Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Supergreiti“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-3734-1150/2026, pagal ieškovės mažosios bendrijos „Premium fleet management“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Supergreiti“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui, todėl pastarasis teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Aplinkybė, kad tam tikros automobilio dalys yra pardavinėjamos internete, neįrodo, jog šios dalys priklauso būtent transporto priemonei, kuri yra ginčo objektas. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių objektyvių ekspertinių ar kitų patikimų duomenų, leidžiančių susieti pardavinėjamas dalis su konkrečia transporto priemone. Būtent dėl to teismo išvada dėl atsakovės nesąžiningumo yra pagrįsta nepatikrintomis prielaidomis, bet ne faktiniais duomenimis.

Piniginių lėšų areštas yra viena labiausiai asmens teises varžančių priemonių, galinčių paralyžiuoti atsakovės ūkinę veiklą, neleisti atsiskaityti su darbuotojais, tiekėjais, mokėti mokesčius ir vykdyti kitus einamuosius įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neatliko proporcingumo vertinimo, neatsižvelgė į tai, kokias pasekmes atsakovei sukels piniginių lėšų areštas.

Be to, anot atsakovės skundžiama nutartimi areštavus ne tik pinigines lėšas, bet ir, jų nesant ar esant nepakankamai, kilnojamąjį turtą, susidarė situacija, jog buvo pritaikytos dvi laikinosios apsaugos priemonės, kurios tik didina neproporcingumą.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo išvadą dėl ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo. Mano, kad vien dėl to, jog ieškovė aiškiai įvardijo savo reikalavimus ir pridėjo įrodymus, nėra atskleidžiamas tikėtino ieškinio pagrįstumo turinys.

Nors skundžiamoje nutartyje buvo remiamasi aplinkybe, kad atsakovė turėjo pradelstų įsiskolinimų VMI, tačiau atskirojo skundo pateikimo metu atsakovė su VMI buvo visiškai atsiskaičiusi, todėl tai paneigia ieškovės argumentus apie tariamą atsakovės nemokumą ar grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Pažymėjo ir tai, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, turi vertinti ne tik atsakovės, bet ir ieškovės pateikiamų teiginių bei įrodymų patikimumą. Kadangi dar iki ieškovei pakeičiant bendrovės pavadinimą, ji ilgą laiką (apie 5 metus) neteikė finansinių ataskaitų VMI, o ieškovės vadovas yra kalinamas baudžiamojoje byloje dėl turto iššvaistymo ir dokumentų klastojimo, ieškovės teiginiai turėjo būti vertinami itin kritiškai, ko šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepadarė.

Ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Vien tik ieškinio suma ar bendro pobūdžio teiginiai apie galimą atsakovės nesąžiningumą negali būti laikomi pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Viešai prieinami duomenys patvirtina, kad atsakovė galimai yra nepajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais, pvz. UAB „Juris LT“ yra skolinga 10 181,81 Eur sumą. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog atsakovė turi ir daugiau kreditorių, kurie jau prisiteisė arba šiuo metu prisiteisinėja skolas iš atsakovės. UAB „Supergreiti“ dalyvauja trijuose naujuose teisminiuose ginčuose atsakovės statusu dėl skolų priteisimo.

Be to, remiantis informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovės vadovui jau buvo taikytos poveikio priemonės – baudos už antstolių reikalavimų nevykdymą. O tai reiškia, kad toks atsakovės vadovo elgesys tikrai nėra suderinamas nei su sąžiningumu, nei su atsakingu elgesiu bei skaidriu verslu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė atskirajame skunde kaip priedus prideda tris internetines nuorodas, kuriose pateikiama viešai prieinama informacija apie VMI padengtas skolas ir apie ieškovės pavadinimo keitimą bei finansinių ataskaitų neteikimą, taip pat straipsnis apie ieškovės vadovo baudžiamąjį persekiojimą dėl turto iššvaistymo.

Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė pateikė šių rašytinių įrodymų kopijas: keturias automobilio nuotraukas; skelbimą, kuriame parduodamas automobilio variklio dangtis; viešai prieinamus duomenis apie atsakovės skolas; duomenis apie atsakovės turimas bylas teismuose.

Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ir priėmimas, nors ir nedraudžiamas visiškai, tačiau ribojamas ir galimas iš esmės tik dviem atvejais. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovei, todėl pastaroji neturėjo galimybės teikti jokių įrodymų, susijusių su prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimu. Vis dėlto įvertinus tai, jog atsakovė pateikia ne tam tikru metu užfiksuotą informaciją, o tik nuorodas į internetinius puslapius, iš kurių vienoje (duomenys apie atsakovės skolas VMI) nuolat atnaujinama informacija ir ji yra kintanti, o kitose dviejuose pateikiama informacija ne apie atsakovę, o ieškovę, apeliacinės instancijos teismas sprendžia šiomis atsakovės pateiktomis nuorodomis nesiremti.

Ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų rašytinių įrodymų apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia neprijungti prie bylos, nes jie turėjo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui dar iki skundžiamos nutarties priėmimo.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo (apeliacinės instancijos teismo pastaba: vėliau laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pratęstas iki 2026 m. kovo 31 d. sprendimo už akių, kuris įsiteisėjo 2026 m. balandžio 21 d., įvykdymo dienos) areštavo atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias atsakovės banko sąskaitose, 12 306,60 Eur sumai, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove, o šių lėšų nesant ar esant nepakankamai, minėtai sumai areštavo ir atsakovei priklausanti kilnojamąjį turtą. Teismas sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, kartu konstatuodamas ir tai, jog egzistuoja ieškovei galimai palankaus sprendimo įvykdymo grėsmė, nes pripažino atsakovės nesąžiningumą, kuris pasireiškė iš ieškovės įsigytos transporto priemonės, už kurios įsigijimą atsakovė neatsiskaitė su ieškove, ardymu ir pardavinėjimu dalimis.

Dėl preliminaraus ieškinio reikalavimo pagrįstumo

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo formuojama pozicija, jog teismo atliekamas prima facie (iš lot. preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020). Kartu pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014), todėl ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-205-370/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-471-943/2020).

Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad skundžiamoje nutartyje nėra pakankamai motyvuota išvada dėl ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo, nes, anot atsakovės, vien tai, jog ieškinyje yra aiškiai įvardinti reikalavimai ir pridėti įrodymai, neatskleidžia tikėtino ieškinio pagrįstumo turinio. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

Įvertinus pirmosios instancijos teismui pateikto ieškinio turinį, juo reiškiamus reikalavimus bei prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, kad reiškia reikalavimą netinkamai atsakovei ar kad nepateikė ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Ieškovės reikalavimų priteisti skolą ir palūkanas pagal ieškovės atsakovei išrašytą sąskaitą faktūrą bei įrodymų ieškinio reikalavimams pagrįsti pakankamumas šiai dienai jau yra įvertinti byloje 2026 m. kovo 31 d. priimtu sprendimu už akių, kuris įsiteisėjo 2026 m. balandžio 21 d., todėl sprendžiant klausimą dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo taikant laikinąsias apsaugos priemones su tuo susiję atskirojo skundo argumentai jau nebeturi teisinės reikšmės.

Dėl grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui

Kadangi pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas toliau vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė esant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju.

Antroji būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Šios priemonės taikymo poreikį pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Pasisakant dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos akcentuotina, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad: 1) ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinė padėtis ir (ar) pareikšto ieškinio sumos reikšmingumas, o jo elgesys sąžiningumo aspektu turi esminę reikšmę sprendžiant dėl būtinybės užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimą; 2) neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai; 3) jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jų įvykdymui neužtenka skolininko turto, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių jam netaikymas; įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri prašo taikyti kitai šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sprendė, jog ši sąlyga egzistuoja, nes iš esmės rėmėsi tik prie ieškinio pridėtomis ginčo automobilio nuotraukomis, vaizdo įrašais ir skelbimais internete apie tai, jog atsakovė galimai pardavinėja iš ieškovės įsigytą automobilį dalimis, ir tokiu būdu bando nuslėpti turtą. Ir nors pats nurodė, kad iš byloje esančių, t. y. su ieškiniu pateiktų, duomenų (nuotraukų, vaizdo įrašų bei skelbimų internete) nėra galimybės nustatyti, ar atsakovė tikrai pardavinėja būtent iš ieškovės įsigyto automobilio dalis, tačiau to teismui užteko pripažinti atsakovę nesąžininga.

Apeliantė, pasisakydama dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos neegzistavimo, nurodo, jog vien tai, kad internete atsakovė pardavinėja tam tikras automobilio dalis, nereiškia, jog tai yra tas pats automobilis, nes ieškovė nepateikė jokių objektyvių tai pagrindžiančių įrodymų. Kadangi ieškovė daugiau nepateikė jokių kitų duomenų, kurie pagrįstų atsakovės nesąžiningumą, mano, jog remiantis vien tik ieškinio suma ir bendro pobūdžio teiginiais negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir ypač tokios, kokios buvo pritaikytos, t. y. areštuotos piniginės lėšos, kas gali paralyžiuoti atsakovės ūkinę veiklą.

Nagrinėjamu atveju iš viešai prieinamos informacijos apie atsakovę matyti, jog atsakovė yra automobilių pirkimo ir pristatymo paslaugas teikianti įmonė, kuri perka automobilius, juos remontuoja, atlieka aptarnavimą ir priežiūrą, prekiauja automobiliais ir jų dalimis. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pripažindamas atsakovės nesąžiningumą dėl pardavinėjamų automobilio detalių visiškai nevertino. Kadangi pagrindinė atsakovės veikla yra prekyba automobiliais ir jų dalimis, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė negali būti vertinama kaip nesąžininga vien dėl to, jog vykdo savo pagrindinę veiklą.

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, iš kokių aplinkybių teismas gali spręsti apie grėsmę neapsunkintam sprendimo įvykdymui. Pirmiausia tokia grėsmė nustatoma iš atsakovo elgesio, kuris gali demonstruoti jo aiškius ketinimus atlikti konkrečius veiksmus arba polinkį apskritai elgtis nesąžiningai – tiek santykyje su ieškovu, tiek santykiuose su kitais asmenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020). Sprendžiant ar egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, jei jis būtų palankus ieškovui, turi būti įvertintos kiekvienos atskiros situacijos faktinės aplinkybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1075-516/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-790/2020). Taigi, nagrinėjamu atveju yra reikšmingos atsakovės turto perleidimo aplinkybės sprendžiant dėl atsakovės nesąžiningumo.

Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus pakankamai įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais bus siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo priimtą procesinį sprendimą, nagrinėjamu atveju nesudarė pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad turto arešto paskirtis yra būtent nesąžiningų veiksmų užkardymas, o ne atsakovės lėšų ar kito turto, iš kurių vėliau būtų galima atsiskaityti su ieškove pagal teismo priimtą procesinį sprendimą, sukaupimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje nebuvo pateikta atsakovės nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į sąmoningą siekį išvengti galimai jai nepalankaus teismo priimto procesinio sprendimo įvykdymo, patvirtinančių įrodymų.

Dėl procesinės bylos baigties

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė civilinį procesą reglamentuojančias normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, todėl apeliantės atskirasis skundas tenkintinas ir skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartis naikintina, bei klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės mažosios bendrijos „Premium fleet management“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.