Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Nr. 26S137536 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas.

Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento išvadoms bei pareiškėjo skundą dėl minėto Sprendimo panaikinimo atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai įvertino su pareiškėju susijusias aplinkybes ir jo prieglobsčio prašymo motyvus bei priėmė pagrįstą, teisėtą, motyvuotą ir proporcingą Sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07; 1997 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94). Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamumą, teisėtumą ir pagrįstumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau pareiškėjui, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų, tačiau, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, pateikia papildomus motyvus.

Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas tuo, kad jis kilmės valstybėje bijo patirti persekiojimą iš gamyklos „(duomenys neskelbtini)“, kurioje yra dirbęs, apsauginių viršininko ir su juo galbūt susijusių asmenų. Pareiškėjas nurodė, kad atsisakė pasirašyti dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad jam buvo sumokėtas visas atlyginimas už darbą, nes buvo sumokėta tik jo dalis. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šių veiksmų jis gali būti persekiojamas kilmės valstybėje, kadangi joje vyrauja korupcinė sistema, kurioje yra daug tarpusavyje susijusių asmenų. Pareiškėjas bijo grįžti į kilmės valstybę dėl grėsmės jo gyvybei, taip pat nurodė, kad grįžęs į kilmės valstybę gali būti įkalintas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo tiek teismui, tiek atsakovui nurodytus paaiškinimus ir argumentus, prieina prie išvados, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė jam kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė, jog kilmės valstybėje yra persekiojamas nevalstybinių subjektų dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl „konvencinių“ persekiojimo priežasčių. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad iš pareiškėjo prieglobsčio turinio matyti, kad jis yra persekiojamas dėl priklausymo socialinei grupei, tačiau šie argumentai yra bendro, hipotetinio pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nekonkretizuota minėta socialinė grupė, kuriai jis galbūt priklauso. Be to, apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjas aplinkybės dėl priklausymo tam tikrai grupei neminėjo. Taip pat pareiškėjas teigė, kad prieš jį taikyti veiksmai yra politinis persekiojimas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nenurodė, kaip jo nurodytas persekiojimas priežastiniais ryšiais yra susijęs su politinėmis pažiūromis ar kitomis persekiojimo priežastimis. Todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Kartu teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo pasakojimas dėl prieš jį vykdyto persekiojimo pasižymėjo nenuoseklumu, detalumo stoka ir bendro pobūdžio teiginiais. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Sprendime yra išsamiai aptarti pareiškėjo pasakojimo netikslumai – pareiškėjas nurodė skirtingus asmenis, kurie jam grasino (pirminės apklausos metu nurodė gamyklos savininką, pagrindinės apklausos metu – gamykloje dirbusį apsauginių viršininką) ir nepatikslino, kokioje konkrečiai gamykloje jis dirbo (nurodė skirtingus gamyklų pavadinimus); pareiškėjas tvirtino, kad dirbo automobilių detalių gamykloje, tačiau atsakovas nenustatė, kad mieste, kuriame pareiškėjas nurodė dirbęs, jo minėtoje gamykloje būtų gaminamos automobilių detalės; pasakojimų metu nesutapo aplinkybės dėl datų, kai pareiškėjas nurodė išėjęs iš pirmojo darbo (automobilių detalių gamyklos); pirmoje apklausoje nurodęs, kad įsidarbinęs pirmoje gamykloje pasirašė darbo sutartį, vėliau teigė, kad dirbo neoficialiai ir jokios sutarties nebuvo. Taip pat Sprendime pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į pareiškėjo pasakojimo nedetalumą – pareiškėjas rėmėsi bendro pobūdžio teiginiais, nurodydamas, kad kilmės valstybėje vyrauja korupcinė sistema ir sistemoje veikia subjektai „Jie“, plačiau šių teiginių nepaaiškindamas, nekonkretizuodamas šių asmenų.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad jis buvo atleistas iš pirmosios gamyklos, nes atsisakė pasirašyti tam tikrus dokumentus, vėliau dėl to kitoje darbo vietoje susilaukė tam tikrų neigiamų padarinių. Tačiau iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad šis teiginys yra grindžiamas prielaidomis. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo atleistas nenurodant priežasties, pažymėjo, kad „Ne, man nieko nebuvo pasakyta. Tiesiog tokia yra sistema. Ir prieš mane visi, kurie dirbo, buvo taip pat išnaudojami. Tai vienintelį, ką aš galiu pasakyti, norėjo manimi atsikratyti dėl to, kad aš pradėjau savo teisių prašyti.“. Be to, kaip minėta, byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dirbo jo nurodytoje „(duomenys neskelbtini)“ gamykloje.

Taigi, šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad buvo įsidarbinęs „(duomenys neskelbtini)“ gamykloje, iš kurios darbuotojų, kaip pats teigė, vėliau sulaukė grasinimų. Priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė. Taip pat nenustatyta, kad mieste, kuriame pareiškėjas teigė, buvo ši gamykla ir gamino automobilių detales, iš tikrųjų būtų tokia įmonė, gaminusių minėtas prekes. Taip pat pareiškėjo išvada, kad jis buvo atleistas iš gamyklos dėl savo įsitikinimų ir siekio ginti savo teises, bei dėl to vėliau buvo persekiojamas, grindžiama subjektyvaus pobūdžio prielaidomis. Iš išdėstyto darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai sprendė, kad esminė pareiškėjo pasakojimo dalis dėl galimo jo persekiojimo kilmės šalyje yra neparemta įrodymais, o pareiškėjas šiuo aspektu nenurodė pagrįstų, konkretizuotų bei išsamių argumentų. Todėl su tuo susijusi pareiškėjo pasakojimo dalis kelia pagrįstų abejonių.

Pareiškėjas apklausos metu tvirtino, kad jis išvyko iš kilmės valstybės, nes bijojo dėl savo gyvybės. Tačiau iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad šie argumentai yra itin nekonkretizuoti – pareiškėjas neįvardijo, kodėl jo gyvybei gresia pavojus, neįvardijo asmenų, kurie, labai tikėtina, gali pakenkti jo sveikatai ir (ar) gyvybei, šių asmenų motyvų atlikti tokius veiksmus, taip pat neįvardijo konkrečių epizodų, kai jo gyvybei ar sveikatai buvo kilusi grėsmė dėl persekiojimo.

Nors pareiškėjas teigė, kad kilmės valstybėje vyrauja korumpuota sistema, visi asmenys yra su ja susiję, o grįžus į kilmės valstybę jam gresia įkalinimas dėl sufabrikuotų kaltinimų, tačiau šie argumentai yra paremti abstraktaus pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jam galėtų būti sufabrikuoti kaltinimai, plačiau nepaaiškino to motyvų ir pan. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas patvirtino, jog laisvai išvyko iš savo kilmės valstybės lėktuvu. Tai papildomai paneigia pareiškėjo argumentus, kad jam kyla grėsmė būti įkalintam kilmės valstybės institucijų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į savo kilmės valstybės institucijas, tačiau jos atsisakė suteikti pareiškėjui pagalbą (pvz., pareiškėjas nepateikė jo rašytų skundų, raštų ir pan.). Pareiškėjas apklausos metu taip pat šiuo aspektu net apytikriai nekonkretizavo jokių aplinkybių, pvz., nenurodė datų, kada buvo kreipęsis į atitinkamas institucijas, nenurodė šių įstaigų adresų, pareigūnų, kurie atsisakė jam padėti, duomenų ir kt. aktualių aspektų. Akcentuotina, kad pirminė pareiga apsaugoti savo piliečius tenka kilmės valstybei. Tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Prieglobsčio prašytojas turi pagrįsti, kad patyrė individualų persekiojimą dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų arba kad toks persekiojimas jam gresia dėl jo nurodytų aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-502/2024; kt.). Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes ir išvadas teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam apsaugos nuo tariamo persekiojimo ar didelės žalos ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių.

Pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad pareiškėjas negalėjo apibūdinti jį persekiojusiais nurodytų asmenų savybių ir galimo persekiojimo motyvų, jo pasakojimas stokojo konkrečių detalių, pareiškėjas rėmėsi hipotetinėmis subjektyvaus pobūdžio prielaidomis. Išdėstytos ir Sprendime aptartos aplinkybės sudaro pagrindą pritarti atsakovo išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu ir savaime nepagrindžia pareiškėjui tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo. Pareiškėjas nepateikė patikimų, konkrečių, detalių ir nuoseklių paaiškinimų, kurie įrodytų, kad jis buvo ar gali būti persekiojamas dėl savo individualių savybių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas pareiškėją nepagrįstai vertino kaip nepatikimą, netinkamai kvalifikavo ginčui aktualias aplinkybes ir be pagrindo nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame buvo įvertintas pareiškėjo pasakojimas dėl jam galbūt kilmės valstybėje kylančios grėsmės, o argumentai dėl nepatikimumo buvo vertinami visų įrodymų ir aplinkybių kontekste, tačiau vien jie nebuvo lemiami. Kita vertus, su tuo susijusios aplinkybės šiuo konkrečiu atveju ir negalėjo būti ignoruojamos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko neteisėtai, turėjo bilietą iš Vilniaus į Vokietiją, kur planavo pateikti prieglobsčio prašymą, nes būtent ten gyvena pareiškėjo draugai. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas pateikė tik būdamas sulaikytas pareigūnų oro uoste, turėdamas lėktuvo bilietą. Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju pagrįstai buvo atsižvelgta ir į pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, o pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų bei įrodymų, kodėl negalėjo pateikti prieglobsčio prašymo tik atvykęs į kitą saugią valstybę (byloje nebuvo ginčo, kad ir pareiškėjo kilmės valstybė priskirtina prie saugių kilmės šalių), o prašymą pateikė tik būdamas Lietuvoje, jau sulaikytas VSAT pareigūnų. Priešingi pareiškėjo motyvai, kiek jie susiję su prieglobsčio (ne)suteikimu, atsižvelgus į išdėstytas išvadas, nepripažįstami pagrįstais.

Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo yra pagrįsta ir teisėta ir ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, išnagrinėjo atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes bei įvertino tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą, kaip nustatyta ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Kartu pažymėtina, kad Sprendime, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, yra aptarta aktuali situacija pareiškėjo kilmės valstybėje. Pirmiausiai atkreiptas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini) Europos Sąjungos lygmeniu yra priskirta prie saugių kilmės šalių, nurodyta, kad 2026 m. valdžios institucijos prisiėmė vykdyti reformas švietimo, sveikatos apsaugos, antikorupcijos srityse, paskelbė, kad padidins finansavimą sveikatos apsaugos ir švietimo srityse bei sukurs daugiau darbo vietų jaunimui šalyje, ypač kaimo vietovėse. Atsakovas taip pat aptarė saugumo situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Byloje esantys atsakovo išnagrinėti bei įvertinti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertinant konkrečiai pareiškėjo nurodytus motyvus, buvo pakankami sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį. Atsakovas atskleidė ir analizavo pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, rėmėsi oficialiais šaltiniais, šią informaciją susiejo su individualiomis pareiškėjo savybėmis, vertino potencialią grėsmę, su kuria pareiškėjas galėtų susidurti grįžimo į kilmės valstybę atveju, tačiau pagrįstai jos nenustatė. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę iš dalies taip pat yra susijusi su bendra padėtimi jos kilmės šalyje. Tačiau bendra saugumo padėtis per se (pati savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3322-789/2022; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023; kt.). Prieglobsčio prašytojo profilis ir individualios aplinkybės nesuponuoja išvados dėl realios persekiojimo rizikos grįžimo į kilmės valstybę atveju. Aplinkybė, kad kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, kad savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas dar neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl bendros situacijos jo šalyje nepagrindžia individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės jo atžvilgiu.

Nenustačius realios individualios grėsmės pareiškėjui ir pagrįsto pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Sprendime pateikta informacija apie padėtį pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, kuri nėra paneigta, suponuoja išvadą, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nevyksta, todėl nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė argumentų, kuriais nesutinka su atsakovo ar pirmosios instancijos teismo sprendimų dalimis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo įvedimo į SIS, o tik nurodė, kad šios Sprendimo dalys naikintinos atsižvelgus į tai, jog atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pirmiau pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjui aspektu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuo aspektu aktualias aplinkybes, pagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovo nustatytas draudimas pareiškėjui dvejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir sprendimas įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo išvadas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo į SIS. Todėl šios Sprendimo dalys paliekamos nepakeistos (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2624-575/2026, 2026 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2150-629/2026, 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1780-602/2026).

Likusieji ginčo šalių argumentai nekeičia šioje nutartyje padarytų išvadų, todėl plačiau nevertinami kaip neturintys esminės teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.