- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-26
- Bylos Nr.
- eP-36-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02579-2024-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Iveta Pelienė (pran.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- O. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Ivetos Pelienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2252-415/2025 pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pareiškėja O. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktorės 2024 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. 4K-1176 „Dėl O. P. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį nuo 2024 m. gegužės 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėja skundą grindė argumentais, kad ji iki 2023 m. rugsėjo 25 d. dirbo Departamento (duomenys neskelbtini). Departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėja 2023 m. liepos 28 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Departamento direktorės pavaduotoją su prašymu organizuoti pareiškėjos veiklos neeilinį vertinimą, siūlant tarnybinę veiklą vertinti nepatenkinamai, nes pareiškėja negeba atlikti pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų: per 6 darbo mėnesius (duomenys neskelbtini) skyriuje neišmoko savarankiškai atlikti net pačių nesudėtingiausių funkcijų, neturi gebėjimų rengti sprendimus – nesugeba analitiškai vertinti ir apibendrinti informacijos, sklandžiai dėstyti mintis raštu. Departamento direktorės pavaduotojos 2023 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 4K-742 „Dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo“ buvo priimtas sprendimas atlikti pareiškėjos tarnybinės veiklos neeilinį vertinimą. Pareiškėjos tarnybinė veikla buvo vertinta 2023 m. rugsėjo 14 d. Departamento Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje, kurio metu pareiškėjos tarnybinė veikla įvertinta nepatenkinamai ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui pateiktas siūlymas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų (Komisijos 2023 m. rugsėjo 14 d. išvada Nr. 19K-1196 (toliau – ir Išvada)). Departamento direktorės pavaduotojos 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 4K-935 „Dėl O. P. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymas) pareiškėja nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo atleista iš Departamento (duomenys neskelbtini) pareigų.
Tiek su Išvada, tiek su 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymu pareiškėja nesutiko, todėl kreipėsi su skundu į Regionų administracinį teismą, kuris pareiškėjos skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1514-662/2024 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymą, grąžino pareiškėją į Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas, o reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Departamento direktorės 2024 m. gegužės 2 d. įsakymu pareiškėja vėl buvo atleista iš valstybės tarnybos.
Pareiškėja, nesutikdama su Departamento priimtu Įsakymu, teigė, kad Įsakymas buvo priimtas 2024 m. gegužės 2 d., praleidus naikinamąjį 2 mėnesių terminą, t. y. terminas buvo praleistas 169 dienas; siūlymas atlikti pareiškėjos neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą buvo teiktas ne Departamento direktorei, o direktorės pavaduotojai; sprendimą atlikti pareiškėjos tarnybinės veiklos neeilinį vertinimą priėmė taip pat ne Departamento direktorė, o direktorės pavaduotoja, kuri tuo pačiu buvo ir Komisijos pirmininkė, todėl galbūt buvo šališka; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ patvirtiname Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) (redakcija galiojusi nuo 2023 m. sausio 27 d. – 2023 m. gruodžio 31 d.) buvo nurodyta, kad Komisija turi teisę į vertinimo posėdį kviesti tiesioginį vadovą, tačiau apie Komisijos posėdžio laiką, kai buvo kviečiama tiesioginė vadovė, pareiškėja nebuvo informuota, todėl negalėjo tiesioginei užduoti vadovei klausimų, pateikti įrodymų; būsimo vertinimo aptarimas ir sprendimo priėmimas turėjo būti užfiksuoti garso įraše, nes jo nesant, nėra įrodymų, ar vertinimo aptarimas tarp Komisijos narių apskritai buvo, ar jo metu nebuvo pažeisti teisės aktai, ar priimant sprendimą Komisijos nariai jį tinkamai motyvavo, ar motyvuotai buvo pasirinktas pasiūlymas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Įsakymą, grąžino pareiškėją į Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas; priteisė pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. spalio mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiavus pareiškėjai išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (jeigu tokia kompensacija buvo išmokėta).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos neeilinio vertinimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, kurie sudarė prielaidas abejoti neeilinio vertinimo objektyvumu: pareiškėjos tiesioginė vadovė dėl to, jog būtų atliktas neeilinis pareiškėjos vertinimas, kreipėsi ne į Departamento direktorę, o į Departamento direktorės pavaduotoją, nors ji nėra valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, todėl tai yra akivaizdus procedūrinis pažeidimas; Departamento direktorės pavaduotoja inicijavo pareiškėjos neeilinį vertinimą ir Departamento direktorės 2023 m. liepos 31 d. įsakymo pagrindu buvo paskirta Komisijos pirmininke, kas akivaizdžiai kelia abejones dėl jos šališkumo; neeilinio vertinimo metu, siekiant objektyvaus, išsamaus ir nešališko aplinkybių įvertinimo, pareiškėjai turėjo būti sudaryta galimybė būti informuotai apie Komisijos pokalbį su pareiškėjos tiesiogine vadove, todėl nesudarius galimybės pareiškėjai dalyvauti Komisijos posėdyje, kai buvo kviesta tiesioginė vadovė, pareiškėjos teisės buvo pažeistos; atsakovui nepateikus protokolo ir garso įrašo nėra įrodymų, jog Komisijoje įvyko vertinimo aptarimas; byloje nėra aišku, kodėl pareiškėja iš darbo buvo atleista nedelsiant, neatlikus nei pakartotinio vertinimo, nei kitų veiksmų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2252-415/2025 tenkino atsakovo Departamento apeliacinį skundą – panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Įsakymo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) redakcijos 27 straipsnio 11 dalimi (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.) valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu. Šiuo atveju įsakymą dėl pareiškėjos tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo priėmė ne Departamento direktorė – valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, o Departamento direktorės pavaduotoja. Tai būtų teisinis pagrindas vertinti, kaip neteisėtai atliktą neeilinį pareiškėjos veiklos įvertinimą dėl veiksmų, kuriais toks vertinimas inicijuotas pareigūno, veikiančio peržengiant jam suteiktos kompetencijos ribas, jeigu ne tolimesnių procedūrinių veiksmų eiga, kai 2023 m. rugsėjo 4 d. pareiškėja pateikė Departamento direktorei prašymą atlikti jos veiklos tarnybinį vertinimą Komisijoje ir Departamento direktorė 2023 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 4K-870 pavedė Komisijai 2023 m. rugsėjo 14 d. įvertinti pareiškėjos tarnybinę veiklą, kas ir buvo atlikta – Komisijoje 2023 m. rugsėjo 14 d. buvo atliktas pareiškėjos neeilinis tarnybinės veiklos vertinimas, kurio metu pareiškėjos tarnybinė veikla buvo įvertinta nepatenkinamai, o Komisijos pateiktas siūlymas – atleisti pareiškėją iš pareigų.
Šioje susiklosčiusioje teisinėje situacijoje apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pareiškėjai teisinius padarinius sukėlė būtent valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimas, todėl konstatavo, kad ginčui aktualus VTĮ 27 straipsnio 11 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nebuvo pažeistas. Nors Departamento pavaduotoja ir pateikė pirminį siūlymą atlikti neeilinį vertinimą, tačiau po pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymo atlikti jos veiklos tarnybinį vertinimą galutinį ir teisiškai reikšmingą sprendimą tęsti vertinimo procedūrą priėmė į pareigas priimantis asmuo – būtent jis yra tas subjektas, kuris pagal VTĮ turi kompetenciją spręsti dėl neeilinio vertinimo atlikimo. Tokiu būdu vertinimo procedūra buvo patvirtinta kompetentingo subjekto, o tai leido apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad į pareigas priimantis asmuo įvertino neeilinio vertinimo atlikimo klausimą ir sprendė dėl procedūros tęsimo, todėl ginčo atveju procedūra galėtų būti vertinama kaip iš esmės atitinkanti VTĮ nustatytus reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl Komisijos sudėties, kai jos pirmininke buvo paskirta Departamento direktorės pavaduotoja, priėmusi 2023 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą „Dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo“, pažymėjo, kad Komisijos nario nusišalinimo pagrindai nurodyti Aprašo 47 punkte. Teisėtumo vidaus administravime principas suponuoja, kad iš anksto žinant, jog konkrečiam pretendentui į Komisijos sudėtį taikytini minėti nusišalinimo pagrindai, tai a priori (iš anksto) turėtų lemti kompetentingo pareigūno sprendimą į Komisijos sudėtį tokio asmens neskirti. Šiuo atveju byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti esant kuriam nors iš Aprašo 47 punkte nurodytų pagrindų, dėl kurių Komisijos pirmininkė – Departamento direktoriaus pavaduotoja, turėjo nusišalinti. Pareiškėjos argumentai, kad Komisijos pirmininkė – Departamento direktoriaus pavaduotoja, turėjo išankstinį neigiamą požiūrį dėl pareiškėjos vertinimo, nepagrįsti jokiais kitais įrodymais, todėl pripažintini subjektyvia pareiškėjo nuomone.
Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad tai, jog pareiškėja nebuvo informuota apie Komisijos posėdžio laiką, kai buvo kviečiama pareiškėjos tiesioginė vadovė, ir dėl to negalėjo dalyvauti jai teikiant paaiškinimus Komisijai bei užduoti jai klausimus, yra pareiškėjos teisių pažeidimas, tačiau visuma veiksmų, kurie buvo atliekami Komisijai aiškinantis ir nustatant visas Komisijos sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, leidžia spręsti, kad toks pareiškėjos teisių pažeidimas neturėjo įtakos Komisijos sprendimo pagrįstumui, nes buvo surinkti visi reikšmingi duomenys, kurių pagrindu Komisijos sprendimu įvertinta pareiškėjos veikla.
Apeliacinės instancijas teismas, pasisakydamas dėl garso įrašo darymo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimo eigai fiksuoti, nurodė, kad Aprašo 59 punktas eksplicitiškai įtvirtina, jog skaitmeninis garso įrašas turi būti daromas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimo eigai fiksuoti, t. y. pirmajame vertinimo komisijos posėdžio procedūriniame etape (Aprašo 49.1 p.). Tačiau teisiniame reguliavime eksplicitiškai neįtvirtinta, jog vertinimo komisijai priimant sprendimą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo (antrasis vertinimo komisijos posėdžio procedūrinis etapas (Aprašo 49.2 p.), inter alia (be kita ko) tariantis dėl priimamo sprendimo argumentų (motyvų), taip pat daromas garso įrašas. Pareiškėja siekia, kad Komisijos sprendimas būtų pripažintas neteisėtu vien dėl procedūros pažeidimo fakto, neįrodinėjant jo nepagrįstumo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ne pats įrašo, kuriame fiksuotas Komisijos pasitarimas dėl sprendimo motyvų, nebuvimo faktas daro Komisijos sprendimą nepagrįstu. Įrodymų visetas lemia, ar pripažintina, kad Komisijos surinktų ir tirtų įrodymų prieštaringumas suponuoja būtinybę garso įrašo pagrindu nustatyti, kas, vis tik, lėmė tokį, o ne kitokį Komisijos sprendimą. Todėl tik ginčijant Komisijos sprendimo pagrįstumą tarnybinės veiklos tyrimo aplinkybių apimtimi ir nustačius, kad tirtų bei vertintų aplinkybių prieštaringumas įvairiais aspektais neleidžia konstatuoti buvus objektyviam pagrindui Komisijai priimti būtent tokį sprendimą, būtų teisinis pagrindas pripažinti, jog dėl Komisijos pasitarimo dėl motyvų garso įrašo nebuvimo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Šiuo atveju pareiškėja savo reikalavimus grindžia pačiu procedūros pažeidimo faktu, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai nėra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ankstesnėje administracinėje byloje (Nr. eA-1514-662/2024) teismas konstatavo tik vieną procedūrinį pažeidimą – sprendimą dėl neeilinio vertinimo priėmusio subjekto kompetencijos trūkumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtu procesiniu sprendimu teismas nekvestionavo tarnybinio vertinimo komisijos išvados teisėtumo ar pagrįstumo. Teismo nurodymų apimtis buvo aiškiai apibrėžta ir susijusi būtent su sprendimą priėmusio subjekto kompetencijos aspektu. Šis trūkumas buvo pašalintas. Dėl to darytina išvada, kad nebuvo prievolės iš naujo kartoti visą neeilinio tarnybinio vertinimo procedūrą.
II. Prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja O. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2252-415/2025, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas), grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) nurodytais pagrindais.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja nurodo, kad jos skundo pagrindinis argumentas buvo tas, jog skundžiamas Įsakymas atleisti ją iš valstybės tarnybos buvo priimtas praleidus naikinamąjį terminą. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje dėl naikinamojo termino nepasisakė, skundą tenkino kitais argumentais, taigi pirmosios instancijos teismas nei patvirtino, nei paneigė, jog buvo pažeistas naikinamasis terminas. Apeliacinės instancijos teismas patikrino tik tuos teismo argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nors, priimdamas sprendimą, privalėjo patikrinti ir tuos skundo motyvus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, todėl padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą ir toks pažeidimas nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Pareiškėja teigia, kad jeigu teismas būtų tinkamai kvalifikavęs terminą kaip naikinamąjį, jis būtų privalėjęs konstatuoti materialinės teisės pasibaigimą ir vertinti ginčą visiškai kitokiu teisiniu pagrindu, o tai objektyviai galėjo lemti kitokią bylos baigtį. Teismas, neišanalizavęs termino teisinės prigimties ir neįvertinęs jo sukeliamų materialinių teisinių pasekmių, iš esmės pripažino galiojančia subjektinę teisę, kuri pagal įstatymo reguliavimą jau buvo pasibaigusi. Pasak pareiškėjos, nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų praleistą 2 mėnesių terminą, o teisės aktai nenumato jokių sąlygų, kurioms esant šis terminas galėjo būti pratęstas.
Pareiškėja pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, reglamentuojančios įrodymų vertinimo ir tarnybinės veiklos vertinimo ginčų nagrinėjimo standartą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje esančio garso įrašo reikšmės ir nepatikrino jo turinio, kaip galinčio turėti esminę reikšmę nustatant faktines aplinkybes ir vertinimo procedūros teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4553-968/2020 buvo konstatuota, kad vertinimo komisijos posėdžio protokolo garso įraše užfiksuoti vertinimo komisijos išvados motyvai turi būti pakankami ir aiškūs, todėl nustatyta pareiga vertinimo komisijos nariams ,,aptarti būsimąjį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą“ negali būti įgyvendinama formaliai; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose bylose yra nurodęs, kad atsižvelgus į tai, jog vertinimo komisijos išvada neprivalo būti detaliai motyvuota, vienas iš pagrindinių įrodymų, turinčių atskleisti tokios išvados motyvaciją, yra skaitmeninis vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas, kuriame turi būti įrašytas visas vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas (žr. 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-843-438/2019; 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-629/2019). Nesant garso įrašo buvo neįmanoma nustatyti, kaip Komisija parinko vieną iš keturių sprendimų, t. y. atsakovas neįrodė, kad sprendimas buvo motyvuotas. Pareiškėjai neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad yra surinka pakankamai kitų įrodymų, pagrindžiančių sprendimo pagrįstumą, jog nukryptų nuo teismų praktikos, kurioje teigiama, kad viso posėdžio garso įrašas yra privalomas.
Pareiškėjos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neįgyvendino jam tenkančios pareigos patikrinti Komisijos sprendimo teisėtumą ta apimtimi, kurią nustato administracinių teismų jurisprudencija. Nors teismas pats neatlieka tarnybinės veiklos vertinimo, jis privalo įvertinti, ar vertinimo procedūra atlikta laikantis teisės aktų, ar sprendimas yra pakankamai motyvuotas, ar jis pagrįstas objektyviais duomenimis, ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida. Šių kontrolės ribų nepaisymas reiškia nukrypimą nuo teismų praktikos ir lemia nepakankamą teisminę administracinio sprendimo kontrolę.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti.
Atsakovo teigimu, pareiškėja nenurodė jokių akivaizdžių aplinkybių, jog buvo padarytas jos minimų materialiosios teisės normų pažeidimas ar nukrypimas nuo administracinių teismų praktikos.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu, tačiau ji apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo. Šiuo atveju apeliacinis skundas buvo pateiktas tik Departamento, administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas, ir nenustatė teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies nuostatose, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo administracinę bylą ir patikrino skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.
Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja, teikdama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo peržengti apeliacinio skundo ribas ir nagrinėti visus jos skundo argumentus, iš esmės prašo išnagrinėti jos apeliacinį skundą. Kadangi proceso atnaujinimas nėra alternatyva apeliacijai, todėl pareiškėjos prašymas turėtų būti atmestas. Taip pat pareiškėjos nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą.
III. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentai ir išvados
Pareiškėja siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2252-415/2025 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).
Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).
Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).
Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-520/2023; kt.). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti vadovaujamasi ir taikant bei aiškinant nuo 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-8-822/2026).
Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu grindžia materialiosios teisės normos pažeidimu, t. y. Aprašo 64 punkto nuostatų pažeidimu. Taip pat iš pareiškėjos prašymo turinio matyti, kad, pareiškėjos vertinimu, buvo padarytas ir proceso teisės normų pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas nepatikrino ir nepasisakė dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų argumentų ir toks pažeidimas nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą (ABTĮ 140 str.).
Pareiškėja, siekdama pagrįsti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytą pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje, prašyme paaiškino, kad ji skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodžiusi argumentus, jog priimant ginčijamą Įsakymą buvo pažeistos Aprašo 64 punkto nuostatos, nes Įsakymas priimtas praleidus 2 mėnesių terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje byloje dėl šių skundo argumentų nepasisakė, skundą tenkino kitais argumentais, o apeliacinės instancijos teismas patikrino tik tuos pirmosios instancijos teismo argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nors, priimdamas sprendimą, privalėjo patikrinti ir tuos skundo motyvus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.
Teisėjų kolegija, vertindama minėtus pareiškėjos argumentus, pažymi, kad pareiškėja, manydama, jog pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimas neatitinka ABTĮ 86–87 straipsniuose nustatytų teismo procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų, t. y. kad teismas nepasisakė dėl skundo argumentų, kurie, pareiškėjos vertinimu, yra esminiai, apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimo padavė tik atsakovas.
ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
Pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar šis teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime nurodė, kad administracinėje byloje nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas, ir nėra nustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies nuostatose, todėl administracinė byla bus nagrinėjama ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų.
Atsakovas apeliaciniame skunde nebuvo nurodęs argumentų dėl Aprašo 64 punkte nustatyto termino pažeidimo, pareiškėja atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė ir savo pozicijos nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal atsakovo apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas (ABTĮ 140 str. 1 d.), proceso teisės normų nepažeidė.
Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendimo 30.4 punkte, vertindamas pareiškėjos skundo argumentą dėl nepagrįsto pakartotinio vertinimo neatlikimo, pažymėjo, jog ankstesnėje byloje (Nr. eA-1514-662/2024) teismas konstatavo tik vieną procedūrinį pažeidimą – sprendimą dėl neeilinio vertinimo priėmusio subjekto kompetencijos trūkumą; minėtu procesiniu sprendimu teismas nekvestionavo tarnybinio vertinimo komisijos išvados teisėtumo ar pagrįstumo; teismo nurodymų apimtis buvo aiškiai apibrėžta ir susijusi būtent su sprendimą priėmusio subjekto kompetencijos aspektu ir šis trūkumas buvo pašalintas, dėl to nebuvo prievolės iš naujo kartoti visą neeilinio tarnybinio vertinimo procedūrą.
Pareiškėjos minėtame Aprašo 64 punkte nurodyta, kad priėmus sprendimą įgyvendinti motyvuotame siūlyme ar siūlyme, ar vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą, (išskyrus motyvuotame siūlyme, siūlyme ar vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą suteikti iki 5 mokamų poilsio dienų arba atitinkamai sutrumpinti darbo laiką, bei siūlymą finansuoti kvalifikacijos tobulinimą ne didesne kaip valstybės tarnautojo vienos pareiginės algos dydžio suma per metus), šis siūlymas įgyvendinamas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šioje pastraipoje nurodyto sprendimo priėmimo dienos. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atlikus pareiškėjos neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą, jos tarnybinė veikla buvo įvertinta nepatenkinamai, o Komisija pateikė siūlymą – atleisti pareiškėją iš pareigų. Departamento direktorė, susipažinusi su pateiktu siūlymu, jam pritarė ir prašė atleisti pareiškėją iš pareigų. Įgyvendinant šį Departamento direktorės sprendimą buvo priimtas 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. 4K-935, kurį ir panaikino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1514-662/2024, kaip priimtą nekompetentingo subjekto. Panaikinus 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymą, Departamento direktorės sprendimas atleisti pareiškėją iš pareigų liko neįgyvendintas, todėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų procedūra grįžo į iki skundo padavimo buvusią padėtį (tai akcentavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendimo 30.4 punkte nurodydamas, jog nėra prievolės iš naujo kartoti visą neeilinio tarnybinio vertinimo procedūrą). Grąžinus padėtį į buvusią iki ginčo nagrinėjimo teisme, turėjo būti baigta pareiškėjos neeilinio vertinimo procedūra ir išspręstas jos atleidimo iš pareigų klausimas, todėl šis terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1514-662/2024 priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad Įsakymas buvo priimtas 2024 m. gegužės 2 d., Aprašo 64 punkte nustatytas 2 mėnesių terminas, apskaičiuotas nuo 2024 m. balandžio 30 d., nebuvo praleistas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės ir proceso teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.).
Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; kt.). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; kt.).
Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime vertindamas, jog garso įrašo nepadarymas Komisijai priimant sprendimą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo, nėra pagrindas panaikinti Įsakymą, nukrypo suformuotos teismų praktikos, kurioje išaiškinta, kad viso posėdžio garso įrašas yra privalomas (pareiškėja cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4553-968/2020, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-843-438/2019 ir 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-629/2019).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjos argumentus dėl nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat įvertinusi prašyme atnaujinti procesą nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nagrinėtas aplinkybes ir priimtų procesinių sprendimų motyvus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime nepaneigė aiškinimo, jog vertinimo komisijai priimant sprendimą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo (antrasis vertinimo komisijos posėdžio procedūrinis etapas (Aprašo 49.2 p.), inter alia (be kita ko) tariantis dėl priimamo sprendimo argumentų (motyvų) yra daromas (turi būti daromas) garso įrašas. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad nurodyto teisės aiškinimo kontekste vertinant pareiškėjos argumentus (skundo pagrindus), kuriais ji grindė savo reikalavimus, yra akivaizdu, jog pareiškėja siekia, kad Komisijos Įsakymas būtų pripažintas neteisėtu vien dėl procedūros pažeidimo fakto, neįrodinėjant jo nepagrįstumo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad ne pats įrašo, kuriame fiksuotas Komisijos pasitarimas dėl sprendimo motyvų, nebuvimo faktas daro Komisijos sprendimą nepagrįstu, o byloje esančių įrodymų visetas lemia, ar pripažintina, kad Komisijos surinktų ir tirtų įrodymų prieštaringumas suponuoja būtinybę garso įrašo pagrindu nustatyti, kas, vis tik, lėmė tokį, o ne kitokį Komisijos sprendimą. Todėl tik ginčijant Komisijos sprendimo pagrįstumą tarnybinės veiklos tyrimo aplinkybių apimtimi ir nustačius, kad tirtų bei vertintų aplinkybių prieštaringumas įvairiais aspektais neleidžia konstatuoti buvus objektyviam pagrindui Komisijai priimti būtent tokį sprendimą, būtų teisinis pagrindas pripažinti, jog dėl Komisijos pasitarimo dėl motyvų garso įrašo nebuvimo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Sprendimo 30.2–30.3 p).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas atliktiems veiksmams ar priimtiems sprendimams pripažinti neteisėtais. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime pripažindamas, kad garso įrašo nepadarymas yra procedūrinis pažeidimas, tačiau vertindamas, jog vien tik šis procedūros pažeidimo faktas nėra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą, nenukrypo nuo pareiškėjos nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu.
Pažymėtina, kad pareiškėjos nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-1047/2024). Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.
Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2252-415/2025.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos O. P. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2252-415/2025 netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2252-415/2025 pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Nutartis neskundžiama.