Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. C. S. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2817-442/2025 pagal pareiškėjo S. C. S. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atliki veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, patvirtinantį teisę dirbti, nurodydamas, kad Migracijos departamento 2025 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 25S162801 dėl pareiškėjo perdavimo Rumunijai (toliau – ir 2025 m. liepos 18 d. sprendimas) yra sprendimas prieglobsčio byloje, todėl prieglobsčio prašytojui nėra suteikiama teisė dirbti.

Ši atsakovo išvada yra nepagrįsta, kadangi 2025 m. liepos 18 d. sprendimas yra susijęs tik su atsakingos valstybės nustatymu, o ne su prieglobsčio suteikimu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2025 m. vasario 17 d., o 2025 m. liepos 18 d. sprendimas buvo apskųstas Regionų administraciniam teismui, jo vykdymas yra sustabdytas.

Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuris nurodo, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę dirbti, jei sprendimas dėl prieglobsčio nepriimtas per 6 mėnesius ne dėl jo kaltės. Šia Įstatymo nuostata įgyvendinama 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės užtikrina, jog prašytojai turėtų galimybę patekti į darbo rinką ne vėliau kaip per 9 mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datos, jei pirmojoje instancijoje kompetentinga institucija nepriėmė sprendimo ir prašytojas nekaltas dėl delsimo.

Sprendimas dėl atsakingos valstybės nėra galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo ir nekeičia pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) statuso. Pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės teritorijoje turi teisę dirbti iki kol bus priimtas ir įgyvendintas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjui taikomos garantijos pagal Direktyvą, kurios taikomos prieglobsčio prašytojams.

Atsakovas, priimdamas Sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti, nesilaikė teisėtumo principo. Skundžiamas sprendimas nepagrįstas teisės normomis, apsiribojama objektyvioms aplinkybėms prieštaraujančia nuoroda, kad pirmasis sprendimas pareiškėjo byloje priimtas per 6 mėn. Nevertinta, ar sprendimas nebuvo apskųstas, ar sprendimo apskundimas turėjo stabdomąjį poveikį, ar pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas.

Įstatymo140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, jog šio įstatymo 140⁸ straipsnio 4 dalyje nurodyti užsieniečiai, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, turi teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos.

Šiuo apribojimu diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai. Pareiškėjas, pateikęs prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įgis teisę dirbti tuo atveju, jei prieglobsčio prašymo nagrinėjimas užtruks ilgiau nei 6 mėn. ir jis galės dirbti nepaisant teisinio statuso, iki kol bus įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad jo teisė dirbti bus apribota vien dėl to, kad jis pasinaudojo galimybe paprašyti tarptautinės apaugos būdamas teisėtai Lietuvos Respublikoje, prieš tai nekirtęs Lietuvos valstybės sienos neteisėtai. Be to, pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, jis su dukra ir besilaukiančia sutuoktine yra apgyvendintas Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, todėl Sprendimu nepagrįstai apribota jo teisė dirbti ir gauti pajamas.

Išspręsti bylos negalima neįvertinus Įstatymo (2025 m. sausio 1 d. redakcija) 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir jame įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

II.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo poziciją, kad skundo pateikimas teismui sustabdo administracinio sprendimo galiojimą, kadangi skundo pateikimas teismui neturi automatinio sustabdomojo poveikio, nebent teismas priima nutartį dėl sprendimo vykdymo sustabdymo. Todėl Migracijos departamento sprendimas dėl perdavimo Rumunijai laikytinas galiojančiu ir veikiančiu, kol teismas nenusprendžia kitaip. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, statusas nesuteikia jam teisės dirbti, jei sprendimas buvo priimtas laiku ir teisėtai.

Teismas kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo siekį remtis Direktyvos tiesioginiu taikymu, kadangi Direktyva nesuteikia besąlyginės ir automatinės teisės dirbti visiems prieglobsčio prašytojams, ji tik įpareigoja valstybes nares sukurti mechanizmus, kurie užtikrintų šią galimybę pagal nacionalinius teisės aktus. Buvo pažymėta, kad Lietuvos Respublika šią pareigą įgyvendino nustatydama 6 mėnesių terminą Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte, kuris yra trumpesnis nei Direktyvoje numatytas maksimalus 9 mėnesių laikotarpis ir todėl laikytinas tinkamu Direktyvos įgyvendinimu.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, kadangi, teismo įsitikinimu, Įstatymas aiškiai nustatė, kad prieglobsčio prašytojas įgyja teisę dirbti, jei sprendimas dėl prieglobsčio nesusijęs su jo kaltėmis ir nepriimtas per 6 mėnesius. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas šios sąlygos neatitinka, todėl jo teisė dirbti nebuvo įgyta, o teisinis reguliavimas, taikomas kitai užsieniečių grupei, negali būti vertinamas kaip diskriminacinis jo atžvilgiu.

Konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė pareiškėjo skundą atmetė ir netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytą sprendimą prieglobsčio byloje kaip apimantį bet kokį procedūrinį sprendimą, ignoravo apskundimo faktą, todėl nepagrįstai apribojo ES teisės aktais įtvirtintą prieglobsčio prašytojo teisę dirbti, teisę kreiptis į teismą, diskriminavo prieglobsčio prašytojus, kuriems taikoma procedūra pagal Dublino reglamentą. Teismui apskųstas 2025 m. liepos 18 d. sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kitą valstybę narę dėl taikomos procedūros negali būti laikomas galutiniu sprendimu prieglobsčio byloje ir nesustabdo Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto termino.

Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas, be kita ko, įgyvendina Direktyvos 15 straipsnio 1 dalį, todėl šios dvi teisės normos privalo būti aiškinamos sistemiškai bei remiantis ESTT išaiškinimais dėl ES teisės aktų taikymo. Atsižvelgiant į ESTT jurisprudenciją, Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje ir atitinkamai Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta teisė dirbti nėra prarandama priėmus sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo pagal Dublino reglamentą. Galutinis prieglobsčio prašymo sprendimas tokioje situacijoje yra ne sprendimas perduoti prašytoją kitai valstybės narei, bet šio sprendimo įgyvendinimas.

Pareiškėjas, kuris teismui apskundė 2025 m. liepos 18 d. sprendimą dėl perdavimo, pagal Dublino reglamento nuostatas turi teisę likti atitinkamoje valstybėje narėje, kol bus gauti aptariamo sprendimo peržiūrėjimo rezultatai. Pareiškėjas turi teisę likti Lietuvoje, o jam, prieglobsčio prašytojui, suteikiama prieiga prie darbo rinkos. Teismas skundžiamame sprendime neteisingai aiškino Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto termino baigties momentą, nepagrįstai atsisakė atsižvelgti ES teisę, kuri yra įgyvendinama per konkrečią nacionalinės teisės normą.

Ginčijamu Sprendimu nepagrįstai apribojama sergančia dukra ir besilaukiančia sutuoktine besirūpinančio prieglobsčio prašytojo (t. y. pareiškėjo) teisė dirbti, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą privataus gyvenimo neliečiamumo principą. Sprendimas pažeidžia konstitucinius proporcingumo ir atsakingo valdymo principus.

IV.

V.

Reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus netenkinimas, motyvuojant tuo, kad ši pareiga atsakovui kyla įstatymo pagrindu, nėra pagrindas atmesti ar netenkinti pareiškėjo skundo (ar jo dalies). Atitinkamai, tai nesukelia teismui pareigos perskirstyti bylinėjimosi išlaidų naštą, kadangi pats teismo sprendimas, kuriuo yra panaikinamas atsakovo sprendimas, yra sprendimas, priimtas tik pareiškėjo naudai.

Sprendimas sumažinti priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą grindžiamas tuo, kad „byla nelaikytina sudėtinga“ ir „nėra specialių žinių poreikio“, tačiau šie kriterijai nebuvo tinkamai įvertinti. Bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymui reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad pareiškėjas yra Kongo Demokratinės Respublikos pilietis, nekalbantis lietuvių kalba. Advokato pagalba, skundo ir apeliacinio skundo parengimas minėtoje byloje apėmė laiko sąnaudas bendraujant su pareiškėju, teikiant vertimą žodžiu. Šios aplinkybės teismo nebuvo vertintos, teismas nepagrįstai priėmė sprendimą dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, apsiribodamas išimtinai bylos sudėtingumo vertinimu.

Byloje buvo remtasi ES teisės aktais ir ESTT praktika, panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažinus, kad buvo netinkamai interpretuotos minėtos teisės normos, todėl pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu mažinti bylinėjimosi išlaidas dėl to, kad „byla nelaikytina sudėtinga“ ir „nėra specialių žinių poreikio“. Be to, Lietuvos administracinių teismų praktikoje tai yra pirmas tokio pobūdžio sprendimas, iškilusi teisinė problematika, priimtas sprendimas neturi tiesioginio atitikmens, todėl teismas netinkamai vertino nagrinėjamų klausimų naujumą.

Pagal nuosekliai formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose priteisiama bent 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už vieną instanciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1578-968/2024), mažiau kompleksiškoje byloje už atstovavimą abiejose instancijose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priteisė 1 820 Eur bylinėjimosi išlaidų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1543-442/2024). Skundžiamu sprendimu pareiškėjui už bylinėjimosi išlaidas patirtas abiejų instancijų teismuose, neatsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas po apeliacinio skundo byloje buvo panaikintas, priteista vos 300 Eur suma. Teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra mažesnė negu analogiškoje situacijoje būtų išmokama valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikėjui. Toks sprendimas prieštarauja teismo formuojamai praktikai, paneigia pareiškėjo teisę į teismą.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad pareiškėjas yra užsienio pilietis, advokatas teisinę pagalbą teikė užsienio kalba, vertėjavo žodžiu, į bylą buvo įtrauktas trečiasis suinteresuotas asmuo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Pareiškėjas S. C. S. M. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 29 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2817-442/2025 pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus. Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.). Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.). Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, procesas gali būti atnaujintas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo procesiniame sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo procesinio sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-18-968/2025).

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad jis siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2817-442//2025 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas, tik iš dalies priteisdamas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, apsiribojo bylos sudėtingumo ir specialių žinių reikalingumo kriterijų vertinimu, tačiau neatsižvelgė į kitas aplinkybes (pareiškėjas yra užsienietis, advokatas teisinę pagalbą teikė užsienio kalba, vertėjavo žodžiu, į bylą buvo įtrauktas trečiasis suinteresuotas asmuo).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytais motyvais dėl iš dalies jam priteistų bylinėjimosi išlaidų, juos kritikuoja. Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje įvertino bylos sudėtingumą (byla nelaikytina sudėtinga), apimtį, specialių žinių reikalingumą (nėra specialių žinių poreikio). Taigi, apeliacinės instancijos teismo Nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), o iš Nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų nutarties rezoliucinėje dalyje (t. y. priteisti pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu nėra pagrįstas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2025 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XV-292 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. birželio 21 d.), procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad, prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-520/2023). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022).

Paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti vadovaujamasi ir taikant bei aiškinant nuo 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pareiškėjas, siekdamas proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, kad, nepriteisus visų jo prašomų bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijos įtvirtintų dydžių, buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą, t. y. pažeidžiama asmens teisė turėti advokatą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartimi pareiškėjui buvo priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas (netaikydamas), galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (nutartį), todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; kt.).

Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1578-968/2024 užsieniečiui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar bendrovė, kviečianti užsienietį ir tarpininkaujanti jam keičiant leidimą laikinai gyventi, atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 5 d. sprendimu užsieniečio apeliacinį skundą patenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir užsieniečio skundą tenkino, t. y. panaikino skundžiamą atsakovo Migracijos departamento sprendimą dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi ir įpareigojo Migracijos departamentą užsieniečio 2023 m. rugpjūčio 18 d. prašymą nagrinėti iš naujo, priteisė užsieniečiui iš atsakovo Migracijos departamento 1 033,75 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas sumažino užsienietės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, įvertinęs byloje kilusio ginčo priežastis, jo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, pobūdį, trukmę ir jos procesinę baigtį.

Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1543-442/2024 užsienietei leidimas laikinai gyventi panaikintas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą, t. y. dėl to, kad jai nebuvo mokėtas darbo užmokestis, pagal jai išduoto leidimo laikinai gyventi tuometinę galiojusią Įstatymo redakciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu užsienietės apeliacinį skundą patenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo užsienietės skundą patenkino, t. y. panaikino skundžiamą Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir priteisė užsienietei iš atsakovo Migracijos departamento 1 820 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas sumažino užsienietės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, įvertinęs tai, kad byla nebuvo sudėtinga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2817-442/2025 ir pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytuose kituose procesiniuose sprendimuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1578-968/2024; 2024 m. gegužės 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1543-442/2024) nustatytas faktines aplinkybes, prieina prie išvados, jog šios bylos nėra tapačios (skiriasi individualios pareiškėjų aplinkybės, bylose teismui pateikti įrodymai, jų reikšmė ir vertinimas) ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas. Todėl pagal pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Taigi, nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2817-442//2025 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintas, pareiškėjui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. C. S. M. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2817-442/2025 netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2817-442/2025 pagal pareiškėjo S. C. S. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atliki veiksmus. Nutartis neskundžiama.