garantijos pažeidimo, – teisingumo principo neatitiktų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota aiškinant 2002 m. DK, savaime nepagrindžia išmokos mažinimo šioje byloje. Pirma, šios nutartys priimtos taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, pagal kurį laikotarpis, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, nebuvo apribotas vieneriais metais; todėl jų reikšmė vertintina atsižvelgiant į šios nutarties 41 punkte nurodytą teisinio reguliavimo skirtumą. Antra, šioje praktikoje išmokos mažinimas siejamas su konkrečiomis aplinkybėmis, rodančiomis, kad jos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui; administracinių teismų praktikoje pabrėžiamas tokių aplinkybių išskirtinumas (žr. šios nutarties 40 punktą). Trečia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje išmoka nesumažinta, nors pareiškėjas priverstinės pravaikštos metu gavo kitų pajamų; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje išmokos dydžio klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ketvirta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017 apeliacinės instancijos teismo priteistą keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką padidino iki aštuonių mėnesių dydžio išmokos. Nustatydamas šį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį apskaičiuotą sumą mažesnį dydį pagal 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalį, teismas vertino aplinkybių visumą: darbuotojos gautas kitas pajamas ir patirtus praradimus, abiejų šalių procesinių veiksmų nulemtą bylos trukmę, darbdavio, kaip savivaldybės biudžetinės įstaigos, statusą, taip pat jo kryptingą siekį atleisti darbuotoją. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje taikomas įstatyme nustatytas vienerių metų ribojimas, atsakovas nesiremia pareiškėjo kitur gautomis pajamomis ar jo veiksmais užvilkintu procesu ir nepateikė duomenų apie konkrečius sunkius finansinius padarinius; vien biudžetinės įstaigos statuso nepakanka išmokai mažinti (žr. šios nutarties 41 ir 49–53 punktus). Taigi nurodyta praktika nesudaro pagrindo mažinti išmoką vien remiantis bendro pobūdžio teiginiais apie proporcingumą ir viešąjį interesą.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto laikotarpio, už kurį pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, trumpinimą. Įsakymo panaikinimo pagrindas, pareiškėjo tarnybinis nusižengimas ir jo padariniai, atsakovo, kaip biudžetinės įstaigos, statusas ir kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, vertinant jas tiek atskirai, tiek kartu, nerodo, kad įstatymo nustatyto dydžio išmoka šiuo atveju būtų akivaizdžiai neadekvati jos kompensacinei paskirčiai ar sukeltų atsakovui sunkių padarinių. Be to, apeliaciniame skunde nepaaiškinta, kodėl būtent šešių mėnesių, o ne kitokios trukmės išmoka užtikrintų teisingą šalių interesų pusiausvyrą.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už maksimalų vienerių metų laikotarpį, materialiosios teisės normas taikė tinkamai. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas, papildžius jo motyvus šioje nutartyje išdėstytais argumentais, paliktinas nepakeistas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 5 dalį proceso šalis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašo priteisti 600 Eur (su PVM) išlaidų už advokatės parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šias išlaidas pagrindžia 2026 m. liepos 30 d. teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 30/07/2026, 2026 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaita faktūra ir 2026 m. rugpjūčio 5 d. mokėjimo nurodymas. Prašoma suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atitinka parengto procesinio dokumento apimtį ir sudėtingumą, todėl priteistina pareiškėjui iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti pareiškėjui S. G. iš atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nutartis neskundžiama.