Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eP-31-575/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-09
Bylos Nr.: eP-31-575/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02803-2025-5
Bylos rūšis: Administracinė byla

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas, Virginija Volskienė, Rytis Krasauskas
Pareiškėjas: K. L.
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

60.3.10Pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį

Administracinė byla Nr. eP-31-575/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02803-2025-5 Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. rugsėjo 9 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. L. (K. L.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025 pagal pareiškėjo K. L. (K. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegijan u s t a t ė: I. Bylos esmė

Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 25S108260, kuriuo nuspręsta nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi, Leidimas), nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) 2025 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 25S111343, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) 2025 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 25S116177, kuriuo nuspręsta įsiteisėjus sprendimui panaikinti leidimą nuolat gyventi išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusiją; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos 30 mėnesių (2,5 metų); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų) (toliau – ir Sprendimas Nr. 3).

Pareiškėjas skundą grindė argumentais, kad Departamento priimti Sprendimai Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 (toliau kartu – ir Sprendimai) buvo grindžiami pareiškėjo keliama grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2025 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-389S (toliau – ir Išvada) pateiktas išvadas. VSD Išvadoje, taip pat ir Sprendimuose pareiškėjo keliama grėsmė siejama su tuo, jog jis turėjo ryšių su Rusijos Federacijos federalinio saugumo tarnybos (toliau – ir FSB) padaliniu, dėl kurių jis gali būti užverbuotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, t. y. kad pareiškėjas, būdamas vienas iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinių savininkų bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovų, turėjo ryšių su FSB padaliniu, vykdančiu techninio prasiskverbimo operacijas į užsienio valstybių kompiuterius ir telekomunikacijų tinklus, todėl pareiškėjo dalyvavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyme ir jos įgyvendinamame duomenų centro projekte „(duomenys neskelbtini)“ įvertintas kaip keliantis riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo teigimu, Sprendimuose neatskleista, apie kokius konkrečius ryšius su FSB padaliniu yra kalbama, ar šie ryšiai yra pakankami daryti išvadą, kad pareiškėjas gali dominti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybas ir kad jis sutiktų su jomis bendradarbiauti.

Pareiškėjas tvirtino, kad iš jo biografijos aiškiai matyti, jog jis nekelia realios grėsmės valstybės saugumui: a) pareiškėjas nėra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, jis užsiima privačiu verslu; b) pagrindiniai pareiškėjo verslo partneriai yra JAV ir Vakarų Europos įmonės; c) pareiškėjas laikosi opozicinių pažiūrų, smerkia Rusijos politiką ir aktyviai dalyvauja opozicijos renginiuose, finansiškai remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir kt.; d) jei pareiškėjas būtų lojalus Rusijos valdžiai arba ketintų atvykti į Lietuvą destruktyviai veiklai, jis nebūtų atskleidęs Departamentui duomenų apie save ir savo verslą; e) pareiškėjas nuo 2008 metų su pertraukomis, o nuo 2014 metų – nuolat gyvena Lietuvoje, per visą šį laiką neatliko jokių prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų; f) nenustatyti pareiškėjo nusikalstami veiksmai ar kėsinimasis juos padaryti; g) nenustatyti jo veiksmai, tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar dėl neatsargumo nukreipti prieš Lietuvą; h) nenustatyti jo motyvai imtis veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų nukreipti prieš Lietuvą; i) nenustatyta, kad jo pažiūros neatitinka Lietuvos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos politikos vertybinio pagrindo (priešingai, pareiškėjo atsakymai Departamento klausimyne patvirtina, jog jis nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, laiko Krymą teisėta Ukrainos dalimi, dalyvauja Laisvosios Rusijos forumo veikloje); j) Sprendimuose vengiama konkretaus pareiškėjo įvertinimo, teigiant, kad jis gali būti išnaudotas, o ne kad jis bus išnaudotas specialiųjų tarnybų.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Departamentas neatliko savarankiško tyrimo, kurį privalėjo atlikti, o Sprendimus grindė tik VSD Išvada. Sprendimai yra nemotyvuoti, neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 13 punkte įtvirtinto išsamumo principo, taip pat pareigos motyvuoti administracinį sprendimą. Pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės yra neproporcingos, Sprendimais keliama grėsmė pareiškėjo šeimos vientisumui, Sprendimai neatitinka teisėtų lūkesčių principo ir Lietuvos migracijos politikos.

Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Sprendimo Nr. 3 dalį, kurioje nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėją ir vieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdančių asmenų (V. A. (toliau – ir V. A.)) sieja ne tik su šios įmonės valdymu susiję verslo ryšiai: V. A. yra Naujosios Zelandijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ kartu su pareiškėju valdo Jungtinėje Karalystėje registruotą įmonę „(duomenys neskelbtini)“; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2022 metais pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 110 000 Eur. Iš pateiktų BK Software, UAB banko sąskaitos išrašų matyti, kad ši įmonė reguliariai gauna mokėjimus iš Čekijos Respublikoje registruotos įmonės S.R.O. „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkė yra „(duomenys neskelbtini)“, o direktorius – V. A.. UAB (duomenys neskelbtini) didžiąją dalį akcijų (87,76 proc.) valdo „(duomenys neskelbtini)“ (kurios akcininkai yra pareiškėjas ir V. A.), o pareiškėjas ėjo (iki 2025 m. birželio 27 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pareigas. Taip pat pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija 2016 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokole Nr. NS-23 nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri per tarpininkaujančias bendroves yra valdoma keturių Rusijos piliečių (tarp jų – pareiškėjo), turi Lietuvos nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Lietuvos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo numatytų sąlygų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ keliamą riziką nacionaliniam saugumui didina tai, kad vienas iš šią bendrovę valdančių asmenų (V. A.) anksčiau dirbo Rusijos įmonėse, kurios yra tiesiogiai susijusios su Rusijos valdžios ir teisėsaugos institucijomis, o jų veiklą prižiūri FSB. V. A. 2006–2009 metais buvo Rusijos dujų koncerno antrinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ padalinio Kaliningrade direktoriumi, 2009–2014 metais buvo Kaliningrade veikiančios įmonės „(duomenys neskelbtini)“, užsiimančios muitinės tarpininkų veikla, steigėju ir direktoriaus pavaduotoju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3729-415/2018 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus (UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2009 m. gruodžio 24 d. yra vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas) pripažino, kad minėtas Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo palaikomi ryšiai su V. A. yra ilgalaikiai, tęstinio ir sistemingo pobūdžio. Pareiškėjas nepagrįstai sumenkino bendravimo su šiuo asmeniu reikšmę, tvirtindamas, kad tai tik šio asmens biografijos aplinkybės, neturinčios jokios įtakos pareiškėjo situacijai. Dabartinės geopolitinės situacijos kontekste ši aplinkybė savaime suponuoja būtinybę atsiriboti nuo tokio asmens ir nebūti siejamam su jo vykdoma veikla. Aptarti pareiškėjo palaikomi ryšiai savo pobūdžiu suponuoja jo pažeidžiamumą ir sudaro pagrindą daryti išvadą apie realią prieš valstybės ar visuomenės saugumo interesus nukreiptų jo veiksmų tikimybę.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas prašė apklausti liudytoju VSD pareigūną, kuris, pareiškėjo teigimu, galėtų paliudyti pareiškėjo bendradarbiavimo su VSD faktą, nes pareiškėjas pasitraukimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos veiksmus derino su VSD, tačiau šiuo atveju nėra ginčo dėl paties pareiškėjo bendravimo su VSD fakto, o liudytojo parodymai būtų iš esmės skirti detalizuoti tik patį pareiškėjo bendravimo su VSD faktą ir tokie parodymai negalėtų turėti esminės reikšmės atsakovo Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šio liudytojo apklausa nebūtų procesiniu požiūriu tikslinga priemonė ir neturėtų esminės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamų Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl netenkino pareiškėjo prašymo dėl liudytojo iškvietimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3729-415/2018 priėmimo 2018 m. birželio 28 d. iki Sprendimų priėmimo praėjo 7 metai, tačiau pareiškėjas nepasitraukė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, o jo pateikti argumentai ir dokumentai nesudarė pagrindo vertinti, kad siekdamas nebūti siejamas su nacionaliniam saugumui grėsmę keliančios įmonės veikla jis ėmėsi realių ir efektyvių atsiribojimo priemonių. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad VSD pateikti duomenys apie tai, jog pareiškėjas yra Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 procentų įmonės akcijų, neatitinka tikrovės. Byloje nustatytų šiuo aspektu reikšmingų aplinkybių visuma nepagrindė, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sandoris iš tiesų buvo įvykdytas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir pagrįsta objektyviomis, byloje nustatytomis ir atskleistomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai, kad pareiškėjas neužima pareigų valstybės tarnyboje, nėra reikšminga, nes jo keliama grėsmė sietina su jo, kaip verslininko, palaikomais ilgalaikiais ir sisteminio pobūdžio verslo ryšiais, neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų. Pareiškėjas nuo 2013 metų itin dažnai lankėsi Rusijoje ir, nors nuo karinės invazijos į Ukrainą pradžios (2022 m. vasario 24 d.) tokius vizitus sumažino, jų nenutraukė. Pareiškėjo turimas nuolatinio gyventojo statusas ir jo šeiminės aplinkybės suponuoja būtinybę Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 sukeltą neigiamą poveikį jo ir jo šeimos bendram gyvenimui vertinti taikant griežtesnio pobūdžio proporcingumo testą. Teismas nenustatė pagrindo nepritarti atsakovo atliktam konstitucinių vertybių – nacionalinio saugumo bei teisės į privatų ir šeimos gyvenimą – balanso vertinimui, prioritetą suteikiant nacionalinio saugumo interesams. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo žmona ir abu nepilnamečiai vaikai yra Rusijos Federacijos piliečiai, kurie, net po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos karinės agresijos, reguliariai lankosi Rusijoje. Rusijoje gyvena pareiškėjo mama ir sesuo, su kuriomis jis palaiko ryšius. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra neproporcingi, atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime atskleistas konkrečias aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo keliamą tikrą ir realią grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo Nr. 3 teisėtumą, nurodė, kad atsakovas, Sprendimu Nr. 3 pareiškėjui nustatydamas išsiuntimo ir draudimo atvykti priemones, minėtą sprendimą pakankamai motyvavo ir individualizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą, atsižvelgdamas į nustatytas reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes. Tačiau Sprendimo Nr. 3 dalis dėl perspėjimo į SIS įtraukimo neatitinka imperatyvių reikalavimų, nes joje nėra motyvų dėl taikomos priemonės proporcingumo, pagrįsto pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apimtų pareiškėjo asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse padarinius. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimo Nr. 3 dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS kaip neproporcingą priemonę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje esančius dokumentus ir VSD pateiktą įslaptintą informaciją, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus bei teismų praktiką, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėjas yra vienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinių savininkų ir vadovų (nuo 2013 m. balandžio 12 d. pareiškėjas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, nuo 2024 m. gruodžio 30 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros direktoriumi). Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija 2016 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokole Nr. NS-23 nutarė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi Lietuvos nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Lietuvos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo numatytų sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog jis siekia pašalinti ryšius su verslo partneriu V. A. (UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai nusprendė nušalinti V. A. nuo šių įmonių valdymo ir susitarė parduoti verslą kitam subjektui, atitinkančiam Lietuvos saugumo reikalavimus; tai padaryti nepavyko, nes pareiškėjas neturėjo lėšų išpirkti V. A. akcijas, o pastarasis nepageidavo įsigyti pareiškėjo akcijų), nepaneigia VSD ir Departamento konstatuotų grėsmių. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutarties priėmimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenutraukė veiklos Lietuvos Respublikoje, pagrindiniai įmonę kontroliuojantys asmenys išliko tie patys. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis siekė parduoti verslą ir šiuo klausimu bendravo su VSD pareigūnu, iš bylos medžiagos (be kita ko, pateiktų darbo sutarčių) matyti, jog pareiškėjas, praėjus pakankamai ilgam laikui, dar vis tęsia veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėją ir V. A. sieja ne tik su UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymu susiję verslo ryšiai: V. A. yra Naujosios Zelandijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ kartu su pareiškėju valdo Jungtinėje Karalystėje registruotą įmonę „(duomenys neskelbtini)“; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. pervedė 110 000 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“. Į bylą yra pateikti UAB „BK Software“ banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad ši įmonė reguliariai gauna mokėjimus iš Čekijos Respublikoje registruotos įmonės S. R. O. „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkė yra „(duomenys neskelbtini)“, o jos direktorius – V. A.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiąją dalį akcijų (87,76 proc.) valdo „(duomenys neskelbtini)“ (kurios akcininkai yra pareiškėjas ir V. A.), o pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėjo generalinio direktoriaus pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų rašytinių dokumentų (įskaitant 2024 m. gruodžio 30 d. neterminuotą darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“) matyti, kad pareiškėjo ryšiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir, atitinkamai, V. A. faktiškai nėra nutrūkę ar reikšmingai susilpnėję. Taigi ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo iškviesti ir apklausti kaip liudytoją VSD pareigūną, su kuriuo pareiškėjas bendravo (byloje pateiktos SMS žinučių ir skambučių išklotinės už 2020–2021 m. laikotarpį) ir kuris, pareiškėjo teigimu, galėtų paaiškinti bendradarbiavimo su VSD faktą, nelaikytina proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo ryšių su Rusijos įmone „(duomenys neskelbtini)“ argumentų ir tik palaikė savo poziciją, kad pareiškėjas po šios įmonės akcijų pardavimo 2019 metais liko įrašytas registre kaip akcininkas dėl akcijų pirkėjo V. M. netinkamo veikimo (neveikimo), nors realiai pareiškėjas nevaldo šios įmonės ir nedalyvauja jos veikloje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde užsiminė apie galimybę per advokatą Rusijoje surinkti duomenis apie įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, tačiau jis apeliaciniame skunde nepateikė jokių su šios įmonės veikla ar akcininkais susijusių papildomų duomenų, taip pat nenurodė objektyvių kliūčių gauti atitinkamus duomenis ar dokumentus. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog VSD pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjas yra Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 procentų įmonės akcijų, neatitinka tikrovės.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 turinį, sprendė, kad šiuose ginčijamuose sprendimuose buvo tinkamai išnagrinėtos su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės (be kita ko, pareiškėjo ryšiai, dėl kurių jis laikytinas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, taip pat pareiškėjo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva) ir kad iš jų turinio galima suprasti priežastis ir motyvus, dėl kurių buvo priimti pareiškėjui nepalankūs sprendimai, t. y. sprendimai atsisakyti pakeisti Leidimą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus, jie yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, jog pareiškėjo žmona ir vaikai yra Rusijos piliečiai, pareiškėjo žmonos leidimas nuolat gyventi Lietuvoje nėra išduotas šeimos susijungimo pagrindu, todėl dėl ginčijamų Sprendimų priėmimo pareiškėjo šeima ir vaikai nebus priversti išvykti iš Lietuvos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo žmona ir vaikai dažnai lankosi Rusijoje, ir nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo ir jo šeimos susijungimas, bendravimas nėra galimas už Lietuvos ribų. Pareiškėjas lankėsi Rusijoje ir po to, kai jis pradėjo teikti finansinę paramą organizacijoms, kurių veikla yra opozicinio pobūdžio (pvz., išvyko 2025 m. kovo 11 d.), o apeliaciniame skunde, išskyrus Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso normų pacitavimą, pareiškėjas nepateikė duomenų apie kilmės valstybėje kylančią realią grėsmę jo gyvybei, sveikatai ar kitoms teisėms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentavo savo vaikų teisę bendrauti su Rusijoje gyvenančiais seneliais, tačiau nepaaiškino, kaip Sprendimai daro įtaką jo vaikų galimybei matytis su artimaisiais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Sprendimo Nr. 3 dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti 30 mėnesių, šioje dalyje atsakovo motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nebuvo pagrindo panaikinti šią ginčijamo Sprendimo Nr. 3 dalį.

II. Prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėjas K. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis), grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį) nustatytu pagrindu.

Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus (paso nuorašus), kad jis po to, kai pradėjo remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, Rusijos Federacijoje nebesilanko, todėl nepagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas Rusijoje lankėsi ir po paramos Ukrainai teikimo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nei dėl pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų pridėjimo prie bylos, nei dėl jų ryšio su byla, nei dėl jų įrodomosios galios.

Pareiškėjo vertinimu, apeliacinės instancijos teismo atliktas nevisapusiškas aplinkybių ištyrimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, kadangi Nutartis grindžiama prielaida, kurią paneigia pateikti įrodymai. Būtent šios prielaidos pagrindu buvo nuspręsta, kad pareiškėjo pažiūros nėra opozicinės Rusijos Federacijos valdžios atžvilgiu ir pareiškėjo išsiuntimas į Rusijos Federaciją nekelia pavojaus pareiškėjo laisvei, sveikatai ir gyvybei.

Pareiškėjas pažymi, kad jis, siekdamas pašalinti abejones, teikia papildomus įrodymus, kurie rodo, jog teismai padarė grubią klaidą, nustatydami faktines aplinkybes apie pareiškėjo keliones į Rusijos Federaciją. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje pateikti duomenys apie išorinės Šengeno erdvės kirtimus nebūtinai reiškia kelionę į Rusijos Federaciją. Apie tai, kad minėtais laikotarpiais pareiškėjas nekirto Rusijos Federacijos sienos, rodo ir bylos medžiagoje esančiame pareiškėjo pase esantys valstybinės sienos kirtimo spaudai.

Pareiškėjas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nepagrįstai netenkintas jo prašymas apklausti VSD pareigūną, su kuriuo pareiškėjas bendradarbiavo. Pareiškėjo vertinimu, šis pareiškėjo bendradarbiavimas su VSD pašalina bet kokias abejones dėl pareiškėjo asmeniškai keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas tikėjosi, kad kviečiamas liudyti asmuo patvirtintų, jog jis (pareiškėjas) visada sutikdavo susitikti, atsakydavo į visus klausimus, teikdavo informaciją apie įmonių veiklą ir klientus, išsamiai informuodavo apie verslo pardavimo procesą ir derindavo potencialius pirkėjus su VSD. Pasak pareiškėjo, atsisakymas apklausti liudytoją yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, kadangi Nutartis grindžiama prielaida, kurią būtų galėjęs paneigti liudyti kviečiamas asmuo – kad pareiškėjas nutraukė visus dalykinius santykius su V. A., o verslas valdomas ir parduodamas, derinant su VSD.

Pareiškėjas teigia, kad jo šeiminiai ryšiai nebuvo tinkamai įvertinti, o Nutartyje nepagrįstai nuspręsta, jog vieno šeimos nario teritorinis atskyrimas nuo kitų šeimos narių nekelia grėsmės šeimos vientisumui ir nepažeidžia konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamybės principo. Pareiškėjo vertinimu, tai yra esminis materialiosios teisės normų pažeidimas. Teismai apsiribojo formaliu vertinimu ir nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo sutuoktinės ir vaikų itin retos kelionės į Rusijos Federaciją susitikti su seneliais negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjo teigimu, nebuvo tinkamai įvertinti jo šeiminiai ryšiai ir pareiškėjo išsiuntimo padariniai jo nepilnamečių vaikų interesams.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodė jokių akivaizdžių aplinkybių, jog buvo padaryti jo nurodytų proceso ar materialiosios teisės normų pažeidimai.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl prie apeliacinio skundo pridėtų naujų įrodymų (žyminio mokesčio) Nutartyje pasisakė, pareiškėjo prašymas pridėti įrodymus buvo abstraktus ir nemotyvuotas, todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino. Vien pareiškėjo nesutikimas su tokiu teismo vertinimu nereiškia, kad teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo su prašymu pateikti duomenys nepatvirtina, jog jis nevyko į Rusijos Federaciją. Nei viešbučio rezervacijos, laiškai apie renginį ar lėktuvo bilietai nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo išvykęs į kitą šalį nei Rusijos Federacija.

Atsakovas dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo, susijusio su liudytojo neapklausimu, pažymi, kad pareiškėjas prašymą iškviesti apklausti liudytoją (VSD pareigūną) grindė tuo, jog liudytojas galėtų paliudyti pareiškėjo bendradarbiavimo su VSD faktą. VSD neneigė bendravimo su pareiškėju fakto, tačiau griežtai neigė tai buvus bendradarbiavimu (pareiškėjui jokios VSD užduotys nebuvo skiriamos). VSD procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodė, kad su pareiškėju nebendradarbiavo, o pareiškėją ir V. A. sieja ne tik su įmonės valdymu susiję verslo ryšiai.

Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo šeiminių ryšių vertinimo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik išvardijo pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje, bet ir individualiai išnagrinėjo jų reikšmę Departamento Sprendimo Nr. 3 kontekste.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra iš esmės prašymas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu, tačiau pareiškėjo nesutikimas su Nutartyje atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo pridėti prie bylos medžiagos naujus įrodymus ir tinkamai pritaikė ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatą. Informacija, susijusi su pareiškėjo valstybės sienų kirtimu, neturi lemiančios reikšmės išnagrinėtai bylai ir negalėtų paneigti išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, kadangi nustatytos grėsmės esmę sudarė pareiškėjo turimi ryšiai, vykdyta veikla, o ne kelionės į užsienio valstybes.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, proceso teisės normos taip pat nebuvo pažeistos, netenkinant pareiškėjo prašymo kviesti liudyti VSD pareigūną. Abiejų instancijų teismai pagrįstai įvertino, kad liudytojo parodymai tik detalizuotų patį pareiškėjo bendravimo su VSD faktą ir neturėtų esminės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamų Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. liudytojas negalėtų paneigti ir (ar) papildomai patvirtinti VSD vertinimo, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino, kad, nors pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra ilgalaikiai ir stiprūs, atsižvelgiant į kitas aplinkybes, apibūdinančias pareiškėją, ir dabartinę geopolitinę situaciją, jam išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra suderinamas su proporcingumo principu. Nutartyje pagrįstai įvertinti pareiškėjo ryšiai, o nustatyta jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė jam gyvenant Lietuvoje yra reikšmingesnė nei jo šeimos nariams kylantys neigiami padariniai, todėl, siekdamas suderinti kylančius interesus, apeliacinės instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą. Be to, pareiškėjo teisė į šeiminius ryšius gali būti įgyvendinta kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje.

III. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentai ir išvados

Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-520/2023; kt.). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, mutatis mutandis taikytina ir aiškinant bei taikant nuo 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-8-822/2026).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu grindžia materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimais, t. y. kad apeliacinės instancijos teismas Nutartyje pažeidė proceso teisės normas, nes nevisapusiškai išnagrinėjo bylą (ABTĮ 10 str. 2 d., 80 str. 1 d.) ir atsisakė apklausti liudytoją (VSD pareigūną) (ABTĮ 56 ir 86 str. 2 d.), taip pat materialiosios teisės normas, nes netinkamai įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 str. 2 d., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1, 3, 6 p., Vaiko teisių konvencijos 9, 16 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 24 str. 2 d.).

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytą proceso atnaujinimo pagrindą, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nes neatsižvelgė į jo pateiktus naujus įrodymus, kurie, pareiškėjo teigimu, paneigia Nutarties išvadą, jog jis Rusijos Federacijoje lankėsi ir po to, kai pradėjo remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo teigimu, nepasisakė nei dėl šių įrodymų pridėjimo prie bylos, nei dėl jų ryšio su byla ir įrodomosios galios. Pareiškėjas taip pat teigė, kad nepagrįstai netenkintas jo prašymas kaip liudytoją apklausti VSD pareigūną, su kuriuo jis bendravo, nes šio pareigūno parodymai galėtų pašalinti abejones dėl pareiškėjo asmeniškai keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino jo šeiminius ryšius ir neatsižvelgė į geriausius nepilnamečių vaikų interesus.

Teisėjų kolegija, vertindama minėtus pareiškėjo argumentus, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

Pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar šis teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo ar pridėjimo prie bylos medžiagos, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1890-438/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-492/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020; ir kt.).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą priimti naujai teikiamą įrodymą ir prie skundo pridėtą žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Nors apeliacinės instancijos teismas Nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo kartu su 2025 m. lapkričio 17 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktų naujų įrodymų (Neurokomunikacijos ir psichoterapijos instituto 2025 m. lapkričio 6 d. pažymos apie pareiškėjo dukters psichologinę būklę po Sprendimų priėmimo nuorašo, vaistų recepto nuorašo ir pareiškėjo paso nuorašo), vien šios aplinkybės nepakanka esminiam proceso teisės normų pažeidimui pagrįsti. Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, turi būti įvertinta, kokias bylai reikšmingas aplinkybes šiais įrodymais buvo siekiama pagrįsti ir ar jų neįvertinimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Taigi pareiškėjo argumentai vertintini ne vien kaip nesutikimas su įrodymų vertinimu, bet ir kaip teiginys apie galimą reikšmingų bylos aplinkybių neištyrimą.

Pareiškėjo teigimu, jo pateikti nauji įrodymai (paso nuorašai) patvirtina, jog Nutartyje buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas po to, kai pradėjo remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, ir toliau lankėsi Rusijos Federacijoje, o būtent šios išvados pagrindu buvo nuspręsta, kad pareiškėjo pažiūros nėra opozicinės Rusijos Federacijos valdžios atžvilgiu ir pareiškėjo išsiuntimas į Rusijos Federaciją nekelia pavojaus jo laisvei, sveikatai ir gyvybei.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas ginčija ne apskritai jo kelionių į Rusijos Federaciją po karinės invazijos į Ukrainą pradžios faktą, o Nutartyje padarytą išvadą, jog jis į šią valstybę vyko ir pradėjęs teikti finansinę paramą Ukrainą remiančioms organizacijoms. Net ir vertinant pareiškėjo argumentus pagal jo nurodomą aplinkybę, kad po paramos skyrimo jis į Rusijos Federaciją nebevyko, ši aplinkybė savaime nepaneigtų Nutartyje nustatytų jo ilgalaikių verslo, nuosavybės ir finansinių ryšių, kuriais buvo grindžiama išvada dėl grėsmės valstybės saugumui. Nutarties 61–64 punktuose aptarti išlikę pareiškėjo ryšiai su V. A., jų valdomomis įmonėmis ir pareiškėjo tęsiama veikla buvo savarankiški šios išvados motyvai. Kartu pažymėtina, kad kelionių aplinkybės Nutartyje vertintos ir sprendžiant dėl pareiškėjo išsiuntimo į Rusijos Federaciją. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad Nutarties 76 punkte remtasi ne tik ginčijamu kelionių faktu, bet ir tuo, jog pareiškėjas, išskyrus Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso nuostatų nurodymą, nepateikė duomenų apie jam kilmės valstybėje kylančią realią grėsmę. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas po paramos skyrimo į Rusijos Federaciją nebevyko, tokios grėsmės savaime nepatvirtina. Todėl kelionių chronologijos patikslinimas savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Nutarties išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir jo išsiuntimo teisėtumo yra akivaizdžiai klaidingos.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad teisminio nagrinėjimo metu nepagrįstai netenkintas pareiškėjo prašymas apklausti liudytoju VSD pareigūną, su kuriuo pareiškėjas bendravo ir kurio parodymai, pareiškėjo teigimu, galėtų pašalinti abejones dėl jo (pareiškėjo) asmeniškai keliamos grėsmės valstybės saugumui, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas Nutartyje nenustatė proceso teisės normos pažeidimo pirmosios instancijos teismui netenkinus šio pareiškėjo prašymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad liudytojo parodymai tik detalizuotų paties pareiškėjo bendravimo su VSD faktą ir neturėtų esminės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamų Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas Nutartyje akcentavo, kad pareiškėjo pozicija, jog liudytoju apklaustas VSD pareigūnas pašalins abejones dėl jo (pareiškėjo) keliamos grėsmės valstybės saugumui, yra grindžiama tik subjektyvia pareiškėjo nuomone.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad abiejų instancijų teismai netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją, nagrinėjamo ginčo kontekste nesudaro pagrindo spręsti, jog dėl to galėjo būti netinkamai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės ar priimtas neteisėtas arba nepagrįstas teismo sprendimas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurias, jo teigimu, galėjo patvirtinti liudytojas, nėra esminės sprendžiant nagrinėtą ginčą. Parodymai apie tai, kad pareiškėjas sutikdavo susitikti su VSD pareigūnais, atsakydavo į klausimus, teikdavo informaciją apie įmonių veiklą ir klientus, informuodavo apie verslo pardavimo procesą ir derindavo potencialius pirkėjus su VSD, tik detalizuotų pareiškėjo bendravimo su VSD faktą, tačiau negalėtų paneigti ar papildomai patvirtinti VSD vertinimo, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl pareiškėjo prašymo iškviesti ir kaip liudytoją apklausti VSD pareigūną netenkinimas nelaikytinas akivaizdžiu esminiu proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl materialiosios teisės normos pažeidimo, susijusio su, pareiškėjo teigimu, netinkamai įvertintais jo šeiminiais ryšiais, neatsižvelgiant į nepilnamečių vaikų geriausius interesus, pažymi, kad pareiškėjas šį pažeidimą sieja su nepakankamu išsiuntimo padarinių jo vaikams individualizavimu, be kita ko, atsižvelgiant į dukters sveikatos būklę. Tačiau teiginys, kad šeiminiai ryšiai Nutartyje tik išvardyti, bet nevertinti, neatitinka jos motyvų visumos. Nutarties 75–76 punktuose atsižvelgta į pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmę, joje gyvenančią sutuoktinę ir nepilnamečius vaikus, šeimos narių teisinį statusą, ryšius su kilmės valstybe ir galimybes palaikyti šeiminius ryšius už Lietuvos ribų. Sutuoktinės ir vaikų galimybė likti Lietuvoje savaime nepašalina pareiškėjo išsiuntimo poveikio šeimos gyvenimui, tačiau Nutartyje ši aplinkybė vertinta kartu su kitomis individualiomis aplinkybėmis ir nustatytos grėsmės valstybės saugumui pobūdžiu. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į pareiškėjo argumentą dėl dukrai pradėto gydymo ir į tai, kad Nutartyje atskirai neaptarti šios nutarties 52 punkte nurodyti dokumentai. Duomenys apie vaiko sveikatą yra reikšmingi vertinant išsiuntimo padarinius šeimai, tačiau vien nuoroda į pradėtą gydymą savaime nepatvirtina, kad Nutartyje nustatyta konkuruojančių interesų pusiausvyra yra akivaizdžiai netinkama. Pareiškėjo nurodomi neigiami padariniai šeimai turi būti vertinami kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis; jų buvimas savaime nereiškia, kad išsiuntimas ir draudimas atvykti negali būti taikomi. Akcentuotina, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai nepagrindžia, kad vertinant šeiminius ryšius ir išsiuntimo padarinius buvo padarytas akivaizdus esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį.

Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje atliktu įrodymų vertinimu savaime negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad ABTĮ nuostatos, reglamentuojančios proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą atnaujinti procesą, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes vien dėl argumentų, susijusių su jų tyrimu ir įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-1047/2024). Proceso atnaujinimo paskirtis – ištaisyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nurodytas konkrečias, esmines ir akivaizdžias klaidas, padarytas nagrinėjant bylą; tokių klaidų nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas juos vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, nes jo nurodytos aplinkybės, įvertintos pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas sąlygas, nepagrindžia akivaizdaus esminio materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos ir įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos ir įvertintos faktinės aplinkybės.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. L. (K. L.) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025 netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025 pagal pareiškėjo K. L. (K. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasRičardas PiličiauskasVirginija Volskienė