- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-23
- Bylos Nr.
- eA-2672-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01975-2026-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio R. L. (R. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis R. L. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2026 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 26S59130 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: i) nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, ii) įpareigoti Užsienietį per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė), o Užsieniečiui savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę – iii) išsiųsti Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, iv) uždrausti Užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejiems) metams nuo jo išsiuntimo į kilmės valstybę dienos, o jam išvykus iš Šengeno acquis (teisyno) teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos, ir v) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą apie Užsieniečiui nustatytą draudimą atvykti į Šengeno acquis teritoriją ir joje būti 3 (trejiems) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jam išvykus iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos; 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas).
Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
Užsienietis Prašymą grindė tuo, kad: 1) jis (duomenys neskelbtini); 2) jis (duomenys neskelbtini); 3) jis susirašinėjo su (duomenys neskelbtini).
Išnagrinėjęs Prašymą, Departamentas Sprendime padarė išvadą, kad Užsieniečio baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini) ir bendravo su (duomenys neskelbtini), nėra visiškai pagrįsta, todėl Užsienietis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Departamentas Sprendime taip pat nurodė, kad nenustatė faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog Užsieniečiui kilmės valstybėje grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai (mirties bausmė, kankinimai). Be to, remdamasis (duomenys neskelbtini), Departamentas Sprendime konstatavo, kad kilmės valstybėje nevyksta vidaus ar tarptautinis ginkluotas konfliktas, todėl Užsienietis neatitinka UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų.
Departamentas Sprendime nurodė, kad Užsienietis apklausos metu laikėsi pozicijos, jog tiek anksčiau, tiek dabar asmenines (duomenys neskelbtini). Departamentas pažymėjo, kad Užsieniečio apklausos metu Departamento pareigūnai paprašė jo pateikti konkrečias nuorodas į (duomenys neskelbtini) ir Užsieniečiui kylančiai grėsmei įvertinti, tačiau tyrimo metu Užsienietis šių (duomenys neskelbtini) nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas Sprendime konstatavo, kad jis negali nustatyti (duomenys neskelbtini) egzistavimo fakto, (duomenys neskelbtini) ir dėl jų Užsieniečiui kylančių pasekmių. Tokią pačią išvadą Departamentas padarė ir dėl Užsieniečio (duomenys neskelbtini).
Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Aprašas) 89 punktą, prašymą suteikti prieglobstį pagrindžiantys duomenys nustatomi ir vertinami Departamentui bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju, t. y. Departamentas privalo ne tik sudaryti prieglobsčio prašytojui tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją, kitus įrodymus ir paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ar jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ir prieštaravimų, bet ir pats surinkti visą prieinamą papildomą informaciją, reikalingą prieglobsčio prašytojo pateiktiems duomenims patvirtinti arba paneigti.
Prašymo nagrinėjimo metu Departamentas neprašė Užsieniečio pateikti duomenų apie (duomenys neskelbtini). Departamento darbuotojas apklausos metu nurodė Užsieniečiui tik atsiųsti (duomenys neskelbtini) ir Užsienietis tai padarė. Užsienietis (duomenys neskelbtini) turi (duomenys neskelbtini), priešingai nei nurodė Departamentas, yra (duomenys neskelbtini). Šių (duomenys neskelbtini) turinio Departamentas Sprendime apskritai nevertino. Jeigu Departamentas pats negalėjo rasti Užsieniečio (duomenys neskelbtini), jis turėjo pareigą kreiptis į Užsienietį ir pasiūlyti jam pateikti papildomus duomenis. Departamentas nagrinėjamu atveju nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir nesudarė Užsieniečiui tinkamų sąlygų pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikalingus Prašymui pagrįsti, todėl nepagrįstai konstatavo, kad Užsieniečio (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo konstatuoti (duomenys neskelbtini).
Departamentas Sprendime konstatavo, kad, įvertinęs Užsieniečio pateiktas (duomenys neskelbtini), jis negali nustatyti (duomenys neskelbtini). Departamentas nurodė, kad Užsienietis nepateikė duomenų, įrodančių, kad (duomenys neskelbtini) buvo adresuotas būtent jam. Taip pat Departamentas pažymėjo, kad nėra galimybių pagal pateiktas (duomenys neskelbtini) nei patvirtinti (duomenys neskelbtini), nei įvertinti jų turinio. Be to, Departamentas pabrėžė, kad nėra duomenų, jog Užsieniečiui dėl (duomenys neskelbtini).
Departamentas pagal Aprašo 89 punkto nuostatas privalėjo suteikti Užsieniečiui tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją bei duomenis, reikalingus Prašymui pagrįsti. Nepavykus Departamentui nustatyti Užsieniečio pateikto (duomenys neskelbtini), Departamentas turėjo sudaryti Užsieniečiui galimybę pateikti papildomus duomenis (paaiškinimus, kitas (duomenys neskelbtini) ir kita).
Departamentas netinkamai įvertino ir atmetė Užsieniečio pasakojimo dalis apie jo (duomenys neskelbtini), taip pat apie gautus (duomenys neskelbtini), todėl tinkamai neįvertino ir Užsieniečio baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad Departamentas Sprendime pats pripažino, jog kilmės valstybėje: 1) pagal (duomenys neskelbtini); 2) (duomenys neskelbtini); 3) kilmės valstybės pasienyje vykdomi (duomenys neskelbtini). Nepaisydamas šių duomenų, Departamentas Sprendime pripažino Užsieniečio baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje nepagrįsta vien dėl to, kad nerado Užsieniečio nurodytų (duomenys neskelbtini).
Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad Departamentas Sprendimu pagrįstai nesuteikė Užsieniečiui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, jis turi patikrinti ir Sprendimo dalį, kuria Užsieniečiui nesuteikta papildoma apsauga. Kaip jau minėta, Departamentas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Užsieniečiui kilmės valstybėje nekyla grėsmė patirti persekiojimą, o tai reiškia, kad Departamentas Sprendime neįvertino, ar Užsienietis, (duomenys neskelbtini), nepatirs žiauraus ar nežmoniško elgesio ir jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Viešai prieinama aktuali kilmės valstybės informacija patvirtina, jog kilmės valstybė taiko (duomenys neskelbtini).
Kadangi Sprendimo dalis, kuria nuspręsta nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, yra naikintina, taip pat naikintina ir Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti Užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejiems) metams nuo jo išsiuntimo į kilmės valstybę dienos, o jam išvykus iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos, ir įtraukti į SIS perspėjimą apie Užsieniečiui nustatytą draudimą atvykti į Šengeno acquis teritoriją ir joje būti 3 (trejiems) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jam išvykus iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos. Departamentas Sprendime nenurodė jokių motyvų, pateisinančių tokias priemones. Nėra duomenų, jog Užsieniečio buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Taip pat nėra duomenų, kad jis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę migracijos teisę.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
Užsieniečio skundo argumentai, kad apklausos metu jo nebuvo prašoma pateikti (duomenys neskelbtini) Sprendime apskritai nebuvo vertintas ir, kad Departamentas pagal Aprašo 89 punktą turėjo kreiptis į Užsienietį ir pasiūlyti pateikti papildomą medžiagą, yra nepagrįsti.
Užsienietis apklausos metu nurodė, kad tiek anksčiau, tiek dabar naudojasi (duomenys neskelbtini), tačiau apie (duomenys neskelbtini) abstrakčiai. Užsienietis teigė, kad (duomenys neskelbtini). Tariamų (duomenys neskelbtini) turinio Užsienietis apklausų metu neatskleidė ir, nors Departamentas prašė atsiųsti (duomenys neskelbtini), tyrimo metu jų nepateikė. Kadangi Departamentas neturėjo prieigos prie Užsieniečio nurodytų (duomenys neskelbtini), jis faktiškai negalėjo nustatyti nei jų egzistavimo fakto, (duomenys neskelbtini), nei dėl jų Užsieniečiui kylančių pasekmių.
Departamentas įvykdė bendradarbiavimo pareigą ir sudarė Užsieniečiui visas sąlygas pagrįsti savo pasakojimą bei pateikti papildomą medžiagą, patvirtinančią jo nurodytas aplinkybes. Departamento pareigūnai apklausos metu apklausė Užsienietį apie (duomenys neskelbtini), turinį, ir paprašė (duomenys neskelbtini) pateikti. Šių pareigūnų nurodymų Užsienietis nevykdė ir savo noru (duomenys neskelbtini) nepateikė. Todėl Sprendimo priėmimo metu nebuvo pagrindo spręsti, kad Užsieniečio (duomenys neskelbtini).
Užsieniečio skundo argumentai, kad Departamentas netinkamai įvertino jo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini), taip pat apie (duomenys neskelbtini), ir dėl to tinkamai neįvertino jo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje, yra nepagrįsti. Departamentas, priešingai nei nurodė Užsienietis, Sprendime įvertino visas jo individualios situacijos aplinkybes ir surinktą kilmės valstybės informaciją. Išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti Užsieniečio baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje visiškai pagrįsta, Departamentas grindė nustatytų faktinių aplinkybių visuma, o ne vien tuo, kad nerado jo nurodytų (duomenys neskelbtini).
Užsienietis baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje grindė pateiktomis (duomenys neskelbtini). Šiose (duomenys neskelbtini), todėl, įvertinęs (duomenys neskelbtini), Departamentas neturėjo galimybės nustatyti nei to, apie kokią (duomenys neskelbtini), nei jos egzistavimo fakto, (duomenys neskelbtini). Pats (duomenys neskelbtini) abstraktus, joje nėra išsamių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad kilmės valstybės teisėsaugos institucijos pradėjo Užsieniečio baudžiamąjį persekiojimą, o kitų duomenų apie tariamą tokį persekiojimą Užsienietis nepateikė. Pateiktų (duomenys neskelbtini) neleidžia nustatyti nei (duomenys neskelbtini), nei aplinkybių, kaip jis sužinojo apie tariamai pradėtą Užsieniečio baudžiamąjį persekiojimą, nei jo suinteresuotumo informuoti Užsienietį. Viešuose šaltiniuose nėra informacijos apie (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos sudarytame (duomenys neskelbtini) piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, susijusių su (duomenys neskelbtini), sąraše ir (duomenys neskelbtini) ieškomų asmenų duomenų bazėje duomenų apie Užsienietį Departamentas nerado.
Klausimas, kas atsitiktų Užsieniečiui, jeigu jis būtų grąžintas į kilmės valstybę, būtų aktualus tuo atveju, jeigu Departamentas nustatytų, kad Užsieniečio baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje yra visiškai pagrįsta. Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad Užsienietis kilmės valstybėje gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, t. y. jo deklaruojama subjektyvi baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.
Užsieniečio skundo argumentai, kad Departamentas neužtikrino objektyvaus, individualaus ir nešališko Užsieniečio individualios situacijos tyrimo, neišsamiai išnagrinėjo Užsieniečio individualią situaciją ir nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog Užsienietis kilmės valstybėje nebus persekiojamas ir neatitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijų, yra nepagrįsti.
Priešingai nei nurodė Užsienietis, Departamentas neturi pareigos garantuoti, kad Užsienietis dėl jo paaiškintų aplinkybių kilmės valstybėje nebus persekiojamas. Prašymo suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) nagrinėjimo metu vertinama, ar Užsieniečio nurodytos aplinkybės gali būti pripažįstamos atitinkančiomis tikrovę pagal Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintus prieglobsčio prašytojo teiginių vertinimo principus. Prieglobsčio prašytojas įprastai yra vienintelis asmuo, kuris gali pateikti informaciją apie savo asmenines aplinkybes, todėl įrodinėjimo našta dėl individualių aplinkybių iš principo tenka jam. Būtent Užsienietis privalėjo kuo anksčiau pateikti visus su jo individualios situacijos aplinkybėmis susijusius įrodymus, reikalingus Prašymui pagrįsti.
Užsieniečio skundo argumentai, kad Departamentas nepagrįstai konstatavo, jog Užsieniečiui nekyla grėsmė patirti (duomenys neskelbtini) persekiojimą kilmės valstybėje, ir nepagrįstai neįvertino Užsieniečiui kylančios grėsmės patirti žiaurų ar nežmonišką elgesį kilmės valstybėje, yra nepagrįsti.
Papildomos apsaugos suteikimo pagrindai sietini su asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis, t. y. turi egzistuoti individualios asmens savybės, leidžiančios spręsti, kad jo pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos. Vien tai, kad kilmės valstybėje pažeidžiamos žmogaus teisės bendrąja prasme, savaime nereiškia, kad Užsieniečiui turi būti suteikta papildoma apsauga. Pats žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo, kad Užsieniečio baimė asmeniškai tapti tokių pažeidimų auka yra pagrįsta. Kankinimai, nežmoniškas elgesys, mirties bausmė ir egzekucija savaime prilygsta persekiojimo veiksmams. Prašymo nagrinėjimo metu Departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje Užsieniečiui gresia patirti minėtus veiksmus.
Užsieniečio skundo argumentai, kad Sprendime nėra motyvų, pagrindžiančių sprendimus išsiųsti Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir įtraukti į SIS perspėjimą apie jam nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje, taip pat kad nėra priimtas administracinis sprendimas dėl Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje keliamos grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui ir kad ši Sprendimo dalis negali būti laikoma pagrįsta ir proporcinga, yra nepagrįsti. Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje ir įtraukti į SIS perspėjimą apie jam nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje, yra motyvuota, pagrįsta ir teisėta. Departamentas įvertino visas su šia Sprendimo dalimi susijusias Užsieniečio individualios situacijos aplinkybes, be kita ko, jo ryšius su Lietuvos Respublika.
Departamentas Sprendime nurodė, kad Užsienietis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę tuo atveju, jeigu jis neįvykdys įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Departamentas akcentavo, kad ateityje Užsienietis gali mėginti pasislėpti ir neteisėtai pasilikti gyventi Lietuvos Respublikoje ir, kad galimybė užtikrinti aukšto lygio saugumą Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymą valstybių narių teritorijose, gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu Užsieniečiui bus nustatytas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje bei įtrauktas į SIS perspėjimas apie Užsieniečiui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje. Ši Sprendimo dalis yra adekvati ir proporcinga. Ginčijama Sprendimo dalis bus įvykdyta tik tuo atveju, jeigu Užsienietis neįvykdys įpareigojimo savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Užsieniečiui suteikta galimybė išvykti savanoriškai, ir tokiu atveju atvykti į Lietuvos Respubliką jam nebus uždrausta, t. y. šios Sprendimo dalies įgyvendinimas priklauso nuo paties Užsieniečio veiksmų. Kadangi Sprendimo dalis dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, draudimo jam atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir perspėjimo įvedimo į SIS yra sąlyginė ir dar neįsigaliojo, jos naikinti nėra pagrindo.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino atsakovo Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejiems) metams nuo jo išsiuntimo į kilmės valstybę dienos, o jam išvykus iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie jam nustatytą draudimą atvykti į Šengeno acquis teritoriją ir joje būti 3 (trejiems) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jam išvykus iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, o kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nustatė šias aplinkybes:
Užsienietis 2025 m. rugpjūčio 6 d. padavė Departamentui prašymą suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Užsienietis Prašymą grindė tuo, kad: 1) (duomenys neskelbtini); 2) (duomenys neskelbtini); 3) (duomenys neskelbtini); 4) (duomenys neskelbtini); 5) (duomenys neskelbtini).
Užsienietis 2026 m. sausio 20 d. apklausos metu paaiškino, kad bijo grįžti į kilmės valstybę. Savo baimę Užsienietis grindė tuo, kad: 1) (duomenys neskelbtini); 2) (duomenys neskelbtini); 3) (duomenys neskelbtini). Apklausos metu Užsienietis taip pat pateikė (duomenys neskelbtini).
Išnagrinėjęs Prašymą, Departamentas Sprendime padarė išvadą, kad Užsieniečio baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini), nėra pagrįsta, todėl Užsienietis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Departamentas Sprendime taip pat pažymėjo, kad nenustatė faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog Užsieniečiui kilmės valstybėje kyla grėsmė patirti UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksmus (mirties bausmę, kankinimus). Be to, Departamentas Sprendime nurodė, kad kilmės valstybėje nevyksta vidaus ar tarptautinis ginkluotas konfliktas, todėl Užsienietis neatitinka UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų.
Teismas vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) preambulės dešimtąja konstatuojamąja dalimi, 3 straipsnio 3, 4 ir 5 punktais bei 5 straipsniu, UTPĮ 83 straipsniu, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 88 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 125 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Aprašo 99 punktu ir 105.4 papunkčiu, Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, Užsieniečio ir Departamento argumentus, sutiko su Departamento išvada, kad Užsienietis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų.
Teismas nurodė, kad Departamentas Sprendime konstatavo, jog Užsienietis: 1) (duomenys neskelbtini); 2) (duomenys neskelbtini); 3) (duomenys neskelbtini).
Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas Sprendime nustatė, jog nėra viešai prieinamų duomenų apie tai, jog dėl (duomenys neskelbtini) kilmės valstybės teisėsaugos institucijos pradėjo administracinio nusižengimo bylą. Taip pat Departamentas Sprendime nustatė, kad kilmės valstybėje baudžiamoji atsakomybė už tokio pobūdžio veiksmus nėra taikoma. Be to, Departamentas Sprendime pažymėjo, kad nuo (duomenys neskelbtini), iki Prašymo padavimo momento jis dešimt kartų kirto (duomenys neskelbtini) sieną ir dėl (duomenys neskelbtini) pareigūnų dėmesio nesulaukė.
Teismas pažymėjo, kad Departamentas Sprendime konstatavo, jog (duomenys neskelbtini). Taip pat Departamentas Sprendime pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Departamentas Sprendime konstatavo, kad viešuosiuose interneto šaltiniuose nėra informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini), todėl kilmės valstybės teisėsaugos institucijos negali sužinoti, jog jis (duomenys neskelbtini).
Teismas taip pat nurodė, kad Departamentas Sprendime konstatavo, jog (duomenys neskelbtini). Departamentas Sprendime pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Taip pat Departamentas Sprendime nurodė, kad Užsienietis susidomėjimą galimybe prisijungti prie (duomenys neskelbtini).
Teismas pažymėjo, kad iš Užsieniečio 2026 m. sausio 20 d. apklausos transkripcijos ir Sprendimo turinio matyti, jog Departamentas nustatė ir įvertino visas reikšmingas Užsieniečio individualios situacijos aplinkybes ir atliko išsamų bei visapusišką Prašymo tyrimą.
Teismas sprendė, kad Užsieniečio pasakojimas ir pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia jo individualaus persekiojimo tikimybės, o jo baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje yra grindžiama išimtinai subjektyviu savo padėties suvokimu. Teismo vertinimu, bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad kilmės valstybėje Užsieniečiui kyla individualaus pobūdžio grėsmė būti persekiojamam kilmės valstybėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Užsienietis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui suteikti.
Teismas atmetė Užsieniečio argumentus, kad jis galėjo pateikti Departamentui papildomų duomenų ir (ar) atsakyti į papildomus klausimus, jeigu būtų žinojęs, kad Departamentui trūksta informacijos. Teismo vertinimu, iš Užsieniečio 2026 m. sausio 20 d. apklausos transkripcijos matyti, kad Departamento pareigūnas ir paties Užsieniečio advokatas ne kartą nurodė Užsieniečiui pateikti visą turimą medžiagą iš (duomenys neskelbtini), taip pat nuorodas į (duomenys neskelbtini) ir kitus duomenis. Teismas pabrėžė, kad Užsienietis turėjo pareigą pateikti Departamentui visus Prašymą pagrindžiančius duomenis ir apie šią pareigą buvo informuotas, tačiau šių duomenų pats laiku ir tinkamai nepateikė.
Teismas sprendė, kad byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog Užsienietis kilmės valstybėje gali būti kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos kitos jo teisės ir pagrindinės laisvės, todėl Užsienietis neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų papildomai apsaugai suteikti.
Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas Sprendime konstatavo, jog Užsienietis nuo (duomenys neskelbtini) su pertraukomis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje jis buvo gerokai trumpiau dėl savo darbo pobūdžio. Departamentas Sprendime taip pat nurodė, kad Užsienietis per 2 (dvejus) metus pakeitė ne mažiau kaip šešias darbovietes ir nuo 2025 m. liepos 11 d. nedirba, todėl jo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra nutrūkę, o šeiminių ryšių su asmenimis, turinčiais leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jis neturi. Be to, Departamentas Sprendime pažymėjo, kad 2025 m. liepos 24 d. sprendimu panaikino Užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu pripažino, jog Užsienietis padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką (vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus). Be to, teismas nurodė, kad 2019–2025 m. Užsienietis ne kartą buvo nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415 straipsnio 2 dalį (vairavo transporto priemonę neatlikęs privalomosios techninės apžiūros), ANK 416 straipsnio 3 dalį (vairuodamas transporto priemonę viršijo nustatytą greitį), ANK 417 straipsnio 2 dalį (transporto priemonę pastatė draudžiamoje vietoje), ANK 428 straipsnio 5 dalį (vairavo dviratį būdamas neblaivus ir sukėlė eismo įvykį) ir ANK 538 straipsnį (neteisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas grąžinti Užsienietį į kilmės valstybę.
Teismas pažymėjo, kad Departamentas Sprendime nenurodė nei priežasčių, dėl kurių nusprendė išsiųsti Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į SIS perspėjimą apie jam nustatytą draudimą atvykti į Šengeno acquis teritoriją ir joje būti, nei tokį sprendimą pagrindžiančių duomenų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas Sprendime nurodė priešingas aplinkybes, t. y. kad savo 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 23S129863 jis jau nusprendė grąžinti Užsienietį į kilmės valstybę, o šį sprendimą Užsienietis savanoriškai įvykdė 2023 m. rugpjūčio 22 d. Taip pat teismas nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu dar nebuvo suėjęs Sprendimo nustatytas terminas Užsieniečiui savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad per nustatytą terminą pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priimti sprendimo išsiųsti Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į SIS perspėjimą apie jam nustatytą draudimą atvykti į Šengeno acquis teritoriją ir joje būti.
III.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą visa apimtimi.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai panaikino sąlyginę Sprendimo dalį, kuria nuspręsta išsiųsti Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į SIS perspėjimą apie jam nustatytą draudimą atvykti į Šengeno acquis teritoriją ir joje būti, jeigu jis savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nustatytą terminą. Tokio pobūdžio sąlyginė Sprendimo dalis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2026 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1743-815/2026) ir Direktyvos 2008/115/EB 8 straipsnį. Departamentas Sprendime aiškiai nurodė, jog Užsienietis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, jam bus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir bus įvestas į SIS perspėjimas apie jam nustatytą draudimą atvykti į Šengeno acquis teritoriją ir joje būti tik tuo atveju, jeigu jis per Sprendime nustatytą laikotarpį savanoriškai pats neišvyks iš Lietuvos Respublikos.
Teismas skundžiamame sprendime pats pripažino, kad Sprendimo dalis, kuria Užsienietis įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, yra adekvati ir proporcinga, todėl nėra pagrindo spręsti, kad sąlyginė Sprendimo dalis yra nepagrįsta.
Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus administracinio sprendimo reikalavimus. Sprendime aiškiai nurodytos vertinamos aplinkybės, taikytos teisės aktų nuostatos ir padarytos išvados. Vien tai, kad Sprendimas yra sąlyginis, savaime nereiškia, kad jis nėra pagrįstas bei teisėtas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria teismo skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2026 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 26S59130, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o šio įpareigojimo neįvykdžius, nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti jam trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir į SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje), pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Departamento 2026 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 26S59130 dalį, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Teismas vertino, kad atsakovo Sprendime nėra nurodyta priežasčių, kodėl reikia priimti sąlyginį sprendimą, t. y. jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, jį išsiųsti, uždrausti atvykti ir apsigyventi. Kitą Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) bei įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos, teismas vertino kaip teisėtą ir pagrįstą bei šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
Atsakovas su anksčiau minėto teismo sprendimo dalimi nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjo skundą atmesti pilna apimtimi. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABT 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.
Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl Departamento Sprendimo dalių nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos bei įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, apeliacine tvarka nėra skundžiama, todėl teisėjų kolegija pasisakys tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuri yra ginčijama apeliacine tvarka (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Ginčo teisinius santykius reguliuoja 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, Viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo nuostatos. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė šiam ginčui aktualias anksčiau minėtų teisės aktų nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, t. y. panaikinta Departamento Sprendimo dalis (Užsieniečiui savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (analogiškose bylose) konstatuota, kad Departamento sprendime nėra nurodyta priežasčių, kodėl reikia priimti sąlyginį, <...>, sprendimą nagrinėjamu atveju ir kokios pareiškėjo individualią situaciją apibūdinančios aplinkybės ir priežastys lemia tokias skundžiamo sprendimo dalis. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad šios priemonės, nors ir suformuluotos kaip taikomos ateityje, priklausomai nuo pareiškėjo elgesio, savaime yra individualaus pobūdžio teisių ribojimai, kurių teisėtumas ir proporcingumas privalo būti vertinami sprendimo priėmimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjos individualią situaciją (žr., pvz., 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1553-789/2026). Teisėjų kolegijos vertinimu, priėmus sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, tuo pačiu sprendimu jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, vadinasi, sprendimo priėmimo metu dar nebuvo suėjęs Departamento nustatytas terminas pareiškėjui savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad per nustatytą terminą pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2735-629/2025; 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2013-1047/2026; 2026 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2189-821/2026; ir kt.).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) bylose Nr. C-636/23 ir Nr. C-637/23 yra nurodęs, kad: „Pirmenybė turi būti teikiama savanoriškam iš sprendimo grąžinti kylančios pareigos vykdymui, išskyrus išimtinius atvejus <...> Sprendimas dėl savanoriško išvykimo laikotarpio suteikimo ar nesuteikimo negali būti laikomas paprasta vykdymo priemone, nekeičiančia atitinkamo trečiosios šalies piliečio teisinės padėties. <...> Turi būti užtikrinta veiksminga teisių gynimo priemonė tiek dėl sprendimo suteikti savanoriško išvykimo laikotarpį arba jo nesuteikti, tiek dėl šio laikotarpio trukmės“.
Įpareigojimas išvykti ir išsiuntimas pagal ESTT praktiką yra atskiros užsieniečio grąžinimo procedūros ir kiekvienoje iš jų į kilmės valstybę grąžinamo asmens situacija turi būti vertinama iš naujo pagal tuo metu esamą situaciją, kuri gali pasikeisti; dėl įtraukimo į SIS kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus (dėl įtraukimo į SIS aspektų individualaus vertinimo žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). Taigi užsieniečio, kuriam dar nėra pasibaigęs savanoriško išvykimo terminas, išsiuntimo bei įtraukimo į SIS vertinimas „į ateitį“ negali būti atliktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios priemonės, nors ir suformuluotos kaip taikomos ateityje, priklausomai nuo pareiškėjo elgesio, savaime yra individualaus pobūdžio teisių ribojimai, kurių teisėtumas ir proporcingumas privalo būti vertinami sprendimo priėmimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjo individualią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1553-789/2026; 2026 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2189-821/2026).
Akcentuotina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Teisėjų kolegija pažymi, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teismų praktikos nuoseklumą ir analogiškų bylų sprendimą pagal jau suformuotą jurisprudenciją, nuo kurios nukrypti galima tik esant objektyviai pagrįstai būtinybei. Šiuo požiūriu administracinius teismus saisto jų pačių suformuota precedentų doktrina (žr., pvz. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015; ir kt.).
Anksčiau minėtose bylose suformuluotais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais būtina remtis ir šioje analogiškoje administracinėje byloje. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių šioje byloje būtų būtina nukrypti nuo teisės aiškinimo taisyklių, jau suformuluotų iš esmės tapačiose bylose, taip pat atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė vyraujančios teismų praktikos, nes bylose nustatytų aplinkybių visuma skiriasi. Kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai, atsižvelgiant į nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje), naikintinos kaip neproporcingos, nes nebuvo įvertinta pareiškėjo individuali situacija dėl išsiuntimo, t. y. Departamento Sprendime nėra nurodyta pagrįstų priežasčių, kodėl šiuo atveju reikia priimti sąlyginį sprendimą ir kokios pareiškėjo individualią situaciją apibūdinančios aplinkybės lėmė tokios Sprendimo dalies priėmimą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti Departamento apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.