Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-09-30 · Administracinė byla Nr. AS-2990-552/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-30
Bylos Nr.
AS-2990-552/2026
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-04850-2026-4
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Iveta Pelienė
Pareiškėjas
A. B., V. B.
Atsakovas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos administracinių ginčų komisija
Administracinė byla Nr. AS-2990-552/2026 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-04850-2026-4 Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. rugsėjo 30 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ivetos Pelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. B. ir V. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2026 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 21RE-742 (AG-735/07-2026) (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą. Pareiškėjai pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Tarnyba) administracinio sprendimo, kuriuo pareiškėjų šeimai nuspręsta taikyti atvejo vadybą, galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-15313-428/2026. Pareiškėjai savo prašymą iš esmės argumentuoja tuo, kad ginčijamo sprendimo pagrindu jau pradėtas atvejo vadybos procesas, paskirtas atvejo vadybininkas ir 2026 m. rugsėjo 2 d. numatytas posėdis, kurio metu bus vertinama šeimos situacija, pagalbos poreikis bei sprendžiama dėl tolesnio proceso ir pagalbos priemonių. Pareiškėjų teigimu, leidus procesui tęstis iki bylos išnagrinėjimo, gali būti sukurta nauja faktinė situacija, kurios vėliau nebūtų įmanoma visiškai atkurti, todėl būtina laikinai sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą ir išsaugoti esamą padėtį iki ginčo išsprendimo.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas iš bylos nustatė, kad Komisija skundžiamu Komisijos sprendimu atsisakė priimti pareiškėjų skundą dėl Tarnybos 2026 m. birželio 22 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. 1VSV-3191 (toliau – ir Tarnybos sprendimas), kuriuo buvo nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, panaikinimo, konstatavusi, kad šis sprendimas yra tarpinio konstatuojamojo pobūdžio, nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad, nesustabdžius Tarnybos sprendimo galiojimo bus tęsiamas atvejo vadybos procesas, taip pat bus vertinama šeimos situacija ir pagalbos poreikis, priimami sprendimai dėl tolesnio proceso bei pagalbos priemonių, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjams dėl to bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas vertino, kad pareiškėjai iš esmės rėmėsi prielaidomis apie galimus būsimus proceso rezultatus, o ne jau atsiradusiomis konkrečiomis neigiamomis pasekmėmis. Vien tai, kad iki teismo sprendimo priėmimo bus atliekami administracinės procedūros veiksmai ar surinkta papildoma informacija, nesudaro pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, nes jų metu atliekamas šeimos situacijos ir pagalbos poreikio vertinimas savaime nereiškia, kad pareiškėjų atžvilgiu bus priimti jiems nepalankūs sprendimai ar apribotos jų teisės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjams, nesutinkant su ateityje priimtais Tarnybos sprendimais, išlieka galimybė juos ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra tiesiogiai susijusi su šioje byloje pareikštu reikalavimu, nes ginčijamas Komisijos sprendimas atsisakyti priimti jų skundą, o prašoma sustabdyti Tarnybos sprendimo, kuris nėra šios bylos ginčo dalykas, galiojimą. Todėl tokia priemonė būtų skirta ne pareikšto reikalavimo įvykdymui užtikrinti, bet kitam administraciniam procesui – Tarnybos atliekamam vaiko ir šeimos pagalbos poreikio vertinimui – sustabdyti.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjų argumentai iš esmės apsiriboja prielaida, kad dėl proceso tęstinumo gali atsirasti tam tikrų nepageidaujamų padarinių, tačiau neįrodo, kad jie būtų realūs, neatitaisomi arba sunkiai atitaisomi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas pabrėžė, kad nenustatė pakankamo pagrindo konstatuoti, jog prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra būtinos šioje byloje pareikštam reikalavimui užtikrinti, todėl jos netaikytinos.

III.

Pareiškėjai A. B. ir V. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Tarnybos sprendimo galiojimą iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-15313-428/2026. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai įvertino žalos grėsmę. Teismas nepagrįstai laikė būsimus padarinius tik hipotetiniais ir neatsižvelgė į tai, kad atvejo vadybos procesas jau pradėtas, paskirtas atvejo vadybininkas, nustatyta posėdžio data (2026 m. rugsėjo 2 d.), o institucija patvirtino, jog proceso nestabdys. Be to, teismas neįvertino, kad tęsiant procesą bus renkama informacija, vertinama šeimos situacija ir priimami tolesni sprendimai, todėl gali susidaryti nauja faktinė padėtis, kurios vėliau nebūtų galima visiškai atkurti. Pareiškėjų vertinimu, teismas taip pat pernelyg formaliai atskyrė ginčijamą Komisijos sprendimą nuo Tarnybos sprendimo, kurio pagrindu vyksta atvejo vadybos procesas. Anot pareiškėjų, tarp abiejų sprendimų yra tiesioginis ryšys. Jeigu Komisija būtų priėmusi jų skundą, Tarnybos sprendimo teisėtumas būtų nagrinėjamas iš esmės. Tačiau Komisijai atsisakius tai padaryti, pareiškėjai teisme pirmiausia turi įrodyti, kad jų skundą Komisija privalėjo priimti, o per tą laiką Tarnybos sprendimas toliau įgyvendinamas. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad prašomos taikyti priemonės yra proporcingos, be to, šiuo atveju nėra nustatyta konkreti ir neatidėliotina grėsmė vaiko teisėms, dėl kurios laikinas esamos padėties išsaugojimas sukeltų didesnę žalą viešajam interesui negu Tarnybos sprendimo tolesnis įgyvendinimas pareiškėjų atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, konstatavęs, kad pareiškėjai neįrodė realios neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmės.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino žalos grėsmę. Pareiškėjai pabrėžia, kad tęsiant procesą bus renkama informacija, vertinama šeimos situacija ir priimami tolesni sprendimai, todėl gali susidaryti nauja faktinė padėtis, kurios vėliau nebūtų galima visiškai atkurti. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad vadybos procesas jau pradėtas, paskirtas atvejo vadybininkas, nustatyta posėdžio data (2026 m. rugsėjo 2 d.), o institucija patvirtino, jog proceso nestabdys.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš tokių priemonių yra ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023 ir kt.); teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023 ir kt.).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-824-502/2022 ir kt.).

Įvertinusi pareiškėjų atskirojo skundo argumentus ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjai neįrodė vienos iš būtinųjų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai atskirajame skunde nepaneigė pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog atvejo vadybos proceso tęsimas, apimantis šeimos situacijos ir pagalbos poreikio vertinimą, taip pat galimų sprendimų dėl tolesnio proceso ir pagalbos priemonių priėmimą, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjams arba kitiems jų šeimos nariams kiltų neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nepatvirtina nei kad žala iš viso reali, nei, kad juo labiau ji bus neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai iš esmės remiasi prielaidomis apie galimus būsimus proceso rezultatus, o ne jau atsiradusiomis konkrečiomis neigiamomis pasekmėmis. Vien tai, kad iki teismo sprendimo priėmimo bus atliekami administracinės procedūros veiksmai ar surinkta papildoma informacija, nesudaro pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, nes atvejo vadybos metu atliekamas šeimos situacijos ir pagalbos poreikio vertinimas savaime nereiškia, kad pareiškėjų atžvilgiu bus priimti jiems nepalankūs sprendimai ar apribotos jų teisės. Pareiškėjams, nesutinkant su ateityje priimtais Tarnybos sprendimais, išlieka galimybė juos ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Dėl to pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. B. ir V. B. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRamūnas GadliauskasIveta Pelienė