Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Edvardas Paliokas, sekretoriaujant Jolantai Žeimienei, dalyvaujant ieškovui IES1 , jo atstovui advokatui Andriui Būdvyčiui, atsakovo atstovui advokatui Arūnui Justeikui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovo reikalavimų ir atsakovo atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Atsakovas ATS1 pateikė atsiliepimą į ieškinį, tripliką, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė šiuos esminius atsikirtimų į ieškinį argumentus:

Teismas konstatuoja:

II. Teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylai reikšmingų esminių faktinių aplinkybių

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas ieškovui išdavė Vekselį, kuriame nurodyta jo išrašymo data – 2014 m. gruodžio 15 d. Šiuo Vekseliu jo davėjas ATS1 besąlygiškai įsipareigojo sumokėti IES1 121 000 Eur sumą iki 2022 m. rugsėjo 6 d. Vekselis notarine tvarka patvirtintas nebuvo.

Nurodyto Vekselio pagrindu, Kauno m. 18-ojo notarų biuro notaras Donatas Germanavičius 2022 m. rugsėjo 8 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 9028 išieškoti IES1 naudai iš ATS1 121 387,14 Eur sumą (121 000 Eur skola + 387,14 Eur notaro atlyginimas) ir 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo iki visiško skolos išieškojimo.

Antstolė, vykdydama išieškojimą pagal Kauno m. 18-ojo notarų biuro notaro 2022 m. rugsėjo 8 d. vykdomąjį įrašą Nr. 9028, išieškojo ir ieškovui 2023 m. birželio 21 d. paskirstė 3 893,43 Eur skolos dalį.

Kauno apygardos teismo sprendimu 2025-12-22, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1310-950/2025, pripažino, kad 2014 m. gruodžio 15 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis (121 000 Eur sumai) neatitinka ĮPVĮ 77 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimų ir neturi paprastojo vekselio galios. Teismas konstatavo, jog Vekselyje yra įrašyta neteisinga jo išdavimo data – 2014 m. gruodžio 15 d., nors realiai jis buvo išduotas (pasirašytas) – 2022 metais, kas sudaro pagrindą išvadai, kad tokiu būdu išduodant ginčo Vekselį buvo pažeisti ne tik ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalies ir CK 1.105 straipsnio 5 dalies reikalavimai, bet ir imperatyvios ĮPVĮ 77 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos. Pripažinus, kad ginčo Vekselis (t. y. 2014 m. gruodžio 15 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis (121 000 Eur sumai)) neturi paprastojo vekselio galios, nebuvo galima jo pagrindu išduoti ir notaro vykdomojo įrašo ne ginčo tvarka pagal ĮPVĮ 81 straipsnį, todėl teismas panaikino ir Kauno m. 18-ojo notarų biuro 2022 m. rugsėjo 8 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 9028.

Dėl paskolos santykių egzistavimo ir skolos dydžio

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, todėl įrodinėjimo dalyką sudaro faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai ieškovo buvo perduoti atsakovui kaip paskola ir ar atsakovas įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti. Ieškovas šioje byloje reikalavimą dėl 117 106,57 Eur negrąžintos paskolos priteisimo grindė savo paaiškinimais (duotais teismo posėdžio metu), atsakovo 2022 metais išduotu paprastu neprotestuotinu vekseliu, pagal kurį atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti 121 000 Eur sumą iki 2022 m. rugsėjo 6 d., taip pat tarp šalių vykusiu susirašinėjimu (per „Viber“ programėlę), ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-41439-23 metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei atsakovo elgesiu skolos išieškojimo proceso metu.

Pažymėtina, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).

Teismo vertinimu į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas atsakovui laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 metų pradžios perdavė iš viso 121 000 Eur sumą, o atsakovas įsipareigojo šiuos pinigus ieškovui grąžinti. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad skolos dokumentą (2022 metais „vekselį“) išdavęs atsakovas jį pasirašė ir kaip skolą patvirtinantį dokumentą perdavė ieškovui; kad bylos šalys yra pažįstamos, siejo juos draugiški santykiai, atsakovui paskolinti pinigus paprašė jų bendras pažįstamas (šiuo metu jis miręs; kad ieškovas turėjo lėšų tokio dydžio paskolai suteikti. Ieškovas paaiškino priežastis dėl ko jis nuolat skolino atsakovui pinigus ir nesikreipė į teismą dėl skolos grąžinimo: pasitikėjo atsakovu, kuris vis žadėjo gražinti pinigus, o už naudojimąsi pinigais mokėjo palūkanas (tarp šalių buvo sutartos kasmėnesinės palūkanos, kurios sudarė nuo 3 iki 5 proc.). Ieškovo teigimu, atsakovas jam yra sumokėjęs keliolika tūkstančių palūkanų (tikslios sumos negalėjo įvardinti). Teismo vertinimu ieškovo paaiškinimai nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl nėra pagrindo jais abejoti bei nesivadovauti. Tuo tarpu atsakovas, siekdamas paneigti pinigų gavimo faktą, remiasi formaliais argumentais apie įstatymų reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymą, taip pat deklaratyviai nurodydamas, kad nėra skolos, o jeigu ir yra, tai ne tokio dydžio (daug mažesnė). Atsakovo nurodytos ginčo skolos raštelio sudarymo aplinkybės – „nežinojo apie ginčo vekselio pasirašymą, nes jis buvo „įkištas“ tarp kitų ieškovo (kito asmens (kreditorės S. B.) vardu) pateiktų pasirašyti vekselių, bei neturėjo tokios valios pasirašyti), t. y. ieškiniu reikalaujamos skolos deklaratyvus nepripažinimas, neįrodinėjant, kad vekselis buvo išrašytas kitokiu tikslu nei įrodinėjo ieškovas, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas niekada neneigė tarp ieškovo ir atsakovo egzistavusių paskolinių santykių. Šią aplinkybę patvirtina tiek paties atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės bei jo atstovo (advokato) paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-41439-23 metu ATS1 kaip liudytojo duoti paaiškinimai. Kita vertus, atsakovas nurodė, jog negali pasakyti būtent kokią sumą buvo pasiskolinęs iš ieškovo bei kokią sumą yra grąžinęs. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog pasiskolino tik apie 30 000 Eur sumą, kurią kartu su palūkanomis ieškovui yra grąžinęs, vėliau jau nurodė, kad per visą skolinimosi laikotarpį gal ir galėjo susidaryti tokia (121 000 Eur) suma, tačiau jis pinigus grąžindavo, todėl tokio dydžio įsiskolinimas niekaip negalėjo susidaryti. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad gal ir nėra visa paskolos suma iki šiol grąžinta, tačiau negalėjo pasakyti būtent koks yra skolos likutis, nurodant, kad gali būti apie 30 000 Eur, tačiau pats atsakovas nepamena. Akcentuotina ir tai, jog nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, nei šios civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas iš atsakovo apgaule būtų gavęs vekselį 121 000 Eur sumai, todėl atsakovo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas ir į tą aplinkybę, jog atsakovas ne vieną kartą 2022 m. pasirašė vekselį. Pirmą kartą pasirašant buvo padaryta klaida, nurodant neteisingą 1 121 000 Eur skolos sumą, todėl atsakovas sutiko pasirašyti antrą kartą, ištaisant padarytą klaidą, kas paneigia atsakovo argumentus, kad iki pradėto priverstinio išieškojimo nežinojo apie ginčo vekselio pasirašymą. Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų nesupratęs vekselio, kaip skolą patvirtinančio dokumento, pasirašymo teisinių pasekmių, todėl atsakovo aiškinimas, jog skolos raštelyje nurodytos pinigų sumos nėra gavęs, ar kad 121 000 Eur sumos dalį sudaro ir ieškovo paskaičiuotos palūkanos, laikytinas nelogišku, neatitinkančiu racionalumo ir protingumo principų (CPK 178, 185 straipsniai). Ieškovas neigė, kad 121 000 Eur sumą sudaro ir paskaičiuotos palūkanos bei aiškiai nurodė, kad šią sumą sudaro tik suteikta paskola. Iš byloje esančių duomenų viseto nėra pagrindo daryti kitokios išvados.

Atkreiptinas dėmesys ir į kitą byloje nustatytą aplinkybę, jog atsakovas iš pradžių, t. y. iki vekselio pasirašymo ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo bei pradėto vykdymo proceso laikėsi visai kitos pozicijos, t. y. pripažino 121 000 Eur skolą. Tą patvirtina ieškovo tiek su ieškiniu, tiek su dubliku pateiktas šalių susirašinėjimas per „Viber“ programėlę, iš kurio galima spręsti, kad atsakovas sutiko su 121 000 Eur skola bei įsipareigojo ją grąžinti, taip pat atsakovo pasirašyti procesiniai dokumentai, siekiant nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Iš 2023 m. kovo 24 d. Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių (sutarties 4.5.5 punktas) matyti, jog atsakovas pripažino 121 000 Eur skolą, kaip asmeninę prievolę kreditoriui IES1 (analogiškai nurodyta ir 2023 m. balandžio 13 d. bei 2023 m. gegužės 17 d. patikslintose sutartyse dėl santuokos nutraukimo pasekmių). Suinteresuotas asmuo IES1 santuokos nutraukimo byloje prieštaravo pareiškėjų sudarytos sutarties sąlygoms, nes laikė, jog šis finansinis įsipareigojimas kreditoriui yra abiejų sutuoktinių / pareiškėjų solidari prievolė ir turi tokia išlikti ir po santuokos nutraukimo. Pareiškėjų L. V. ir ATS1 patikslintą prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, pareiškėjams per teismo nustatytą terminą naujos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nepateikus, teismas 2024 m. kovo 7 d. nutartimi paliko nenagrinėtą (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2YT-1512-1163/2024). Atsakovo aiškinimas, kad jis privalėjo šią skolą įtraukti į sutartį, ar, kad sutartį pasirašė, nes norėjo kuo greičiau nutraukti santuoką, vertintina kritiškai, kaip gynybinė atsakovo pozicija. Pastebėtina ir tai, jog atsakovas tik 2023 m. spalio 17 d. pareiškimu kreipėsi į teisėsaugos institucijas, teigiant, kad jis vekselio nepasirašė (pradėtas ikiteisminis tyrimas 2024 m. balandžio 19 d. buvo nutrauktas, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje požymių), o po to vekselį ginčijo ir civilinio proceso tvarka, 2024 m. rugsėjo 22 d. pateikiant teismui ieškinį (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1310-950/2025), tačiau nesiekė jau išieškotos sumos (3 893,43 Eur) susigrąžinimo. Taigi atsakovo prieštaringi ir nenuoseklūs paaiškinimai bei elgesys kelia teismui abejones dėl atsakovo teiginių apie skolos nebuvimą (ar ženkliai mažesnį jos dydį) teisingumo, todėl remtis vien deklaratyviais ir prieštaringais atsakovo paaiškinimams/elgesiu teismas neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas konkrečių faktinių aplinkybių nenurodė ir paaiškinimų dėl susiklosčiusios faktinės situacijos teisme nedavė, nors teismas sudarė tokias galimybes, atsakovas nusprendė bylą vesti per savo atstovą. Akcentuotina ir tai, jog neabejotina, jog abi šalys gerai žinojo, kokie reikalavimai sandorių sudarymui yra nustatyti įstatymuose, tačiau dėl nenustatytų priežasčių (abi šalys bylos nagrinėjimo metu vengė jas atskleisti), sąmoningai jų nesilaikė bei prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, be to atsakovas 2022 metais, kaip skolą patvirtinantį dokumentą, pasirašė vekselį ir jį perdavė ieškovui. Teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškovas 121 000 Eur atsakovui perdavė, o pastarasis įsipareigojo ieškovui šiuos pinigus grąžinti (CPK 178, 185 straipsniai).

Teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2015 metų pabaigos iki 2022 metų pradžios (konkrečios datos nenustatytos) atsakovui perdavė 121 000 Eur sumą kaip paskolą (-as), kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti, todėl byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas 117 106,57 Eur (121 000 Eur perduota atsakovui – 3 893,43 Eur grąžinta/išieškota ir atsakovo) skolos sumą grąžino, ieškovas pagrįstai reikalauja šią pinigų sumą priteisti iš atsakovo. Akcentuotina ir tai, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovui paskolinta suma (skola) susidarė nuo 2014 m. pabaigos teismas pripažįsta neįtikėtina bei neįrodyta. Teismo vertinimu labiau tikėtina, kad grynaisiais pinigais ieškovas skolino įvairias sumas, kurios viršijo 3 000 Eur, ne anksčiau kaip 2015 metais. Tokią išvadą galima daryti iš to, jog tik nuo 2015 m. Lietuvoje įvestas euras; ieškovo nurodomos paskolintos sumos nurodomos eurais bei apibrėžtos tūkstantinėmis apvaliomis sumomis (47 000 Eur suma, kuri, ieškovo teigimu, susidėjo iš sumų nuo 10 000 Eur iki 17 000 Eur (10 000 Eur + 20 000 Eur + 17 000 Eur) + 15 000 Eur + 12 000 Eur + 10 000 Eur + 17 000 Eur + 10 000 Eur + 10 000 Eur; kurios net be euro centų, nors 1 Eur lygus 3,4528 lito (konvertavimo kursas)), be to atsakovas neigė, kad buvo su ieškovu pažįstamas 2014 metais (prokuroro 2024 m. balandžio 19 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-41439-23 fiksuoti atsakovo parodymai); byloje jokių įrodymų, išskyrus paties ieškovo abstrakčius (negalėjo nurodyti konkrečių datų) teiginius, jog atsakovui pinigai kaip paskola buvo perduodama nuo 2014 metų pabaigos, nėra; šį teismo įsitikinimą sustiprina ir tai, jog vekselis (121 000 Eur sumai) pasirašytas 2022 metais, jame nurodant klaidingą „2014 m. gruodžio 15 d.“ datą, iš esmės siekiant išvengti nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio imperatyvo dėl paskolos sutarties formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis).

Dėl paskolos sandorio (-ių) galiojimo

Byloje konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 metų pradžios šalys sudarė iš viso 121 000 Eur vertės paskolos sandorius, kurie buvo vykdomi grynaisiais pinigais. Visą paskolos (-ų) laikotarpį šalys jokių rašytinių sutarčių nesudarydavo bei notarine tvarka tokios sutartys nebuvo tvirtinamos. Ieškovas nurodė, jog lentelėje/susirašinėjime nurodyta 121 000 Eur suma buvo perduota ne per vieną kartą, t. y. 47 000 Eur suma susidėjo iš sumų nuo 10 000 Eur iki 17 000 Eur (10 000 Eur + 20 000 Eur + 17 000 Eur), taip pat buvo perduotos kitos lentelėje/susirašinėjime nurodytos sumos: 15 000 Eur + 12 000 Eur + 10 000 Eur + 17 000 Eur + 10 000 Eur + 10 000 Eur. Atsakovas nenurodė būtent kokios konkrečios pinigų sumos ir kada grynaisiais pinigais buvo jam perduotos (nurodė, kad nepamena). Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių viseto akivaizdu, jog kiekviena ieškovo atsakovui grynaisiais pinigais perduota suma viršijo 3 000 Eur sumą.

CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar jis pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad įstatymo imperatyviai nustatytos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020, 29 punktą). CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).

Byloje nustatytų aplinkybių visetas leidžia teismui spręsti, jog laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 metų pradžios (konkrečios datos nenustatytos) šalių sudaryti paskolos sandoriai, kurių kiekvienas viršijo 3 000 Eur sumą, 2022 metais dėl visos skolos pasirašant vekselį, kuriame nurodyta jo išrašymo data – 2014 m. gruodžio 15 d., 121 000 Eur sumai, pripažintini niekiniais ir negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamu paskolos sutarčių dėl 121 000 Eur negaliojimo pagrindas yra akivaizdus – įstatymo imperatyviai nustatytos notarinės sandorio formos nesilaikymas. Taigi teismas ex officio (pagal pareigą) konstatuoja niekinio sandorio (-ių) faktą.

Pripažinus niekiniais ir negaliojančiais ieškovo ir atsakovo laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 metų pradžios grynaisiais pinigais sudarytus sandorius, kurių kiekvienas viršijo 3 000 Eur sumą, 2022 metais dėl visos skolos pasirašant vekselį, kuriame nurodyta jo išrašymo data – 2014 m. gruodžio 15 d., 121 000 Eur sumai, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi taikoma restitucija – ieškovui iš atsakovo priteisiama negaliojančio (-ių) sandorio (-ių) pagrindu perduota bei negrąžinta 117 106,57 Eur (121 000 Eur - 3 893,43 Eur) suma (CK 1.93 straipsnio 5 dalis, CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Akcentuotina ir tai, jog byloje nekilo ginčo, kad pagal šalių susitarimą (žodinį) atsakovas už naudojimąsi pinigais ieškovui mokėjo palūkanas, tačiau dėl nenustatytų priežasčių (abi šalys bylos nagrinėjimo metu vengė jas atskleisti), nei viena bylos šalis nenurodė, būtent kiek palūkanų yra gavusi/sumokėjusi. Ieškovas tik pripažino tai, jog per visą laikotarpį iš atsakovo gavo „keliolika tūkstančių“ palūkanų, tačiau konkrečios sumos įvardinti negalėjo/galimai vengė, o atsakovas nieko aiškesnio, kas galėtų būti įvertinta konkrečia pinigų sumą, nenurodė (atsakovo atstovo teigimu, atsakovas nepamena). Teismo vertinimu, įvertinus šias konkrečios bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju sąžiningiausia ir teisingiausia yra taikyti vienašalę restituciją, kai atsakovui perduoti pinigai, kuriais jis naudojasi, priteistini (grąžintini) iš atsakovo ieškovui, o už gautus ir atsakovo iki šiol naudojamus ieškovo pinigus mokėtos palūkanos, atsakovui negražintinos. Teismo vertinimu, tokios vienašalės restitucijos taikymas, kai abi šalys (lygiavertės) sąmoningai ilgą laiką nesilaikė sandorių sudarymui įstatymuose nustatytų reikalavimų, geranoriškai vykdė tarpusavio susitarimus dėl palūkanų mokėjimo ir net bylą iškėlus teisme atsakovui nereiškiant jokių pretenzijų dėl ieškovui sumokėtų palūkanų, yra pati teisingiausia ir proporcingiausia šalių civilinių teisių gynimo priemonė.

Dėl kompensacinių palūkanų

Ieškovas ieškiniu prašo priteisti 20 013,06 Eur palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2026 m. sausio 26 d. Ieškovo teigimu, paskolos turėjo būti grąžintos iki 2022 m. rugsėjo 6 d. (vekselio apmokėjimo data), todėl už prievolės įvykdymo termino pažeidimą atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas (4 757,12 Eur už laikotarpį nuo 2022-09-07 iki 2023-06-20 (121 000 Eur negrąžintos paskolos dalis x 5 proc. : 100 : 365 x 287 d.); 15 255,94 Eur už laikotarpį nuo 2023-06-21 iki šio ieškinio parengimo dienos (2026-01-26) (117 106,57 negrąžintos paskolos dalis x 5 proc. : 100 : 365 x 951 d.).

Pripažinus niekiniais ir negaliojančiais ieškovo ir atsakovo laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 metų pradžios (konkrečios datos nenustatytos) sudarytus paskolos sandorius, 2022 metais dėl visos skolos pasirašant vekselį, kuriame nurodyta jo išrašymo data – 2014 m. gruodžio 15 d., 121 000 Eur sumai, konstatuotina, jog nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Ieškovas iš esmės reikalauja, kad kita šalis įvykdytų jam tenkančią piniginę prievolę, kildinamą iš sutarties (-ių), kuri (-ios) šiuo teismo sprendimu pripažinta (-os) niekine (-inėmis). Taigi negali būti laikomas atsakovas pažeidusiu savo prievolę atitinkamu (iki 2022 m. rugsėjo 6 d.) terminu grąžinti paskolą ieškovui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 20 013,06 Eur palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2026 m. sausio 26 d., yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl procesinių palūkanų

Taigi įvertinus kasacinio teismo nuosekliai formuojamą teisminę praktiką ir tai, jog kreipimosi į teismą metu atsakovo piniginė prievolė neegzistavo, ji atsirado tik teismui pritaikius restituciją, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos iš atsakovo priteistinos nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovas prašo priteisti iš viso 4 881,44 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 3 033 Eur sumokėti žyminiai mokesčiai ir 1 848 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Teismas įvertinęs priežastis dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, t. y. jog ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas, o Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, minėtą nutartį paliko nepakeistą, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, sprendžia ieškovui neatlyginti su tuo susijusių ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o būtent 114 Eur (57 x 2 Eur) sumokėto žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atskirąjį skundą ir 605 Eur (500 Eur + PVM) išlaidų advokatui už atskirojo skundo parengimą.

Atsakovas procesiniuose dokumentuose prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, todėl šio prašymo nėra pagrindo tenkinti.

Kadangi buvo patenkinta 85,4 proc. ieškinio reikalavimų, atitinkamai ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 3 554,72 Eur (4 162,44 Eur (4 881,44 Eur - 719 Eur) x 85,4 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovo IES1 ir atsakovo ATS1 laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 metų pradžios (konkrečios datos nenustatytos) sudarytus sandorius, kurių kiekvienas viršijo 3 000 Eur sumą, 2022 metais dėl visos skolos atsakovui pasirašant vekselį, kuriame nurodyta jo išrašymo data – 2014 m. gruodžio 15 d., 121 000 Eur sumai.

Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ATS1 ieškovui IES1 117 106,57 Eur (šimto septyniolikos tūkstančių šimto šešių eurų 57 ct) skolą.

Priteisti iš atsakovo ATS1 ieškovui IES1 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 117 106,57 Eur (šimto septyniolikos tūkstančių šimto šešių eurų 57 ct) skolos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 3 554,72 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt keturių eurų 72 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Šis sprendimas per 30 nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.