Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 (toliau kartu – ir Sprendimai) nepagrįsti. Pareiškėjas šiuo metu yra susituokęs, o Migracijos departamento išvada prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Santuokinių ar šeimos santykių egzistavimas yra juridinis faktas, o ne institucijos vertinimo klausimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.7 straipsnio 1 dalis numato, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. CK 3.7 straipsnio 2 dalis nurodo, kad vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. Priešingai Migracijos departamento vertinimui, faktas, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką ipso facto reiškia, kad tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės egzistuoja santuokiniai ir šeimos santykiai. Šių santykių nebuvimas gali būti konstatuotas tik nutraukus santuoką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, patvirtino, kad aplinkybė, jog užsienietis šiuo metu gyvena atskirai nuo sutuoktinio, bet santuoka nėra fiktyvi, nepaneigia užsieniečio teisės gauti leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1712/2012). Sprendimu 1 pažeidžiama pareiškėjo teisė į šeimą ir privataus gyvenimo neliečiamumą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 8 straipsnis). Pareiškėjo santuoka nėra nutrūkusi, šiuo metu paskirta teisminė mediacija šeimai išsaugoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė yra įpareigota saugoti ir globoti šeimą. Pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad Sprendime 1 motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai. Priešingai, nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais Migracijos departamentas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o teisinis pagrindas nurodytas deklaratyviai. Taigi, Sprendimas 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 1 dalies 5–6 punktuose nurodytų reikalavimų. Vadovaujantis gero administravimo principu negalima situacija, kai sprendimas priimtas ignoruojant santuokinių santykių faktą. Sprendimas 1 nėra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis, priešingai, Migracijos departamento pateiktos išvados prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl pareiškėjo galiojančios santuokos, todėl Sprendimas 1 yra nepagrįstas ir naikintinas.

Migracijos departamentas 2026 m. kovo 30 d. atliko pareiškėjo apklausą, o 2026 m. balandžio 1 d. – pareiškėjo sutuoktinės. Apklausos metu sutuoktinė nurodė, kad su pareiškėju susipažino internetu, santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) , tačiau paskutinius 1,5–2 m. su vyru nebendrauja. Sutuoktinė paaiškino, kad ji 2025 m. gegužę inicijavo skyrybų procesą, kuris trunka iki šiol. Jos manymu, pareiškėjas vilkina procesą, kad gautų leidimą nuolat gyventi – į surengtą mediaciją gegužės–liepos mėn. neatvyko, keičia advokatus ir „tempia“ laiką. Paskutinį kartą pareiškėją matė 2025 m. spalio mėn. Skyrybų procese posėdis turėjo vykti 2026 m. kovo 16 d., tačiau neįvyko, kaip nurodė sutuoktinė, dėl pareiškėjo kaltės. Artimiausias posėdis numatytas 2026 m. balandžio 13 d. Paklausus, ar mato ateityje bendrą gyvenimą su pareiškėju, atsakė, kad ne, ir tikisi, kad skyrybų procesas pasibaigs kuo greičiau, kad viską pamirštų „kaip blogą sapną“.

Įvertinus tai, kad yra pradėta pareiškėjo santuokos nutraukimo procedūra, patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas negyvena kartu su sutuoktine daugiau kaip metus, prieita prie išvados, jog realių santuokinių ar šeimos ryšių sutuoktiniai nebepalaiko.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jis yra įgijęs teisę prašyti leidimo laikinai gyventi ir kitais Įstatyme nustatytais pagrindais, kurie nebuvo įvertinti Migracijos departamento sprendime 1, atsakovas pažymėjo, kad priimant Sprendimą 1, buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės.

Nustačius pareiškėjo neatitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, su leidimu laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pragyventas laikotarpis Lietuvoje nuo 2024 m. lapkričio 26 d. negali būti laikomas teisėtu, todėl negalėtų būti įskaičiuojamas į Lietuvoje pragyventą laikotarpį. Nustatyti duomenys Migracijos departamentui leido konstatuoti, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų.

II.

Remiantis bylos duomenimis teismas nustatė šias bylai svarbias aplinkybes:

pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 10 d. sudarė santuoką su nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje turinčia sutuoktine. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2028 lapkričio 26 d., buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. šeimos susijungimo pagrindu. Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad Migracijos departamentas, atlikęs pareiškėjo situacijos vertinimą, nustatė, kad: Migracijos departamento darbuotoja 2026 m. kovo 20 d. nuvyko pareiškėjo sutuoktinės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau duris atidarė sutuoktinės močiutė; moteris teigė, kad pareiškėjo sutuoktinės namie nėra; parodžius pareiškėjo nuotrauką, močiutė pareiškėjo nuotraukoje neatpažino, nurodė, kad pareiškėjo nėra mačiusi ir apie sudarytą anūkės santuoką nežinojo. Migracijos departamento darbuotojai nuvyko pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau paaiškėjo, kad pareiškėjas butą nuomojasi ir jame gyvena vienas;

Migracijos departamento atliktos pareiškėjo 2026 m. kovo 30 d. apklausos transkripcija patvirtino, jog pareiškėjas Migracijos departamento darbuotojui nurodė, jog dabartinė santykių situacija nėra gera (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 3 lapas). Šiuo metu pareiškėjas gyvena vienas, nes pareiškėjo dabartinėje vietoje visi keturi šeimos nariai nebūtų tilpę (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 4 lapas). Migracijos departamento darbuotojui paklausus, kodėl pareiškėjui reikia nuomotis, kai sutuoktinė turi namą, pareiškėjas atsakė, jog sutuoktinė pasakė, kad jis negali su ja gyventi, nes jeigu jis gyvens, ji jo negerbs. Sutuoktinė moka už namą, pareiškėjo žmona buvo neištikima, du kartus buvo nėščia, kol jie teisiškai buvo santuokoje. Sutuoktinė internete demonstruoja savo kūną tokiu būdu, kuris nėra tinkamas susituokusiai moteriai. Pareiškėjas suprato, kad sutuoktinė turi santykių su ukrainiečiu (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 4 lapas). Apklausos metu pareiškėjas patvirtino, kad paskutinį kartą sutuoktinę matė prieš 6 (šešis) mėnesius (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 6 lapas). Apklausos metu Migracijos departamento darbuotojui paklausus, ar tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nenori su ja išsituokti, pareiškėjas atsakė, kad ne, žinoma, jis su ja išsituoks. Iš vietos, iš kurios atvyko, netikima skyrybomis. Pareiškėjas tiki, kad jie visada gali tai sutvarkyti (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 7 lapas). Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra užblokavęs sutuoktinę socialiniuose tinkluose, su ja bendrauja elektroniniu paštu (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 8 lapas). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sutuoktinė nenori, kad jis būtų šalia; skyriumi gyvena apie 2 (du) metus (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 8 lapas); šiuo metu vyksta skyrybų procesas teisme, kurį inicijavo sutuoktinė, vyksta mediacija (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 10 lapas);

Migracijos departamento atliktos pareiškėjo sutuoktinės 2026 m. balandžio 1 d. apklausos transkripcija patvirtino, kad apklausos metu pareiškėjo sutuoktinė patvirtino, jog seniai nebendrauja su vyru; paskutinį kartą jį matė spalio mėnesį. Pareiškėjo sutuoktinė nurodė, kad nebendrauja ir negyvena kartu daugiau kaip 1,5 (pusantrų) metų, gal net (du) 2 metus (2026 m. balandžio 1 d. transkripcijos 1 lapas). Apklausos metu pareiškėjo sutuoktinė taip pat nurodė, kad kovo 16 dieną turėjo būti teismas, bet pareiškėjas, kaip ji supranta, vilkina bylą, atsisakė savo advokato, dabar susirado kitą advokatą; pareiškėjas į mediaciją neatvyko (2026 m. balandžio 1 d. transkripcijos 2 lapas).

Teismo vertinimu, šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių jokiais įrodymais nepaneigė pareiškėjas, yra pakankamos padaryti objektyvią išvadą, kad Sprendimas 1 pagrįstai priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatų pagrindu. Minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtino, kad pareiškėjas, maždaug 1,5–2 metus negyvena palaikydamas realius santuokinius ar šeimos santykius su sutuoktine, todėl Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Dėl pareiškėjo nurodomos teismų praktikos teismas pažymėjo, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismo vertinimu, nagrinėjama byla ir pareiškėjo skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos nėra analogiškos ar labai panašios, todėl civilinėse bylose priimti procesiniai sprendimai neturi teismo precedento galios šioje byloje. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020). Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas atvejis, kai užsienio pilietis, turėjęs leidimai laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, dėl darbo užsienyje visą laiką fiziškai negyveno kartu su sutuoktine, tačiau aptariamoje byloje nebuvo nustatyta, kad sutuoktiniai neveda bendro ūkio ar nepalaiko santuokinių ryšių. Nagrinėjamu atveju sprendžiama situacija skiriasi tuo, kad pareiškėjas su sutuoktine nebegyvena kartu ir nebepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių, todėl teismas nutarė, jog nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020.

Pasisakydamas dėl Sprendimo 2 teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą, nacionalinę vizą arba teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje patvirtinantį dokumentą, išduotą šio Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu atveju. Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Teisėtai pragyvento laikotarpio nustatymo ir apskaičiavimo tvarką išduodant užsieniečiui leidimą nuolat gyventi šio straipsnio 1 dalies 8–8² punktuose nustatytais pagrindais nustato vidaus reikalų ministras.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. sausio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020 taip pat yra nurodžiusi, kad į 5 metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį jokiu būdu neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje gyveno pažeisdamas teisėto gyvenimo sąlygas reglamentuojančias nacionalinės teisės normas. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką. Laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą 5 metų laiką akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga ESTT yra įvardyta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą.

Teismas nusprendė, kad, vertinant užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, svarbu patikrinti ir įvertinti, ar neegzistuoja turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir nuo kada tokie pagrindai realiai egzistuoja. Šiuo atveju aukščiau aptarti bylos duomenys (pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausa) patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas su sutuoktine jau maždaug 1,5–2 metus negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas realiai jau apie 1,5–2 metus nebeturėjo teisės gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Taigi, atitinkamai pareiškėjas neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad jis visą savo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai.

Teismas pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas nevertino jo darbinių ryšių, taip pat laikė nepagrįstais. Iš Sprendimo 1 turinio teismas nustatė, kad atsakovas įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad per pastaruosius 5 metus Lietuvos Respublika asmeniui 2022 m. spalio 3 d. buvo išdavusi nacionalinę vizą; 2020 m. liepos 1 d. jam buvo išduotas pirmas leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu; 2023 m. sausio 19 d. asmeniui buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pas sutuoktinę, turinčią leidimą nuolat gyventi. Sprendime 1 pažymėta, kad Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų, kad sutuoktiniai turėtų bendrų vaikų, nėra; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) IS duomenimis, asmuo buvo įdarbintas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2024 m. balandžio 28 d., UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2024 m. balandžio 13 d. iki 2024 m. rugsėjo 19 d., bet faktiškai joje dirbo tik 2024 m. gegužės ir birželio mėn., nes kitu laikotarpiu jam nebuvo mokamas joks darbo užmokestis, UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2025 m. spalio 16 d. iki 2026 m. sausio 11 d., bet faktiškai joje nedirbo 2025 m. spalio mėn.–gruodžio mėn., nes jam nebuvo mokamas joks darbo užmokestis, nuo 2022 m. kovo 25 d. iki šiol vykdo individualią veiklą.

III.

Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi faktinė aplinkybė, ar pareiškėją ir užsienietį, pas kurį jis atvyko gyventi šeimos susijungimo pagrindu, sieja santuokiniai santykiai. Sprendime konstatuotas santuokos nutraukimo procesas objektyviai negalėtų vykti, jeigu tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės nebūtų egzistavę realūs santuokiniai santykiai. Be to, leidimo laikinai gyventi panaikinimas tuo metu, kai tarp sutuoktinių vyksta civilinis santuokos nutraukimo procesas, nepagrįstai ir neproporcingai riboja pareiškėjo galimybes visapusiškai dalyvauti šiame procese, veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises bei teisėtus interesus, įskaitant teisę siekti santuokos išsaugojimo, jeigu tam egzistuoja prielaidos, arba užtikrinti, kad santuokos nutraukimas vyktų sąžiningai ir laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Toks ribojimas nepagrįstai apsunkina pareiškėjo galimybes įgyvendinti šeimos santykių srityje jam priklausančias teises ir pažeidžia Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, konstitucinį proporcingumo principą. Be to, pareiškėjas pateikė duomenis byloje apie tai, kad yra pripažintas nukentėjusiuoju šiuo metu vykstančiame ikiteisminiame tyrime dėl smurtinio nusikaltimo. Pareiškėjas teikia parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, dalyvauja apklausose, taip pat turi teisę į civilinės žalos atlyginimą. Šiuo metu ikiteisminis tyrimas perduotas nagrinėti teismui. Nukentėjusiojo pareigų bei teisių įgyvendinimas gali būti užtikrintas tik pareiškėjui esant Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo sudarytos santuokos galiojimas šiuo metu nėra ginčijamas. Pareiškėjas yra įregistruotoje galiojančioje santuokoje, tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės egzistuoja šeimos santykiai. Migracijos departamentas neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo santuokinių ryšių tęstinumo. Atsakovas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka teisiškai nėra pasibaigusi, vyksta jos nutraukimo procesas, todėl galimybė išsaugoti santuoką nėra visiškai pašalinta. Taip pat nebuvo įvertintas pareiškėjo ir jo sutuoktinės tarpusavio turtinis ryšys bei kitos aplinkybės, susijusios su sutuoktinių turtu, reikšmingos vertinant šeiminių santykių realų turinį. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė negyvena kartu, savaime negali būti laikoma šeiminių ryšių pasibaigimo įrodymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1818-520/2024). Pareiškėjo teigimu, šių argumentų pirmosios instancijos teismas nevertino.

Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 metais teisėtai – studijų pagrindu, o vėliau Lietuvos Respublikoje sukūrė šeimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslas nebuvo piktnaudžiavimas migracijos procedūromis ar fiktyvios santuokos sudarymas siekiant įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo metu tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės vyksta civilinis santuokos nutraukimo procesas, kuriame pareiškėjas teisėtai įgyvendina savo procesines teises. Panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, jis nedelsdamas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu. Šis prašymas yra priimtas ir šiuo metu nagrinėjamas kompetentingos institucijos. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena daugiau kaip penkerius metus, yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, vykdo teisėtą darbinę veiklą, savarankiškai užsitikrina pragyvenimo lėšas, vykdo mokestines prievoles ir laikosi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Visas šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, patvirtino, kad aplinkybė, jog užsienietis šiuo metu gyvena atskirai nuo sutuoktinio, bet santuoka nėra fiktyvi, nepaneigia užsieniečio teisės gauti leidimą laikinai gyventi 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1712/2012).

Atsisakydamas išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad yra panaikinamas užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas privalo nustatyti, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba neatitiko kitų leidimui laikinai gyventi išduoti nustatytų kriterijų. Migracijos departamentas nenurodė ir Sprendimas 1 nėra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Sprendimas 1 yra grindžiamas tik tuo, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi privalo būti panaikintas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Tai suponuoja, kad pareiškėjui negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad neteikė tikrovės neatitinkančios informacijos. Priešingai, šiuo metu vyksta santuokos nutraukimo procesas, pareiškėjas nuo 2022 metų turėjo realius santuokinius santykius, tačiau tiek iki santuokos sudarymo turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu pagrindu, tiek po jos nutraukimo, turėtų teisę gauti leidimą laikinai gyventi kitais Įstatyme nustatytais pagrindais, kurie nebuvo įvertinti Migracijos departamento sprendime. Dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu tebevyksta administracinė procedūra.

Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti sprendimo motyvai dėl santuokinių santykių fiktyvumo nėra pakankami, atsakovas įpareigotinas iš naujo nagrinėti prašymą. Be to, atsakovas nepateikė jokių motyvų ir neįvertino aplinkybių, kuriomis būtų pagrįsta išvada, kad proporcinga taikyti tokią intensyvią teisinę priemonę kaip leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas užsieniečiui, kuris daugiau kaip penkerius metus teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, į Lietuvą atvyko studijų pagrindu, yra integravęsis į visuomenę, vykdo teisėtą veiklą ir tinkamai vykdo iš teisės aktų kylančias pareigas. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų teisinių argumentų, susijusių su jo teise gyventi Lietuvoje kitu pagrindu, nukentėjusiojo pareigomis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir kitų skunde nurodytų argumentų. Skundžiamame sprendime, kuriame iš esmės atkartojama atsakovo pozicija, nenagrinėjami pareiškėjo skunde išdėstomi teisiniai argumentai ir teikiami įrodymai.

Tam, kad užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi nebūtų panaikintas, užsienietis visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį turi atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju nustačius, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas santuokos pagrindu, tačiau pareiškėjas su savo sutuoktine kartu negyvena jau 1,5–2 metus, yra pradėta santuokos nutraukimo procedūra, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų ir išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, kurioje konstatuota, kad: „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“). Atsakovas akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Europos Sąjungos Teisingumo Teismo yra įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą. Nustačius pareiškėjo neatitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, su leidimu laikinai gyventi pragyventas laikotarpis Lietuvoje nuo 2024 m. lapkričio 26 d. negali būti laikomas teisėtu, todėl negalėtų būti įskaičiuojamas į Lietuvoje pragyventą laikotarpį. Nustatyti duomenys leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų.

Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Atitinkamai, akivaizdu, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis yra įgijęs teisę prašyti leidimo laikinai gyventi ir kitais Įstatyme nustatytais pagrindais, nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, kadangi sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, skaičiuojamas teisėtas ir nepertraukiamas gyvenimas atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus, o ne tariamai turėta ar turima teisė prašyti leidimo laikinai gyventi kitais Įstatyme nustatytais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Remiantis byloje pateiktais duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendimu 1 pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Migracijos departamentas Sprendime 1 nurodė, kad pareiškėjas apie 1,5–2 metus nebendrauja su sutuoktiniu, sutuoktiniai kartu negyvena, nepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 10 d. sudarė santuoką su nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje turinčia pareiškėjo sutuoktine. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2028 lapkričio 26 d., buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. šeimos susijungimo pagrindu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas negyvena su sutuoktine daugiau kaip metus, pradėtas sutuoktinių skyrybų procesas, pareiškėjas 2026 m. kovo 30 d. apklausos metu nurodė, kad gyvena vienas, žmona buvo neištikima, paskutinį kartą žmoną matė prieš šešis mėnesius, žmona nusipirko namą ir ten gyvena. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad maždaug du metus gyvena skyrium. Pareiškėjo sutuoktinė 2026 m. balandžio 1 d. apklausos metu patvirtino, kad su pareiškėju daugiau nei 1,5–2 metus nebendrauja, negyvena kartu, pareiškėjo sutuoktinė pradėjo skyrybų procesą, tačiau pareiškėjas nori gauti leidimą gyventi ir vilkiną procesą. Pareiškėjo sutuoktinės teigimu, pareiškėjas ją persekioja, grasina, yra dėl to parašiusi pareiškimą į policiją, skyrybų mediacija pasibaigė, nes pareiškėjas neatvyko (taip pat žr. šios nutarties 17.1–17.3 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas maždaug 1,5–2 metus negyvena palaikydamas realius santuokinius ar šeimos santykius su sutuoktine, todėl Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatų pagrindais. Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad užsienietis su asmeniu, dėl kurio atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, nebegyvendami kartu, nebepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra išaiškinęs, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024).

Sprendimu 2, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, išduotą nuo 2024 m. lapkričio 26 d. tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, apie 1,5–2 metų nebegyveno su šeimos nariu ir nepalaikė realių santuokinių ar šeimos santykių. Nevykdžius sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pareiškėjas neturėjo teisės išduotu leidimu naudotis ir jam leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Pagal to paties įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nurodė, jog šioje nuostatoje įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, kai: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir 2) turėjo leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Šiai elgesio taisyklei taikyti būtinos abi nurodytos sąlygos (žr., pvz., 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1857-662/2025; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas neatitinka vieno iš paminėtų kriterijų, t. y. negalima laikyti, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje teisėtai ir be pertraukos yra pragyvenęs pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą ar nacionalinę vizą. Tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendimuose pagrįstai vertino, kad pareiškėjas apie 1,5–2 metų nebegyveno su šeimos nariu ir nepalaikė realių santuokinių ar šeimos santykių. Nevykdžius sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas neturėjo teisės išduotu leidimu naudotis ir jam leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva), 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga suteikti ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.

ESTT yra pabrėžęs, kad iš Direktyvos 2003/109/EB 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija. Kaip tai matyti iš minėtos direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, numatyta tos pačios direktyvos III skyriuje, taip pat siekiama padėti veiksmingai įgyvendinti vidaus rinką, kaip erdvę, kurioje visiems asmenims užtikrinamas laisvas judėjimas (ESTT 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo byloje Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-508/10, EU:C:2012:243, 66 p. ). Iš esmės toks direktyvos tikslas, koks išdėstytas, be kita ko, jos 2, 4 ir 12 konstatuojamosiose dalyse, – sukurti sistemą, kurioje daugiausia dėmesio būtų skiriama trečiųjų valstybių piliečių, teisėtai ir nuolat gyvenančių valstybėse narėse, integracijai siekiant, kad būtų prisidėta prie ekonominės ir socialinės sanglaudos, – yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų. Ši sistema grindžiama ilgalaikio gyventojo statuso suteikimu. Bendro visose valstybėse narėse statuso apibrėžimas turi leisti užtikrinti teisingą šalyje teisėtai gyvenančių trečiųjų valstybių piliečių vertinimą, kad jie galėtų įgyti šį statusą ir visoje Sąjungoje labai panašiomis sąlygomis juo naudotis. Šiuo požiūriu minėto statuso įtvirtinimas turi užtikrinti trečiųjų valstybių piliečių teisinį saugumą ir, jei numatytos sąlygos iš tikrųjų įvykdomos, padėti išvengti to, kad dėl šio statuso įgijimo būtų palikta spręsti valstybėms narėms (Generalinio advokato 2012 m. gegužės 15 d. išvados byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:294, 28–29 p. ir 11 išnaša).

Penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (ESTT 2012 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:636, 46 p.). Todėl ESTT yra nurodęs, kad Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga yra privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (ESTT 2014 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Tahir, C-469/13, EU:C:2014:2094, 34 p.).

Pagal Direktyvos 2003/109/EB 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje. ESTT akcentavo, kad Direktyvoje 2003/109/EB nenustatytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie šalyje gyvenantys piliečiai, jog galėtų būti laikomi teisėtai gyvenančiais valstybės narės teritorijoje, todėl darė išvadą, kad tokios sąlygos reglamentuojamos tik nacionalinėje teisėje (ESTT 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Iida, C-40/11, EU:C:2012:691, 36 p.).

Taigi, įgyvendinant iš Direktyvos 2003/109/EB kylantį įpareigojimą nuolatinio gyventojo statusą suteikti tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Šiuo pagrindu išduodant leidimą nuolat gyventi pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Tokia pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintame Apraše dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog kilus įtarimų, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar neatitiko kitų Įstatyme nustatytų tokiam leidimui išduoti nustatytų kriterijų, jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas. Negali būti laikoma, jog tokio nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5450-822/2018, 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4517-525/2019). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsieniečiams tenkančios pareigos nepaisymas akivaizdžiai suponuoja situaciją, kai laikino leidimo gyventi pagrindu šalyje gyvena užsienietis, nebeatitinkantis tokiam leidimui išduoti taikomų sąlygų.

Taigi, nagrinėjamos situacijos atveju atitinkamo laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą 5 metų laiką, akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga ESTT įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą.

Byloje nustačius ir pareiškėjui neginčijant, kad su sutuoktine maždaug 1,5–2 metus negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius, pareiškėjas apie 1,5–2 metus nebeturėjo teisės gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad, kaip ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, pagrįstais išsamia atsakovo surinktų bei pareiškėjo pateiktų duomenų analize, kuriais grindžiama išvada, kad šiuo atveju buvo pagrindas pareiškėjui Sprendimu 1 panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintais pagrindais ir Sprendimu 2 neišduoti leidimo nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintu pagrindu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, ar 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją leidžiama nacionalinė administracinė praktika, pagal kurią trečiosios valstybės piliečio teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo valstybėje narėje laikotarpio skaičiavimas nėra tęsiamas arba yra nutraukiamas vien dėl aplinkybės, kad šeimos susijungimo pagrindu išduoto leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu pradėtas civilinis santuokos nutraukimo procesas arba sutuoktiniai faktiškai gyvena skyrium, nenustačius, kad šeimos santykiai buvo fiktyvūs arba kad asmuo kitaip piktnaudžiavo teise gyventi valstybėje narėje

ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas, kuris buvo taikytas priimant Sprendimus ir nagrinėjant bylą teismuose, keltų abejones dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, su prašymu ištirti, ar Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostata, nustatanti, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu „užsienietis ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius“, tiek kiek ji leidžia konstatuoti šeimos santykių pasibaigimą sutuoktiniams gyvenant atskirai, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 4 daliai, Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintam valstybės paramos šeimai principui ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisinio aiškumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvams.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Taigi klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).

Išnagrinėjus bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, taip pat įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo. Todėl tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta, kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra būtina.

Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl jos prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.