- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-28
- Bylos Nr.
- 1A-413-923/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12106-2025-2
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Lina Lesinskienė, Laima Šeputienė
- Nuteistasis
- NUT1
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurelijaus Rauckio ir Laimos Šeputienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmė.
Arešto bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo tos dienos, kai NUT1 savanoriškai prisistatys ir faktiškai pradės atlikti arešto bausmę arba nuo faktinio NUT1 sulaikymo pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.
NUT1 paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
NUT1 pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: 2024 m. rugpjūčio 15 d., apie 16.45 val., degalinės „Circle K“, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje iš LUD4 įgijo popieriaus skiautėje įvyniotą birią, mėlynos spalvos medžiagą, kurios sudėtyje buvo 0,212 g (84,6 %) psichotropinės medžiagos – 1-fenil-2-(1-pirolidinil)-1-pentanono (alfa-PVP) ir popieriaus skiautėje įvyniotą skaidrų maišelį su jo viduje esančia biria, mėlynos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje buvo 0,511 g (85,1 %) psichotropinės medžiagos – 1-fenil-2-(1-pirolidinil)-1-pentanono (alfa-PVP).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį konstatavo, kad nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, NUT1 kaltė įrodyta byloje esančiais ir ištirtais duomenimis, liudytojų parodymais, kuriais netikėti teismas neturėjo pagrindo. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi bausmės skyrimo taisyklėmis ir atsižvelgė į NUT1 charakterizuojančius duomenis, taip pat į tai, kad NUT1 padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, praeityje teistas taip pat už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, baustas administracine tvarka, todėl parinko griežtesnę bausmės rūšį – areštą, nustatant jo dydį, artimą šios bausmės rūšies vidurkiui.
Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistojo NUT1 gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį teismo nuosprendį nurodant, kad nepadaryta veika, numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje, o šio prašymo netenkinus – paskirti NUT1 švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu ar areštu. Skundu taip pat prašoma priteisti nuteistojo naudai iš valstybės visas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė darydamas prielaidas apie tai, kad nuteistasis turėjo žinoti, jog jam duodamos psichotropinės medžiagos ir dėl to neva iš anksto tarėsi. Tokią prielaidomis paremtą išvadą apylinkės teismas padarė vien iš to fakto, kad LUD4 perdavė popierinę servetėlę NUT1 ir šį perdavimą pamatė visiškai atsitiktinai juos stebėję policijos pareigūnas ir policijos rėmėjai. Tačiau taip ir liko nepaneigta NUT1 pateikta versija, kad jis nesuprato, ką jam perduoda LUD4, t. y. nenustatyta tyčia NUT1 veiksmuose. Pažymi, kad nei pats NUT1 pripažino savo kaltę, nei jo kaltę patvirtino liudytoju apklausiamas LUD4. Tuo tarpu NUT1 suvokimas kas jam yra perduota ir noras įgyti, bei laikyti psichotropines medžiagas nėra objektyviai įrodytas.
Pasak skundo autoriaus, apylinkės teismas nuteistojo parodymų nevertino BK 23 straipsnio kontekste, t. y. kai asmuo savanoriškai atsisako pabaigti nusikaltimą. Nurodo, kad NUT1 nieko nesuprasdamas iš LUD4 ryšulėlį paėmė į rankas, o po to iš karto išmetė ant žemės, kas įrodo, kad jis nenorėjo įgyti ir laikyti psichotropinės medžiagos, t. y. atsisakė daryti nusikaltimą. Nors liudytojas LIUD1 tvirtino, kad ryšulėlis buvo išmestas vos tik pareigūnams priėjus prie NUT1 , tačiau tai nereiškia, kad NUT1 ir taip nebūtų šio ryšulėlio (dėl kurio perdavimo su LUD4 nesitarė) išmetęs. NUT1 negalėjo kontroliuoti tokio LUD4 elgesio. Kadangi šiam buvo žinoma, kad NUT1 anksčiau teistas ir sėdėjęs kalėjime už narkotinių medžiagų laikymą, neatmestina, kad tokiu spontanišku elgesiu LUD4 norėjo sugundyti NUT1 psichotropinių medžiagų vartojimu, įtraukti į priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų. Tačiau nepagrįsta taip ir neatmetus NUT1 pateiktos versijos nuteisti jį pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tyčinio nusikaltimo padarymą.
Skunde nuteistojo gynėjas pažymi, jog BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis reikalauja, jog būtų įrodyta asmens tiesioginė tyčia padaryti tokį nusikaltimą, taigi, turėjo būti įrodyta, kas asmuo žinojo, kad laiko psichotropines medžiagas ir norėjo taip elgtis. Šiuo atveju, nors byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad matė, jog NUT1 buvo perduotas balta popierėlis (ryšulėlį), tačiau tai nepaneigia NUT1 nuo pat sulaikymo momento išsakytos pozicijos, kad jis nesitarė ir nenorėjo, jog jam būtų perduotos psichotropinės medžiagos. Nelogiška, kad asmuo norėdamas gauti psichotropinės medžiagos, pasirinktų tokią nusikaltimo padarymo vietą, t. y. dienos metą, viešą vietą, kurioje yra daug žmonių, ir kuri yra filmuojama.
Skunde taip pat tvirtinama, jog byloje nėra įrodyta, kad NUT1 yra kaip nors susijęs su išankstiniu tarimusi, siekiu padaryti nusikalstamą veiką – mobiliajame nerasta jokių reikšmingų duomenų, ištyrus šlapimą rasta tik etilo alkoholio, o jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų nerasta, atlikus kratą jo gyvenamojoje vietoje nebuvo rasta jokių tyrimui reikšmingų objektų. Nuteistajam kyla įtarimu, kad įrodymai surinkti byloje neteisėtai, nes neįtikėtinas sutapimas, jog visi kaltinančius parodymus davę asmenys atsitiktinai buvo įvykio vietoje, nors jokios filmuotos medžiagos į bylą nepateikta, dėl ko mano, jog buvo vykdytas nesankcionuotas slaptas sekimas ir dėl ko apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti paremtas neteisėtai surinktais įrodymais.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas padarė selektyvias išvadas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nebuvo objektyviai paneigta NUT1 versija, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nulėmė ankstesni NUT1 teistumai ir kriminalinė patirtis, dėl ko teismas pažeidė įrodinėjimą nustatančias baudžiamojo proceso įstatymo normas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, selektyviai, vienpusiškai, dėl to padarė nelogiškas, prieštaraujančios viena kitai išvadas, kurios grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais bei prielaidomis, dėl ko visos nepašalintos abejonės turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai.
Nuteistojo gynėjas skunde nesutinka ir su NUT1 paskirta bausme teigdamas, kad apylinkės teismas padarė pažeidimą paskirdamas pernelyg griežtą arešto bausmę, nors straipsnio sankcijoje nurodytos ir švelnesnės alternatyvios bausmės rūšys. Nors NUT1 praeityje ir teistas, tačiau tai buvo pakankamai senai, t. y. 2018 m. Ilgas laiko tarpas, kada nebuvo vykdomos jokios kitos nusikalstamos veikos rodo, jog NUT1 yra resocializavęsis, todėl apylinkės teismas galėjo paskirti švelnesnę bausmės rūšį – viešuosius darbus, baudą arba laisvės apribojimą. Teismas nevertino, jog arešto bausmės atlikimas gali neigiamai įtakoti nuteistojo socialinius ryšius, kadangi nuteistasis gyvena su sugyventine, kuriai padeda išlaikyti jos du nepilnamečius vaikus. Nors nuosprendyje nurodoma, kad NUT1 nedirba, nuteistojo gynėjas pažymi, kad tokia situacija susiklostė dėl nuteistajam taikomos kardomosios priemonės, ir nuteistasis dirba neoficialiai. Pasak skundo autoriaus, teismas nevertino ir nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punkte (nepavykusio savanoriško atsisakymo padaryti nusikalstamą veiką).
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti – panaikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį teismo nuosprendį. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320) straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo NUT1 gynėjo Artūro Andriukaičio apeliaciniame skunde ginčijamas tiek atliktas įrodymų tyrimas, tiek ginčijama nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką ir prašoma priimti išteisinamąjį teismo nuosprendį.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020, 2K-15-648/2024).
Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K- 587- 697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019). Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad NUT1 2024 m. rugpjūčio 15 d., apie 16.45 val., degalinės „Circle K“, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje iš LUD4 įgijo popieriaus skiautėje įvyniotą birią, mėlynos spalvos medžiagą, kurios sudėtyje buvo 0,212 g (84,6 %) psichotropinės medžiagos – 1-fenil-2-(1-pirolidinil)-1-pentanono (alfa-PVP) ir popieriaus skiautėje įvyniotą skaidrų maišelį su jo viduje esančia biria, mėlynos spalvos medžiaga, kurios sudėtyje buvo 0,511 g (85,1 %) psichotropinės medžiagos – 1-fenil-2-(1-pirolidinil)-1-pentanono (alfa-PVP).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nepažeidė, tinkamai argumentavo ir nurodė, kurie byloje esantys duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę. Su nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl NUT1 kaltės sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Taigi, BK 259 straipsnio objektyvieji požymiai (veika) įgyvendinami šešiomis alternatyviomis veikomis: gaminant, perdirbant, įgyjant, laikant, gabenant ir siunčiant narkotines ar psichotropines medžiagas. Tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė, pakanka jo veikoje nustatyti bent vieną iš alternatyvių veikų. Nagrinėjamu atveju nustatyta nuteistojo NUT1 veika – įgijimas.
Įgijimas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, tai tokie atlygintini ar neatlygintini veiksmai kaip pirkimas, išmainymas, skolos atsiėmimas, dovanos gavimas, gavimas veltui ir pan. Narkotinės ar psichotropinės medžiagos taip pat gali būti įgyjamos per tarpininkus. Pagal suformuotą teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimu laikomas ne tik jų pirkimas, bet ir gavimas mainais į kitus daiktus, gavimas veltui ir kt.
Nagrinėjamu atveju liudytojų parodymais ir byloje esančia vaizdine medžiaga iš pareigūno tarnybinėje uniformoje esančios vaizdo kameros užfiksuoti duomenys patvirtina, kad į degalinę Circle K su tarnybiniu automobiliu atvykęs policijos pareigūnas – Kauno AVPK tyrėjas LUD1 ir kartu su juo buvę policijos rėmėjai LUD3 ir LUD2 pastebėjo šalia degalinės stovinčius ir keistai besielgiančius NUT1 ir LUD4 , pamatė momentą, kuomet NUT1 davė pinigus LUD4, o šis NUT1 padavė psichotropines medžiagas, t. y. šiais duomenimis laikoma įrodyta nusikalstamos veikos sudėtis – įgijimas, jo momentas.
Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas LUD1 teisme parodė, kad atvykus į degalinę pamatė du vyrukus ir dėl turimos profesijos įtarė, kad vyksta kažkas galimai nelegalaus, vyrai vienas kitam kažką perdavinėjo suvyniotą į baltą popierėlį. LUD4 rankose laikė pinigus, o NUT1 laikė ryšulėlį ir prie pat jų iškart išmetė tą ryšulėlį, pamatę pareigūnus abu vyrai buvo pasimetę. Liudytojas patvirtino ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur nurodė, kad užsukus prie Circle K degalinės pamatė du asmenis, kurie sukėlė įtarimą. LUD4 perdavė NUT1 du popieriaus gniutulus, o NUT1 perdavė LUD4 25 eurus. Abu keitėsi tuo pačiu metu. Staiga pamatęs policijos ekipažą NUT1 suprato kas įvyko ir iš rankos išmetė du popieriaus gniutulus ant žemės – prie degalinės ant plytelių. Abu vyrai aiškino, kad tie popieriaus gniutulai ne jų.
Liudytoju apklaustas policijos rėmėjas LUD3 teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vietoje pamatė, kad vyksta kažkas neteisėto, iš policijos automobilio išlipo trise ir prie vieno asmens gulėjo ritinėliai, o kitas asmuo laikė pinigus, jie bandė neigti, kad vyko kažkoks pirkimas ir pardavimas, teigė, jog grąžino skolą. Iš praktikos buvo aišku, kas vyksta ir kas yra paketėliuose. Rankų kontaktas buvo, kažko konkretaus nematė, nes sėdėjo autobusiuko gale. Asmenys, pamatę policijos pareigūnus išsigando, nes buvo tarnybinis policijos automobilis ir jie visi buvo su uniformomis ir žymėtais rūbais. Matė rankų kontaktą, paties išmetimo momento nepamatė, nes kaip tik jis tuo momentu išlipinėjo iš automobilio, o LUD4 visą laiką rankose laikė pinigus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad prie Circle K pastebėjo du įtartinus asmenis, įvykio labai gerai nematė, tačiau matė patį perdavimo momentą kai vienas iš asmenų spausdamas ranką kitam perdavė galimai nelegalias medžiagas, o kitas perdavė pinigus, kiek pamena – 25 eurus. Kai pamatė juos atvykusius, medžiagas laikęs asmuo jas išmetė ant žemės prie degalinės esančių plytelių. Medžiagos buvo supakuotos į popieriaus gniutulus. Kalbėjo nerišliai.
Liudytoju apklaustas policijos rėmėjas LUD2 teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vietoje pamatė du įtartinus asmenis, kad keitėsi rankomis, lyg kažką davė, kas sukėlė įtarimą, kad tai gali būti narkotinės medžiagos. Sulaikinėjo asmenis ir matė, kad šalia jų ant žemės buvo išmestas baltas popierėlis, jį atidarius buvo mėlyni milteliai. Atrodė įtartini iš elgesio, nes stovėjo kampe, pasimetę dairėsi. Matė, kad vienu metu buvo perduodami pinigai ir narkotinės medžiagos tarp rankų. Liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, kad užsukus į degalinę ir važiuojant prie kolonėlės pamatė du šalia degalinės stovinčius įtartinus asmenis. Pamatė kaip NUT1 davė pinigus LUD4 , o šis atgal NUT1 padavė baltą popieriaus lapelį, kuriame galimai buvo narkotinės medžiagos. Jie vienu metu apsikeitė – vienas vienoje rankoje laikė pinigus, o kitas – medžiagas ir tuo pačiu metu keitėsi. Kai pamatė jų ekipažą, asmenys buvo išsigandę, sutrikę, NUT1 gautas medžiagas išmetė ant žemės. Priėjus prie jų, asmenys buvo pasimetę, rišliai nieko nesugebėjo paaiškinti.
Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl šių liudytojų parodymų tvirtinant, kad galimai buvo vykdomas nesankcionuotas asmenų sekimas ir stebėjimas, tačiau ši versija yra paneigta byloje esančiais duomenimis. Pažymėtina, jog visi liudytojai nurodė, jog patruliuojant užsuko į degalinę kuro, šie duomenys užfiksuoti ir pareigūno tarnybinėje uniformoje esančia vaizdo kamera, kuomet atvykusiam kitam ekipažui, pareigūnas tyrėjoms pasakė, jog užsuko kuro užsipilt ir nupasakojo pamatytą visą psichotropinių medžiagų ir pinigų perdavimo epizodą.
Nuo pat sulaikymo įvykio vietoje NUT1 savo kaltę neigė, apeliaciniame skunde tvirtinama, jog byloje nepaneigta versija, jog NUT1 nesuvokė kas jam yra duodama ir nėra įrodyta jo turėta tiesioginė tyčia įgyti psichotropines medžiagas, tačiau teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, o nuteistojo keliamą versiją laiko kaip gynybine pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, jog šiam nusikaltimui būdinga tiesioginė tyčia suponuoja kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai įgyja psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Pasak liudytojų, įvykio vietoje užklupti asmenys veikė būdingai šiai nusikalstamai veikai – vienas asmuo davė pinigus, kitas už tai perdavė psichotropines medžiagas. Jų elgesys ir nerimastingumas sukėlė įtarimus, kad daroma nusikalstama veika. Nuteistojo nurodoma versija, kad jis susitiko su LUD4 tam, kad grąžintų skolą nesutampa su liudytojų nurodytomis aplinkybėmis apie jo įtartiną elgesį – stovėjimą kampe už kolonos, pasimetimą, dairymąsi, kas būdinga darant kažką nusikalstamo, o ne tiesiog grąžinant skolą. Be to, apklausiamas įtariamuoju NUT1 nurodė, jog turėjo 40 eurų, o skolingas buvo tik 30 eurų, dėl ko LUD4 į rankas įteikė 40 eurų, o LUD4 jam atgal padavė 5 eurus su centais ir kažkokį paketą. Tuo tarpu policijos pareigūnų užfiksuota NUT1 perduota suma, kurią LUD4 laikė ir kuri buvo iškarto pareigūnų paimta įvykio vietoje – 25 Eur. Atvykusiems policijos pareigūnui ir rėmėjams NUT1 nurodė, kad ant žemės numestos popieriaus skiautės yra ne jo, tačiau byloje esanti specialisto išvada patvirtino, kad ant jų rasti tiek NUT1 , tiek LUD4 DNR pėdsakai. Aplinkybės, kad NUT1 telefone nefiksuotas tarimasis dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo, kratos gyvenamojoje vietoje metu nerasta bei medicinos įstaigoje atliktame tyrime nuteistojo organizme nerasta psichotropinių medžiagų, nepaneigia fakto dėl tokių medžiagų įsigijimo ar turėto tikslo jas įsigyti. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ir prokuroro išsakytai pozicijai, jog nagrinėjamu atveju tyčią patvirtina visas nuteistojo elgesio modelis: iš anksto sutartas susitikimas su LUD4 , pinigų perdavimas, tuo pačiu metu gautų paketėlių paėmimas, jų laikymas rankose ir skubus išmetimas pastebėjus pareigūnus. Tokia veiksmų seka objektyviai nesuderinama su NUT1 teiginiu, kad jis nesuprato, kas jam yra perduodama.
Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė NUT1 turėtų nekilti ir dėl to, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog BK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Tokia išvada gali būti padaryta, kai sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo priėmė savanoriškai, o ne susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2005, 2K-360/2013, 2K-7-788/2015). Tokios aplinkybės ir kliūtys gali būti įvairūs išoriniai faktoriai, pvz., pašalinių asmenų pasirodymas įvykio vietoje reaguojant į nukentėjusiosios šaukimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-703/2006, 2K-486/2007, 2K-562/2014), nukentėjusiojo pasipriešinimas ar pabėgimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2005, 2K-134/2007), netikėtai atsiradusi rizika būti sulaikytam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2013, 2K-175/2012, 2K-61/2013).
Nagrinėjamu atveju byloje apklaustas liudytojas LUD1 parodė, jog staiga pamatęs policijos ekipažą NUT1 suprato kas įvyko ir iš rankos išmetė du popieriaus gniutulus ant žemės – prie degalinės ant plytelių. Liudytojas LUD3 parodė, kad kai pamatė juos (policijos ekipažą) atvykusius, medžiagas laikęs asmuo jas išmetė ant žemės prie degalinės esančių plytelių. Liudytojas LUD2 taip pat nurodė, jog kai pamatė jų ekipažą, NUT1 ir LUD4 buvo išsigandę, sutrikę, NUT1 gautas medžiagas išmetė ant žemės. Pats NUT1 patvirtino, kad pamatęs pareigūnus išmetė paketėlius ant žemės teigdamas, kad nežinojo, kas juose yra. Taigi visi šie duomenys patvirtina, kad tai nebuvo savanoriškas atsisakymas vykdyti nusikalstamą veiką, o šie veiksmai atlikti pamačius policijos ekipažą, t. y. netikėtai atsiradus rizikai būti sulaikytam, dėl ko toks nusikalstamų ketinimų atsisakymas nelaikytinas savanorišku BK 23 straipsnio prasme. Be to, šios aptartos aplinkybės neleidžia ir spręsti, jog šiuo atveju nuteistajam gali būti taikytina baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punkte (nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką).
Dėl paskirtos bausmės
Apeliaciniame skunde teigiama, jog NUT1 paskirta per griežta bausmė. Nurodoma, jog NUT1 galima paskirti švelnesnę bausmės rūšį – viešuosius darbus, baudą ar laisvės apribojimą. Be to, teigiama, jog apylinkės teismas neįvertino, kad arešto bausmės atlikimas gali neigiamai įtakoti nuteistojo socialinius ryšius, kadangi nuteistasis gyvena su sugyventine, kuriai padeda išlaikyti jos du nepilnamečius vaikus.
Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal teismų praktiką, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
Pripažinus asmenį kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. NUT1 pirmosios instancijos teismas parinko arešto bausmės rūšį ir nustatė šios bausmės dydį – 50 parų.
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų atsižvelgė ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kad NUT1 padarė tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, į NUT1 asmenybę, kad jis anksčiau teistas, tame tarpe ir už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip pat baustas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad byloje nebuvo išreikštas sutikimas dirbti viešuosius darbus, dėl ko ši bausmės rūšis nesvarstyta. Baudos bausmė skirta nebuvo įvertinus tai, kad pagal oficialius duomenis ir pagal NUT1 parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis nedirbo, ir nors šiuo metu nuteistasis tvirtina, kad jis dirba neoficialiai, teismas šių duomenų patikrinti ir įvertinti jo gaunamas pajamas, nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, neturi galimybės. Pažymėtina ir tai, kad praeityje NUT1 už nusikalstamų veikų padarymą buvo skirta laisvės apribojimo bausmė parenkant atitinkamus įpareigojimus, tačiau tai jo nuo nusikalstamų veikų darymo nesulaikė, vėliau jis buvo teisiamas vis už sunkesnių nusikalstamų veikų vykdymą, dėl ko buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu parinkta arešto bausmės rūšis nagrinėjamu atveju yra teisinga ir atitinkanti tiek nusikalstamos veikos, tiek nuteistojo pavojingumą.
BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto. NUT1 nagrinėjamu atveju paskirtas 50 parų trukmės arešto bausmės dydis yra mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis, kas teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta nei baudžiamąją atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių, laikytina teisinga bausme. Nuteistojo nurodomos aplinkybės, jog tokio tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė pakenks jo asmeniniams santykiams nelaikytinos išskirtinėmis, jog būtų pagrindas spręsti dėl švelnesnės bausmės skyrimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bausmė individualizuota tinkamai, nuteistajam NUT1 skirta bausmė nėra per griežta, kas sudarytų pagrindą šioje dalyje nuosprendį keisti.
Atsižvelgdama į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendis yra priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius duomenis, atlikus išsamią jų analizę ir padarius motyvuotas išvadas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
Nuteistojo NUT1 gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl NUT1 patirtų 1306,80 Eur dydžio proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo iš Lietuvos Respublikos valstybės. Prašyme nurodoma, kad jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų jų apeliacinį skundą tenkinti ir NUT1 išteisintų – prašo priteisti jo patirtas proceso išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas ir NUT1 šia nutartimi nėra išteisinamas, prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo iš valstybės atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo NUT1 gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinį skundą atmesti. Prašymą dėl NUT1 patirtų proceso išlaidų priteisimo iš valstybės atmesti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.