Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS filialui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, A. U. ir E. K.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. A. U. kelyje praleido E. K.. Nors posėdžio metu A. U. nepatvirtino aplinkybės, kad būtų suteikęs E. K. pirmumo teisę įvažiuoti į pagrindinį kelią iš šalutinio kelio, tačiau šios aplinkybės neneigė. Posėdžio metu A. U. neatsiminė aplinkybių, kurias atsiminti jam buvo nenaudinga. E. K. jau buvo atlikęs (užbaigęs) manevrą, pravažiavęs šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją ir jau buvo lygiavertis eismo dalyvis, t. y. buvo pagrindiniame kelyje, ne E. K., o A. U. nubraukė automobilio šoną. A. U. atsakomybę prisiėmė manydamas, kad pažeidė „dešinės rankos taisyklę“, ", kas reiškia, kad jis greičiausiai iš tiesų suvokė, jog privalo suteikti pirmumo teisę E. K. vairuojamam automobiliui. A. U. prisiėmė kaltę iš karto po įvykio ir, atsisakęs kviesti policiją, pasirašė eismo įvykio deklaraciją nurodydamas save kaip kaltąjį. Jeigu A. U. matė, kad šalutiniame kelyje stovi AUDI, parodė mandagumo gestą, leido E. K. įvažiuoti, ir tada pats pradėjo judėjimą neįsitikindamas, kad tai saugu daryti – būtent A. U. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus. Teismas nesprendęs, ar A. U. rodė mandagumo gestą, ir nevertindamas šios aplinkybės turinio, netinkamai taikė CPK 185 straipsnio nuostatas dėl visapusiško, išsamaus ir objektyvaus įrodymų tyrimo. Teismas nepagrįstai suteikė reikšmingą įrodomąją vertę Lietuvos banko sprendimui, priimtam ginčą nagrinėjant ne teismo tvarka;

teismas nepagrįstai taikė KET 154 punktą, kuris taikytinas tik sankryžoje įvykusiems eismo įvykiams. E. K. nurodė, kas eismo įvykis įvyko jau pagrindiniame kelyje. Faktinė aplinkybė, kad pačioje įvykio vietoje buvo šviesoforu reguliuojama pėsčiųjų perėja, yra reikšminga vertinant sankryžos ribas. Jeigu susidūrimas įvyko 1-2 metrus už pėsčiųjų perėjos, darytina išvada, kad jis įvyko jau išėjus iš sankryžos ribų. E. K. eismo įvykio metu jau buvo užbaigęs įvažiavimo į pagrindinį kelią manevrą, t. y. įvykio metu jis nebevykdė išvažiavimo iš šalutinio kelio manevro. Vien aplinkybė, kad prieš tai jis buvo įvažiavęs iš šalutinio kelio, savaime neleidžia automatiškai taikyti KET 154 punkto. Kad transporto priemonių pirminis kontaktas įvyko tarp jų priekinių šoninių dalių, savaime nepatvirtina, jog E. K. dar nebuvo užbaigęs įsiliejimo į pagrindinį kelią manevro. Įvykis kilo dėl netinkamų A. U. veiksmų. Atsakovo darbuotojo parengta Specialisto išvada negali būti laikoma pakankamu ir objektyviu įrodymu, paneigiančiu Eismo įvykio deklaracijoje nurodytas aplinkybes bei proceso dalyvių parodymus.

nepagrįstas argumentas dėl neva netinkamo įrodymų vertinimo, kuriuo, apelianto teigimu, buvo parodyta, kad šalutiniame kelyje buvęs E. K. gali važiuoti. E. K. aplinkybes apie A. U. tariamai parodytą mandagumo gestą praleidžiant, pirmą kartą nurodė tik teismo posėdyje. Nors žalos administratorius prašė pateikti išsamius paaiškinimus anksčiau, tačiau aplinkybė dėl tariamo A. U. mandagumo gesto nebuvo nurodyta nei žalos administravimo metu, nei ieškinyje, nors ši aplinkybė, jeigu ji iš tiesų būtų buvusi reikšminga eismo įvykio eigai, objektyviai būtų laikytina viena iš esminių įvykio aplinkybių. Teismas šią mandagumo gesto aplinkybę vertino, kaip ir jo paaiškinimus dėl kaltės prisiėmimo;

nepagrįsti argumentai dėl eismo įvykio vietos, sankryžos ribų ir įsiliejimo į pagrindinio kelio eismą momento. Pats E. K. teismo posėdyje nurodė, kad prieš pat eismo įvykį stovėjo šalutiniame kelyje, nes degė raudonas šviesoforo signalas, o jam iš kairės pagrindiniame kelyje stovėjo automobilis Volkswagen, todėl jam kilo KET 154 punkte nustatyta pareiga duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Šią išvadą patvirtina ir nustatytas susidūrimo pobūdis. Kontaktas įvyko tarp automobilio Volkswagen priekinės dešinės pusės ir automobilio Audi priekinės kairės pusės. Toks kontaktas nėra suderinamas su E. K. teiginiu, kad automobilis Audi jau buvo aplenkęs automobilį Volkswagen ir važiavo priešais jį pagrindiniu keliu. Automobilio Audi įsiliejimo į pagrindinio kelio eismą manevras nebuvo užbaigtas. Šiuo atveju reikšminga viso eismo įvykio eiga;

nepagrįsti argumentai, kad atsakovo specialisto išvada negali būti laikoma pakankamu ir objektyviu įrodymu. Pagal įstatymus draudiko pareiga ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Atsakovo darbuotojo parengta specialisto išvada laikytina draudiko atlikto eismo įvykio aplinkybių tyrimo metu surinktų duomenų įvertinimo ir padarytų išvadų rezultatu. Atsakovas vertino ne tik Eismo įvykio deklaraciją, kurioje atsakomybę už eismo įvykio metu padarytą žalą prisiėmė automobilio Volkswagen vairuotojas A. U., bet ir atliko kitų objektyvių duomenų tyrimą, kurių pagrindu nustatė, kad automobilio Volkswagen vairuotojo kaltės prisiėmimas eismo įvykio deklaracijoje neatitinka realių įvykio aplinkybių ir negali būti laikomas patvirtinančiu jo civilinę atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 25 d. 17.25 val. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis tarp lengvojo automobilio Audi A8L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis AUDI), kurio savininkas buvo ieškovas A. T. (toliau – ir ieškovas arba apeliantas) ir kurį vairavo trečiasis asmuo E. K., ir automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir automobilis VW PASSAT), kurį vairavo trečiasis asmuo A. U.. Tretieji asmenys užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurios duomenimis automobilio VW PASSAT vairuotojas patvirtino, jog yra atsakingas už eismo įvykį. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pateiktą informaciją, automobilis AUDI eismo įvykio metu (2023 m. rugsėjo 25 d.) buvo draustas Vokietijos draudimo bendrovėje WŪRTTEMBERGISCHE VERSICHERUNG AG, draudimo polisas Nr. D/5783/40271818282. 2022 m. gruodžio 6 d. Įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. 05/3212813, sudaryta su atsakovu If P&C Insurance AS filialu (toliau – ir atsakovas), buvo apdrausta automobilio VW PASSAT valdytojų civilinė atsakomybė ir ši sutartis galiojo eismo įvykio metu. Atsakovo specialisto 2023 m. lapkričio 9 d. parengtoje Specialisto išvadoje Nr. IFTC0066050 (toliau – ir Specialisto išvada) konstatuota, jog eismo įvykis įvyko ne eismo dalyvių Eismo įvykio deklaracijoje nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis, t. y. konstatuota, kad pagal nustatytas eismo įvykio aplinkybes, eismo įvykį sukėlė automobilio AUDI vairuotojo E. K. veiksmai, kuris važiuodamas šalutiniu keliu nepraleido (duomenys neskelbtini), t. y. pagrindine gatve pirma eismo juosta važiuojančio automobilio VW, taip pažeisdamas KET 154 punkto reikalavimą. Atsakovas 2024 m. liepos 17 d. priėmė išvadą apie išmokos kompensavimą žalos administravimo byloje Nr. 2405025431, kurioje nurodyta, kad už eismo įvykį atsakingas E. K., o šiame eismo įvykyje nukentėjo A. U., kuriam išmokėta 2 246,16 Eur suma. 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 429-239 Lietuvos bankas, kuris ne teismo tvarka nagrinėja vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčus, atmetė ieškovo reikalavimą išmokėti draudimo išmoką kaip nepagrįstą. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įvykusį eismo įvykį pripažinti draudiminiu įvykiu ir priteisti jam iš atsakovo 4 740,00 Eur draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais dokumentais, proceso dalyvių paaiškinimais ir nagrinėjamam atvejui aktualiomis teisės normomis, konstatavo, kad nėra pagrindo eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir nėra jokio teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką ieškovui, todėl skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Su tokiu teismo sprendimu nesutinka ieškovas ir teikia apeliacinį skundą.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl automobilio AUDI vairuotojo pareigos duoti kelią ir nepagrįstai taikė Kelių eismo taisyklių (toliau –ir KET) 154 punktą, neįvertino aplinkybių apie pagrindiniu keliu važiavusio automobilio VW PASSAT vairuotojo parodytą mandagumo gestą, nepagrįstai suteikė reikšmingą įrodomąją vertę Lietuvos banko sprendimui. Mano, kad atsakovo parengta Specialisto išvada negali būti laikoma pakankamu ir objektyviu įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2014). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-421/2024).

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apelianto argumentais, sprendžia, kad byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės tokios, kaip: prieš pat susidūrimą automobilis AUDI važiavo iš šalutinio kelio, o automobilis VW PASSAT važiavo pagrindiniu keliu; eismo įvykio dalyviai užpildė Eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodyta, kad eismo įvykis įvyko persirikiuojant ir joje automobilio VW PASSAT vairuotojas A. U. patvirtino, kad yra atsakingas už eismo įvykį; apie įvykusį įvykį nustatyta tvarka buvo informuota eismo dalyvių manymu kaltojo vairuotojo (A. U.) civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo bendrovė – atsakovas; tretieji asmenys Eismo įvykio deklaracijoje nurodė ne visas įvykusio eismo įvykio aplinkybes, t. y. nenurodė, kad įvykis įvyko tuoj už pagrindinio ir šalutinio kelio sankryžos, automobiliui AUDI dar neįsiliejus į pagrindinio kelio eismą ir to nepavaizdavo schemoje; eismo įvykio dalyviai tretieji asmenys E. K. ir A. U. į įvykio vietą policijos nekvietė, deklaraciją pildė patys pagal savo subjektyvų suvokimą, o ne vadovaudamiesi Kelių eismo taisyklėmis; automobilio VW PASSAT vairuotojas trečiasis asmuo A. U. teismo posėdžio metu (išklausytas 2026 m. kovo 30 d. teismo posėdžio garso įrašas) nurodė, kad kaltę prisiėmė, nes manė, kad pažeidė dešinės rankos taisyklę, t. y. nepraleido jam iš dešinės šalutiniu keliu važiavusios transporto priemonės, nors pats važiavo pagrindiniu keliu; atsakovo atstovas vyriausiasis žalų ekspertas, transporto inžinierius A. D. Specialisto išvadoje ir teismo posėdžio metu (išklausytas 2026 m. kovo 30 d. teismo posėdžio garso įrašas) padarė išvadą, kad pagal nustatytas eismo įvykio aplinkybes, eismo įvykį sukėlė automobilio AUDI vairuotojo E. K. veiksmai, kuris važiuodamas šalutiniu keliu nepraleido (duomenys neskelbtini), t. y. pagrindine gatve pirma eismo juosta važiuojančio automobilio VW PASSAT, taip pažeisdamas KET 154 punkto reikalavimą, yra pakankamas pagrindas (jų visuma leidžia susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui) laikyti, kad ieškinį pagrindžiančios aplinkybės neįrodytos (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų aukščiau nustatytas aplinkybes (nutarties 17 pastraipa), apsiribodamas tik deklaratyviais teiginiais, siekdamas tik sukelti abejones pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių patikimumu.

Byloje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai įvertino Specialisto išvadą kartu su kitais įrodymais (eismo įvykio dalyvių paaiškinimais, E. K. ir atsakovo susirašinėjimu ir kt.), iš kurių faktinių duomenų visumos nustatė, kad už eismo įvykio kilimą atsakingas vairuotojas E. K., vairavęs ieškovui priklausančią transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo parengtos Specialisto išvados patikimumu, o apeliantas nepateikė pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad Specialisto išvada nėra objektyvi. Specialisto išvada surašyta atitinkamą kvalifikaciją turinčio asmens A. D. po ištyrimo. Draudiko vyriausiasis žalų ekspertas A. D., įvertinęs žalos bylos administravimo metu surinktus duomenis ir informaciją, pagal tyrimo metu surinktus duomenis kompiuterine eismo įvykio analizavimo ir modeliavimo programa „PC Crash 12.1“ atliko eismo įvykio kilimo mechanizmo modeliavimą. Specialisto atliktas modeliavimas rodo, kad pirminis kontaktas įvyko tarp automobilio „Volkswagen Passat“ priekinės dešinės pusės ir automobilio „Audi“ priekinės kairės pusės. Tai paneigia automobilio „Audi“ vairuotojo E. K. teiginį, kad jis važiavo pagrindiniu keliu ir buvo aplenkęs automobilį „Volkswagen Passat“. Jeigu automobilis „Audi“ iš tikrųjų būtų aplenkęs automobilį „Passat“, pirminis kontaktas būtų įvykęs į galinę dalį, o ne į šoną. Dėl to nustatydamas faktą, kurio iš eismo įvykio vairuotojo veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą, teismas vadovavosi CPK 176 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio 1 dalies reikalavimu įvertinti byloje pateiktus įrodymus ir įsitikinti įrodinėjamų aplinkybių tikrumu.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ginčą nagrinėjo tirdamas ir vertindamas visus byloje esančius įrodymus ir Lietuvos banko sprendimą nurodė visų byloje esančių įrodymų kontekste, nesuteikdamas jam reikšmingos įrodomosios vertės, kaip teigia apeliantas.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstu taip pat ir apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių apie pagrindiniu keliu važiavusio automobilio VW PASSAT vairuotojo parodytą mandagumo gestą, suteikiantį pirmumo teisę E. K. vairuojamam automobiliui, ir nepagrįstai taikė KET 154 punktą.

Faktiniai bylos duomenys rodo, kad aplinkybė dėl tariamo vairuotojo A. U. mandagumo gesto buvo nurodyta tik teisminio bylos nagrinėjimo metu ir, kaip liudija skundžiamo sprendimo turinys, ją pirmosios instancijos teismas įvertino teisingai. Pažymėtina, kad šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, jog jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Eismo įvykio deklaracijoje, žalos administravimo metu atsakovo ir E. K. el. susirašinėjime bei šio 2023 m. spalio 17 d. paaiškinimuose dėl eismo įvykio aplinkybių, 2024 m. liepos 3 d. E. K. pretenzijoje atsakovui, bylos šalių prašyme Lietuvos bankui ištirti ginčą, aplinkybė dėl tariamo vairuotojo A. U. mandagumo gesto nebuvo nurodyta. Pastebėtina, kad ieškovas net nebuvo eismo įvykio dalyviu. Skundžiamo sprendimo turinys rodo, kad nagrinėjamu aspektu pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog trečiojo asmens E. K. manymas, kad jį praleidžia automobilio VW PASSAT vairuotojas, nesuteikė E. K. pirmumo teisės. Išklausytas teismo posėdžio garso įrašas ir sprendimo turinys liudija, kad teismo posėdžio metu trečias asmuo A. U. nepatvirtino aplinkybės, jog būtų suteikęs E. K. pirmumo teisę įvažiuoti į pagrindinį kelią iš šalutinio kelio. Taip pat trečiasis asmuo A. U. teismo posėdžio metu nurodė, kad kaltę prisiėmė, nes manė, kad pažeidė dešinės rankos taisyklę, t. y. nepraleido jam iš dešinės šalutiniu keliu važiavusios transporto priemonės, nors pats važiavo pagrindiniu keliu. Iš šių paaiškinimų pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog E. K. pažeidė KET taisyklių reikalavimus, numatančius vairuotojų elgesį, važiuojant per sankryžas. Nors apeliantas skunde teigia, kad eismo įvykis įvyko jau pagrindiniame kelyje, tačiau, kaip iš esmės teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, vien tai, kokioje konkrečiai kelio vietoje įvyko susidūrimas, savaime nėra lemiama. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad abu automobiliai pajudėjo po stovėjimo prie raudono šviesoforo signalo, automobilis VW PASSAT pradėjo judėti pagrindiniu keliu, o automobilis AUDI pradėjo judėti iš šalutinio kelio ir kirto automobilio VW PASSAT trajektoriją, kontaktas įvyko tarp abiejų automobilių priekinių šoninių dalių, ir leidžia daryti išvadą bei pritarti atsakovo pozicijai, kad susidūrimas įvyko automobilio AUDI įvažiavimo į pagrindinį kelią manevro eigoje. Nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikytinos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios transporto priemonių pirmumo santykius. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė KET 154 punktą, nustatantį, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Dėl to, kad automobilio AUDI vairuotojas trečiasis asmuo E. K. pažeidė KET taisykles, nukentėjo trečiojo asmens A. U. vairuojamas automobilis bei ieškovo automobilis, kurį vairavo trečiasis asmuo E. K..

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023 91 pastraipa).

Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui jo turėto bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos. Atsakovas prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas nesvarstomas.

Kauno apygardos teismas, veikdamas Panevėžio apygardos teismo vardu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.