- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-10
- Bylos Nr.
- eA-2218-1188/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00308-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Beata Martišienė, Egidijus Šileikis (pran.)
- Pareiškėjas
- O. A., M. Z., B. Z., R. Z., A. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. A. ir M. Z., B. Z., R. Z., A. Z. ir M. Z., atstovaujamų įstatyminės atstovės O. A., apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. A. ir M. Z., B. Z., R. Z., A. Z. ir M. Z., atstovaujamų įstatyminės atstovės O. A., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai O. A. ir M. Z., B. Z., R. Z., A. Z., atstovaujami įstatyminės atstovės O. A., kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2026 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 26M1092 perduoti asmenis Latvijos Respublikai (toliau – ir Sprendimas1) ir įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.
M. Z., atstovaujamas įstatyminės atstovės O. A., kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento 2026 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 26S50759 perduoti asmenį Latvijos Respublikai (toliau – ir Sprendimas2) ir įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.
Pareiškėjai O. A. ir M. Z., B. Z., R. Z., A. Z., M. Z. atstovaujami įstatyminės atstovės O. A., (toliau visi kartu – ir pareiškėjai) skunde vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 74 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsniu, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas) 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) ir skundą grindė šiais argumentais:
O. A. į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su savo nepilnamečiais vaikais ir čia pateikė prieglobsčio prašymą. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėja Lietuvoje yra viena su vaikais, t. y. viena rūpinasi savo keturiais nepilnamečiais vaikais, kurių vienas yra (duomenys neskelbtini), tad jos perdavimas Latvijai galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) R. yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) M. ir (duomenys neskelbtini) B. yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) A. yra (duomenys neskelbtini), tad jos pažeidžiamumas yra akivaizdus. Visi vaikai yra pažeidžiami, yra (duomenys neskelbtini), jaučia neigiamas emocijas, kurios yra susijusios su Latvija, bijo būti perduoti / deportuoti. Šeima dabar gyvena ramiai, gauna reikiamą pagalbą ir vaikų perkėlimas į Latviją neatitiktų geriausių jų interesų, sukeltų pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmenims.
Latvijoje buvo itin prastos apgyvendinimo sąlygos, nebuvo teikiama psichologinė pagalba, nebuvo tinkamai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Pareiškėja bijo būti grąžinta į Latviją, kur nėra suteikiamos jai ir jos vaikams būtinos paslaugos.
M. Z. yra Lietuvoje gimęs naujagimis, todėl itin pažeidžiamas asmuo.
Teismo posėdyje pareiškėja O. A. prašė skundus tenkinti. Pareiškėja papildomai nurodė, kad vaikams reikalingi vakcinacija, Latvijoje jiems nebus suteiktos tinkamos medicinos paslaugos, kadangi jie bus deportuoti į kilmės valstybę. Pareiškėja turi sutuoktinį, dėl kurio jau priimtas sprendimas deportuoti į kilmės valstybę. Pareiškėjos vyresnieji vaikai jaučia baimę būti deportuoti į (duomenys neskelbtini). Dėl sulaikymo Lenkijos–Lietuvos pasienyje pareiškėja paaiškino, kad nežinojo kurioje vietoje ir kurioje valstybėje yra, norėjo tiesiog išvykti iš Latvijos. Iš karto po sulaikymo neprašė prieglobsčio, nes jai nebuvo suteikta informacija apie tokią galimybę. Pareiškėja nežino, kokie sprendimai Latvijos institucijų yra priimti. Pareiškėja prašė neišsiųsti į Latviją, kadangi žino, kad iš Latvijos bus grąžinti į kilmės valstybę.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
Pareiškėjai 2025 m. lapkričio 13 d. buvo perduoti Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnams, nes neteisėtai kirto valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką. Pareiškėja pateikė Latvijoje išduotą prieglobsčio prašytojo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2025 m. gegužės 13 d. iki 2026 m. gegužės 12 d. Pareiškėjai neturėjo kelionės dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Europos Sąjungos teritorijoje. Pareiškėja 2025 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jai ir jos mažamečiams vaikams. Patikrinus EURODAC duomenų bazėje, nustatyta, kad prieš atvykdama į Lietuvos Respubliką, 2025 m. vasario 4 d. pareiškėja buvo pateikusi prieglobsčio prašymą Latvijos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, atsakovas 2025 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į atsakingą Latvijos Respublikos instituciją su prašymu atsiimti pareiškėjus. Latvijos Respublikos Užsieniečių generalinis direktoratas 2026 m. sausio 9 d. raštu Nr. 24/15/DR-16 26 sutiko atsiimti asmenis pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą. Vadovaujantis Įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgus į tai, kad Latvijos Respublika sutiko perimti pareiškėjus savo žinion, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 74 straipsnio 1 dalimi, priėmė Sprendimą1.
Nors pareiškėjai yra priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, tačiau pagal teisės aktų nuostatas vien ši aplinkybė nėra pagrindas netaikyti Dublino reglamento normų. Nėra gauta duomenų apie tai, jog dėl perdavimo Latvijos Respublikai pareiškėjams galėtų kilti sveikatos sutrikimų ar kitokių sunkumų, susijusių su jų pažeidžiamumu. Pareiškėjai atvyko iš Latvijos Respublikos, o vien asmens noras, kad jo prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nagrinėti jo prieglobsčio prašymą, jis taip pat nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą1 neteisėtu ar nepagrįstu.
Šalies argumentai
Pareiškėjai prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikyti bandydami išvykti į Lenkiją, jie Lietuvos Respublikoje neturi jokių šeiminių, kultūrinių ar ekonominių / socialinių santykių, dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje, jiems Lietuvos Respublikoje nebuvo išduoti leidimai laikinai gyventi ar vizos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis pareiškėjai Lietuvos Respublikoje niekada nedirbo.
Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 11 p.); jog pareiškėjas yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka (Įsakymo 2 p.); Lietuvos Respublika nėra gavusi užsienio valstybės prašymo dėl jo ekstradicijos (Įsakymo 3 p.), taip pat jam nėra paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įsakymo 4 p.). Šie faktai neleidžia daryti prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 p.). Įvertinus turimą informaciją apie pareiškėją, nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jo perdavimas Latvijos Respublikai sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 p.).
Valstybės sprendimas pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais įgaliojimais ir nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą arba jo nenagrinėti yra diskrecinis sprendimas ir jis nėra grindžiamas privalomais kriterijais, kurių ši valstybė narė privalo laikytis pagal šį Dublino reglamentą.
Dėl pareiškėjo M. Z. atsakovas nurodė, kad remiantis Dublino reglamento 20 straipsnio 3 dalimi, nepilnamečio, kuris lydi prašytoją ir kuris atitinka šeimos nario apibrėžtį, padėtis yra tokia pat, kaip ir jo šeimos nario padėtis, ir sprendimą dėl jo priima valstybė narė, atsakinga už to šeimos nario tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Ta pati nuostata taikoma vaikams, gimusiems prašytojui atvykus į valstybių narių teritoriją, ir inicijuoti naujos jų perėmimo savo žinion procedūros nereikalaujama. Atsižvelgus į tai, kad šis pareiškėjas gimė jo motinai atvykus į Lietuvos Respubliką bei pateikus prašymą suteikti prieglobstį, vaiko padėtis yra tokia pati kaip ir jo motinos padėtis. Latvijos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo, kadangi ji pripažino atsakomybę už jo motinos pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Nauja procedūra dėl pareiškėjo perdavimo Latvijos Respublikai neturi būti inicijuojama. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo padėtis, remiantis Dublino reglamento 20 straipsnio 3 dalimi, yra tokia pati kaip ir jo motinos padėtis, ir Latvijos Respublikai sutikus motiną atsiimti pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą, turi būti priimtas sprendimas dėl pareiškėjo perdavimo Latvijos Respublikai. Remiantis Įstatymo 74 straipsnio 2 dalimi, sprendimus dėl užsieniečių perdavimo vykdo VSAT. Pagal Įstatymo 75 straipsnį, prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, išduodamas kelionės dokumentas laissez-passer.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad taikyti diskrecinę išlygą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą. Teismas taip pat nurodė, kad teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartimi ir 2026 m. kovo 12 d. nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Migracijos departamento Sprendimo1 ir Sprendimo 2 (toliau abu kartu – ir Sprendimai) vykdymo sustabdymas – įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinamos.
Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnai 2025 m. lapkričio 13 d. perdavė VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnams (duomenys neskelbtini) pilietę O. A. ir jos mažamečius vaikus M. Z., B. Z., R. Z., A. Z.. Pareiškėjai neteisėtai kirto valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką. O. A. pateikė Latvijoje išduotą prieglobsčio prašytojo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2025 m. gegužės 13 d. iki 2026 m. gegužės 12 d. Pareiškėjai neturėjo kelionės dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Europos Sąjungos teritorijoje.
O. A. 2025 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jai ir jos mažamečiams vaikams.
Patikrinus EURODAC duomenų bazėje, nustatyta, kad prieš atvykdama į Lietuvos Respubliką, O. A. 2025 m. vasario 4 d. buvo pateikusi prieglobsčio prašymą Latvijos Respublikoje.
Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, Migracijos departamentas 2025 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į atsakingą Latvijos Respublikos instituciją su prašymu atsiimti O. A. ir jos nepilnamečius vaikus.
Latvijos Respublikos Užsieniečių generalinis direktoratas 2026 m. sausio 9 d. raštu Nr. 24/15/DR-16 26 sutiko atsiimti asmenis pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą.
Migracijos departamentas priėmė Sprendimą1 perduoti O. A. ir jos nepilnamečius vaikus Latvijos Respublikai vadovaujantis Dublino reglamentu ir perdavimo tikslais asmenims išduoti kelionės dokumentus laissez-passer.
O. A. 2026 m. vasario 26 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti jos nepilnamečiam sūnui M. Z. prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas priėmė Sprendimą2 perduoti pareiškėją M. Z. Latvijos Respublikai ir perdavimo tikslais asmeniui išduoti kelionės dokumentą laissez-passer.
Šalies argumentai
Pareiškėjai su Sprendimais nesutinka, prašo juos panaikinti bei įpareigoti atsakovą nagrinėti prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš esmės, teigdami, kad Migracijos departamentas privalėjo taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio išlygą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi Dublino reglamento, Įstatymo nuostatomis ir nurodė, jog byloje nustatyta bei ginčo dėl to nėra, kad iš trečiosios valstybės pareiškėja su keturiais nepilnamečiais vaikais atvyko į Latvijos Respubliką ir Latvijos Respublika yra pagal Dublino reglamentą atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Pareiškėjai iš esmės neginčija, kad atsakinga valstybė nagrinėjamu atveju yra Latvijos Respublika, kad Latvijos Respublika sutiko atsiimti pareiškėją su nepilnamečiais vaikais Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu.
Teismas vadovavosi Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalimi, Įsakymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atsakovo diskrecijos teisės dėl išlygos taikymo aspektu ir išanalizavęs Sprendimų turinį, priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų individualias aplinkybes, nenustatė aplinkybių, kurioms esant gali būti taikoma Dublino reglamento III skyriaus 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecinė išlyga. Teismas vertino, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jų teigimu, pagrindžiančios būtinybę prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, nepaneigia atsakovo teisės priimti sprendimą dėl pareiškėjų perdavimo.
Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl prastų sąlygų Latvijoje, pažymėjęs, kad tiek Lietuvos Respublika, tiek Latvijos Respublika yra Europos Sąjungos valstybės narės, kurios yra įsipareigojusios taikyti tuos pačius tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius prieglobsčio suteikimo klausimus. Prieglobsčio suteikimo teisinis reguliavimas abiejose valstybėse iš esmės yra analogiškas, dėl to, pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams nepateikus teiginius dėl galimai netinkamo jų prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo kitoje valstybėje narėje ar netinkamo elgesio su jais pagrindžiančių įrodymų, atsakovui nekilo abejonių, kad prieglobsčio prašymas Latvijos Respublikoje gali būti sprendžiamas netinkamai.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjos O. A. argumentus dėl vaikams reikalingų skiepų, įvertinęs juos kaip pasirinktą gynybos būdą.
Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad vien asmens noras, jog jo prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nagrinėti jo prieglobsčio prašymą, jis taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Teismas nustatė, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikoje neturi jokių šeiminių, kultūrinių ar ekonominių / socialinių santykių, buvo be teisės būti Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento, jiems Lietuvos Respublikoje nebuvo išduoti leidimai laikinai gyventi ar vizos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis pareiškėjai Lietuvos Respublikoje niekada nedirbo. Teismas nurodė ir tai, kad pareiškėjos sutuoktinio prašymas ir klausimas dėl išsiuntimo į kilmės valstybę yra nagrinėjamas Latvijos Respublikoje. Nors pareiškėjai yra priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, tačiau teismas vertino, jog pagal teisės aktų nuostatus vien ši aplinkybė nėra pagrindas netaikyti Dublino reglamento nuostatų. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra gauta duomenų apie tai, jog dėl perdavimo Latvijos Respublikai pareiškėjams galėtų kilti sveikatos sutrikimų ar kitokių sunkumų, susijusių su jų pažeidžiamumu.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas gavo Latvijos Respublikos sutikimą, sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai, veikdamas pagal teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus ir pagal nustatytas procedūras, priėmė Sprendimą1 dėl pareiškėjų perdavimo.
Aptaręs Dublino reglamento 20 straipsnio 3 dalį, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas M. Z. gimė jo motinai atvykus į Lietuvos Respubliką bei pateikus prašymą suteikti prieglobstį, teismas sprendė, kad vaiko padėtis yra tokia pati kaip ir jo motinos padėtis. Latvijos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, kadangi ji pripažino atsakomybę už jo motinos pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Nauja procedūra dėl pareiškėjo perdavimo Latvijos Respublikai neturi būti inicijuojama. Latvijos Respublikai sutikus pareiškėjo motiną atsiimti pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą, teismas sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu2 nusprendė perduoti pareiškėją M. Z. Latvijos Respublikai.
Teismas Migracijos departamento Sprendimus pripažino tinkamai pagrįstais tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtais nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nenustatė pagrindo Sprendimų naikinti. Teismas atmetė pareiškėjų skundus, netenkino išvestinių reikalavimų įpareigoti atsakovą nagrinėti jų prašymus dėl prieglobsčio suteikimo.
Atmetęs pareiškėjų skundus, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 11 dalimi, ir nurodė, jog įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikinamos teismo 2026 m. vasario 5 d. ir 2026 m. kovo 12 d. nutartimis pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
III.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymus iš naujo.
Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjai akcentuoja esantys prieglobsčio prašytojai, priskiriami pažeidžiamų asmenų kategorijai, dalyvaujantys teisiniuose ginčuose prieš valstybės instituciją, kurios pareiga, be kita ko, yra atsižvelgti į geriausius vaikų interesus. Pareiškėjai paliko gimtinę dėl ten gresiančio persekiojimo, Lietuvoje jiems sunku kurti naujus socialinius, kultūrinius ryšius dėl ribotų teisių, pareiškėja neturi teisės dirbti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniu reguliavimu, ir sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, akcentuodamas, kad teismas visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą grindė teisės normomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė rašytinius paaiškinimus, kuriuose akcentuoja, jog pareiškėjos ir jos penkių vaikų pažeidžiamumas (ir dėl perdavimo galinčios kilti neigiamos pasekmės, galinti kilti žala) yra pagrindas neperduoti jų kitai Europos Sąjungos narei, t. y. taikyti diskrecinę išlygą. Pareiškėja siekia ne pasirinkti prieglobsčio šalį, o, norėdama užtikrinti savo ir savo vaikų gerovę, psichologinę būklę, sumažinti stresą bei galinčias kilti neigiamas pasekmes, prašo neperduoti jų į Latviją, kurioje buvo itin prastos apgyvendinimo sąlygos, nebuvo teikiama psichologinė pagalba, tinkamai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Latvijoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų (Įsakymo 1 p.). Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo į bylą pateiktų įrodymų, juos netinkamai vertino, todėl priėmė nepagrįstą skundžiamą sprendimą.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2026 m. birželio 9 d. gauta papildoma informacija, jog Priėmimo ir integracijos agentūros Ruklos priėmimo centro (toliau – ir Centras) darbuotojams pareiškėjų dabartinė buvimo vieta nežinoma. Pareiškėja ir jos mažamečiai vaikai M. Z., A. Z. ir M. Z. iš Centro pasišalino 2026 m. birželio 4 d., dar du pareiškėjos nepilnamečiai vaikai iš Centro pasišalino 2026 m. balandžio 26 d. (B. Z.) bei 2026 m. gegužės 3 d. (R. Z.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2026 m. birželio 9 d. padavė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, papildomai akcentuoja, jog nors pareiškėjai yra priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, tačiau vien ši aplinkybė nėra pagrindas netaikyti Dublino reglamento nuostatų, Latvija yra tarptautinių teisės aktų dalyvė, todėl praktikoje atmetamos abejonės dėl valstybės narės kompetencijos nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį bei atsakovo sprendimo perduoti prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimą ir šį asmenį kitai valstybei narei, jei nenustatoma, kad atitinkamoje valstybėje narėje egzistuoja prieglobsčio sistemos trūkumai. Atsakovo nuomone, byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Įsakymo taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas. Atsakovas taip pat informuoja, kad pareiškėjai kartu su nepilnamečiais vaikais M. Z., A. Z. ir M. Z. savavališkai pasišalino iš apgyvendinimo vietos 2026 m. birželio 4 d., atsakovui jų dabartinė buvimo vieta nežinoma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais nuspręsta perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai, perdavimo tikslais išduoti jiems kelionės dokumentus (laissez-passer) ir perdavimo vykdymą pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė priėjęs prie išvados, kad Migracijos departamento Sprendimai tinkamai pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodo, kad teismas tinkamai neišnagrinėjo į bylą pateiktų įrodymų, juos netinkamai vertino, todėl priėmė nepagrįstą skundžiamą sprendimą, kuris turi būti panaikintas, o Migracijos departamentas įpareigotas nagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymus iš esmės.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Atsakovas bei Priėmimo ir integracijos agentūra Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2026 m. birželio 9 d. padavė papildomus paaiškinimus (žr. nutarties 24–25 p.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, prijungia šiuos įrodymus prie bylos.
Byloje ginčijamu Sprendimu1 Migracijos departamentas nusprendė perduoti pareiškėjus O. A., M. Z., B. Z., R. Z., A. Z. Latvijos Respublikai, perdavimo tikslais išduoti jiems kelionės dokumentus (laissez-passer) ir perdavimo vykdymą pavesti VSAT. Sprendime1 nurodyta, kad 2025 m. lapkričio 13 d. užsieniečiai neteisėtai kirto valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, O. A. pateikė Latvijoje išduotą prieglobsčio prašytojo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2025 m. gegužės 13 d. iki 2026 m. gegužės 12 d., užsieniečiai neturėjo kelionės dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Europos Sąjungos teritorijoje. Sprendime1 taip pat nurodyta, jog 2025 m. lapkričio 20 d. O. A. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jai ir jos mažamečiams vaikams, tačiau nustatyta, jog prieš atvykdama į Lietuvos Respubliką, ji 2025 m. vasario 4 d. buvo pateikusi prieglobsčio prašymą Latvijos Respublikoje, 2026 m. sausio 9 d, Latvijos Respublikos Užsienio generalinis direktoratas sutiko atsiimti asmenis pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą. Sprendimas1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 72, 74–75 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 65.2, 67–68 ir 75 punktais, Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktu.
Sprendimu2 Migracijos departamentas nusprendė perduoti pareiškėją M. Z. Latvijos Respublikai, perdavimo tikslais išduoti jam kelionės dokumentą (laissez-passer) ir perdavimo vykdymą pavesti VSAT. Sprendime2 nurodyta, kad 2026 m. vasario 26 d. Migracijos departamente užregistruotas O. A. prašymas suteikti jos nepilnamečiam sūnui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Sprendime2 taip pat nurodyta, jog Migracijos departamentas priėmė Sprendimą1, todėl atsižvelgus į tai, kad M. Z. gimė jo motinai atvykus į Lietuvos Respubliką bei pateikus prašymą suteikti prieglobstį, vaiko padėtis yra tokia pati kaip ir jo motinos, nauja procedūra dėl M. Z. perdavimo Latvijos Respublikai neturi būti inicijuojama. Sprendimas2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 72, 74–75 straipsniais, Aprašo 65.2, 67–68 ir 75 punktais, Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktu, 20 straipsnio 3 dalimi.
Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad Latvijos Respublika laikytina atsakinga už pareiškėjų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų procesinių dokumentų, pareiškėjų nuomone, šeimos perkėlimas į Latviją neatitiktų geriausių vaikų interesų, sukeltų pernelyg didelę ir neproporcingą žalą pažeidžiamiems asmenims, t. y. pareiškėjų atveju turėjo turi taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijoje pažymėta, jog iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Be to, įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų. Šia teise siekiama kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 58 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 146 p.). Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą suteikta teise ir sutikti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 59 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 147 p.). Jei valstybė narė atsisako taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą, tai neišvengiamai reiškia, kad būtent ši valstybė narė turi priimti sprendimą dėl perdavimo (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M.A., S.A., A.Z. (C-661/17) 78 p.).
ESTT ne kartą yra nusprendęs, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti šia sąlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, kuris jai nepriklauso (pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Puid, C-4/11, EU:C:2013:740, 37 p.; taip pat 2017 m. vasario 16 d. sprendimo C. K. ir kt., C-578/16 PPU, EU:C:2017:127, 97 p. ir sprendimo M. A. ir kt. 61 ir 72 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ESTT pateiktas teisės aiškinimas suponuoja, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-415/2024; 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1174-629/2025).
Migracijos departamento direktoriaus Įsakyme yra nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją (1 p.); prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (2 p.); Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui (3 p.); sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių (4 p.); vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (5 p.); dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (6 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
Byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą. Atsakovas Sprendimuose tinkamai įvertino pareiškėjų individualią situaciją: byloje nėra įrodytas Įsakymo 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas, atsižvelgta į Lietuvos Respublikoje gimusio pareiškėjo padėtį (Dublino reglamento 20 str. 3 d.). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių, kad Latvijos Respublikoje aktualiu laikotarpiu yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atmetamos abejonės dėl valstybės narės kompetencijos nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį bei Migracijos departamento sprendimo perduoti prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimą ir šį asmenį kitai valstybei narei, jei nenustatoma, kad atitinkamoje valstybėje narėje egzistuoja prieglobsčio sistemos trūkumai, kartu atsižvelgiant į tai, ar ši valstybė narė yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė (Latvijos Respublika yra šių tarptautinės teisės aktų dalyvė) (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2386-502/2023; 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1287-415/2024; 2026 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2029-821/2026).
Nors pareiškėjai byloje akcentavo savo pažeidžiamumą, kaip Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygą, tačiau nagrinėjamu atveju šios aplinkybės savaime nepagrindžia, kad Lietuva turėtų nagrinėti jų prieglobsčio prašymus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad už pareiškėjų tarptautinės apsaugos prašymą atsakingoje valstybėje Europos Sąjungos narėje nebus teikiamos pareiškėjams reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ar kita pagalba, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų individualią situaciją.
Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018; kt.; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2892-442/2025).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų O. A. ir M. Z., B. Z., R. Z., A. Z. ir M. Z., atstovaujamų įstatyminės atstovės O. A., apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.