Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026-09-16 · Civilinė byla Nr. e2A-832-854/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-16
Bylos Nr.
e2A-832-854/2026
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00236-2025-7
Bylos rūšis
Civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Giedrė Čėsnienė
Pareiškėjas
U. K.
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, "Ežerėlio vaivorykštė"
Ieškovas
UAB ,,Conlex", MB Nemokumo projektų valdymas
Atsakovas
UAB Orasola
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-832-854/2026Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00236-2025-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.4; 3.4.4.5.1; 3.4.4.11.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) Astos Radzevičienės ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos U. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimo pripažinti likviduojamą dėl bankroto uždarąją akcinę bendrovę „Orasola“ pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Orasola“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta Miroslava Vrublevskaja. Nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2025 m. gruodžio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. sausio 30 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kuris patikslintas 2026 m. kovo 13 d., 2026 m. balandžio 10 d. ir 2026 m. gegužės 11 d. nutartimis. Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto; nutartis įsiteisėjo 2026 m. balandžio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi patvirtinta galutinė bankroto ataskaita.

Šalies argumentai

Likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – ir LUAB) „Orasola“ nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 27 d. pateikė teismui prašymą priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos. Nurodė, kad, teismui patvirtinus galutinę bankroto ataskaitą, yra pagrindas priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos. Pažymėjo, kad nėra galimybės patenkinti kreditorių reikalavimų, nes bendrovė neturi lėšų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. birželio 16 d. sprendimu nemokumo administratorės prašymą patenkino, pripažino LUAB „Orasola“ veiklą pasibaigusia.

Teismas nustatė, kad bendrovė neturi turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus, teismuose nėra neišnagrinėtų bylų, kuriose dalyvautų bendrovė, o galutinė bankroto ataskaita patvirtinta teismo nutartimi. Kreditoriai prieštaravimų dėl bendrovės pabaigos nepateikė, o neįvykdytų aplinkosauginių įsipareigojimų bendrovė neturi. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė duomenų, kurių pagrindu būtų būtina atliki papildomus veiksmus bendrovės bankroto byloje.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde pareiškėja U. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimą ir nemokumo administratorės prašymą priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Iš viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Mokumo projektai“ sužinojusi apie galimybę reikšti reikalavimą bendrovei bankroto byloje dėl neišmokėto darbo užmokesčio, 2026 m. vasario 23 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį dėl turimo reikalavimo bendrovei perleidimo. Vėliau sužinojo, kad nemokumo administratorė šio reikalavimo nepriėmė. 2026 m. gegužės 5 d. apeliantė nutraukė sutartį su VšĮ „Mokumo projektai“ ir susigrąžino teisę reikalauti neišmokėto darbo užmokesčio.

Apeliantė pažymi, kad ilgą laiką negalėjo gauti su darbo užmokesčio mokėjimu susijusių dokumentų, tačiau 2026 m. birželio 17 d. iš bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusio subjekto gavusi reikalavimą patvirtinančius duomenis, juos pateikė nemokumo administratorei. Tą pačią dieną nemokumo administratorė informavo, kad bendrovės bankroto byla baigta ir iš šio atsakymo apeliantė sužinojo apie 2026 m. birželio 16 d. priimtą teismo sprendimą.

Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes apeliantė ir didelė dalis kitų buvusių bendrovės darbuotojų neturėjo galimybės pateikti reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kadangi bendrovės direktorius nemokumo administratorei nepateikė buhalterinių dokumentų. Bendrovės jai įsipareigotos mokėti su darbo užmokesčiu susijusios sumos buvo deklaruotos, o jos pateiktas žiniaraštis patvirtina 7 238,83 Eur dydžio įsiskolinimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės pabaigos, rėmėsi vien nemokumo administratorės paaiškinimais apie atliktas bankroto procedūras, nors nebuvo pateikta tai patvirtinančių įrodymų. Teismas neįvertino, ar byloje buvo pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos, todėl neatskleidė bylos esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas patikrina ex officio (savo iniciatyva). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo LUAB „Orasola“ pripažinta pasibaigusia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 22 d. nutartimi bendrovei iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė Miroslavą Vrublevskają. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. sausio 30 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kuris patikslintas 2026 m. kovo 13 d., 2026 m. balandžio 10 d. ir 2026 m. gegužės 11 d. nutartimis.

Bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) teikė duomenis apie apeliantės draudžiamąsias pajamas nuo 2024 m. birželio 6 d. iki 2025 m. vasario 4 d. ir nuo 2025 m. birželio 6 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d., o nuo 2025 m. sausio 13 d. iki 2025 m. vasario 4 d. apeliantė buvo nedraudiminiame laikotarpyje (Sodros duomenų bazės išrašas; CPK 179 straipsnio 3 dalis).

2026 m. vasario 23 d. U. K. ir VšĮ „Mokumo projektai“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Sutartyje nurodyta, kad U. K. turi galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Orasola“, atsiradusią dėl su darbo santykiais susijusių sumų nesumokėjimo, kurios dydis, remiantis bendrovės buhalteriniais duomenimis, yra 7 238,83 Eur. Sutarties pagrindu VšĮ „Mokumo projektai“ įgijo visas reikalavimo teises į bendrovės skolą, taip pat į visas kitas pradinei kreditorei priklausančias su darbo santykiais bendrovėje susijusias išmokas, įskaitant delspinigius ir netesybas.

VšĮ „Mokumo projektai“ 2026 m. kovo 23 d. pateikė nemokumo administratorei prašymą įtraukti ją į bendrovės bankroto byloje esančių kreditorių sąrašą ir patvirtinti finansinį reikalavimą, grindžiamą 2026 m. vasario 23 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi.

Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 8 d. elektroniniu laišku informavo VšĮ „Mokumo projektai“, kad grąžina pateiktą finansinį reikalavimą, nes jis nėra pakankamai tikslus. Nurodė, kad iki šiol nedisponuoja nė vienu bendrovės dokumentu, kadangi jos vadovas su nemokumo administratore nebendrauja net ir po teismo paskirtos baudos. Taip pat nurodė, kad nemokumo administratorė bankroto procese neturi teisės skaičiuoti darbuotojams darbo užmokesčio, taip pat buvusiems ir iki bankroto bylos iškėlimo atleistiems darbuotojams apskaičiuoti kompensacijų, netesybų ir kitų išmokų. Nemokumo administratorė pateikė VšĮ „Mokumo projektai“ Sodros sistemoje prieinamą informaciją apie darbuotoją, kurios reikalavimo teisė buvo perleista VšĮ „Mokumo projektai“. Nemokumo administratorė paprašė patikslinti bankroto byloje pareikštą finansinį reikalavimą, nurodant, už kokį laikotarpį susidarė reikalavimo suma ir ar 7 238,83 Eur suma yra apskaičiuota kaip suma, mokėtina darbuotojui į rankas, t. y. faktinė negauto darbo užmokesčio suma.

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2026 m. balandžio 22 d.

2026 m. gegužės 5 d. U. K. ir VšĮ „Mokumo projektai“ sudarė susitarimą Nr. 1, kuriame nurodyta, kad šalys, atsižvelgdamos į tai, jog U. K. 2026 m. vasario 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido VšĮ „Mokumo projektai“ savo reikalavimo teisę į UAB „Orasola“, taip pat į tai, kad nemokumo administratorė nepriėmė VšĮ „Mokumo projektai“ pateikto prašymo dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, susitarė nuo 2026 m. gegužės 5 d. nutraukti reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir grąžinti U. K. visą 7 238,83 Eur dydžio reikalavimą į UAB „Orasola“.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi patvirtino galutinę bankroto ataskaitą.

Nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 27 d. pateikė teismui prašymą priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos. Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. birželio 16 d. sprendimu nemokumo administratorės prašymą patenkino, pripažino LUAB „Orasola“ pasibaigusia.

U. K. 2026 m. birželio 17 d. pateikė nemokumo administratorei prašymą įtraukti ją į bendrovės bankroto byloje esančių kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos finansinį reikalavimą.

Nemokumo administratorė 2026 m. birželio 17 d. elektroniniu laišku informavo U. K., kad negali priimti jos finansinio reikalavimo, nes bendrovės bankroto byla yra baigta. Kartu bendrovės nemokumo administratorė išsiuntė jai teismo sprendimo dėl bendrovės pabaigos kopiją.

Dėl juridinio asmens pabaigos sąlygų

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos priima teismas. Nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų nuo galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo dienos kreipiasi į teismą su prašymu priimti sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos (JANĮ 100 straipsnio 2 dalis). Prie šio nemokumo administratoriaus prašymo pridedama: 1) įrodymai, kad atsiskaityta su kreditoriais pagal galutinėje bankroto ataskaitoje nurodytas sumas kreditorių reikalavimams tenkinti; 2) neparduoto turto nurašymo, likvidavimo arba perdavimo aktai; 3) institucijos, vykdančios aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, pažyma dėl atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo; 4) juridinio asmens likvidavimo pradžios ir pabaigos finansinių ataskaitų rinkiniai (JANĮ 100 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs iš likviduojamos dėl bankroto įmonės nemokumo administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens pabaigos, gali priimti sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, kad atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso veiksmai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės patenkinti likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens kreditorių finansinius reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-629-241/2020 21 punktą; 2023 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje 2A-232-910/2023 13 punktą; 2025 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-216-450/2025 27 punktą; 2026 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-126-854/2026 16 punktą). Tokios aplinkybės turi būti itin kruopščiai išsiaiškinamos tais atvejais, kai kreditorius teikia argumentus dėl to, kad bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai arba nemokumo administratorius neišnaudojo visų galimybių patenkinti kreditorių reikalavimus, kad priimti sprendimą dėl likviduojamos dėl bankroto įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012; 2024 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-572-567/2024 25 punktą; 2026 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-23-450/2026 30 punktą).

Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl bendrovės pabaigos, konstatavęs, kad jam pateikti dokumentai pagrindžia, jog nemokumo administratorė atliko visus įstatyme numatytus būtinus bankroto proceso veiksmus, tinkamai užbaigė bankroto procedūras ir išnaudojo visas galimybes patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad JANĮ numatytos ir būtinos procedūros nebuvo tinkamai atliktos. Nurodo, kad ji neturėjo galimybės pateikti prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą, grindžiamą bendrovės neišmokėtu darbo užmokesčiu. Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl bendrovės pabaigos priėmė remdamasis nemokumo administratorės paaiškinimais apie atliktas bankroto procedūras, tačiau netinkamai įvertino, ar byloje buvo pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas tokiam sprendimui priimti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė neordinari faktinė situacija: apeliantė, buvusi bendrovės darbuotoja, po bendrovės bankroto bylos iškėlimo perleido savo reikalavimo teisę juridiniam asmeniui (pareiškėjai bendrovės bankroto byloje). Apeliantė nurodo, kad būtent iš VšĮ „Mokumo projektai“ ir sužinojo apie galimybę atgauti bendrovės nesumokėtą darbo užmokestį jos bankroto proceso metu. Apeliantės finansinį reikalavimą perėmusi VšĮ „Mokumo projektai“ dėl jo patvirtinimo kreipėsi į bendrovės nemokumo administratorę, tačiau nemokumo administratorė šį prašymą jai grąžino, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui neperdavė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarka reglamentuojama JANĮ 41–42 straipsniuose. JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas (JANĮ 41 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrovei iškėlus nemokumo bylą, kreditoriai reikalavimus turi reikšti ne tiesiogiai teismui, o nemokumo administratoriui. Vadovaudamasis JANĮ 41 straipsnio 1 dalimi, nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, teismas nemokumo administratoriaus prašymu gali pratęsti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgesniam kaip 14 dienų laikotarpiui.

Taigi, įstatymų leidėjas yra nustatęs aiškią kreditorių reikalavimų pateikimo ir jų tvirtinimo juridinio asmens nemokumo byloje tvarką, pagal kurią pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka nemokumo administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Svarbu tai, kad nemokumo administratorius, įvertinęs kreditorių pateiktų reikalavimų pagrįstumą, bet kuriuo atveju turi nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui pateikti argumentuotą nuomonę dėl pareikštų kreditorių reikalavimų, atitinkamai suformuluodamas nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui prašymą juos tvirtinti arba jų netvirtinti. Tačiau nemokumo administratorius negali priimti galutinio sprendimo dėl kreditoriaus pateikto finansinio reikalavimo pagrįstumo. Esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023 21 punktas). Tais atvejais, kai dėl nemokumo administratoriaus teismui pateiktų tvirtinti konkrečių kreditorių reikalavimų jau yra kilęs ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-403/2026 28 punktas).

Šiuo konkrečiu atveju tuometinė apeliantės teisių turėtoja VšĮ „Mokumo projektai“ 2026 m. kovo 23 d. kreipėsi į nemokumo administratorę su finansiniu reikalavimu, kildintu iš darbo teisinių santykių. Nors JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas jau buvo praleistas, jo (ne)atnaujinimo klausimą spręsti buvo (yra) išimtinė bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Pažymėtina tai, kad kreditorių finansiniai reikalavimai bendrovės bankroto byloje buvo tikslinami ir vėlesnėmis Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. balandžio 10 d. bei 2026 m. gegužės 11 d. nutartimis. Vadinasi, bendrovės bankroto proceso metu apeliantės (jos teisių perėmėjos) finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo klausimas realiai galėjo ir turėjo būti išspręstas. Nekvestionuojant nemokumo administratorės pareigos atlikti pateikto finansinio reikalavimo pirminį vertinimą, teisės nurodyti kreditorei trūkumus ir savo poziciją dėl reikalavimo galimo nepagrįstumo, pastebėtina, kad net ir galimi prašymo trūkumai nepanaikino jos pareigos pateikti gautą kreditorės finansinį reikalavimą įvertinti bendrovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui kartu su savo pozicija dėl jo (ne)pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje aplinkybė, kad VšĮ „Mokumo projektai“ prašymas patvirtinti iš darbo teisinių santykių kildintą perimtą apeliantės finansinį reikalavimą bendrovei nebuvo perduotas teismui, yra esminė.

Aplinkybė, kad, tolesnio bendrovės bankroto proceso metu susigrąžinusi reikalavimo teisę, apeliantė dėl to paties finansinio reikalavimo kreipėsi į nemokumo administratorę dar kartą (kaip ji nurodo, nežinodama, kad jau priimtas teismo sprendimas dėl bendrovės pabaigos), patvirtina jos (o nuo 2026 m. vasario 23 d. iki 2026 m. gegužės 5 d. – jos teisių perėmėjos) nuoseklų siekį, kad bendrovės bankroto byloje būtų išspręstas apeliantės finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į apeliantės finansinio reikalavimo teisinį pagrindą. Apeliantės reikalavimas kildinamas iš darbo santykių – bendrovės neišmokėto darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymu Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam (1 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 6 dalis). Todėl galimybė tinkamai pareikšti ir teisme išspręsti darbuotojo finansinio reikalavimo klausimą yra tiesiogiai susijusi ir su galimybe realizuoti įstatyme nustatytą darbuotojo apsaugą, t. y. esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gauti atitinkamas išmokas iš Garantinio fondo.

Tai, kas nurodyta pirmiau, leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog teismo sprendimas dėl bendrovės pabaigos buvo priimtas esant pateiktam, bet neišspręstam apeliantės finansinio reikalavimo (ne)patvirtinimo klausimui, o tokia situacija susidarė dėl JANĮ nustatytos kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo nemokumo procese tvarkos pažeidimo. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas sprendimo dėl bendrovės pabaigos priėmimo metu turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad visi būti bankroto proceso veiksmai yra atlikti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą ši aplinkybė nebuvo žinoma, vertinant apskųsto sprendimo teisėtumą, reikšminga tai, jog sprendimo dėl bendrovės pabaigos priėmimo metu teismas negalėjo teisingai įvertinti, ar yra sąlygos užbaigti bendrovės bankroto procesą sprendimo dėl jos pabaigos, t. y. ar nemokumo administratorė iš tiesų atliko visus būtinus bankroto proceso veiksmus, ar bankroto procese neliko neišspręstų kreditorių finansinių reikalavimų, juolab kai apeliantės finansinio reikalavimo patvirtinimo atveju egzistuotų reali jo patenkinimo iš Garantinio fondo lėšų galimybė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui neturėjus ir neįvertinus visų duomenų, turinčių esminės reikšmės sprendžiant bendrovės pabaigos klausimą, nebuvo užtikrintas teisingas bankroto bylos išnagrinėjimas ir visų aplinkybių išaiškinimas, o tai galėjo pažeisti apeliantės interesus.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl bendrovės pabaigos, neturėjęs duomenų apie tai, kad bankroto proceso metu nebuvo išspręstas apeliantės finansinio reikalavimo klausimas, klaidingai nustatė, jog atlikti visi būtinieji bankroto proceso veiksmai ir yra pakankamas faktinis bei teisinis pagrindas priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos. Susiklosčius tokiai faktinei situacijai, apskųstas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismai civilines bylas, tarp jų ir nemokumo bylas, nagrinėja vadovaudamiesi CPK taisyklėmis, išskyrus išimtis, nustatytas JANĮ (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju buvo pažeistos JANĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tvirtinimo nemokumo byloje proceso taisyklės ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šio pažeidimo apeliacinės instancijos teisme ištaisyti negalima, nes, prieš nusprendžiant dėl bendrovės pabaigos, bendrovės nemokumo bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti apeliantės finansinį reikalavimą: nustatęs nemokumo administratorei terminą pateikti apeliantės reikalavimą su savo pozicija dėl jo, pirmiausia išspręsti klausimą dėl praleisto termino apeliantės finansiniam reikalavimui pateikti (ne)atnaujinimo, o jei konstatuotų esant tam pagrindą – iš esmės įvertinti šio reikalavimo pagrįstumą. Tik atlikus šiuos veiksmus nemokumo administratorė galėtų pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos. Dėl to, kas nurodyta, teisėjų kolegija Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimą dėl bendrovės pabaigos panaikina ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir klausimą dėl juridinio asmens pabaigos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Orasola“ bankroto byloje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos | Giedrė ČėsnienėAsta RadzevičienėNeringa Švedienė