- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-19
- Bylos Nr.
- eTA-119-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00291-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Milda Vainienė, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovo atstovas), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2024 m. birželio 17 d. iki 2025 m. vasario 4 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Kauno kalėjime netinkamomis sąlygomis, nes nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą – ne mažiau 3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo įrengta ventiliacija arba jeigu ir buvo įrengta – veikė blogai, dėl nesandarių langų žiemos sezonu teko kęsti šaltį, vasarą – karštį, sienų danga nelygi, sienos supelijusios. Naudojantis dušu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi tarp dušo įrenginių yra tik minimalios pertvaros, durų ar užuolaidėlių nebuvo, dėl to teko prausti kitų nuteistųjų akivaizdoje. Taip pat nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas persirengimo patalpose, kuriose nebuvo pertvarų. Pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas Kauno kalėjime buvo diskriminuojamas dėl darbo užimtumo ir edukacinių programų jam taikymo. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kurią įvertino 9 000 Eur suma. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Pagal ginčui aktualų reglamentavimą vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Nors Kauno kalėjime yra gedimų registracijos sistema, kurioje fiksuojami gedimai, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją dėl nesandarių gyvenamųjų patalpų langų. Kauno kalėjime šiltuoju metų laikotarpiu pagal poreikį, t. y. pateikus prašymą, išduodami ventiliatoriai, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl ventiliatorių išdavimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui naudojantis dušo patalpomis buvo užtikrinamas pakankamas privatumas, o teisės aktai nenumato pareigos įrengti atskirą persirengimo patalpą. Gyvenamosiose patalpose nėra įrengtos rūkymo patalpos, kadangi teisės aktai nenumato laisvės atėmimo vietoms prievolės įrengti nuteistiesiems rūkymui skirtas patalpas gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose. Rūkymo vietos įrengtos kiemuose prie nuteistųjų gyvenamų pastatų. Rūkyti tam neskirtose vietose yra draudžiama ir už tai gali būti skiriamos drausminės nuobaudos. Pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nesikreipėte dėl perkėlimo į kitą gyvenamąją patalpą su nerūkančiais asmenimis. Suimtųjų užimtumas organizuojamas pagal Kauno kalėjimo turimus išteklius, informacija apie veiklas yra kameros informaciniame segtuve. Individualūs reabilitacijos planai suimtiesiems nesudaromi. Pareiškėjui bendrasis ugdymas, po jo pateikto prašymo, buvo užtikrintas. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas neįrodė Kauno kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų, atsiradusios neturtinės žalos fakto, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos dydžio, todėl nėra būtinų sąlygų kilti valstybės civilinei atsakomybei, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas.
II.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. birželio 20 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. K. skundą – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad kamerose nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, sprendė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, t. y. nurodytas pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.
Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose neįrengta arba netinkamai įrengta vėdinimo sistema, kamerose drėgna, yra pelėsio, langai nesandarūs, nurodė, jog pagal byloje pateiktus duomenis Kauno kalėjimo kameros, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, vėdinamos per varstomus langus, t. y. kamerose sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taip pat nustatyta, kad Kauno kalėjimo kamerose, kuriose pareiškėjas atliko bausmę ginčo laikotarpiu, įrengti sandarūs ir tvarkingi langai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi Kauno kalėjimo administracijai dėl neventiliuojamų kamerų, pelėsio, netinkamos būklės langų ar kad buvo atsisakyta tenkinti jo skundus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas Kauno kalėjimo kamerose buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus. Aplinkybę, kad kameros (jų sienos) yra techniškai tvarkingos įrodo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2025 m. vasario 11 d. patikrinimo aktas Nr. (2-12 4.80 Mr.) PA-210.
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu, pažymėjo, jog Tarnybos 2025 m. vasario 27 d. pažyma Nr. LV-15536 patvirtina, kad Kauno kalėjime visuose aukštuose (aukšto koridoriaus pradžioje ir koridoriaus pabaigoje) įrengtos dušo patalpos, kuriose dušų kabinos įrengtos tik vienoje patalpos pusėje. Asmuo, atvestas į dušą, pirminėje patalpoje gali nusirengti / apsirengti. Byloje esantis Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu grafikas patvirtina, kad vienu metu į dušą vedami vienoje kameroje esantys asmenys. Taip pat iš Tarnybos Kauno kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2025 m. vasario 26 d. pažymos Nr. SV-19-5391 „Apie kalinamojo A. K. laikymo sąlygas“ matyti, kad Kauno kalėjime laikomi asmenys išvedami į dušą pagal patvirtintą grafiką ne mažiau kaip du kartus per savaitę, o esant galimybei ir dažniau. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Kauno kalėjimo administracijai dėl privatumo duše jam neužtikrinimo. Teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjui naudojantis dušo patalpomis buvo užtikrinamas pakankamas privatumas. Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad nebuvo užtikrintas privatumas nusirengimo-apsirengimo patalpose, kur pertvarų visai nebuvo, tačiau teisės aktai pareiškėjo įvardinamų patalpų įrengimo nenumato, todėl šias pretenzijas teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstas.
Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis, kaip nerūkantis asmuo, buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, nurodė, jog pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tačiau teisės aktai neįpareigoja kalinimo įstaigos patalpose įrengti specialią rūkymui skirtą patalpą. Teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateikti pareiškėjo skundai ir atsakymai į juos, kurie patvirtina, jog pareiškėjas 2024 m. spalio 21 d. kreipėsi į Kauno kalėjimo pareigūnus, 2024 m. spalio 31 d. – į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių dėl perkėlimo į nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad į jo skundą Kauno kalėjimo administracija kol kas atsakymo nepateikė, taip pat nesiėmė jokių veiksmų dėl jo perkėlimo į kitą gyvenamąją kamerą; pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykęs į Kauno kalėjimą jis nei žodžiu, nei raštu nereiškė prašymo dėl jo kalinimo su nerūkančiais asmenimis; Lietuvos kalėjimų tarnybos Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2025 m. kovo 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, jog Ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje Nr. Kauno TI-12873 yra įrašas, kad pareiškėjas rūko.
Teismas vertino, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina nei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyto pažeidimo mąsto (kad jis nuolat buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru), nei atsiradusių pasekmių (dėl pasyvaus rūkymo pablogėjo jo sveikata). Kaip minėta, Ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje Nr. Kauno TI-12873 yra įrašas, kad pareiškėjas rūko, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas tik 2024 m. spalio 21 d. kreipėsi į Kauno kalėjimo pareigūnus dėl jo perkėlimo į nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas per jo buvimo kalėjime laikotarpį nesikreipė ir nebuvo konsultuotas Kauno kalėjimo psichologų dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas Kauno kalėjime nuo 2024 m. birželio 17 d., tačiau tik 2024 m. spalio 21 d. išreiškęs Kauno kalėjimo pareigūnams pageidavimą jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, nuo 2024 m. spalio 21 d. galėjo patirti tam tikrus nepatogumus dėl to, jog nebuvo imtasi priemonių dėl jo perkėlimo į kitą kamerą. Kauno kalėjimui tinkamai nevykdžius pareigos užtikrinti, jog pareiškėjas būtų laikomas sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, teismas šiuo aspektu pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą.
Šalies argumentai
Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad Kauno kalėjime nėra tinkamai organizuojamas užimtumas, nesudaroma galimybė dirbti, nurodė, kad byloje pateikti duomenys (tenkintas prašymas leisti mokytis, tarnybinis pranešimas dėl pareiškėjo dalyvavimo bendrojo ugdymo programoje) sudaro pagrindą vertinti, jog pareiškėjo teisė į užimtumą Kauno kalėjime buvo užtikrinama pakankamai, pareiškėjas nenurodė, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose ar pan., kad jis negalėjo pasinaudoti bibliotekos paslaugomis, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Kauno kalėjime buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad dėl konstatuoto pažeidimo (nuo 2024 m. spalio 21 d. dėl neperkėlimo į nerūkančiųjų kamerą) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista pareiškėjo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos pareiškėjui priteisimo teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Kauno kalėjimo administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino, taip pat į tai, kad kalinimo įstaigoje netinkamos kalinimo sąlygos (nuo 2024 m. spalio 21 d. dėl neperkėlimo į nerūkančiųjų kamerą) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nenustatęs, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui būtų kilę ypatingai neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, sukrėtimų, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą), įvertinęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.
III.
Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 20 d. sprendimą ir priteisti jam 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti jam piniginės kompensacijos už nustatytą pažeidimą, nes pažeidimas truko ilgai ir iki šiol nėra pašalintas. Pareiškėjas teigia, kad jo skundo nagrinėjimas teisme užsitęsė pakankamai ilgai, todėl jis mano esant tikslinga reikšti reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl prašo ne priimti sprendimą apeliacinės instancijos teisme, bet perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovo teigimu, teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia pinigų suma, tačiau nepateikia jokių pagrindžiančių įrodymų ar svarių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neužtikrintų teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno kalėjime, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad įkalinimo įstaigos administracija nuo 2024 m. spalio 21 d. nesiėmė veiksmų dėl pareiškėjo perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, todėl šiuo aspektu pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą kaip pakankamą satisfakciją, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu nepriteisti jam iš atsakovo piniginės kompensacijos, padavė apeliacinį skundą.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo parinktu neturtinės žalos kompensavimo būdu ir mano, kad jam padaryta žala turi būti atlyginta priteisiant piniginę kompensaciją.
Teisėjų kolegija, šiuo aspektu vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; ir kt.).
Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs, neilgai trukę kalinimo sąlygų pažeidimai ar vienkartinio pobūdžio pažeidimai nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymias neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-73-492/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-414-756/2021; kt.).
Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2151-556/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-81-602/2021; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-97-1062/2021; ir kt.)
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, pareiškėjo paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismo sprendimu pripažintas Kauno kalėjimo administracijos veiksmų neteisėtumas neužtikrinant, jog pareiškėjas nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais, šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, tinkamai įvertino šios bylos individualias aplinkybes: pareiškėjas, 2024 m. birželio 17 d. atvykęs į Kauno kalėjimą, nei žodžiu, nei raštu nereiškė prašymo dėl jo kalinimo su nerūkančiais asmenimis; Tarnybos Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2025 m. kovo 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, jog Ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje Nr. Kauno TI-12873 yra įrašas, kad pareiškėjas rūko; pareiškėjas, būdamas Kauno kalėjime nuo 2024 m. birželio 17 d., tik 2024 m. spalio 21 d. išreiškė Kauno kalėjimo pareigūnams pageidavimą jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą; pareiškėjas per jo buvimo kalėjime laikotarpį nesikreipė ir nebuvo konsultuotas Kauno kalėjimo psichologų dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis; pareiškėjas objektyviais duomenimis nepagrindė, kad dėl pasyvaus rūkymo pablogėjo jo sveikata.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas negalėjo sukelti jo sveikatai ilgalaikių ir gilių pasekmių, nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, sudarančiu pagrindą spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.
Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė teisės normas ir suformuotą teismų praktiką (ABTĮ 56 str. 7 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.