- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-87-330/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00783-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- V. J.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ atgręžtinio reikalavimo tvarka priteisti 48 522 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro ieškovo išmokėta vienkartinė socialinio draudimo išmoka.
2. Ieškovas nurodė, kad apdraustasis J. T. (toliau – ir žuvusysis asmuo) 2018 m. rugpjūčio 17 d. žuvo nelaimingo atsitikimo – autoįvykio pakeliui iš privalomosios karinės tarnybos vietos metu, todėl jo tėvams – M. T. ir S. T. buvo išmokėta po 24 261 Eur vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (iš viso 48 522 Eur). Įvykio kaltininko vairuotas automobilis buvo draustas pas atsakovę AB „Lietuvos draudimas“, kuri atsisakė atlyginti žalą ir nurodė, kad vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus išmokėjimas nukentėjusiems dėl to asmenims laikytinas ne turtinės žalos atlyginimu, o socialine parama, nesietina su eismo įvykio metu patirtos žalos konkrečiu dydžiu. Ieškovas paaiškino, kad žuvusiojo asmens tėvui S. T. nuo 1982 m. balandžio 22 d. iki 2022 m. kovo 29 d. (iki jam sukaks senatvės pensijos amžius) yra paskirta socialinio draudimo invalidumo / netekto darbingumo pensija, todėl sūnaus žūties metu S. T. buvo nedarbingas ir turėjo teisę gauti iš sūnaus išlaikymą per 213 mėnesių laikotarpį (vidutinės tikėtinos S. T. gyvenimo trukmės laikotarpį). Ieškovo teigimu, sūnaus žūties metu jo mama M. T. buvo sulaukusi penkiasdešimt ketverių metų amžiaus. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento duomenis, 55 metų sulaukusių moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė mieste 2018 metais buvo 28,46 metų, t. y. 342 mėnesiai. Senatvės pensijos amžių M. T. sukaks 2029 m. vasario 1 d. – praėjus 125 mėnesiams po sūnaus mirties. Sukakusi senatvės pensijos amžių žuvusiojo J. T. mama turėtų teisę gauti iš sūnaus išlaikymą per 217 mėnesių laikotarpį (342 mėn. – 125 mėn.). Nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. (t. y. iki žūties) apdraustasis J. T. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, todėl skaičiuojant dėl sūnaus mirties jo tėvų patirtą turtinę žalą, minimalios mėnesinės algos dydis laikytinas iki mirties apdraustojo turėtomis draudžiamosiomis pajamomis, sudarančiomis 400 Eur. Ieškovo skaičiavimu, po sūnaus mirties S. T. turėjo teisę pinigine išraiška gauti 39 751,13 Eur, o M. T. – 31 626,45 Eur dydžio išlaikymą iš sūnaus.
3. Pasak ieškovo, siekiant piniginiu ekvivalentu įvertinti žuvusiojo asmens teiktą tėvams pagalbą natūra, tikslinga atskaitos tašku imti minimalios mėnesinės algos dydį. Dėl sūnaus žūties tėvų patirta žala, susijusi su pagalbos buityje netekimu, skaičiuotina nuo sūnaus žūties momento iki žuvusiojo asmens mamos vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos (apibendrinant – 342 mėnesių laikotarpį). Pagal ieškovo skaičiavimus žuvusiojo J. T. tėvų žala, patirta dėl pagalbos buityje netekimo, vertintina 206 142 Eur suma, kuri yra keturis kartus didesnė nei ieškovo jiems išmokėta vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus suma. Sudėjus žuvusiojo J. T. tėvų pinigine išraiška ir natūra patirtos žalos dydžius, bendra žalos suma sudaro 277 519,58 Eur, todėl, ieškovo vertinimu, jis turi teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka susigrąžinti visas išmokėtas socialinio draudimo išmokas iš dėl nelaimingo atsitikimo kalto asmens draudikės – atsakovės AB „Lietuvos draudimas“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – ieškovui iš atsakovės priteisė 48 522 Eur žalos atlyginimą regreso tvarka.
5. Teismas nurodė, kas žuvusiojo asmens tėvams išmokėta vienkartinė socialinio draudimo išmoka, kurią ieškovas atgręžtinio reikalavimo tvarka siekia susigrąžinti, turi būti įrodinėjama kaip žala, kuri buvo patirta dėl draudimo kompanijos apdrausto asmens kaltės. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, kad žuvusiojo asmens tėvui S. T. nuo 1982 m. balandžio 22 d. iki 2022 m. kovo 29 d. (iki sukaks senatvės pensijos amžius) yra paskirta socialinio draudimo invalidumo / netekto darbingumo pensija, nuo 1997 m. gruodžio 10 d. jis nėra dirbęs, teismas nusprendė, jog S. T. turėjo teisę gauti iš sūnaus išlaikymą, taigi dėl sūnaus mirties turi teisę į žalos atlyginimą. Teismo vertinimu, tokios išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad S. T., pildydamas prašymą AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos, nepažymėjo, jog dėl sūnaus žūties patyrė išlaidų netektų pajamų forma. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad turi būti vertinamos realios žuvusiojo asmens turėtos pajamos. Šią poziciją teismas grindė tuo, kad apdraustasis J. T. privalomosios karo tarnybos metu žuvo būdamas labai jaunas – dvidešimt dvejų metų amžiaus, todėl, tikėtina, iki privalomosios karo tarnybos žuvusysis mokėsi ir nedirbo. Tokiu būdu preziumuojama, jog sveiko, darbingo amžiaus asmens darbinės pajamos būtų ne mažesnės negu minimali mėnesinė alga. Teismas sutiko su ieškovo aiškinimu, kad privalomosios pradinės karo tarnybos kariams mokamos išmokos buitinėms išlaidoms negali būti prilyginamos asmens darbinėms pajamoms, nes karinė tarnyba trunka kelis mėnesius, tarnybą baigęs asmuo, labiausiai tikėtina, dirbtų ir gautų ne mažesnį kaip vienos minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestį. M. T. sūnaus žūties metu nebuvo sukakusi senatvės pensijos amžiaus, tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad ji ateityje būtų įgijusi teisę į išlaikymą.
6. Teismas sutiko su ieškovu, kad žuvusiojo asmens tėvams turi būti atlyginta už netektą pagalbą buityje, nes asmens neįgalumo / prarasto darbingumo faktas yra pakankamas pagrindas teigti, jog žuvusiojo asmens tėvui pagalba buityje yra būtina, o tokia pagalba žuvusiojo asmens motinai būtų reikalinga sulaukus pensinio amžiaus. Teismas nusprendė, kad ieškovo nurodyti žuvusiojo asmens tėvų pinigine išraiška ir natūra patirtos žalos dydžiai sudaro bendrą 277 519,58 Eur sumą ir kelis kartus viršija ieškovo faktiškai išmokėtą 48 522,00 Eur vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, todėl ieškinį visiškai patenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Teismas nepasisakė dėl draudiko akcentuotų aplinkybių, kad S. T. realiai nebuvo ir objektyviai negalėjo būti išlaikomas žuvusiojo sūnaus, jis nelaikė savęs sūnaus išlaikytiniu, visa dėl eismo įvykio jo patirta turtinė žala yra atlyginta draudiko. S. T. iki sūnaus žūties gaunamos išmokos sudarė 422,06 Eur, o žuvusiojo asmens pajamos, kaip matyti iš Lietuvos kariuomenės pateiktos pažymos (duomenys gauti draudiko iniciatyva ir pastangomis), buvo mažesnės – 374,03 Eur. Žuvusiojo asmens pajamas skaičiuojant pagal minimalią mėnesinę algą (atskaičius mokesčius), 2018 metais jos sudarė 361 Eur, t. y. mažiau už jo tėvo gaunamas pajamas. Teismo skaičiavimas, kad žuvusysis asmuo tėvui turėjo skirti ir skyrė pusę savo realių pajamų, nepaisant to, kad jos buvo mažesnės už tėvo gaunamas, yra netinkamas ir nelogiškas. Žuvusysis asmuo tėvo neišlaikė.
8.2. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, kad negautų pajamų skaičiavimui turi būti nustatytos vidutinės realios, o ne draudžiamosios apdraustojo asmens pajamos. Byloje turi būti vertinamas ne žuvusiojo asmens jaunas amžius, o to asmens realios vidutinės pajamos per mėnesį, gautos būtent dėl karinės tarnybos per penkis mėnesius iki eismo įvykio, kurio metu jis žuvo.
8.3. Draudikas žuvusiojo asmens tėvui išmokėjo 4 744,37 Eur draudimo išmoką, kuria kompensavo laidojimo, kapavietės sutvarkymo išlaidas ir 1 000 Eur neturtinę žalą, o dėl netekto išlaikymo į draudiką nebuvo kreiptasi. Žuvusiojo asmens tėvas ir motina draudiko sprendimo dėl draudimo išmokos bei jos dydžio neginčijo, jokių papildomų prašymų, skundų, ieškinių dėl patirtos žalos neteikė, taigi laikėsi nuostatos, jog visa patirta žala yra atlyginta draudiko.
8.4. Žuvusiojo asmens mirties dieną jo motina buvo ir dabar yra darbinga (darbingo amžiaus ir dirbanti). Žuvusiojo asmens motina dėl amžiaus taps nedarbinga tik praėjus 125 mėnesiams, t. y. daugiau kaip dešimčiai metų po sūnaus mirties, vadinasi, jai išlaikymas nebuvo reikalingas ir dar ilgą laikotarpį nebus reikalingas. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika.
8.5. Teismas nepasisakė dėl atsakovės akcentuotų aplinkybių, kad realiai žuvusysis asmuo iki mirties neteikė (negalėjo teikti) savo tėvui išlaikymo natūra, turtinė žala dėl išlaikymo natūra netekimo žuvusiojo asmens motinai taip pat skaičiuota nepagrįstai. Žuvusysis asmuo penkis mėnesius iki žūties atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, tad akivaizdu, kad objektyviai neteikė ir negalėjo teikti pagalbos buityje, nes gyveno atskirai nuo tėvų. Be to, žuvusiojo asmens tėvas gyvena su darbingo amžiaus sutuoktine, kuri, esant poreikiui, tokią pagalbą ir suteikia.
8.6. Pagal teismų praktikos išaiškinimus dvigubas negautų pajamų ir netektos pagalbos buityje skaičiavimas netaikomas.
Atsiliepimas
9. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą.
10. Atsiliepime ieškovas nurodo tokius pagrindinius atsikirtimus:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patirtos realios turtinės žalos dydį sieja su žuvusiųjų asmenų turėtomis draudžiamosiomis pajamomis, o ne su jų pačių galimybe išlaikyti save, todėl teismas pagrįstai dėl sūnaus žūties tėvų patirtą turtinę žalą skaičiavo atsižvelgdamas į draudžiamųjų pajamų dydį (minimalios mėnesinės algos dydį).
10.2. Gauti žalos – pajamų dalies, kurią gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam asmeniui esant gyvam, pavidalu – atlyginimą turi teisę ne tik tie asmenys, kurie buvo realiai išlaikomi, bet ir tie, kurie nebuvo išlaikomi, bet yra nurodyti įstatyme kaip turintys teisę gauti išlaikymą nepriklausomai nuo savo turtinės padėties. Žuvusiojo asmens tėvas turi teisę gauti žalos atlyginimą nepriklausomai nuo jo galimybių išlaikyti save. Tokią poziciją patvirtina ir teismų praktika.
10.3. Aplinkybė, jog žuvusiojo asmens tėvai nesikreipė į draudimo bendrovę dėl patirtos turtinės žalos ir neprašė jos priteisti teismine tvarka, negali būti pagrindas spręsti, kad tokia žala nebuvo patirta ar kad jie prarado teisę į tokios žalos atlyginimą.
10.4. J. T. žuvo labai jaunas – būdamas dvidešimt dvejų metų amžiaus, todėl tai, kad jo mama M. T. sūnaus žūties metu nebuvo sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, nepaneigia fakto, jog ji ateityje būtų įgijusi teisę į išlaikymą.
10.5. Neįgaliam žuvusiojo J. T. tėvui pagalba buityje yra būtina. Atitinkamai M. T. pagalba buityje bus reikalinga jai sukakus senatvės pensijos amžiaus, nes įstatymai pilnamečių vaikų pareigą išlaikyti tėvus sieja su jų nedarbingumu. J. T. iki žūties gyveno kartu su tėvais, buvo nevedęs. Akivaizdu, kad sveikas, darbingo amžiaus asmuo nuo privalomosios karinės tarnybos negali būti atleistas, o jo darbinės pajamos siejamos su minimalios mėnesinės algos dydžiu, todėl atmestinas atsakovės argumentas, jog atlikdamas karinę tarnybą J. T. gyveno atskirai nuo tėvų, todėl esą neteikė jiems pagalbos buityje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiajam asmeniui vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, regreso teisės į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) apimties. Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus išmokėta pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) normas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į žalą padariusį asmenį. NADPLSDĮ 31 straipsnyje nurodyta, kad jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, jog jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), dydį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo bendrovės.
Dėl žuvusiojo asmens tėvo teisės gauti išlaikymą
13. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų ir nepagrįstai nusprendė, jog žuvusiojo asmens tėvas turi teisę į žalos atlyginimą. Apeliantės įsitikinimu, S. T. neturi teisės į žalos atlyginimą, nes jo pajamos buvo didesnės už žuvusio sūnaus pajamas, todėl jis objektyviai negalėjo būti išlaikomas sūnaus, be to, neatsižvelgta į žuvusio sūnaus realiai gautas pajamas, o jo tėvui taip pat nebuvo ir negalėjo būti teikiamas išlaikymas natūra. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės teiginius kaip nepagrįstus.
14. Pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalį pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-130/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014). CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Nurodyto straipsnio 2 dalyje apibrėžtas atlygintinos žalos dydis – asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.
15. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis nustatomas vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-687/2015 ir kt.). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žalos sąvoka apima asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka. Socialinio draudimo įstaigų išmokėtos socialinio draudimo išmokos vertinamos įrodymais, patvirtinančiais žalos atlyginimo dydį nukentėjusiems asmenims. Kasacinio teismo praktikoje socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį, nebent žalą padaręs asmuo ar atsakingas draudikas įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp šio asmens realiai patirtos turtinės žalos ir jam išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014).
16. Byloje nustatyta, kad žuvusiojo asmens tėvui S. T. nuo 1982 m. balandžio 22 d. iki 2022 m. kovo 29 d. (iki sukaks senatvės pensijos amžius) yra paskirta socialinio draudimo invalidumo / netekto darbingumo pensija, jo gaunama socialinio draudimo išmokų suma sudarė 422,06 Eur. Taigi teisiniu aspektu S. T. yra nedarbingas asmuo ir tiek pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį, tiek pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį turėjo turtinio pobūdžio teisę gauti išlaikymą iš savo vaiko (sūnaus) 213 mėnesių laikotarpį, jį skaičiuojant pagal vidutinę S. T. taikytiną gyvenimo trukmę nuo sūnaus žūties dienos. Nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. (iki žūties) J. T. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą ir pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį valstybės lėšomis buvo draudžiamas pensijų, motinystės, nedarbo ir nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų socialiniu draudimu, skaičiuojant socialinio draudimo įmokas nuo Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, kurios dydis 2018 metais buvo 400 Eur. Ieškovo įsitikinimu, skaičiuojant J. T. tėvo dėl sūnaus mirties patirtą turtinę žalą, minimalios mėnesinės algos dydis laikytinas iki mirties J. T. turėtomis draudžiamosiomis pajamomis.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, teigdama, jog žuvusiojo asmens tėvo gautos pajamos buvo didesnės nei žuvusiojo, todėl tėvas neturi teisės į išlaikymą, neteisingai interpretuoja teismų praktikos išaiškinimus. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-684/2015, apeliantė teisingai nurodo, kad vertinant socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisės į atsakingą draudiką apimtį, reikia nustatyti: 1) ar žalą patyręs asmuo buvo išlaikomas žuvusiojo; 2) kokios sumos neteko išlaikytinis mirus jį išlaikiusiam asmeniui; 3) kokia būtų buvusi tikėtina mirusiojo asmens gyvenimo trukmė. Tačiau kasacinis teismas toje pačioje nutartyje, o taip pat ir kitose bylose akcentavo, jog vien aplinkybė, kad žuvusysis gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei jo išlaikytinis, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusysis prisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad savo įstatymo nustatytas materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito šeimos nario poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas asmuo vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurios taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014).
18. Jei žuvusiojo asmens pajamos buvo nedidelės ir mažesnės už tėvo, dar nereiškia, kad dėl šios aplinkybės jo nedarbingas tėvas neturėjo teisės į išlaikymą, ar to, jog žuvusysis neprisidėjo prie tėvo poreikių tenkinimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, žuvusiojo asmens teiktą išlaikymą (paramą) reikėtų vertinti ne tik finansine išraiška. Išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014). Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas patirtą turtinę žalą, būtent ir vertino ne tik negautas žuvusiojo asmens išlaikytinio pajamas, bet ir išlaikymo natūrinėmis formomis netekimą.
19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais. Vaikai savo veiksmais privalo visapusiškai padėti, paremti ar teikti deramą išlaikymą savo tėvams. Byloje nustatyta, kad žuvusysis asmuo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs kartu su tėvais, byloje nėra įrodymų apie tai, jog žuvusysis nebendravo su tėvu, juo nesirūpino, nepadėjo buityje, nesidalino nors ir nedidelėmis pajamomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, vien tai, kad žuvusysis asmuo iki žūties penkis mėnesius atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, kurios trukmė buvo iš viso devyni mėnesiai, jog su nedarbingu tėvu kartu gyvena jo sutuoktinė, nepaneigia aplinkybių, jog sūnus gyveno kartu su tėvais, tikėtina, vedė su jais bendrą ūkį, o laisvu nuo karinės tarnybos atlikimo metu vykdavo į namus ir lankė tėvus. Privaloma pradinė karo tarnyba yra laikinai trunkanti pilietinė prievolė, be to, ji neapribojo galimybių teikti tėvui pagalbą buityje ar namų ūkyje karinės tarnybos laisvadieniais. Taigi byloje nėra duomenų, kad žuvusysis netinkamai vykdė pareigas nedarbingo tėvo atžvilgiu.
20. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog skaičiuojant žalos atlyginimo dydį taipogi vertintina ir žuvusiojo vaiko teikta tėvui papildomą ekonominę vertę turinti parama buityje, nepagrįstai grindė vienintele Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-725-516/2020, nes joje buvo nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei šioje nagrinėjamoje byloje.
21. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtinas visiškas gretinamų bylų faktinių aplinkybių sutapimas, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo bei taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutarties kitoje byloje turinį ir nagrinėjamos bylos aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad bylų faktinės aplinkybės visiškai skiriasi. Priešingai, abiejose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl žuvusio vaiko tėvams padarytos žalos atlyginimo. Vien tai, kad kitoje byloje buvo nustatyta, jog žuvusysis asmuo mažesnes už tėvų pajamas gavo dirbdamas, o nagrinėjamoje byloje egzistavo aplinkybė, kad asmuo žūties metu ne dirbo, o atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, kurios metu gavo mažesnes pajamas nei jo tėvas, nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis pirmiau nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Be to, analogiškas vertinimas, jog vien aplinkybė, kad žuvęs (miręs) vaikas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei jo tėvai, nepaneigia įstatyminės pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus ir prisidėti prie jų poreikių tenkinimo, pateiktas ne tik nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, tačiau ne kartą išdėstytas ir pirmiau minėtoje kasacinio teismo praktikoje.
22. Pasak apeliantės, skaičiuojant žuvusiojo asmens nedarbingam tėvui padarytą turtinę žalą, turi būti nustatomas žuvusiojo asmens ir jo tėvo realių mėnesinių pajamų skirtumas, nes toks skaičiavimas buvo taikomas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-452-798/2020, kuria pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai nesivadovavo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, nes paminėtoje kitoje byloje nebuvo pasisakyta dėl tokio skaičiavimo būdo taikymo pagrįstumo, o tik pažymėta, kad analogišką skaičiavimo būdą taikė draudikas.
23. Apeliantės teigimu, byloje nėra duomenų, kad žuvusiojo asmens tėvas būtų manęs, jog patyrė žalą dėl išlaikymo netekimo, nes jis draudiko prašė atlyginti tik sūnaus laidojimo išlaidas ir neturtinę žalą. Ši aplinkybė, apeliantės nuomone, patvirtina, kad tėvas nelaikė savęs sūnaus išlaikytiniu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, kad nedarbingas tėvas nesikreipė į draudimo bendrovę dėl žalos negautų pajamų forma atlyginimo ar neprašė teismo priteisti tokios žalos atlyginimą, nesudaro pagrindo spręsti, jog žala nebuvo patirta ar kad tėvas prarado teisę į žalos atlyginimą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokios žalos kompensavimo funkciją atlieka socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė socialinio draudimo išmoka mirus apdraustajam, todėl žuvusiojo asmens tėvui (tėvams) nebuvo pagrindo papildomai dėl netektų pajamų kompensavimo kreiptis į draudimo bendrovę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007; 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015).
24. Apeliantės įsitikinimu, skaičiuojant žuvusiojo asmens tėvo negautas pajamas, turi būti nustatytos ne žuvusiojo asmens draudžiamosios pajamos, bet jo vidutinės realios pajamos, kurios pagal Lietuvos kariuomenės pateiktą pažymą sudarė 374,03 Eur. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pagal teismų praktikos išaiškinimus, apskaičiuojant priteistinos žalos dydį paprastai turi būti vertinamos realios (atskaičius mokesčius) mirusiojo asmens pajamos. Tačiau šioje byloje susiklostė išskirtinė situacija, kai žuvusysis asmuo su darbo santykiais susijusių pajamų neturėjo, nes atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, todėl ieškovas, skaičiuodamas dėl kario žūties patirtą turtinę žalą, iki mirties turėtoms žuvusiojo draudžiamosioms pajamoms apskaičiuoti taikė minimalios mėnesinės algos dydį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog netgi nežiūrint to, kuris pajamų dydis turėtų būti vertinamas apskaičiuojant turtinę žalą (minimalią mėnesinę algą sudaranti suma ar žuvusiojo realiai gautos privalomosios pradinės karo tarnybos kariui skiriamos išmokos suma, skirtumas tarp kurių yra nežymus), atsižvelgiant į galimą žuvusiojo asmens tėvui S. T. teikto išlaikymo pobūdį (socialinė parama, pagalba buityje, namų ūkyje ir kt.), į jo vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, tokios paramos ekonominės vertės išraiška bet kuriuo atveju viršija ieškovo išmokėtą S. T. socialinio draudimo išmokos sumą – 24 261 Eur. Jeigu žuvusiojo asmens pajamų nustatymui būtų vertinamas apeliantės nurodytas jo gautų mėnesinių pajamų karo tarnybos metu dydis – 374,03 Eur (kuris buvo nežymiai mažesnis už ieškovo taikytą minimalios mėnesinės algos dydį), tokiu atveju S. T. apskaičiuotinas turtinės žalos dydis sudarytų 34 349,34 Eur sumą (skaičiavimo būdas: 374,03 Eur : 2 (išlaikytinių skaičius) x 125 mėnesiai (laikas iki žuvusiojo asmens motina M. T. sukaks pensinio amžiaus) + 374,03 : 3 (galimas išlaikytinių skaičius) x 88 (likęs laikas iki S. T. tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos po to, kai M. T. bus sukakusi pensinio amžiaus) = 34 349,34 Eur).
25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovė (apeliantė), apdraudusi žalą sukėlusio asmens civilinę atsakomybę, turi pareigą pagal regresinį reikalavimą atlyginti ieškovui 24 261 Eur dydžio socialinio draudimo išmoką, kuri buvo išmokėta žuvusiojo asmens tėvui S. T..
Dėl žuvusiojo asmens motinos teisės į išlaikymą
26. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos priteisė žalos atlyginimą, kurį sudaro ieškovo išmokėta socialinio draudimo išmoka žuvusiojo asmens motinai, nes ji nebuvo sūnaus išlaikoma ir neturėjo teisės gauti iš jo išlaikymą. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
27. Kaip minėta, teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai). Tai, kad ieškovas išmokėjo draudimo išmoką žuvusiojo motinai, kuri apdraustojo mirties metu nebuvo įgijusi teisės gauti iš jo išlaikymą, nereiškia, jog ieškovui atsirado teisė reikalauti išmokos atlyginimo iš žalą sukėlusio asmens atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės – atsakovės šioje byloje.
28. Byloje nustatyta, kad žuvusio sūnaus motina M. T. jo mirties dieną buvo sulaukusi penkiasdešimt ketverių metų amžiaus, dirbanti. Nedarbinga dėl amžiaus M. T. gali tapti praėjus 125 mėnesiams nuo sūnaus mirties (2029 m. vasario 1 d). Kaip teisingai nurodė apeliantė, žuvusiojo motina teisę į sūnaus išlaikymą gali įgyti po daugiau kaip dešimties metų nuo sūnaus mirties, o jo mirties momentu tokios teisės neturėjo. Šios bylos proceso metu nėra objektyvios galimybės nustatyti ateityje, po ilgos būsimo laiko trukmės, galbūt atsirasiančią M. T. žalą ir tikėtiną jos dydį, todėl dabar nėra pagrindo teigti, kad žuvusiojo motinai išmokėta socialinio draudimo išmoka gali būti kaip žalos atlyginimas išreikalauta iš dėl M. T. sūnaus žūties kalto asmens civilinę atsakomybę apdraudusios atsakovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitoks aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų, atsakovės atžvilgiu taikytinų teisinių žalos atlyginimo sąlygų.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo ieškinio reikalavimų dalį dėl 24 261 Eur (žuvusiojo asmens tėvui atlygintinos turtinės žalos) sumos priteisimo iš atsakovės, tačiau ieškinio dalį dėl kitos 24 261 Eur (žuvusiojo asmens motinai atlygintinos turtinės žalos) sumos priteisimo tenkino nepagrįstai, nes šiuo atveju netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reguliuojančias žalos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atlyginimo teisinius santykius (CPK 330 straipsnis). Dėl šios priežasties atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant ieškovui iš atsakovės priteistą 48 522 Eur žalos atlyginimą iki 24 261 Eur sumos.
30. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų procentinę išraišką, iš naujo paskirsto pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto nustatyta tvarka yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, mažintinas pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistas žyminis mokestis.
31. Iš dalies patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, jai atlygintinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė prašė atlyginti jos sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 953 Eur žyminį mokestį. Įvertinus tai, kad atsakovės apeliacinis skundas sumine išraiška tenkinamas penkiasdešimčia procentų, jai iš ieškovo priteistina pusė sumokėto žyminio mokesčio, sudaranti 476 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą.
Ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (juridinio asmens kodas 161683350) iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 24 261 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimt vieno euro).
Iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) į valstybės biudžetą priteistą žyminį mokestį sumažinti iki 456 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt šešių eurų).
Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (juridinio asmens kodas 161683350) atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 476 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.