- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-09-17
- Bylos Nr.
- e2A-1932-390/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01534-2026-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Vyliaudaitė, Algimantas Kukalis, Anita Sereikienė
- Atsakovas
- Akcinė bendrovė "Lietuvos draudimas"
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
- Trečiasis asmuo
- B. Č.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Anitos Sereikienės ir Agnės Vyliaudaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo, trečiasis asmuo B. Č..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši bylą, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo paskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyrius (toliau – ir ieškovas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir atsakovė) 66 053,70 Eur Valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimą.
Nurodė, kad ieškovas 2025 m. vasario 10 d. sprendimu pripažino D. A. 2023 m. birželio 9 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe draudžiamuoju įvykiu ir 2025 m. gegužės 13 d. sprendimu paskyrė ir išmokėjo žuvusiosios motinai 78 432,10 Eur vienkartinę draudimo išmoką. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai dėl nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalyje (kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo dėl kurio žuvo žmogus) buvo pareikšti B. Č.. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūra 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-21063-23 bei atleido B. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje. Eismo įvykio kaltininkas B. Č. eismo įvykio metu vairavo automobilį, kuris transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“. Atsakovė į ieškovo pretenziją dėl žalos, kuri susidarė išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajai mirus, atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise, nurodė, jog dėl žuvusiosios žūties jos motinai patirtą žalą yra pilnai atlyginęs, todėl VSDFV išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus laikytina ne turtinės žalos atlyginimu, o socialine parama, teikiama valstybės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr.1 bei VSDFV sprendimas „Pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudžiamuoju įvykiu“ nebuvo apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl laikomi teisėtais ir teisingais.
Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu nesutoko, prašė jį atmesti.
Nurodė, kad tiek ieškovo sprendimas dėl 2023 m. birželio 9 d. nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudžiamuoju įvykiu, tiek jo pagrindu priimtas sprendimas dėl to skirti ir išmokėti vienkartinę socialinio draudimo išmoką yra neteisėti ir nepagrįsti, nes eismo įvykio metu galiojusios Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NAĮ) redakcijos 7 straipsnio Nedraudžiamieji įvykiai 3 dalis numatė, kad nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, o žuvusiosios lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,08 prom. etilo alkoholio, tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį. Ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad žuvusiosios motina faktiškai patyrė ieškovo nurodyto dydžio turtinę žalą, taip pat, kad ji buvo išlaikomas žuvusios dukters ir be šios paramos negalėjo savarankiškai tenkinti savo būtinųjų poreikių.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ VSDFV Kauno skyriui 66 053,70 Eur Valstybės biudžetui padarytai žalai atlyginti.
Teismas pažymėjo, kad bylos faktinės aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas griežtosios transporto priemonės valdytojo atsakomybės sąlygas. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra apibrėžęs socialinio draudimo išmokos ir žalos atlyginimo santykį. Taip pat Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – LR TPVCAPDĮ) 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.
Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo patvirtinta vairuotojo kaltė dėl įvykusio eismo įvykio, todėl, ieškovas pagrįstai pateikė atsakovei pretenziją dėl 78 432,10 Eur žalos, kuri susidarė išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajai mirus, atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).
Teismas vadovavosi Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 (toliau – Taisyklių) 10 punktu ir nurodė, kad G. A. dukros paramos negaus 90 mėnesių, kad ½ jos darbo užmokesčio dalis, t. y. 331,83 Eur kas mėnesį, buvo skiriama nedarbingos motinos - G. A. išlaikymui prisidedant prie motinos ir dukters kartu vesto bendro ūkio reikmių. Per 90 mėnesių G. A. netekta išlaikymo suma sudarytų 29 864,70 Eur (331,83 Eur x 90 mėnesių).
Teismas ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės ieškovui 66 053,70 Eur Valstybės biudžetui padarytai žalai atlyginti tenkino.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas neįvertino vieno iš pagrindinių atsakovės atsikirtimų – kad ieškovas vienkartinę socialinio draudimo išmoką žuvusiosios motinai išmokėjo nepagrįstai ir nesavalaikiai. Teismas neatsakė nė į vieną esminį klausimą: ar ieškovas, prieš priimdamas sprendimą išmokėti vienkartinę socialinio draudimo išmoką, vertino žuvusiosios neblaivumo aplinkybę; ar 2,08 promilės neblaivumas turėjo reikšmės vertinant įvykio pripažinimo draudžiamuoju pagrįstumą; ar tokiomis aplinkybėmis ieškovo išmokėta išmoka gali būti regreso tvarka perkelta atsakovei (draudikui). Teismas nesiaiškino aplinkybių dėl ieškovo nesavalaikių veiksmų – 2023 m. birželio 9 d. eismo įvykis draudžiamuoju įvykiu buvo pripažintas tik 2025 m. vasario 10 d., o vienkartinė socialinio draudimo išmoka paskirta tik 2025 m. gegužės 13 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo eismo įvykio ir daugiau kaip vieneriems metams po 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą.
11.2. Ieškovas neįrodė realios žuvusiosios motinos patirtos turtinės žalos, t. y. neįrodė, kad žuvusiosios motina faktiškai buvo išlaikoma dukros arba kad jai buvo teikiama konkrečios ekonominės vertės pagalba natūra. Teismo įrodymų analizė yra nepakankama. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad žalos, pagalbos ir paramos dydžiams įrodyti reikalingi G. A. paaiškinimai, liudijimas, tačiau ieškovas prieš teikdamas reikalavimą atsakovei ir/ar teikdamas ieškinį teismui, jų negavo ir savalaikiai nesiekė gauti. Reikalavimas atsakovei tiek ikiteisminėje stadijoje, tiek teikiant ieškinį teismui, buvo grindžiamas ne individualiai nustatyta realia turtine žala, o bendro pobūdžio prielaidomis apie motinos ir dukters bendrą gyvenimą. Be to, motinos ir dukros pajamų skirtumas sudarė apie 30 Eur per mėnesį motinos naudai. Tai akivaizdžiai paneigia vienpusę žuvusiosios motinos ekonominę priklausomybę nuo žuvusiosios ar realų išlaikymo santykį. Taip pat motina, kreipdamasi į draudiką dėl žalos atlyginimo, nereiškė reikalavimo dėl žalos netekus maitintojo. Atsakovės poziciją patvirtina ir aktuali naujausia teismų praktika panašiose bylose (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1625-643/2024, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-20-516/2024, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107/1075/2021).
11.3. Teismas pats nurodė, kad žuvusiosios motinos netekto išlaikymo suma – 29 864,70 Eur, tačiau priteisė daugiau nei du kartus didesnį – 66 053,70 Eur žalos atlyginimą. Ieškovo reikalavimo dalis – 36 189 Eur buvo grindžiama ne žuvusiosios darbo užmokesčio dalies netekimu, o tariamai žuvusiosios motinai teikta pagalba natūra. Ieškovas šią sumą skaičiavo kaip ½ minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio per mėnesį vertę, teigdamas, kad žuvusioji motinai teikė pagalbą buityje, rūpinosi ja, aprūpindavo maistu, vaistais ir kitomis formomis. Pagal teismų praktiką tariama pagalba natūra neturėtų būti „pridedama“ kaip savarankiška papildoma žalos dalis prie jau apskaičiuotos mirusiojo pajamų dalies, kuri galimai būtų tekusi išlaikytiniui. Teismas sprendime nėra jokių argumentų dėl 36 189 Eur turtinės žalos.
11.4. Skundžiamas sprendimas neatitinka teismo procesinio sprendimo motyvavimo standartų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas VSDFV Kauno skyrius prašo atmesti apeliacinį skundą ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliaciniame skunde atsakovė visiškai nepagrįstai suabsoliutina vieną iš nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo darbe draudžiamuoju aplinkybių – apdraustojo asmens neblaivumą, neatsižvelgdama į tai, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl kitų aplinkybių, kurių nelėmė minėta apdraustojo asmens būsena. Šiuo atveju nelaimingo atsitikimo darbe akte ir kituose dokumentuose nustatyta, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo sąlyga buvo kito asmens – vairuotojo kaltė, nebuvo nustatyta, kad apdraustojo asmens neblaivumas įtakojo nelaimingo atsitikimo darbe faktą, dėl ko ieškovui neliko sąlygų pripažinti įvykį nedraudiminiu. Ginčo dėl šio nelaimingo atsitikimo priežasčių iki ieškinio pateikimo teismui nebuvo. Atsakovė tik abstrakčiai nurodo, kad ieškovo sprendimų datos patvirtina jų nepagrįstumą, tačiau nepateikia jokio faktinio bei teisinio pagrindimo šiam teiginiui.
Ieškovas pateikė teismui duomenis apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas bei įrodymais, teismų praktika pagrįstą siūlymą dėl žalos apskaičiavimo būdo, atsižvelgiant į objektyvius statistinius ir šalies ekonominius kriterijus. O atsakovas jokių objektyviais kriterijais paremtų paaiškinimų ar paskaičiavimų, patvirtinančių, kad išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus viršija dėl dukros žūties jos patirtą žalą nepateikė. Teismas žalos dydį įvertino pagal ieškovo pateiktą apskaičiavimą. Taip pat teismas tinkamai įvertino šalių byloje pateiktų įrodymų pakankamumą ir pagrįstai prioritetą teikė byloje surinktiems objektyviems rašytiniams įrodymams bei sprendė, kad perteklinis liudytojos kvietimas būtų pažeidęs protingumo ir proporcingumo (liudytoja 87 metų amžiaus) bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus.
Atsakovė klaidingai išlaikymą sutapatina tik su faktiniu materialiu išlaikymu, ignoruojant teiktą išlaikymą natūra (teikiant fizinę pagalbą buityje), kuri irgi turi piniginę vertę. Taip pat teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad žalos (negautų pajamų) kompensavimo funkciją atlieka socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė socialinio draudimo išmoka apdraustajam mirus, todėl žuvusiojo asmens tėvams nėra pagrindo papildomai dėl netektų pajamų kompensavimo kreiptis į draudimo bendrovę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-87-330/2022). Atsakovės nurodyta teismų praktika nėra analogiška faktinėmis aplinkybėmis šiam ginčui, todėl teismas neturėjo jokios teisinės pareigos ja remtis. Šiuo atveju ieškovui pateikus konkretų, teismų praktika pagrįstą žalos dydžio apskaičiavimą, atsakovė turėjo procesinę pareigą jį nuginčyti teikdama alternatyvius skaičiavimus ar kitus objektyvius duomenis, tačiau viso teisminio proceso metu apsiribojo tik deklaratyviu žalos fakto neigimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
Dėl nustatytų bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo esmės
Bylos duomenimis apdraustoji D. A. žuvo 2023 m. birželio 9 d. eismo įvykio, įvykusio(duomenys neskelbtini) metu. Taip pat byloje nėra ginčo, kad 2023 m. birželio 9 d. eismo įvykio kaltininkas B. Č. eismo įvykio metu vairavo automobilį „Mercedes – Benz“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), kuris transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“.
Ieškovė 2025 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. VPA_SP5E-1509 pripažino D. A. 2023 m. birželio 9 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe draudžiamuoju įvykiu ir 2025 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. VPA_SP5E-4641 paskyrė ir išmokėjo žuvusiosios D. A. motinai G. A. 78 432,10 Eur vienkartinę draudimo išmoką, apdraustajai D. A. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe.
Ieškovė pateikė ieškinį teisme atsakovei dėl žalos atlyginimo išmokėtos išmokos suma ir prašė priteisti iš atsakovės 66 053,70 Eur valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo.
Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino pripažinęs, kad atsakovė privalo atlyginti ieškovei išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajai D. A. mirus, žalos atlyginimo, atgręžtinio reikalavimo teise.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiam asmeniui vienkartinę socialinio draudimo išmoką apdraustajai mirus, regreso teisės į kaltąjį asmenį, nagrinėjamu atveju – jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką.
Nustatyta, draudimo išmoka apdraustajai mirus išmokėta pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) nuostatas. Tokiu atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Būtent tokia tvarka nustatyta CK 6.290 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmoką, turi regreso teisę į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) tokios apimties, kiek socialinio draudimo išmoka apima nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-1075/2021, 37 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad socialinio draudimo įstaigų išmokos, išmokėtos pagal NADPLSDĮ nėra nekvestionuojamos, nes tai neatitiktų konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014). Vienkartinė draudimo išmoka, kurią žuvusiajam mirus išmoka VSDFV, atlieka ne tik nuostolių kompensavimo funkciją, bet ir valstybės socialinės politikos (apsaugos) funkciją, t. y. fiksuota išmoka, kuri nepriklauso nuo žuvusiojo negautų pajamų, valstybė siekia prisidėti prie paramos savo gyventojams. Šis valstybės įsipareigojimas nereiškia, kad valstybei šias išmokas išmokėjus, valstybinės institucijos įgauna absoliučią jų susigrąžinimo teisę. Valstybės pareigos teikti socialinę paramą perkėlimas žalą padariusiam asmeniui neatitinka Konstitucijos 52 straipsnio ir proporcingumo principo, nes žalą padaręs asmuo privalėtų atlyginti daugiau žalos, nei realiai padarė. Tai prieštarautų Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, kadangi pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį visos jos gali būti išieškotos iš žalą padariusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007). Socialinio draudimo įstaiga turi atgręžtinio reikalavimo teisę tik į nukentėjusiojo asmens realiai patirtos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).
Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatą, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovė išmokėjo 78 432,10 Eur vienkartinę draudimo išmoką mirusiosios D. A. motinai G. A., nusprendusi, kad ji turi teisę gauti iš dukters išlaikymą. Atsakovė (draudimo bendrovė), įvertinusi socialinio draudimo įstaigos (ieškovės) pateiktus duomenis, nesutinka atlyginti regreso teise žalos atlyginimo.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti atlyginti žalą prašantis (reiškiantis atgręžtinį reikalavimą) asmuo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis prieš tai aptartu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovui VSDFV Kauno skyriui, kaip socialinio draudimo įstaigai, reiškiančiai draudimo bendrovei atgręžtinį reikalavimą, tenka pareiga įrodyti, jog asmuo, kurį socialinio draudimo įstaiga pripažino nukentėjusiuoju ir kuriam socialinio draudimo įstaiga dėl to išmokėjo vienkartinę socialinio draudimo išmoką, buvo išlaikomas mirusiojo arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (CK 6.284 straipsnio 1 dalis) ir kad reikalavimo atlyginti žalą dydis atitinka tą mirusiojo pajamų dalį, kurią nukentėjusysis gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (CK 6.284 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų (Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros Jurbarke 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-21063-23) nustatyta, kad žuvusioji D. A. gyveno kartu su motina G. A., savo šeimos sukūrusi nebuvo, vaikų neturėjo. Žuvusiosios santykiai su motina buvo artimi, ji padėjo motinai gyvenime. G. A. įvykusio nelaimingo atsitikimo, dėl kurio žuvo jos dukra D. A., metu buvo sulaukusi pensinio amžiaus bei dėl sveikatos būklės nuo 1993 metų jai buvo nustatyta negalia. Teismas sprendė, kad mirusiosios motina buvo mirusiosios išlaikoma ir jos mirties dieną turėjo teisę gauti iš jos išlaikymą ir ieškinį patenkino. Teisėjų kolegija su tokiomis nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis nesutinka.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus ir bylos duomenis, konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog G. A. žuvusiosios D. A. mirties metu buvo mirusiosios išlaikoma arba jos mirties dieną turėjo teisę gauti iš jos išlaikymą (CPK 178 straipsnis).
Pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalį pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014). Kita vertus, CK 3.205 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti tėvus siejama su dviem sąlygomis: tėvai turi būti nedarbingi; nedarbingiems tėvams turi būti reikalingas išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009).
Kaip rodo bylos duomenys, kad G. A. dukros mirties metu buvo sulaukusi pensinio amžiaus ir buvo nedarbinga, tačiau kaip jau minėta, ieškovė nepateikė įrodymų, jog D. A. žūties dieną G. A. buvo reikalingas nuolatinis dukros išlaikymas.
Teisėjų kolegija pagal bylos faktinių aplinkybių visumą galėtų spręsti, kad žuvusioji gyvendama kartu su savo motina galėjo padėti motinai buityje, tačiau bylos duomenys neįrodo, kad žuvusioji galėjo skirti savo gaunamas pajamas motinai išlaikyti. Byloje pateikti duomenys parodo, kad žuvusiosios motinos pajamos buvo didesnės už žuvusiosios dukros. Pagal byloje pateiktus įrodymus žuvusioji per mėnesį uždirbdavo apie 663,66 Eur darbo užmokesčio „į rankas“, o 2023 m. sausio-gegužės mėnesiais G. A. pajamos per mėnesį sudarė – 693,02 Eur. Taip pat byloje neginčijamai nepatvirtintas ir bendro ūkio vedimo faktas (CPK 178straipsnis). Pažymėtina, kad gyvenimas kartu vienoje vietoje dar neparodo bendro ūkio sukūrimo. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad žuvusioji teikė motinai G. A. išlaikymą ar, jog G. A. dukros mirties dieną turėjo teisę gauti iš jos išlaikymą. Šios nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas ieškovės ieškiniui atmesti ir kitų dėstomų šalių procesiniuose dokumentuose argumentų analizė tampa nereikalinga.
Dėl procesinės bylos baigties
Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmoką apdraustajam mirus, žalos atlyginimą regreso tvarka reglamentuojančias CK ir kitų įstatymų normas, suformuotą teisminę praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl patenkinęs ieškinį priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ištirtos visos aplinkybės, reikšmingos ginčui tarp šalių spręsti ir priimtinas naujas sprendimas, ieškovės ieškinį atmesti (CPK 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliantė pateikė duomenis, kad už apeliacinį skundą yra sumokėjusi 1 216 Eur žyminį mokestį. Tenkinus apeliacinį skundą, priteisiama atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1 216 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti. Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1 216 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.