- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-02
- Bylos Nr.
- e2S-1346-775/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-77-3-00045-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė (pran.)
- Atsakovas
- ATS1
- Ieškovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos aplinkai atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ieškovas) prašė priteisti iš atsakovo ATS1 (toliau – atsakovas) 2 476,35 Eur žalos aplinkai atlyginimą, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui iš atsakovo 2 476,35 Eur žalos aplinkai atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 476,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. sausio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Išdėstė atsakovui teismo sprendimu priteistą 2 476,35 Eur žalos atlyginimą 24 mėnesiams. Priteisė valstybei iš atsakovo 629,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovas 2026 m. vasario 25 d. pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies, kuria iš jo valstybei buvo priteista 629,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Gavus ir priėmus ieškovo atsiliepimą, civilinė byla buvo išsiųsta nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1085-413/2026, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovo valstybei buvo priteista 629,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kita sprendimo dalis palikta nepakeista.
Šalies argumentai
Atsakovas 2026 m. kovo 26 d. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimo, kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui pateikti. Atsakovas nurodė, kad pakeitus nuostatą dėl apeliacinio skundo apimties, jis įstatymu nustatyto 30 dienų termino eigoje kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri sprendimą teikti šią pagalbą priėmė 2026 m. vasario 26 d., t. y. likus tik maždaug pusei laiko iki įstatyme nustatyto termino apeliaciniam skundui paduoti pabaigos. Kadangi likęs iki termino pabaigos laikas dėl advokatės užimtumo kitose, pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus paskirtose bylose, nebuvo pakankamas įstatymo reikalavimus atitinkančiam bei išsamiam apeliaciniam skundui parengti, dėl šios priežasties terminas jam pateikti buvo praleistas. Tačiau atsakovas viso bylos proceso eigoje buvo aktyvus, savo teisėmis nepiktnaudžiavo ir stengėsi jas apginti naudodamasis įstatymo nustatytais būdais, t. y. dalyvavo posėdžiuose, kreipėsi dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo, teikė savo turtinę padėtį patvirtinančius dokumentus, bendradarbiavo su šią pagalbos teikimą organizuojančiais darbuotojais ir jai teisinę pagalbą teikiančia advokate. Dėl visų nurodytų aplinkybių atsakovas prašo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, jo terminą skaičiuojant nuo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2026 m. vasario 26 d. Dėl piniginių lėšų stokos kreiptis į privačius advokatus dėl operatyvesnio teisinių paslaugų suteikimo (skundo parengimo) atsakovas neturėjo galimybės, kadangi gauna nedideles pajamas, augina du vaikus (vienas kurių yra nepilnametis), be to, stengdamasis išlaikyti šeimą, yra išvykęs į ilgalaikę komandiruotę užsienio valstybėje, kurioje dirbant galimybės bendrauti su Lietuvoje paslaugas teikiančiais advokatais dėl ilgos jo darbo dienos yra ribotos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartimi atsakovo prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti buvo atmestas. Ta pačia nutartimi teismas atsisakė priimti atsakovo apeliacinį skundą ir nutarė jį grąžinti jį pateikusiam asmeniui.
Atsakovo prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti teismas atmetė kaip nepagrįstą motyvuodamas tuo, kad atsakovui, kaip ir kitiems proceso dalyviams, buvo suteikta teisė per 30 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos pateikti apeliacinį skundą ir jis šia teise pasinaudojo. Teisme 2026 m. vasario 25 d. buvo gautas atsakovo apeliacinis skundas dėl sprendimo dalies, kuria iš atsakovo priteista valstybei 629,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Gavus ieškovo atsiliepimą ir jį priėmus, civilinė byla išsiųsta į apeliacinę instanciją.
Nei atsakovo nurodytos, nei kitos aplinkybės nesuteikia teismui pagrindo kitaip skaičiuoti 30 dienų termino apeliaciniam skundui paduoti, kaip tai nustatyta įstatyme (CPK 307 straipsnio 1 dalis). CPK 307 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas terminą apeliaciniam skundui paduoti skaičiuoti nuo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2026 m. vasario 26 d., atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas pats nurodė, kad buvo aktyvus proceso dalyvis, apie priimtą 2026 m. vasario 13 d. sprendimą jis žinojo. Tai įrodo ta aplinkybė, kad jis laiku pasinaudojo teise į apeliaciją, o būtent, 2026 m. vasario 20 d. pateikė apeliacinį skundą, kurį paruošė ir teikė teismui advokatė AAT1 , kuri atstovavo atsakovo interesus pagal 2026 m. vasario 17 d. sudarytą Teisinių paslaugų sutartį dėl sprendimo dalies, kuria iš atsakovo priteista valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Todėl teismas atmetė atsakovo nurodytą aplinkybę, kad dėl piniginių lėšų stokos kreiptis į privačius advokatus dėl operatyvesnio teisinių paslaugų suteikimo (skundo parengimo) jis neturėjo galimybės.
Žemesnės instancijos teismas
Aplinkybę, kad atsakovas praleido terminą apeliaciniam skundui pateikti, nes jam valstybės garantuojama teisinė pagalba pradėta teikti tik 2026 m. vasario 26 d., o advokatė dėl didelio užimtumo kitose bylose paskirtose pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus negalėjo surašyti išsamaus apeliacinio skundo, teismas laikė neatitinkančia tikrovės. Tokią išvadą padarė atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimo apskundimo terminas suėjo 2026 m. kovo 15 d., o atsakovui valstybės garantuojama teisinė pagalba pradėta teikti 2026 m. vasario 26 d., vadinasi buvo net 18 dienų apeliaciniam skundui parengti.
Atsakovo atstovė advokatė AAT2 , kuri atsakovą atstovavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. puikiai žinodama bylos medžiagą (nebuvo į bylą įstojusi kaip nauja atstovė) ir būdama profesionali teisininkė, atidi ir rūpestinga, turėjo organizuoti savo laiką taip, kad galėtų įgyvendinti atstovaujamojo interesais suteiktas teises nepažeisdama įstatymo reikalavimų, kitų šalių interesų ir bendrųjų teisės principų. Todėl atstovė, nuo 2026 m. vasario 26 d. žinodama apie pareigą atstovauti atsakovui, kaip ir kitiems asmenims pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus kitose paskirtose bylose, turėjo realią galimybę laiku parengti apeliacinį skundą ir užtikrinti atsakovo interesų gynimą.
Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti, nepripažintinos svarbiomis. Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliacinio skundo padavimo terminas praleistas 10 dienų, t. y. ženkliai, taip pat į tai, kad atsakovas jau yra pasinaudojęs apeliacijos teise – jo pirmasis apeliacinis skundas dėl to paties teismo sprendimo jau yra priimtas Kauno apygardos teisme. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas atnaujinti praleistą terminą naujai teikiamam apeliaciniam skundui paduoti atmestinas kaip nepagrįstas.
Neatnaujinęs termino apeliaciniam skundui pateikti, teismas atsisakė priimti atsakovo apeliacinį skundą kaip paduotą praleidus įstatyme numatytą terminą (CPK 307 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas ATS1 (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinus atskirąjį skundą, priimti apeliacinį skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, jog priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti, buvo susijusios ne su paties apelianto asmeniu ar jo kaltais veiksmais (pvz. neatidumu, nerūpestingumu ir pan.), o buvo sąlygotos objektyvių, nuo jo valios ir veiksmų nepriklausančių aplinkybių.
Teismas neatsižvelgė ir nevertino individualių šios bylos požymių, kad situacija šioje byloje nėra įprasta, o atvirkščiai – specifinė. Tai yra apeliantas prieš kreipdamasis į valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą dėl teisinės pagalbos parengiant apeliacinį skundą jam suteikimo, jau buvo pasinaudojęs savo teise į apeliaciją, t. y. apeliacinės instancijos teismui buvo pateikęs skundą dėl netinkamai išspręsto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Be to, apeliantas skundo rengimo (duomenys neskelbtini).
Po to, kai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priėmė sprendimą dėl teisinės pagalbos parengiant apeliacinį skundą apeliantui teikimo, advokatei, gavusiai šį tarnybos pavedimą, ne tik atsirado pareiga parengti procesinį dokumentą, bet ir iškilo būtinumas nuodugniai išsiaiškinti apelianto nesutikimo su jį netenkinančiu teismo sprendimu argumentus, o taip pat suprasti, ar jo pozicija dėl dar vieno apeliacinio skundo (t. y. ženkliai platesnės apimties nei pirmasis) teikimo yra galutinė ir ar skundo rengimo (duomenys neskelbtini). y. ar advokatei sugaišus tam tikrą laiką jo rengimui, jo nebus atsisakyta). Šis būtinumas susiformavo ne tik dėl to, jog apeliantas, pateikęs vieną apeliacinį skundą, pageidavo teikti dar vieną, bet ir dėl to, jog po to, kai jis padavė teismui pirmąjį skundą, jis informavo advokatę, kad atsižvelgiant į tai, jog iš jo priteistos žalos sumokėjimas buvo išdėstytas dviem metams, yra apsisprendęs teismo sprendimo kitoje dalyje neskųsti. Susiklosčius tokiai prieštaringai situacijai, advokatė, siekdama tinkamai teikti teisinę pagalbą, privalėjo išsiaiškinti tikruosius apelianto ketinimus dėl apeliacinio proceso ir jo apimties. Advokatė, turėdama duomenų, kad apeliantas skųsti apeliacine tvarka sprendimo kitoje dalyje nepageidauja, ir tuo pačiu gavusi tarnybos pavedimą dėl apeliacinio skundo parengimo, turėjo pareigą ne tik jį vykdyti, bet ir privalėjo tai atlikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytomis sąlygomis. Apelianto vertinimu, ši aplinkybė yra reikšminga tuo, jog minėtiems veiksmams, t. y. apelianto pozicijai išsiaiškinti, šiam esant užsienyje buvo sugaištas papildomas laikas, kuris įprastais atvejais nėra sugaištamas.
Apeliantas dirba (duomenys neskelbtini) (darbas komandinis), vairuoja sunkiasvorę, itin brangiai kainuojančią techniką, be to, darbas susijęs su rizika, dėl tokio savo darbo pobūdžio jis neturėjo galimybės savo asmeninius reikalus spręsti darbo laiku, dėl ko neturėjo galimybių dalyvauti teismo posėdžiuose, apie šią aplinkybę teismą jis buvo informavęs 2025 m. gruodžio 30 d. posėdyje. Bendravimo su apeliantu galimybės dėl jo buvimo darbinėje komandiruotėje buvo akivaizdžiai apsunkintos ir būtent šios priežastys lėmė jo nedalyvavimą dalyje teismo posėdžių (t. y. tų, kurie vyko po to, kai jis išvažiavo į minėtą komandiruotę). Teismas, žinodamas šias aplinkybes bei spręsdamas termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimą, privalėjo į jas atsižvelgti ir tinkamai įvertinti. Akivaizdu, jog to nepadarius, teismo priimta nutartis yra aiškiai nepagrįsta, juolab, kad iš jos turinio matyti, jog teismas šių aplinkybių net netyrė, nenagrinėjo ir dėl jų įtakos praleidžiant terminą skundui paduoti net nepasisakė.
Apeliantas nesutiko su teismo motyvu, kad 10 dienų terminas yra ženklus termino teismo sprendimui apskųsti praleidimui. Pagal kasacinio teismo praktiką vertinant, ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo laikotarpis yra ilgas, būtina jį vertinti kitų terminų kontekste (o būtent, būtina jį vertinti kartu su CPK 307 straipsnio 3 dalyje nurodytu 3 mėnesių terminu, t. y. terminu, kuriam pasibaigus, išnyksta teisė paduoti prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą), o taip pat būtina atsižvelgiant į civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo principus ir proceso tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-393/2007). Taigi vertinant 10 dienų praleidimo terminą matyti, kad šios trukmės terminas, lyginant jį su CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytu 3 mėnesių trukmės terminu, sudaro vos 10 procentų jo dydžio, kas leidžia teigti, jog jis negali būti laikomas žymiu. Todėl teismo vertinimas apie ženklų termino praleidimą, neatitinka galiojančios teismų praktikos, o taip pat civilinėje teisėje taikomų teisingumo ir protingumo kriterijų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsisakydamas tenkinti prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti, teismas laikė, jog aplinkybė apie advokatės užimtumą kitose pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus paskirtose bylose, neatitinka tikrovės. Teismas akcentavo, kad buvo net 18 dienų, per kurias buvo galima pateikti apeliacinį skundą, tačiau su tokia teismo nuostata nesutiktina. Nors terminas apeliaciniam skundui pateikti ir buvo praleistas, vis tik galiojantis teisinis reguliavimas yra nustatęs ne 18, bet 30 dienų terminą tokio pobūdžio skundui paduoti. Tai reiškia, kad esant aplinkybėms, kuomet terminas dėl kokių nors priežasčių yra praleidžiamas, būtina įvertinti ar nėra viršytas 30 dienų skaičius, kai skundą teikiantis asmuo nurodo, jog apie savo teisę į apeliaciją sužinojo vėliau. Be to, 30 dienų terminas nuo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo priėmimo nėra praleistas.
Be to, terminas apeliaciniam skundui paduoti nuo įstatyme įtvirtinto 30 dienų termino sumažėjo iki 18 dienų ne nuo apeliantą atstovavusios advokatės valios ar nuo jos priklausančių priežasčių, o nuo kitų asmenų veiklos – likusią laiko dalį (12 dienų) užtruko paties apelianto bei Tarnybos veiksmai, sprendžiant teisinės pagalbos teikimo pagrįstumo klausimą bei priimant su tuo susijusius sprendimus. Todėl nėra aišku, kodėl advokatė turėtų būti laikoma atsakinga už termino skundui pateikti praleidimą, kai beveik pusę įstatyme nustatyto termino buvo sunaudota tvarkant teisinės pagalbos suteikimo formalumus. Akivaizdu, jog sumažėjus dienų skaičiui, likusi trukmė atsižvelgiant į advokatės užimtumą, nebuvo pakankama išsamiam, kvalifikuotam, įstatymo reikalavimus atitinkančiam procesiniam dokumentui pateikti. Apeliacinis skundas, kuris buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, buvo parengtas itin išsamiai, nurodant visus apelianto materialinės bei procesinės teisės pažeidimus, be to, vengiant perteklinio ieškinyje nurodytų bei teismo sprendime nustatytų aplinkybių citavimo, nepateisinamai išplečiančio dokumento apimtį ir apsunkinančio jo nagrinėjimą. Todėl įvertinus apeliacinio skundo turinį bei jo apimtį, yra aišku, kad jam parengti buvo būtinas pakankamas laikas, per kurį ne tik turėjo būti išklausyta apelianto nuomonė, bet ir įvertintas jo nesutikimų pagrįstumas galiojančio teisinio reguliavimo aspektu.
Atsisakydamas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui pateikti skundžiamą nutartį priėmęs teismas nenurodė, koks teisinis gėris yra ginamas tokiu jo apsisprendimu. Apylinkės teismo sprendimas, kuriuo iš apelianto buvo priteistas turtinės žalos ieškovo naudai atlyginimas, atskirojo skundo pateikimo metu nėra įsiteisėjęs. Todėl sprendimui neįsiteisėjus, negali būti laikoma, jog apeliaciniu skundu, kuris buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, buvo pažeistas šio teismo sprendimo stabilumas. Akivaizdu, jog nurodyta aplinkybė tinkamo apelianto procesinių teisių užtikrinimo aspektu yra itin reikšminga ir atsisakydamas priimti apeliacinį skundą, apylinkės teismas privalėjo į ją atsižvelgti. Kadangi jokių argumentų šiuo aspektu skundžiamojoje nutartyje nėra nurodyta, yra aišku, kad ji yra nepagrįsta ir naikintina.
Teismui priėmus skundžiamąją nutartį, apeliantui atsirado neigiamos pasekmės, t. y. jis prarado galimybę savo pažeistas teises ir teisėtus interesus ginti aukštesnės instancijos teisme. Tai reiškia, kad teismas atsisakydamas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir grąžindamas jį apeliantui, užkirto kelią tolimesnei bylos eigai, kas savo ruožtu reiškia, kad toks teismo sprendimas negalės būti apskųstas kasacine tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismų praktika formuojama ta linkme, kad klausimas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo yra nagrinėjamas siejant jį su civilinio proceso teisėje galiojančiu teisės būti išklausytam principu ir su asmens teise apskųsti žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią teismas, atsisakydamas priimti apeliacinį skundą, visais atvejais privalo apsvarstyti (įvertinti), ar termino pateikti apeliacinį skundą pažeidimas gali būti pagrindas suvaržyti (atimti) asmeniui įstatyme įtvirtintą teisę į teisingumo įgyvendinimą. Tai reiškia, kad iš esmės sąžiningai procesiškai besielgiantis proceso dalyvis, praleidęs terminą apeliaciniam skundui paduoti, tačiau nurodęs termino praleidimo priežastis ir pateikęs įrodymus, neturėtų prarasti vienos pagrindinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka. Kitu atveju tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas šia galiojančia teismų praktika nesivadovavo, nutartis kaip neatitinkanti jai keliamų reikalavimų, laikytina neteisėta.
Atsiliepimas
Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą jį prašė atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Ieškovė nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kadangi nutartyje pakankamai plačiai ir argumentuotai pasisakyta dėl atsisakymo priimti apeliacinį skundą praleidus įstatymo nustatytą terminą, įvertinus apelianto nurodytas praleidimo priežastis bei visas nustatytas aplinkybes.
Apeliantas viso proceso metu naudojosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos jam teikiamomis paslaugomis, tačiau skundas buvo pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Teisme 2026 m. vasario 25 d. buvo gautas apeliacinis skundas dėl sprendimo dalies, kuria iš apelianto priteista valstybei 629,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tai, kad apeliantas tuo metu dar nebuvo apsisprendęs dėl apeliacinio skundo teikimo, negali būti priežastimi terminą apeliaciniam skundui paduoti skaičiuoti nuo tarnybos sprendimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2026 m. vasario 26 d., kaip prašo apeliantas. Juolab, kad apelianto atstovė šioje byloje atstovavo ir visa proceso eiga jai buvo žinoma.
Argumentas, kad apeliantas skundo rengimo (duomenys neskelbtini) apeliantas byloje turėjo atstovaujantį kvalifikuotą teisininką. Tai, kad apeliantas per tą patį laiką susirado kitą atstovą skundui dėl bylinėjimosi išlaidų savalaikiai parengti, patvirtina ne jo besąlyginį užimtumą dėl jo atliekamų pareigų pobūdžio, o tik neapsisprendimą dėl apeliacinio skundo teikimo, t. y. netinkamą naudojimąsi procesinėmis teisėmis, nes apeliantas galėjo pateikti apeliacinį skundą ne tik dėl bylinėjimosi išlaidų, bet ir dėl viso sprendimo, kurį jam galėjo parengti ir kita atstovė, parengusi apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų.
Nepagrįstas apelianto argumentas dėl naikinamojo termino, kadangi prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti buvo išnagrinėtas, o pagal CPK 307 straipsnio 3 dalį, prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo terminą jau negali būti paduotas, jeigu praėjo trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos. Būtent dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą pateikimo šis terminas yra naikinamasis ir neatnaujintinas.
Apelianto argumentas, kad kol teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs negali būti laikoma, jog apeliaciniu skundu, kuris buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, buvo pažeistas šio teismo sprendimo stabilumas, tėra tik interpretacija. Atskirajame skunde šiuo klausimu remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2007, kurioje buvo nagrinėjamas apeliacinis skundas dėl nutarties, kai terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas tik vieną dieną, t. y. minimaliai, o atsakovui teisinė advokato pagalba buvo suteikta tik likus kelioms dienoms iki termino apeliaciniam skundui paduoti pabaigos.
Ieškovė visiškai sutinka su teismo išvada, kad apelianto atstovė advokatė AAT2 , kuri atsakovą atstovavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, puikiai žinodama bylos medžiagą ir būdama profesionali teisininkė, atidi ir rūpestinga, turėjo organizuoti savo laiką taip, kad įgyvendintų atstovaujamojo interesais suteikiamas teises nepažeisdama įstatymo reikalavimų, kitos šalies interesų, bendrųjų teisės principų. Todėl atstovė nuo 2026 m. vasario 26 d. žinodama apie tai, kad ji turi atstovauti atsakovą, kaip ir kitus asmenis pagal tarnybos sprendimus kitose paskirtose bylose, turėjo savalaikiai parengti apeliacinį skundą ir savo atstovaujamajam.
Šalies argumentai
Ieškovė pritaria teismo vertinimui, kad apelianto nurodytos priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas apeliaciniam skundui pateikti, nepripažintinos svarbiomis, praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti, kai apeliantas yra atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, yra ženklus (praleista 10 dienų), apeliantas per nustatytą apskundimo terminą jau yra pasinaudojęs apeliacijos teise dėl dalies sprendimo, todėl naikinti skundžiamą nutartį apelianto nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir priimti apeliacinį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantas 2026 m. balandžio 13 d. pateikė el. laišką, kuriame nurodė aplinkybes dėl drenažų komunikacijos, taip pat Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos raštą dėl 2023 m. rugsėjo 28 d. paaiškinimo–reikalavimo ir 2023 m. spalio 3 d. prašymo ir 2026 m. gegužės 4 d. el. laišką dėl kūdros valymo. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti rašytiniai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu, todėl juos atsisakytina priimti.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakyta priimti pavėluotai pateiktą apeliacinį skundą. Apelianto vertinimu, terminas buvo praleistas dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, susijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, jo buvimu komandiruotėje užsienyje, apsunkinta komunikacija su atstove bei būtinybe papildomai derinti galutinę apskundimo apimtį. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 10 dienų termino praleidimas laikytinas reikšmingu, bei teigia, kad atsisakymas priimti apeliacinį skundą neproporcingai suvaržė jo teisę į apeliaciją. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.
Dalyvaujantys byloje asmenys procesinius veiksmus civiliniame procese atlieka per įstatyme arba teismo nustatytus terminus (CPK 73 straipsnio 1 dalis). Procesinių terminų paskirtis yra užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bylų išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013), o jų praleidimas lemia teisės atlikti procesinius veiksmus praradimą – pasibaigus procesiniam terminui, procesinė teisė atlikti tam tikrus veiksmus išnyksta ir procesiniai dokumentai, pateikti pasibaigus nustatytam terminui, grąžinami juos padavusiam asmeniui (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, nurodyta taisyklė dėl procesinio termino praleidimo teisinių padarinių nėra absoliuti. CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
Apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 307 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 307 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos teisė yra teisės į teisminę gynybą turinio sudėtinė dalis (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų.
Bylos duomenys patvirtina, jog apeliantas apie 2026 m. vasario 13 d. priimtą teismo sprendimą žinojo, aktyviai dalyvavo procese bei įstatymo nustatytu terminu jau buvo pasinaudojęs apeliacijos teise. Apeliantas 2026 m. vasario 25 d. pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies, kuria iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei, šis skundas buvo priimtas ir jau yra išnagrinėtas apeliacine tvarka. Šio atskirojo skundo nagrinėjimo metu Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 5 d. civilinėje byloje Nr. e2A-1085-413/2026 jau yra priėmęs procesinį sprendimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimo dalies, kurią ir skundė apeliantas. Vadovaujantis CPK 331 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Darytina išvada, kad šio atskirojo skundo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.
Aptarti duomenys patvirtina, kad apeliantas ne tik žinojo apie sprendimą ir jo apskundimo terminus, bet ir buvo realizavęs savo teisę į apeliaciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacijos teise pasinaudojo savo nuožiūra pasirinkta apimtimi, todėl vėlesnis jo siekis po įstatyme nustatyto termino pateikti naują, platesnės apimties apeliacinį skundą negali būti vertinamas kaip savarankiškas pagrindas terminui atnaujinti. Esant tokioms aplinkybėms, atmestini atskirojo skundo argumentai, kad apelianto teisė į apeliaciją buvo paneigta ar kad jam nebuvo sudarytos realios galimybės pasinaudoti apeliaciniu procesu.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad termino praleidimą šiuo atveju lėmė objektyvios ir nuo apelianto valios nepriklausančios aplinkybės. Aplinkybė, kad apeliantas tam tikru laikotarpiu buvo išvykęs į komandiruotę užsienyje, savaime nepaneigia jo galimybės tinkamai įgyvendinti procesines teises ar operatyviai apsispręsti dėl apskundimo apimties. Be to, apelianto argumentus dėl tariamų kliūčių paneigia jo paties veiksmai, kadangi 2026 m. vasario 25 d. jis jau buvo pateikęs apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies, t. y. aktyviai įgyvendino savo apeliacijos teisę.
CPK 307 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad apeliacinis skundas paduodamas per trisdešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Įstatymas nenumato galimybės šio termino pradžią sieti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo momentu, asmens apsisprendimu dėl apskundimo apimties ar kitomis subjektyviomis aplinkybėmis. Todėl vien tai, kad apeliantas vėliau pakeitė savo poziciją ir nusprendė skųsti didesnę sprendimo dalį, nesudaro teisinio pagrindo terminą skaičiuoti kitaip, nei aiškiai nustatyta įstatyme.
Apelianto argumentai, susiję su jį atstovavusios advokatės užimtumu bei būtinybe papildomai aiškintis apelianto valią dėl galutinės apeliacinio skundo apimties, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju egzistavo objektyvios kliūtys laiku ir tinkamai įgyvendinti teisę į apeliaciją. Advokatės darbo organizavimo klausimai, užimtumas kitose bylose ar papildomas laikas, skirtas komunikacijai su klientu, nelaikytini tokiomis objektyviomis kliūtimis, kurios paneigtų galimybę laikytis įstatyme nustatytų procesinių terminų. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atstovas privalo organizuoti savo darbą taip, kad atstovaujamojo teisės būtų įgyvendinamos laikantis įstatymo reikalavimų ir proceso koncentracijos bei operatyvumo principų.
Atmestini, kaip nepagrįsti ir argumentai, kad 10 dienų termino praleidimas nelaikytinas reikšmingu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet ir pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (CPK 3 straipsnio 7dalis). Jeigu terminas praleistas daug, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius terminus, tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018).
Vadovaujantis nurodytu kasacinio teismo aiškinimu, vertinant termino atnaujinimo klausimą, reikšminga ne vien termino praleidimo trukmė, bet visų pirma termino praleidimą lėmusios priežastys ir šalies procesinis elgesys. Todėl vien ta aplinkybė, kad terminas buvo praleistas palyginti neilgam laikotarpiui, savaime nesudaro pagrindo jį atnaujinti, jeigu termino praleidimą lėmė ne objektyvios kliūtys ar atsitiktinio pobūdžio aplinkybės, bet netinkamas procesinių teisių įgyvendinimas ar nepakankamas rūpestingumas. Dėl to, nagrinėjamu atveju lemiamą reikšmę turi ne apelianto akcentuojama aplinkybė, kad terminas praleistas 10 dienų, o tai, kad jo nurodomos priežastys nepatvirtina objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių kliūčių laiku įgyvendinti teisę į apeliaciją. Todėl vien termino praleidimo trukmė nagrinėjamu atveju negali pateisinti jo atnaujinimo. Procesinės teisės negali būti įgyvendinamos neapibrėžtai, priklausomai vien nuo vėliau pasikeitusio šalies apsisprendimo ar subjektyvaus vertinimo, jog ateityje pageidaujama platesnės apimties apskundimo. Priešingas aiškinimas paneigtų proceso koncentracijos, stabilumo ir teisinio aiškumo principus bei sudarytų prielaidas nepagrįstai vilkinti procesą.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Šis Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.