Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-09-30 · Administracinė byla Nr. AS-2991-552/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-30
Bylos Nr.
AS-2991-552/2026
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-04894-2026-2
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Iveta Pelienė
Pareiškėjas
A. B., V. B.
Atsakovas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos administracinių ginčų komisija
Administracinė byla Nr. AS-2991-552/2026 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-04894-2026-2 Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. rugsėjo 30 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ivetos Pelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. B. ir V. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2026 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 21RE-779 (AG-719/02-2026) (toliau – ir Komisijos sprendimas), kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2026 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 1VSV-1369 (toliau – ir Tarnybos sprendimas) ir 2026 m. balandžio 30 d. ir 2026 m. birželio 18 d. atsakymų panaikinimo (pakeitimo); 2) įpareigoti Komisiją iš naujo išspręsti pareiškėjų 2026 m. birželio 26 d. skundo priėmimo klausimą, įvertinant visas pareiškėjų nurodytas faktines ir teisines aplinkybes. Pareiškėjai taip pat pateikė teismui prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, prašydami laikinai sustabdyti Tarnybos sprendimą, kuriuo pareiškėjų šeimai nuspręsta taikyti atvejo vadybą, galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-15357-438/2026. Šį prašymą pareiškėjai iš esmės grindė tuo, kad Tarnybos sprendimo pagrindu jau yra pradėtas ir toliau vykdomas atvejo vadybos procesas: paskirtas atvejo vadybininkas, numatytas posėdis, kuriame bus vertinama šeimos situacija ir pagalbos poreikis bei sprendžiama dėl tolesnio proceso ir pagalbos priemonių. Pareiškėjų teigimu, iki bylos išnagrinėjimo gali būti atlikti šeimos vertinimai, priimti atitinkami sprendimai ir sukurta nauja faktinė bei dokumentinė situacija, kurios vėlesnis ginčijamo sprendimo panaikinimas nebegalėtų visiškai pašalinti. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemones prašoma taikyti siekiant išsaugoti esamą padėtį, užkirsti kelią neatitaisomai ar sunkiai atitaisomai didelei žalai ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo praktinį veiksmingumą.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Įvertinęs ginčo pobūdį, teismas konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjai ginčija Tarnybos sprendimą, kuriuo nuspręsta vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, kuriuo abiem vaiko atstovams pagal įstatymą buvo nustatytas vaiko teisių pažeidimas į tinkamas gyvenimo sąlygas (tinkamą auklėjimą), motyvuojant tuo, kad pareiškėjai patiria sunkumų auklėjant vaiką, galimai taikomi neefektyvūs, žalingi auklėjimo metodai, vaikas galimai patyria smurtą namuose. Teismas pažymėjo, kad toks šio sprendimo pobūdis patvirtina, kad jis yra susijęs su vaiko teisių apsauga, kuriai taikomi aukštesni standartai, bei visuomenėje egzistuojančių moralės normų reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš esmės siekia sustabdyti tolesnes procedūras, susijusias su išsprendimu klausimų skirtų vaiko teisių apsaugai, vaiko teise į saugią aplinką ir kt. Teismas šiuo aspektu pabrėžė, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas, visų pirma, yra skirtas užtikrinti vaiko teises. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad sustabdžius šias procedūras vaiko teisėms gali būti padaryta didesnė žala, dėl ko tenkinti pareiškėjų prašymo nėra teisinių prielaidų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinės teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje.

III.

Pareiškėjai A. B. ir V. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Tarnybos sprendimo, kuriuo nuspręsta vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, galiojimą iki pagrindinėje administracinėje byloje priimto galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad, jeigu teismas manytų, kad prašomos priemonės negali būti taikomos visa apimtimi, taikyti kitas proporcingas reikalavimo užtikrinimo priemones, užtikrinančias, kad iki pagrindinio ginčo išsprendimo nebūtų atliekami tokie Tarnybos sprendimo pagrindu atliekami veiksmai, dėl kurių būtų iš esmės pakeista pareiškėjų šeimos faktinė ir administracinė padėtis. Pareiškėjų teigimu, teismas neįvertino, kad Tarnybos sprendimo pagrindu atvejo vadybos procesas jau vykdomas: paskirtas atvejo vadybininkas, numatytas konkretus posėdis (2026 m. rugsėjo 2 d.), kuriame bus vertinama šeimos situacija ir pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikis bei sprendžiama dėl tolesnių priemonių. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad teismas pernelyg abstrakčiai sureikšmino viešąjį interesą, susijusį su vaiko teisių apsauga, tačiau neįvertino ikiteisminio tyrimo rezultatų, nepatvirtinusių Tarnybos sprendime nurodytų aplinkybių dėl galimo smurto prieš vaiką ir netinkamų auklėjimo metodų. Pareiškėjų vertinimu, tęsiant atvejo vadybos procesą gali būti surinkta nauja informacija, suformuotos naujos išvados ir priimti tolesni administraciniai sprendimai, dėl kurių jų šeimos faktinė ir administracinė padėtis pasikeistų taip, kad jos vėliau nebūtų galima visiškai atkurti. Pareiškėjai taip pat mano, kad jų reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, o prašomas laikinas Tarnybos sprendimo galiojimo sustabdymas yra proporcinga priemonė, skirta esamai padėčiai iki ginčo išnagrinėjimo išsaugoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Tarnybos sprendimo dėl pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo galiojimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo laikinai sustabdyti Tarnybos sprendimo galiojimą, konstatavęs, kad atvejo vadybos proceso tęsimas, šeimos situacijos ir pagalbos poreikio vertinimas bei galimas pagalbos priemonių taikymas savaime nepatvirtina neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmės, o vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga laikytina prioritetiniu interesu.

Pareiškėjai atskirajame skunde, nepritardami tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, nurodo, kad teismas neįvertino konkrečių duomenų apie ginčijamo Tarnybos sprendimo pagrindu jau vykdomą atvejo vadybos procesą ir numatytą šeimos situacijos bei pagalbos poreikio vertinimą, taip pat aplinkybės, jog anoniminiu pranešimu grindžiamos Tarnybos išvados dėl galimo smurto ir kitų vaiko teisių pažeidimų nebuvo patvirtintos ikiteisminio tyrimo metu, todėl nepagrįstai apsiribojo abstrakčia nuoroda į vaiko teisių apsaugos viešąjį interesą ir neįvertino realios rizikos, kad iki bylos išnagrinėjimo bus sukurta nauja faktinė bei administracinė situacija, kurios vėliau nebus galima visiškai atkurti, nors prašoma laikina priemonė būtų proporcinga, išsaugotų esamą padėtį ir užtikrintų veiksmingą teisminę gynybą.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš tokių priemonių yra ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023 ir kt.); teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023 ir kt.).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-824-502/2022 ir kt.).

Įvertinusi pareiškėjų atskirojo skundo argumentus ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvada, kad Tarnybos sprendimo pagrindu pradėtos procedūros yra susijusios su vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino galimus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo padarinius vaiko interesams ir, atsižvelgęs į prioritetinę vaiko teisių bei teisėtų interesų apsaugą, pagrįstai suteikė jiems pirmenybę prieš pareiškėjų interesą laikinai sustabdyti Tarnybos sprendimo galiojimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų pateikti įrodymai patvirtina, kad Tarnybos sprendimo pagrindu pradėtas ir vykdomas atvejo vadybos procesas, tačiau ši aplinkybė savaime neįrodo, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjams bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiga nurodyti reikalavimo užtikrinimo pagrindą sudarančias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus tenka pareiškėjams. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad jų nurodytos aplinkybės apie galimą žalą yra bendro ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjai konkrečiai nepaaiškino, kokia žala kiltų jiems ar vaikui, kodėl ji būtų didelė ir kodėl jos nebūtų galima pašalinti panaikinus ginčijamą sprendimą, taip pat nenurodė, kokius privalomus ar negrįžtamus teisinius padarinius sukeltų atvejo vadybos posėdis ir jame priimti sprendimai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų atskirojo skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų išvadų taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta nusikalstamos veikos požymių ir nepatvirtintos prielaidos dėl galimo smurto prieš vaiką, savaime nepaneigia Tarnybos sprendimo pagrįstumo ir neįrodo, kad tolesnis pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimas sukeltų pareiškėjams neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Komisijos sprendimas atsisakyti priimti pareiškėjų skundą dėl Tarnybos sprendimo. Patenkinus pareiškėjų skundą, Komisijos sprendimas galėtų būti panaikintas ir Komisija įpareigota iš naujo spręsti jų skundo priėmimo klausimą. Atvejo vadybos proceso tęsimas neužkirstų kelio tokiam teismo sprendimui įvykdyti ir nepaverstų jo formaliu. Vien aplinkybė, kad iki bylos išnagrinėjimo gali būti surinkta papildoma informacija apie vaiko auklėjimą, įvertinta šeimos situacija ar priimti sprendimai dėl pagalbos priemonių, nepatvirtina, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas arba iš esmės pasunkėtų.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai nepagrindė, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių jiems galėtų būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala arba pasunkėtų būsimo teismo sprendimo įvykdymas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. B. ir V. B. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRamūnas GadliauskasIveta Pelienė