- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-02
- Bylos Nr.
- TA-165-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02192-2024-8
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba, LKT), 5 000 neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Šiaulių kalėjime, tačiau, jo teigimu, kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose ir higienos normose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad, naudodamasis sanitariniu mazgu, buvo nuolat stebimas kitų nuteistųjų, todėl patyrė didelį diskomfortą, pažeminimą ir menkavertiškumo jausmą, taip pat susidūrė su kitų nuteistųjų patyčiomis, užgauliojimu ir žeminimu. Be to, dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo iš jo nuolat sklido nemalonus kvapas, todėl pareiškėjui teko tokiomis sąlygomis kvėpuoti ir valgyti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nebuvo tinkamai užtikrinta religijos laisvė – buvo draudžiama atlikti religines apeigas ir lankytis įkalinimo įstaigos koplyčioje. Jo teigimu, prašymai būti palydėtam į koplyčią nebuvo registruojami, o išmetami, be to, jam buvo grasinama susidorojimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovo atstovas, remdamasis LKT Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2024 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. SV-24-32189, nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas visą jo kalinimo laikotarpį atitiko vienam asmeniui tenkančią minimalią ploto normą, nustatytą LKT direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 1.2.1 ir 1.2.2 papunkčiuose.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovo atstovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 papunkčio reikalavimas dėl ne mažesnės kaip 1,42 kv. m sanitarinio mazgo kabinos arba pertvaros iki lubų taikomas įrengiant naujas, rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras. Kadangi LKT Šiaulių kalėjimo pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą ir jame rekonstrukcija ar kapitalinis remontas negalimi, šis reikalavimas, atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju netaikytinas. Atsakovo atstovas nurodė, kad visose gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai yra atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o įėjimas į juos atitvertas durimis arba nepermatoma užuolaida, todėl sanitarinis mazgas yra atskirtas iš visų keturių pusių ir suformuoja kabiną. Kamerose Nr. 44 ir Nr. 76 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis ir, remiantis pateiktomis nuotraukomis, nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą patekę pareigūnai, negali stebėti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens.
Dėl klozetų atsakovo atstovas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, ar turi būti įrengtas būtent sėdimas, ar tupimas klozetas, o HN 134:2015 taip pat nenustato reikalavimo įrengti sėdimą tualetą.
Dėl blogo kvapo ir vėdinimo atsakovo atstovas teigė, kad teisės aktai nenustato konkrečių kamerose esančio kvapo parametrų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo vertintini kaip subjektyvūs. Atsakovo atstovo nuomone, kvapas susijęs su kamerų vėdinimu, o Šiaulių kalėjime mechaninės ventiliacijos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Kameros vėdinamos per langus ir ištraukiamosios ventiliacijos kanalus, kamerose įrengtos ventiliacijos angos, 2020 m. buvo atlikti ventiliacijos gerinimo darbai, o pareiškėjas gali bet kada vėdinti patalpas per langą arba, prireikus, paprašyti pareigūnų pagalbos.
Dėl kamerų higienos ir būklės atsakovo atstovas pažymėjo, jog pagal Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisykles bei HN 134:2015 veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Šiaulių kalėjimas pastatytas iki šių teisės aktų įsigaliojimo, todėl, atsakovo atstovo vertinimu, jam netaikytini su rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu susiję reikalavimai. Už tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tačiau kalėjime yra sudarytas aplinkos paviršių higienos ir dezinfekcijos planas, pagal kurį atliekami valymo, plovimo ir dezinfekavimo darbai. Kadangi kameros Nr. 44 ir Nr. 76 ginčo laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir NVSC) nebuvo tikrintos, atsakovo atstovas teigė, kad nėra objektyvių duomenų apie higienos normų pažeidimus, o iš pateiktų nuotraukų matyti, kad kameros, jų langai, sienos ir lubos yra tvarkingos.
Dėl naudojimosi koplyčia atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių kalėjime veikia koplyčia, kurioje pagal susitarimą vyksta mišios, į kurias atvyksta katalikų kunigas ir stačiatikių popas. Nuteistiesiems sudaroma galimybė dalyvauti religinio pobūdžio renginiuose, taip pat juos lanko Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos atstovai, galima naudotis biblioteka ir religinio turinio literatūra. Patikrinus užimtumo renginių registracijos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. nei pas kunigą, nei pas kitus dvasinius užsiėmimus vedančius asmenis nesilankė. Būdamas ūkio aptarnavimo būryje pareiškėjas galėjo savarankiškai eiti į užsiėmimus, o būdamas gyvenamosiose kamerose, nepateikė prašymų dėl dalyvavimo juose.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių neteisėtų Šiaulių kalėjimo pareigūnų veiksmų ar neveikimo, o jų sprendimai ir veiksmai buvo teisėti, pagrįsti ir motyvuoti. Pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvūs ir grindžiami subjektyvia nuomone, nepatvirtinti objektyviais įrodymais, taip pat nėra nustatyta tiesioginio ryšio tarp nurodomų aplinkybių ir tariamai patirtos neturtinės žalos. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog valstybės civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjui tenka pareiga nurodyti neteisėtus veiksmus bei įrodyti dėl jų patirtą žalą. Byloje nėra duomenų, kad dėl nurodomų aplinkybių būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai, taip pat nėra duomenų apie išskirtines, garbę ir orumą žeminančias sąlygas. Todėl atsakovo atstovas padarė išvadą, kad nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Pareiškėjas 2025 m. sausio 15 d. pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, taip pat 2025 m. vasario 10 d., 2025 m. kovo 21 d., 2025 m. liepos 28 d. pareiškimus-paaiškinimus dėl atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktos informacijos.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. Š. skundą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir CK 6.271 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė kyla nustačius tris būtinas sąlygas: neteisėtus valdžios institucijos veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ar neveikimo, nėra pagrindo vertinti kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas taip pat pažymėjo, kad asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, neišvengiamai patiria tam tikrus asmeninių laisvių suvaržymus. Vis dėlto turi būti užtikrinama, kad laisvės atėmimo vietoje jam nebūtų taikomi didesni ribojimai, nei būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės vykdymui ir proporcingi siekiamiems teisėtiems tikslams. Vertindamas pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas, teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui tekęs kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, todėl minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, o baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėjo būti vertinamas. Teismas, be kita ko, nustatė, kad sanitariniai mazgai Šiaulių kalėjimo kamerose buvo įrengti ir atskirti nuo bendros kameros erdvės. Kamerose Nr. 44 ir Nr. 76 sanitarinio mazgo įėjimas buvo atskirtas durimis. Iš byloje esančių nuotraukų teismas sprendė, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą patekę pareigūnai negalėjo stebėti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad reikalavimas sanitarinio mazgo vietą atskirti pertvara iki lubų taikomas įstaigoms, kuriose įrengiamos naujos kameros arba rekonstruojamos ar kapitališkai remontuojamos esamos kameros, o Šiaulių kalėjime tokie darbai nebuvo atliekami. Dėl pareiškėjo teiginių apie religinių apeigų ir apsilankymo koplyčioje ribojimą teismas nustatė, kad Šiaulių kalėjime veikė koplyčia, vyko mišios ir kiti religiniai užsiėmimai, o nuteistiesiems buvo sudaroma galimybė juose dalyvauti pagal jų pateiktus prašymus. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 metais nei pas kunigą, nei pas Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos atstovus, nei pas kitus dvasinius užsiėmimus vedančius asmenis nesilankė, o būdamas ūkio aptarnavimo būryje, galėjo savarankiškai eiti į užsiėmimus be pareigūnų palydos ir be išankstinio prašymo, tačiau to nedarė. Gyvendamas kamerose Nr. 44 ir Nr. 76 pareiškėjas taip pat neišreiškė noro dalyvauti tokiuose užsiėmimuose ir dėl to nepateikė prašymų. Teismas pareiškėjo teiginius apie patirtas kančias, stresą, nemigą, kitų nuteistųjų užgauliojimus, patyčias ir konfliktus vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginius ir subjektyvią pareiškėjo nuomonę, kurios nepatvirtina objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Byloje nebuvo duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų pakenkta jo psichinei ar fizinei sveikatai, ar kad jam buvo sudarytos išskirtinės jo garbę ir orumą žeminančios sąlygos. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas savo veiksmais ir sprendimais pareiškėjo teisių nepažeidė. Pareiškėjas neįrodė nei neturtinės žalos atsiradimo fakto, nei valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo fakto, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ir prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytus argumentus ir teigia, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta netinkamai ir šališkai, tinkamai neįvertinus jo nurodytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu, privatumo neužtikrinimu, iš sanitarinio mazgo sklindančiu nemaloniu kvapu, religinių apeigų atlikimo ir galimybės lankytis koplyčioje ribojimu. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovo atstovas teismui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo buvimą kamerose.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovo atstovo teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo padaryta tokio masto neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti pripažintos pinigais atlygintina neturtine žala.
Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti paaiškinimai yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs ir neparemti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia konkrečių argumentų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą, taip pat neindividualizuoja savo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų ir priežastinio ryšio tarp jo nurodomų pažeidimų bei tariamai patirtos neturtinės žalos.
Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę ar kitas fizines ir psichines aplinkybes, kurios galėtų būti reikšmingos vertinant galimo neigiamo poveikio mastą, intensyvumą, pobūdį ir laipsnį. Todėl, atsakovo atstovo vertinimu, apeliaciniame skunde trūksta konkretumo, o prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta objektyviais duomenimis ar kitomis reikšmingomis aplinkybėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių kalėjime, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad nenustatyta neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) ir neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas nustatė, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, sanitariniai mazgai buvo įrengti ir atskirti nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti religinėse apeigose ir kituose religiniuose užsiėmimuose. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir sprendė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo netinkamai ir šališkai, tinkamai neįvertino skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, neužtikrintu privatumu ir nemaloniu kvapu. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo atstovas teismui pateikė melagingus duomenis apie jo apgyvendinimą kamerose.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šališkai, teisėjų kolegija pažymi, jog abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti grindžiamos konkrečiomis aplinkybėmis ir įrodymais, o ne vien subjektyviomis prielaidomis ar samprotavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vien nesutikimas su teismo priimtu procesiniu sprendimu savaime nepatvirtina teismo ar teisėjo šališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo teisėjos, priėmusios skundžiamą teismo sprendimą, nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Be to, teisėjos šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi klausimo pareiškėjas nekėlė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su teismo priimto sprendimo išvadomis ar byloje esančių įrodymų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teismo (teisėjos) šališkumą, todėl aptarti apelianto skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Šiaulių kalėjimo kamerose sanitariniai mazgai, atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o, nesant durų, uždengti nepermatoma užuolaida, pakankamai užtikrina asmenų privatumą, t. y. tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021, 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-284-556/2022, 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1037-602/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-39-1188/2024 ir kt.).
Byloje esanti Šiaulių tardymo izoliatoriaus (dabar – Šiaulių kalėjimas) sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė Nr. 62/08-145 patvirtina, kad kamerose Nr. 44 ir Nr. 76, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, sanitariniai mazgai buvo įrengti atitinkamai 1,15 kv. m ir 1,62 kv. m ploto. Kameroje Nr. 44 sanitarinis mazgas buvo atitvertas 2,33 m aukščio mūrine sienele, o kameroje Nr. 76 – 1,82 m aukščio OSB konstrukcija. Iš į bylą pateiktų kamerų Nr. 44 ir Nr. 76 nuotraukų matyti, kad sanitarinių mazgų atitvarinės konstrukcijos nesiekia kamerų lubų, tačiau įėjimai į sanitarinius mazgus atskirti durimis. Taigi tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis pareiškėjo privatumo.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio nemalonaus kvapo, tokio pobūdžio pažeidimo nenustatė. Tačiau tokia teismo išvada neatitinka aktualios teismų praktikos tikrinamu aspektu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-39-1188/2024 ir kt.), kad tais atvejais, kai sanitarinis mazgas kameroje nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios erdvės ir dėl to joje tvyro nemalonus kvapas, ypač kai patalpoje laikomi keli asmenys ir sanitariniame mazge nėra efektyvios oro šalinimo sistemos, tokios sąlygos gali būti pripažįstamos neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dalį ginčo laikotarpio, t. y. nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. birželio 28 d. (2 mėn. 27 d.), pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis (2–3 asmenimis) kamerose Nr. 44 ir Nr. 76, kuriose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos, nes juos skiriančios atitvarinės konstrukcijos nesiekė lubų. Atsižvelgdama į šią aplinkybę ir į pareiškėjo nurodytus nusiskundimus dėl nemalonaus kvapo, kurių atsakovo atstovas nepaneigė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu galėjo patirti su tuo susijusių nepatogumų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad kamerose Nr. 44 ir Nr. 76 laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. birželio 28 d. dėl nevisiško sanitarinio mazgo izoliavimo nuo gyvenamosios erdvės pareiškėjas galėjo jausti nemalonų kvapą. Ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimą ir pripažinti, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tokio aiškinimo laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-756/2022, 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024 ir kt.).
Pažymėtina, kad gyvenamosiose patalpose Nr. Ū/B 3 ir Nr. Ū/B 4, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. iki 2024 m. rugsėjo 27 d., sanitariniai mazgai nebuvo įrengti. Atsakovo atstovas, pateikdamas teismui šių patalpų duomenis ir nuotraukas, paaiškino, kad ūkio aptarnavimo būryje laikomiems nuteistiesiems suteikiamos didesnės mobilumo galimybės ir taikomi mažesni priežiūros reikalavimai, todėl šiose gyvenamosiose patalpose esantys asmenys naudojasi bendrais sanitariniais mazgais, esančiais įstaigos režiminiame korpuse. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam buvo trukdoma naudotis šiais įrenginiais.
Dėl apelianto argumentų, susijusių su religinių apeigų atlikimu ir galimybe lankytis įkalinimo įstaigos koplyčioje, teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių kalėjime ginčo laikotarpiu veikė koplyčia, kurioje pagal susitarimą vykdavo mišios, į kurias atvykdavo katalikų kunigas ir stačiatikių dvasininkas. Nuteistiesiems buvo sudaroma galimybė dalyvauti mišiose ir kituose jų vedamuose renginiuose. Taip pat kiekvieną savaitę Šiaulių kalėjime lankydavosi Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos atstovai, vykdę edukacinius, religinius ir kitus užsiėmimus bei bendravę su nuteistaisiais religinėmis temomis. Nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė naudotis įkalinimo įstaigos biblioteka, skaityti religinio turinio knygas, turėti maldaknyges ir kitą religinio pobūdžio atributiką. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2024 metais nei pas kunigą, nei pas Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos atstovus ar kitus dvasinius užsiėmimus vedusius asmenis nesilankė. Būdamas ūkio aptarnavimo būryje pareiškėjas galėjo savarankiškai, be pareigūnų palydos ir be išankstinio prašymo, eiti į vykstančius užsiėmimus, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis tokia galimybe būtų pasinaudojęs. Byloje taip pat nėra duomenų, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas gyvenamosiose kamerose Nr. 44 ir Nr. 76, jis būtų raštu išreiškęs pageidavimą dalyvauti religinėse apeigose ar kituose religiniuose užsiėmimuose ir dėl to būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikta Šiaulių kalėjimo Resocializacijos skyriaus patarėjo G. Valentukonio 2025 m. sausio 24 d. pažyma Nr. RV-24-487 „Dėl nuteistojo M. Š. lankymosi koplyčioje“. Aplinkybė, kad pareiškėjas pats faktiškai nedalyvavo religiniuose užsiėmimuose, nesant duomenų apie jo pateiktus prašymus ir jų nepagrįstą atmetimą ar kitokį įkalinimo įstaigos administracijos trukdymą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo draudžiama atlikti religines apeigas ar nepagrįstai ribojama jo teisė lankytis įkalinimo įstaigos koplyčioje.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie pareiškėjo apgyvendinimą kamerose, pažymėtina, jog byloje nėra kitų patikimų duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktą informaciją. Pareiškėjas taip pat nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie pareiškėjo apgyvendinimą konkrečiose gyvenamosiose kamerose yra neteisingi. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje esančių duomenų apie pareiškėjo apgyvendinimo konkrečiose kamerose laikotarpius patikimumu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. birželio 28 d. kamerose Nr. 44 ir Nr. 76 dėl nevisiškai nuo gyvenamosios patalpos izoliuoto sanitarinio mazgo jautėsi nemalonus kvapas, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista ir šis pažeidimas sudaro pagrindą pripažinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo diskomforto dydį, tai, kad byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai (nors pareiškėjas į bylą pateikė medicininius dokumentus – ambulatorinių apsilankymų aprašymus ir gydytojo įrašą, tačiau iš pateiktų duomenų nėra aišku, su kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ar pareiškėjo nurodomais pažeidimais šie dokumentai yra siejami. Taip pat pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp medicininiuose dokumentuose nurodytos jo sveikatos būklės ir tariamų pažeidimų, taip pat tarp šių aplinkybių ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Todėl vien medicininių dokumentų pateikimas savaime nepatvirtina nei konkrečių pareiškėjo nurodomų pažeidimų, nei jų sąsajos su kilusia neturtine žala), nenustačius kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, taip pat nesant įrodymų, kad Šiaulių kalėjimo darbuotojai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Nors pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė objektyviai pagrįstų aplinkybių, sudarančių pagrindą priteisti pareiškėjo prašomą neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog kamerose Nr. 44 ir Nr. 76 laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. birželio 28 d. iš sanitarinių mazgų, kurie nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos, jautėsi nemalonus kvapas, ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, t. y. pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.