- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-16
- Bylos Nr.
- eTA-122-1188/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00592-2025-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Egidijus Šileikis (pran.)
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir LKT) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo prašomos priteisti neturinės žalos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
Pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime (toliau – ir Kalėjimas),
2023 m. rugpjūčio 16 d. pareigūnai nepagrįstai skyrė pareiškėjui nuobaudą – izoliavo jį 5 paroms ir perkėlė į drausmės grupę už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK)
50 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 2 punkto pažeidimus.
Dėl šių pareigūnų veiksmų pareiškėjas nurodė patyręs neigiamus psichologinius išgyvenimus, dvasines, emocines kančias, jautė nepilnavertiškumą, dėl skirtų ribojimų pareiškėjas negalėjo įsigyti maisto, gėrimų bei kitų daiktų.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LKT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
LKT atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Remiantis Kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialisto 2023 m. rugpjūčio 11 d. tarnybiniu pranešimu, 2023 m. rugpjūčio 11 d. 20.24 val. budėtojų dalyje prevenciškai tikrinant nuteistuosius dėl galimo apsvaigimo ar psichiką veikiančių medžiagų pareiškėjui buvo nurodyta atlikti greitos tyrimo priemonės testą, tačiau pareiškėjas atsisakė jį atlikti. Nuteistajam išaiškinti nesutikimo teisiniai padariniai, kad jeigu atsisakys, jam bus surašytas psichiką veikiančių medžiagų nustatymo aktas. Taip pat pareiškėjas atsisakė, kad jam būtų vertinama bendroji asmens vertinimo būklė. Tuo pažeidė BVK 50 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto reikalavimus. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 16 d. pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, jog 2023 m. rugpjūčio 11 d. buvo atlikta krata, kurios metu nuteistųjų daiktai buvo sujaukti. Negalėdamas toleruoti tokios nepagarbos, pareiškėjas atsisakė atlikti testą. Kalėjimo viršininko 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Nr. NSN-22-1055 (toliau – ir Nutarimas), pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda – izoliavimas 5 paroms. Pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 4 d. perkeltas iš paprastosios grupės 12 į drausmės grupę.
Nėra duomenų, kad Kalėjimo pareigūnai pažemino pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi. Dėl to, kad pareiškėjas nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų, jam buvo skirta nuobauda bei inicijuotas perkėlimas į drausmės grupę, nepažeidžiant teisinio reguliavimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog dėl pareigūnų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė sveikata. Todėl vien tai, kad pareiškėjas yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūrį į bausmių vykdymo sistemą, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas yra praleidęs nuobaudos apskundimo terminus, todėl Nutarimo ir Kalėjimo viršininko 2023 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. NĮ- 22-3138 „Dėl nuteistųjų, atliekančių bausmę 1-ajame kalėjime, paskyrimo į būrius, patalpas ir grupes“, pagrįstumas neturėtų būti vertinamas.
Pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pusiau atviro drausmės grupėje, galėjo įsigyti ir turėti jam būtinų daiktų, vaistų, higienos priemonių ir pan.
Maitinimas Kalėjime buvo organizuojamas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis. Šių taisyklių 7 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgiant į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.
Šalies argumentai
Pareiškėjo argumentai grindžiami abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia pareiškėjo nuomone. Dėl nepagrįstai skirtos nuobaudos ir teisių suvaržymo, ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į psichologus. Pareiškėjo skundo reikalavimai neturi realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, be kita ko, šias faktines aplinkybes:
2023 m. rugpjūčio 11 d. Kalėjimo pareigūnai atliko kratą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, kurios metu pareiškėjui buvo nurodyta atlikti greitos tyrimo priemonės testą. Pareiškėjas nurodytą testą atlikti atsisakė, taip pat atsisakė, jog būtų vertinama jo bendroji vertinimo būklė. Tokiu būdu pareiškėjas padarė BVK 50 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 2 punkto pažeidimus. 2023 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, jog negalėdamas toleruoti tokios nepagarbos, pareiškėjas atsisakė atlikti testą.
2023 m. rugpjūčio 16 d. Kalėjimo viršininko nutarimu Nr. NSN-22-1055 pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda – izoliavimas 5 paroms. 2023 m. rugsėjo 1 d. Kalėjimo viršininkas priėmė sprendimą Nr. NĮ-22-3138, kuriuo, vadovaujantis BVK 36 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pareiškėjui buvo paskirtas perkėlimas į drausmės grupę. 2023 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK; 6.271 str. 1 d.), BVK (36 str. 3 d., 50 str. 1 d. 1 p., 79 str. 2 d., 80 str. 2 d.), nuostatomis.
Teismas nustatė, kad 5 parų izoliavimo drausminė nuobauda bei perkėlimas iš paprastosios grupės patalpų į drausmės grupės patalpas pareiškėjui buvo skirtas už BVK 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimus – dėl to, jog pareiškėjas atsisakė vykdyti kalinimo įstaigos pareigūnų reikalavimus ir atsisakė atlikti testą siekiant nustatyti, ar pareiškėjas vartoja psichotropines medžiagas. Teismas pažymėjo, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas yra užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai kalėjimų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato BVK. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nevykdė teisėtų Kalėjimo pareigūnų veiksmų – atsisakė atlikti greitos tyrimo priemonės testą bei nesutiko, jog būtų patikrinta pareiškėjo bendroji sveikatos būklė. Nurodytu būdu Kalėjimo pareigūnai vykdo kalinimo įstaigų pareigūnams nustatytą pareigą užtikrinti saugumą kalinimo įstaigoje bei renka laisvės atėmimo vietų įstaigos saugumui reikšmingą informaciją. Nurodyta pareiga yra įtvirtinta Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 (toliau – Taisyklės) 208.3 punkte. Vadovaudamasis nurodytu teismas sprendė, kad Kalėjimo pareigūnai savo veiksmais vykdė jiems įstatymų nustatytas pareigas, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, o jam paskirta drausminė nuobauda yra proporcinga jo atliktam pažeidimui.
Teismas, įvertinęs Taisyklių 44 punkto nuostatas, paminėjo daiktus, kuriuos pareiškėjui buvo leidžiama turėti. Teismas kartu nurodė, kad Kalėjime maitinimas organizuojamas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis. Šių taisyklių 7 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgiant į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę turėti būtinus daiktus bei maisto produktus, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl maisto produktų bei reikiamų priemonių trūkumo.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, turinti įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą.
Teismas pažymėjo, kad iš Kalėjimo Resocializacijos pažymos dėl pareiškėjo matyti, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kalėjime, ginčui aktualiu laikotarpiu į įstaigos psichologus dėl nepagrįstai skirtos nuobaudos, suvaržymų ir apribojimų nesikreipė. Todėl, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinius išgyvenimus, iš kurių kildina neturtinę žalą.
Teismas akcentavo, kad byloje nėra įrodymų ar duomenų, kad bausmės atlikimo vietos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl bausmės atlikimo vietos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Todėl nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas buvo atmestas.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo atstovo 5 000 Eur neturtinę žalą ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes ir remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
Testai buvo atlikti nesivadovaujant teisiniu pagrindu pildant dokumentus, neatliktas bendros sveikatos būklės vertinimas, kurio pareiškėjas neatsisakė, pareigūnai nevykdė procedūrų, pildant dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesivadovavo pareiškėjo nurodytais faktais ir aplinkybėmis, nekonstatavo pažeidimų ir jų neįvertino. Teismas vadovavosi atsakovo pateikta melaginga informacija, kad pareiškėjas nesikreipė į psichologus, tą paneigia pareiškėjo registruoti raštai psichologams. Nors pareiškėjas turi sveikatos sutrikimų, tačiau šie duomenys nebuvo pateikti byloje, pareiškėjui kalinimo įstaiga neleido nemokamai pateikti skenuotus dokumentus. Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje yra būtina išsireikalauti papildomus įrodymus (Kalėjimo pažymą, kad pareiškėjas kreipėsi į psichologus).
Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo ginčui aktualios teismų praktikos, kuri pagrindžia pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LKT atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.
LKT atsiliepime pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas tik pakartojo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš LKT 5 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, be kita ko, pareiškėjui nepagrįstai paskirtos drausminės nuobaudos, atlyginti, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, kadangi nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šiuo teismo vertinimu ir nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pareiškėjo argumentus bei priėjo prie nepagrįstų išvadų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 5 dalimi, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal ABTĮ 67 straipsnio 1 dalies 4 punktą, teismas gali proceso šalių prašymu išreikalauti įrodymus, kurių jos negali gauti, arba išduoti liudijimą tiems įrodymams gauti.
Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog jis negali kartu su skundu pateikti teismui įkalinimo įstaigoje laikomų dokumentų, kurie pagrindžia, kad jis ginčo laikotarpiu kreipėsi į psichologus, ir kuriuos privalėjo išsireikalauti pirmosios instancijos teismas.
Susiklosčiusioje situacijoje pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus įrodymus yra susijęs su vertinimu, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo procesinius prašymus ir ar tikrinamame sprendime savo išvadas (be kita ko, dėl pareiškėjui galbūt kilusios neturtinės žalos) pagrindė pakankamais įrodymais. Konstatavimas, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pažeidė proceso teisės normas ar netinkamai jas pritaikė ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.), sudarytų pagrindą panaikinti tikrinamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, netenkina pareiškėjo prašymo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, išreikalauti naujus įrodymus.
Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025).
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymų, kurių visumos pakako byloje skundžiamam sprendimui priimti. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas jas neteisingomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui, todėl, atsakydama į apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, pateikia papildomus argumentus.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir prideda ekrano nuotrauką. Teisėjų kolegija šių argumentų nepripažįsta pagrįstais. Pirmiausiai akcentuotina, kad pareiškėjo pateiktoje nuotraukoje, kaip galima suprasti, yra užfiksuota dalis teismo sprendimo, tačiau joje neužfiksuotas nei teismas, priėmęs šį procesinį dokumentą, nei nutarties (sprendimo) numeris, nuotraukoje nėra kitų rekvizitų. Todėl pati pareiškėjo nuotrauka savaime nei patvirtina, nei paneigia byloje nustatytų aplinkybių. Pareiškėjo apeliaciniame skunde yra minimas ir itin akcentuojamas Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2104-422/2024. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta byla šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis. Pirma, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Antra, pareiškėjo nurodytos ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Pareiškėjo nurodytoje byloje buvo sprendžiama ne tik dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, tačiau ir panaikinti kalinimo įstaigos nutarimus (sprendimus), kuriais asmeniui buvo skirtos nuobaudos. Nagrinėjamoje byloje tokie dokumentai nebuvo skundžiami ir nebuvo duomenų, kad šie aktai buvo apskųsti (panaikinti). Taigi bylų faktinės aplinkybėmis skiriasi, todėl pareiškėjo nurodyta praktika nėra aktuali nagrinėjamu atveju.
Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad jis neįrodė jam kilusios neturtinės žalos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija primena, kad, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalo ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl likusių sąlygų vertinimas (nustatymas) būtų tik savitikslis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1992-492/2025; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2131-552/2024 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas byloje neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
Pareiškėjas pareigūnų neteisėtus veiksmus ir dėl to pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes, apribojimus siejo su jam, jo teigimu, nepagrįstai ir neteisėtai (aplaidžiai padarius procedūrinius pažeidimus, neįgyvendinus tam tikrų reikalavimų) paskirta nuobauda. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs Kalėjimo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą Nr. NSN-22-1055, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda (izoliavimas 5 paroms), ar Kalėjimo viršininko 2023 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. NĮ-22-3138, kuriuo jis buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupės patalpas. Pareiškėjo argumentai susiję su šių aktų neteisėtumu, kurių vertinimas šioje byloje savaime nebuvo galimas, šie aktai ginčo metu buvo galiojantys ir nepanaikinti. Nors pareiškėjas tvirtino, kad Kalėjimo pareigūnai savo pareigas atliko netinkamai, tačiau šie argumentai yra bendro, hipotetinio pobūdžio ir nepatvirtina neteisėtų pareigūnų veiksmų, be kita ko, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes. Be to, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas įvertino ir kitus pareiškėjo argumentus (dėl maitinimo, galimybės nupirkti ir turėti tam tikrus daiktus ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skunde nepateikta pagrįstų argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad Kalėjimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neįrodyta viena iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų. Tai konstatavus, pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų vertinant jam galbūt kilusią žalą (dėl kreipimosi į psichologą, jo sveikatos būklės), netenka teisinės prasmės ir nepaneigia pirmiau minėtų išvadų. Todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini.
Nagrinėjamu atveju nenustačius Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų, nėra būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl prievolės atlyginti pareiškėjui žalą pagal CK 6.271 straipsnį.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja kitus pirmosios instancijos teismui minėtus argumentus ir nekonkretizuoja, kurios pirmosios instancijos teismo išvados ar motyvai yra nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga; apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.). Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pirmiau minėtų aplinkybių, t. y. kad kalinimo įstaigoje ginčui aktualiais aspektais nebuvo nustatyta pažeidimų. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai nepripažįstami pagrįstais.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.