- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-22
- Bylos Nr.
- e2-985-854/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00156-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- MODUS DISTRIBUTION
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Kauno švara
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Modus Distribution“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Modus Distribution“ restruktūrizavimo bylą ir iškelta bankroto byla.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas D. J. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Modus Distribution“ (toliau – ir bendrovė) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad bendrovė neįvykdo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2025 m. spalio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškovo naudai iš bendrovės iš viso priteista 24 010,92 Eur suma už neišmokėtą darbo užmokestį, netesybas ir kitas išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais. Kadangi atsakovė šio sprendimo nėra įvykdžiusi, ieškovo vertinimu, bendrovė yra nemoki, negali įvykdyti turtinių prievolių kreditoriui, jos įsipareigojimai viršija bendrovės turto vertę, todėl jai turi būti keliama bankroto byla.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi atsakovei UAB „Modus Distribution“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – MB) „NS administratorius“.
Šalies argumentai
Atsakovė 2026 m. gegužės 13 d. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo ginčijo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį, prašė ją panaikinti ir bylą nagrinėti iš naujo, o netenkinus šio prašymo – bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą. Nurodė, kad šiuo metu bendrovė susiduria su laikinais sunkumais, tačiau ji yra moki ir gali sėkmingai tęsti veiklą. Šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus, nurodydama, kad jie nebuvo pateikti anksčiau dėl bendrovės vadovė ligos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi panaikino 2026 m. gegužės 4 d. nutartį ir nustatė naują teismo posėdžio datą, kurią bus nagrinėjama civilinė byla dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV), 2026 m. liepos 9 d. pateikė teismui prašymą, kuriame pritarė, kad atsakovei iškeltina nemokumo byla. Nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas VSDFV biudžetui nėra padengtas ir sudaro 13 053,96 Eur, iš jų: 4 778,36 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius; 4 194,30 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų už užsieniečius, dirbančius pagal terminuotas darbo sutartis; 4 081,30 Eur skola už asmenis, dirbančius pagal terminuotą darbo sutartį. Bendrovėje dirba 8 valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami asmenys. Atsakovė paskutinį kartą 4 300 Eur įmoką į VSDFV biudžetą sumokėjo 2026 m. kovo 16 d.
Šalies argumentai
Atsakovė kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslinusi, prašė: iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Modus Distribution“; restruktūrizavimo administratore paskirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“; nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo iki nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos netaikyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 28 straipsnio 1 dalies nuostatų tiek, kiek tai būtina priede pateiktame mokėjimų sąraše nurodytiems mokėjimams už darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, mokesčius ir privalomąsias įmokas, degalus, transporto priemonių lizingą ar nuomą, draudimą, remontą ir techninę priežiūrą, kelių rinkliavas, keltus, stovėjimą, bankines, apskaitos, ryšių, informaciniu technologijų ir kitas įprastai veiklai būtinas paslaugas atlikti, neviršijant sąraše nurodytų sumų ir tik tuo atveju, jeigu konkretus mokėjimas patenka į JANĮ 28 straipsnio 1 dalies ribojimų apimtį; jeigu teismas manytų, kad prašymas visa apimtimi negali būti tenkinamas, leisti netaikyti atitinkamos JANĮ 28 straipsnio 1 dalies bent tiems konkretiems mokėjimams ir tokia apimtimi, kuriuos teismas pripažins būtinais bendrovės gyvybingumui, įprastai veiklai ir restruktūrizavimo plano priėmimui užtikrinti.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, kad ji vykdo veiklą transporto ir logistikos sektoriuje, pagrindinė veikla – tarptautinis krovinių vežimas kelių transportu. Atsakovė turi veikiančią organizacinę struktūrą, galiojančius komercinius santykius su klientais, vykdo ūkinę komercinę veiklą, sutartis bei turi realias galimybes generuoti pajamas, tačiau laikinai susiduria su finansiniais sunkumais, kuriuos siekia pašalinti restruktūrizavimo proceso metu. Dabartinė bendrovės vadovė perėmė bendrovės valdymą tuo metu, kai didelė dalis finansinių problemų jau buvo susiformavusios. Reikšminga įsipareigojimų dalis atsirado dėl ankstesnių akcininkų ir buvusios bendrovės vadovės priimtų sprendimų. Iki dabartinės vadovės paskyrimo buvo priimti sprendimai, kurie lėmė įsipareigojimų augimą, blogėjo pinigų srautai, todėl buvo reikšmingai apsunkinta bendrovės finansinė padėtis. Papildomai bendrovės finansinę padėtį itin pablogino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-79-502/2026 priimta galutinė ir neskundžiama nutartis, kuria bendrovė neteko teisės vienerius metus įdarbinti trečiųjų šalių piliečius. Dėl šios priežasties sumažėjo galimybės vykdyti visus suplanuotus reisus, taip pat sumažėjo gaunamų pajamų apimtis ir bendrovės konkurencingumas rinkoje, o turimi pastovieji kaštai liko iš esmės nepakitę. Šios aplinkybės reikšmingai pablogino bendrovės pinigų srautus. Tačiau ši situacija nėra nuolatinė. Bendrovė aktyviai ieško naujų darbuotojų Europos Sąjungos darbo rinkoje, vykdo vairuotojų atranką, derasi dėl naujų darbo santykių sukūrimo ir deda pastangas atkurti veiklos apimtis. Bendrovė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos, vykdo sutartis, krovinių pervežimus, palaiko komercinius santykius su esamais klientais ir siekia sudaryti naujus sandorius. Tai patvirtina, kad bendrovė išlieka ekonomiškai gyvybinga. Restruktūrizavimo plano projekte detaliai numatytos konkrečios finansinės ir organizacinės priemonės, kurios leis atkurti bendrovės mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą ir tęsti pelningą veiklą. Plane numatytos pajamų didinimo, sąnaudų optimizavimo, transporto priemonių naudojimo efektyvumo didinimo ir veiklos plėtros priemonės nėra deklaratyvios – jos pagrįstos faktiniais verslo santykiais, sudarytomis sutartimis ir realiomis rinkos galimybėmis.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kauno švara“ prašė iškelti atsakovei bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024–2025 metus, todėl neaišku, kokiu pagrindu yra sudarytas preliminarus balansas, kaip gauti jo duomenys, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2025 metais, kai už šiuos ir 2024 metus nėra sudarytų, patvirtintų ir pateiktų viešajam registrui finansinės atskaitomybės dokumentų. Atsakovės skolos biudžetui didėja, todėl atsakovė nėra pajėgi įvykdyti turtinių prievolių. Atsakovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių naujų sutarčių sudarymą ir jų pagrindu gautas papildomas pajamas. Iš viešų duomenų matyti, kad per du mėnesius atsakovės darbuotojų skaičius sumažėjo daugiau nei dvigubai, o tai rodo ne tik prastą įmonės finansinę padėtį, bet ir atsakovės veiklos mažėjimą, reiškiantį ir mažesnį pajamų gavimą. Atsakovė ilgą laiką negeba atsiskaityti su kreditoriais ir neturi pakankamai turto, iš kurio galėtų vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, nevykdo ūkinės veiklos, kuri leistų jai gauti pakankamas pajamas ir įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi atsisakė iškelti UAB „Modus Distribution“ restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė MB „NS administratorius“.
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Modus Distribution“ turi finansinių sunkumų ir nėra likviduojama dėl bankroto.
Teismas nustatė, kad atsakovė nepateikė bendrovės dalyvių susirinkimo sprendimo, kuriuo būtų pritarta restruktūrizavimo plano projektui. Taip pat nepateikė praėjusių metų finansinių ataskaitų rinkinio, be to, tokie dokumentai nėra pateikti ir Juridinių asmenų registrui (toliau – JAR).
Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad bendrovė neturi registruoto nekilnojamojo turto ir jos vardu registruotoms transporto priemonėms yra taikomi apribojimai, dėl kurių transporto priemonių dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas. Bendrovės atžvilgiu išieškojimas vykdomas dvylikoje vykdomųjų bylų, o teismuose nagrinėjamos dvi baudžiamosios, dvi civilinės ir viena administracinė byla. Be to, bendrovės įsiskolinimas VSDFV biudžetui sudaro 16 034,10 Eur, o bendrovėje yra 8 apdraustieji asmenys.
Teismas, įvertinęs atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis už 2023 ir 2026 metus, konstatavo, kad bendrovės turimas turtas nėra pakankamas finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Nors bendrovė 2023 metus baigė pelningai, tačiau 2026 metais bendrovė dirbo nuostolingai. Todėl bendrovės pateikti duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė aktyviai ir sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, gauna pajamas ir gali atsiskaityti su kreditoriais, o gaunamos pajamos užtikrinti veiklos tęstinumą. Pažymėjo, kad bendrovės didžiąją turto dalį 2026 metais sudarė trumpalaikis turtas (1 739 222 Eur, iš kurių 1 732 118 Eur per vienerius metus gautinos sumos). Neįtraukus į bendrą turto masę (2 581 980 Eur) per vienerius metus gautinų sumų, bendrovės turtas sudarė tik 849 862 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę 1 795 594 Eur (2 645 456 Eur - 849 862 Eur).
Teismas, įvertinęs VSDFV duomenis, pažymėjo, kad 2026 m. rugpjūčio 19 d. bendrovės įsiskolinimas VSDFV biudžetui padidėjo iki 16 034,10 Eur. Nusprendė, kad bendrovė sistemiškai nevykdo mokestinių prievolių valstybei, o šie pažeidimai nėra pavieniai ar atsitiktiniai. Tai patvirtina, kad bendrovė nėra pajėgi įvykdyti savo finansinių prievolių valstybei. Be to, bendrovė sistemiškai nevykdo įsipareigojimų ir kitiems 39 kreditoriams, įskaitant D. J. ir UAB „Kauno švara“.
Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, nes jos įsipareigojimai ir mokėtinos sumos viršija turimo turto vertę bei bylos duomenys patvirtina, jog bendrovė yra nepajėgi įvykdyti savo turtinių prievolių. Be to, atsakovės pateikti duomenys nepatvirtina, kad bendrovė turi realią galimybę išsaugoti ir plėtoti bendrovės ūkinę komercinę veiklą. Įvertinęs 2026 metų pirmojo pusmečio bendrovės patirtų nuostolių dydį, turimų darbuotojų skaičių ir tai, kad bendrovės restruktūrizavimo plano projekte nenurodyta konkrečių priemonių ir veiksnių, galinčių lemti žymų pajamų didėjimą, teismas pripažino mažai tikėtina aplinkybę, jog bendrovė pasieks restruktūrizavimo plane nurodomą pardavimo pajamų dydį 2026 ir 2027 metų pabaigoje. Pažymėjo, kad bendrovė nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų padidėjusias teikiamų paslaugų apimtis ir (ar) atnaujintą bendradarbiavimą su naujais ar buvusiais klientais. Be to, mažas darbuotojų skaičius (8 darbuotojai) apsunkintų šių priemonių galimą įgyvendinimą.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovės vykdoma bei pagal restruktūrizavimo plano projektą numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis jai ateityje vykdyti skolinių įsipareigojimų. Konstatavęs, kad bendrovė yra nemoki, teismas atsisakė jai iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė UAB „Modus Distribution“ (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos bendrovei iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas selektyviai įvertino į bylą bendrovės pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jos gyvybingumą. Atsakovė pateikė reikalingus dokumentus, tačiau teismas netinkamai juos įvertino. Teismas, remdamasis 2026 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, neįvertino, kad šių metų pirmąjį pusmetį bendrovės pardavimo pajamos sudarė 575 504 Eur, tačiau patirtą nuostolį įvertino kaip bendrovės veiklos neperspektyvumo požymį. Be to, teismas nepaaiškino, kodėl restruktūrizavimo plane nurodytos priemonės (transporto parko apkrovimo didinimas, darbuotojų atkūrimas, sąnaudų mažinimas, klientų išlaikymas, debitorinių skolų surinkimas ir atsiskaitymo grafikų derinimas) nepatvirtina būsimo bendrovės pajamų didėjimo. Taip pat neįvertino Luminor Bank AS rašto, kuris susijęs su restruktūrizavimo plano priemonių įgyvendinimu.
Teismas nepagrįstai neįtraukė į bendrovės turto masę 1 732 118 Eur trumpalaikio turto. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju reikia vertinti debitorinių skolų atgavimo galimybes, o ne automatiškai prilyginti debitorinių skolų vertę nuliui. Teismo nutartyje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika negali būti aiškinama taip, kad visos per vienerius metus gautinos sumos visais atvejais laikytinos neturinčiomis jokios vertės. Be to, teismas neįvertino 1 732 118 Eur skolos susidarymo ir išieškojimo aplinkybių, nepaaiškino, kodėl ši suma negali būti panaudota įvykdyti prievoles ateityje. Jeigu teismui trūko duomenų apie skolų atgavimo galimybes, jis turėjo būti aktyvus ir pasiūlyti bendrovei pateikti trūkstamus dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė bendrovės finansinius sunkumus, tačiau nepagrindė, kad bendrovė yra negyvybinga ir negali pašalinti finansinių sunkumų. Aplinkybė, kad bendrovė turi skolinių įsipareigojimų kreditoriams, neturi lemiamos reikšmės vertinant ar bendrovė, taikydama restruktūrizavimo plane numatytas priemones ir gaudama kreditorių pagalbą, galės vykdyti prievoles ateityje. Teismas neišskyrė kreditorių reikalavimų, nevertino bendrovės skolų susidarymo aplinkybių ir jų įvykdymo galimybės pateiktų dokumentų kontekste. Taip pat teismas neįvertino, kuris nemokumo procesas (restruktūrizacija ar bankrotas) labiausiai atitiktų kreditorių interesus, bet to, neatsižvelgė į tai, jog didžiausia bendrovės kreditorė pritarė bendrovės restruktūrizavimui. Be kita ko, teismas turėjo atsižvelgti į bendrovės prašymą taikyti JANĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatytas priemones, tam, kad būtų užtikrintas bendrovės veiklos tęstinumas.
Teismas, netinkamai įvertinęs nurodytas priežastis ir administracinio teismo sprendimu nustatytą laikino įdarbinimo ribojimą, nepagrįstai bendrovės darbuotojų skaičiaus sumažėjimą laikė jos veiklos neperspektyvumo įrodymu. Teismas neįvertino, kad įdarbinimo ribojimas yra laikinas ir neatsižvelgė į bendrovės pastangas rasti vairuotojų, taip pat į įdarbinimo procedūrų trukmę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliantės atskirąjį skundą pareiškėjas D. J. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Bendrovės restruktūrizavimo plane nurodytos priemonės yra nekonkrečios, todėl nėra pagrindo manyti, kad planas atitiks kreditorių lūkesčius ir interesus. Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, pati bendrovė turėjo į bylą pateikti įrodymus, kurie pagrįstų plane nurodytų priemonių efektyvumą.
Vilniaus miesto 14-ojo biuro notarė, vadovaudamasi pateiktu 2026 m. liepos 27 d. vykdomuoju raštu, siūlo priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtą skolos dalį, palūkanas ir netesybas bei išieškojimo išlaidas. Ši aplinkybė patvirtina, kad bendrovės turtas mažėja.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliantės atskirąjį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kauno švara“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Bendrovės 2026 metais gautos pardavimo pajamos savaime nepatvirtina jos gyvybingumo. Pirmąjį šių metų pusmetį bendrovė baigė nuostolingai, taigi, veiklos rezultatai nepatvirtina, kad esamas bendrovės veiklos modelis generuoja pakankamą pelną ar pinigų srautus kreditorių prievolėms vykdyti. Be to, bendrovė nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių restruktūrizavimo plane nurodytų pajamų augimo realumą. Nepateikė duomenų apie realiai padidėjusias paslaugų apimtis ar naujus komercinius santykius. Restruktūrizavimo plane nurodomos priemonės neįrodo, kad jos leis pasiekti restruktūrizavimo plane prognozuojamus rezultatus.
Aplinkybė, kad turtą sudaro debitorinis reikalavimas, savaime nereiškia, jog toks reikalavimas visais atvejais neturi jokios ekonominės vertės, tačiau iš to nekyla ir priešinga prezumpcija, kad balanse nurodyta nominali debitorinių reikalavimų suma turi būti laikoma realia bendrovės turto verte. Bendrovės skolininkų sąrašas ir paaiškinimai apie reikalavimų kilmę nepatvirtina, kad visa 1 732 118 Eur suma ar jos dalis bus faktiškai atgauta. Be to, bendrovė nepateikė konkrečių skaičiavimų ar įrodymų pagrindu nustatytos sumos, kuri realiai galėtų būti atgauta. Net ir į bendrovės turtą įskaičius visus debitorinius reikalavimus, bendrovės įsipareigojimai vis tiek viršija jos turto vertę, todėl tai nepaneigtų teismo nustatytų bendrovės nemokumo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino ne tik neįvykdytų įsipareigojimų visumą, o sistemingą prievolių nevykdymą, kurį, be kita ko, patvirtina bendrovės įsiskolinimo didėjimas VSDFV nemokumo proceso metu. Aplinkybė, kad dalis skolų susidarė ankstesnės bendrovės vadovybės valdymo metu, nepaneigia dabartinės bendrovės finansinės būklės. Vien didžiausios bendrovės kreditorės pritarimas restruktūrizavimui neįrodo bendrovės gyvybingumo ar restruktūrizavimo plano realumo, nes esminę reikšmę turi ne kreditorės pozicija, o jos įsipareigojimas suteikti pagalbą, kuri realiai pagerintų bendrovės pinigų srautus.
Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad teismas įvertino bendrovės finansinius duomenis, vykdomą veiklą, pajamas, restruktūrizavimo plano priemones, darbuotojų skaičių ir veiklos atkūrimo perspektyvas, tačiau šių duomenų nelaikė pakankamais bendrovės gyvybingumui pagrįsti. Vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kai pageidauja atsakovė, nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Aktyvus teismo vaidmuo nemokumo procese nepanaikina pačios bendrovės pareigos pateikti jos gyvybingumą ir restruktūrizavimo plano realumą pagrindžiančius duomenis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas D. J. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Modus Distribution“ iškėlimo, o atsakovės vadovė prašė UAB „Modus Distribution“ iškelti restruktūrizavimo bylą.
Teismų praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai teismas atsisako juridiniam asmeniui iškelti restruktūrizavimo bylą, klausimas dėl to paties juridinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi būti išnagrinėtas tuo pačiu procesiniu dokumentu. Tokiu būdu teismas, vertindamas nemokumo (tiek restruktūrizavimo, tiek ir bankroto) bylos (ne)iškėlimo pagrindus kartu, užtikrina veiksmingą nemokumo ginčų sprendimą, skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą bei lygiateisiškumą. Be to, toks nemokumo procesų pagrindų vertinimas yra operatyvus ir aiškus (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-404-450/2022 13 punktą).
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą, nustatęs, kad atsakovė neatitinka JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygos. Ta pačia nutartimi teismas nusprendė, kad UAB „Modus Distribution“ yra nemoki ir negyvybinga, todėl jai iškėlė bankroto bylą. Apeliantė neginčija susidūrusi su finansiniais sunkumais, o nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir prašydama ją panaikinti bei perduoti jos nemokumo bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš esmės siekia restruktūrizuotis ir taip išvengti bankroto. Taigi, šios apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis tinkamai taikė nemokumo bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas ir ar pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsakovei iškėlė būtent bankroto, o ne restruktūrizavimo bylą.
Dėl atsakovės nemokumo proceso rūšies
Juridinio asmens restruktūrizavimas yra visuma JANĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama įveikti juridinio asmens finansinius sunkumus, išsaugoti jo gyvybingumą ir išvengti bankroto, gaunant kreditorių pagalbą finansiniams sunkumams įveikti, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (JANĮ 2 straipsnio 10 dalis). Taigi, restruktūrizavimas yra vienas kolektyvinių juridinio asmens finansinių sunkumų sprendimo būdų, skirtas su mokumo problemomis susidūrusiam juridiniam asmeniui išsaugoti. Bankroto proceso tikslas yra kitas – operatyviai pašalinti nemokų ir negyvybingą juridinį asmenį iš rinkos, apsaugant kreditorių interesus ir užtikrinant kuo didesnį jų reikalavimų patenkinimą. Teismas, konstatavęs juridinio asmens mokumo problemas, turi atidžiai įvertinti jo veiklos perspektyvas ir taikytiną nemokumo proceso rūšį parinkti, siekdamas tinkamo nurodytų tikslų įgyvendinimo.
Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra visuma šių sąlygų: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto (JANĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, restruktūrizavimo byla negali būti iškelta (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Restruktūrizavimo bylą atsisakoma kelti, jeigu restruktūrizavimo plano projektas, kai jis turėjo būti pateiktas, neatitinka JANĮ 104 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jeigu restruktūrizavimo plano projekte, kai jis turėjo būti pateiktas, numatytos priemonės akivaizdžiai nepadės juridiniam asmeniui įveikti finansinių sunkumų, išsaugoti gyvybingumo ir išvengti bankroto (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis). Pagal JANĮ 22 straipsnio 2 dalį, teismas priima nutartį atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelti bankroto bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo yra nemokus ir yra bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.
Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, turėjo būti aktyvus ir pasiūlyti atsakovei pateikti įrodymus, būtinus jos finansinėms perspektyvoms ir gyvybingumui, kaip sąlygai restruktūrizuotis, įvertinti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisakys dėl teismo aktyvumo ribų ir atsakovei tenkančių įrodinėjimo pareigų, sprendžiant jos nemokumo klausimus teisme.
JANĮ 20 straipsnyje reglamentuojamas pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo nagrinėjimas. Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar jam tinkamai išnagrinėti reikalingi papildomi įrodymai. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020 22 punktą). Nepaisant to, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant nemokumo bylos iškėlimo juridiniam asmeniui klausimą, jo mokumo, gyvybingumo pagrindimo našta perkeliama juridiniam asmeniui, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to ir juridinis asmuo, kuriam inicijuojama nemokumo byla ir kuris siekia restruktūrizavimo, turi pats pateikti tiek įrodymus, kad jo finansiniai sunkumai laikini, tiek įrodymus, pagrindžiančius jo gyvybingumą.
Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantė (atsakovė), siekdama restruktūrizavimo, išvengiant bankroto bylos jai iškėlimo, turėjo pateikti tinkamus ir pakankamus įrodymus, kad jos mokumo problemos yra laikinos, kad ji realiai vykdo veiklą, ši veikla generuoja pakankamas pajamas, bendrovė turi realių galimybių per protingą laikotarpį atkurti mokumą, atsiskaityti su kreditoriais bei toliau laiku vykdyti prievoles (CPK 12, 178 straipsniai).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs D. J. pareiškimą, 2026 m. balandžio 8 d. nutartimi jį paskyrė nagrinėti 2026 m. gegužės 4 d. teismo posėdyje ir įpareigojo bendrovės vadovę ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nutarties gavimo dienos pateikti teismui JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–8 punktuose nurodytą informaciją. Bendrovės vadovė 2026 m. gegužės 4 d. pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodydama esanti nedarbinga ir negalinti dalyvauti teismo posėdyje bei tinkamai atstovauti bendrovės interesų. Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi netenkino bendrovės vadovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, konstatavęs, kad byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, atsakovė neprašė bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl tenkinti atsakovės prašymo nėra pagrindo. Teismas išnagrinėjo pareiškimą ir iškėlė atsakovei bankroto bylą bei paskyrė jos nemokumo administratorę.
Atsakovei 2026 m. gegužės 13 d. pateikus teismui atskirąjį skundą, kuriuo ginčyta 2026 m. gegužės 4 d. nutartis, Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi pasinaikino skundžiamą nutartį, nutarė bendrovės nemokumo klausimą nagrinėti iš esmės iš naujo ir nustatė naują teismo posėdžio datą. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės atskirajame skunde išdėstyto prašymo iškelti jai restruktūrizavimo bylą, pažymėjo, kad atsakovė nėra pateikusi pareiškimo bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą, išaiškino, jog atsakovė turi teisę pateikti tokį pareiškimą ir kitus įrodymus, turinčius reikšmės bendrovės nemokumo bylos nagrinėjimui.
Atsakovės vadovė 2026 m. birželio 17 d. pateikė teismui bendrovės restruktūrizavimo planą. Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi konstatavo, kad atsakovė nepateikė teismui JANĮ nustatyta tvarka parengto pareiškimo iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą ir JANĮ 17 straipsnio 3 dalyje nurodytos informacijos. Teismas nustatė atsakovei terminą pašalinti nurodytus trūkumus ir paskyrė kitą teismo posėdį atsakovės nemokumo byloje.
Atsakovė 2026 m. liepos 10 d. pateikė teismui pareiškimą iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą. Pareiškime, be kita ko, nurodė, kad yra pašalinti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartimi nustatyti trūkumai ir pateikti papildomi įrodymai. Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 14 d. nutartimi dar kartą nustatė terminą pašalinti pareiškimo iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą trūkumus ir pateikti JANĮ 8 straipsnyje ir 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytą informaciją. 2026 m. rugpjūčio 18 d. teismas atsakovės pareiškimą priėmė ir jos nemokumo bylą išnagrinėjo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios nutarties 30–33 punktuose aptartą atsakovės nemokumo bylos proceso pirmosios instancijos teisme eigą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sudarė visas galimybes atsakovei (jos vadovei) pateikti aktualius, nemokumo (bankroto ir restruktūrizavimo) klausimui tinkamai išspręsti reikalingus duomenis apie bendrovės veiklą, ne kartą nustatydamas naujus terminus tokiems duomenims pateikti. Pirmosios instancijos teismas jau 2026 m. gegužės 15 d. nutartyje išaiškino atsakovei, kad būtent jai tenka mokumo (jo atkūrimo) pagrindimo pareiga. 2026 m. birželio 25 d. ir 2026 m. liepos 14 d. nutartyse pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad esant teisme priimtam pareiškimui dėl atsakovės bankroto, o jai pačiai siekiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nurodyti klausimai nagrinėtini kartu, taip pat išsamiai išaiškino, kokias aplinkybes ir kokiais įrodymais atsakovė gali ir turi tokiu atveju įrodinėti. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ne kartą nustatė terminą atsakovei pateikti restruktūrizavimo procesui reikalingus dokumentus ir (ar) aktualius finansinius bendrovės duomenis.
Pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Reikšminga tai, kad JANĮ 20 straipsnio 2 dalis nustato būtent juridinio asmens vadovo pareigą pateikti JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–8 punktuose nurodytą informaciją. Atsakovė (jos vadovė), žinodama apie pradėtą ir vykstantį nemokumo procesą ir siekdama, kad atsakovei būtų iškelta ne bankroto, o restruktūrizavimo byla, turėjo operatyviai reaguoti į teismo nustatytus įpareigojimus ir paisyti jiems įvykdyti nustatytų terminų, o to nepadariusi privalo prisiimti jai tenkančias neigiamas teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, teismo ir pačios atsakovės veiksmus šio proceso metu, konstatuoja, kad apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ar neišnaudojo visų galimybių nustatyti atsakovės realią finansinę būklę ir gyvybingumą, yra nepagrįsti.
Pastebėtina ir tai, kad galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia galimybę (nors ir ribotą) proceso dalyviams reikšmingus įrodymus, kurių neturėjo galimybės įvertinti pirmosios instancijos teismas, pateikti apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 straipsnis). Šiuo atveju apeliantė (atsakovė) ir tokia galimybe nepasinaudojo – kartu su atskiruoju skundu nepateikė papildomų (naujų) įrodymų, galinčių pagrįsti atsakovės mokumą ir gyvybingumą, taip pat neprašė apeliacinės instancijos teismo tokius įrodymus išreikalauti.
Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad jai bankroto byla iškelta nepagrįstai, kadangi ji vykdo veiklą, o, įgyvendinusi restruktūrizavimo plane nurodytas priemones, ateityje savo finansinę padėtį stabilizuos ir atsiskaitys su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliantės argumentams dėl toliau nurodomų motyvų.
Siekiant iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą, visų pirma, turi būti konstatuota sąlyga, kad juridinis asmuo turi finansinių sunkumų (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo atveju tai yra nustatyta. Kaip minėta pirmiau, atsakovė neginčija turinti finansinių sunkumų, tačiau, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, teigia, kad jie ne nuolatinio, bet laikino pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.
Pagal JANĮ 2 straipsnio 5 punktą, juridinio asmens finansiniai sunkumai – padėtis, kai juridinis asmuo yra nemokus arba yra juridinio asmens nemokumo tikimybė. Bankroto byla keliama tik nemokiam juridiniam asmeniui (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis). JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turtą. Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių arba situacija, kai juridinio asmens įsipareigojimai viršija turimo turto vertę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma suteikia pagrindą spręsti, kad atsakovė atitinka abu aukščiau nurodytus nemokumo požymius, dėl to pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bendrovė yra nemoki – jos įsipareigojimai viršija turtą, ji negali laiku įvykdyti savo prievolių kreditoriams, be to, kad yra svarbiausia, sprendžiant, kaip bendrovės mokumo problemas spręsti (restruktūrizavimo ar bankroto procese) – šie sunkumai nėra laikini.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui už 2024 ir 2025 metus nėra pateikusi, tokių dokumentų atsakovė nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams, nors jai tokia procesinė galimybė buvo sudaryta, bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui ne kartą įpareigojus atsakovę (jos vadovę) pateikti visus bylai aktualius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad, bendrovės vadovams neįvykdžius jiems tenkančios imperatyviosios pareigos laiku ir tinkamai teikti finansinės atskaitomybės duomenis, taikoma contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklė ir vertinama, jog bendrovės veiklos bei finansiniai rodikliai 2024 ir 2025 metais nebuvo pozityvūs. Esant nurodytoms aplinkybėms, sprendžiant dėl atsakovės mokumo ir jo atkūrimo perspektyvų, remiamasi šia prezumpcija bei byloje esančiais duomenimis.
Remiantis atsakovės Juridinių asmenų registrui pateiktais bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatyta, kad nors atsakovė 2023 metais turėjo 125 267 Eur grynojo pelno, jos turtas 2023 m. gruodžio 31 d. buvo 4 568 995 Eur bendros vertės, trumpalaikis turtas – 2 052 655 Eur (iš jo debitoriniai įsiskolinimai – 1 283 591 Eur), 2023 metų pabaigoje bendrovė turėjo neįvykdytų įsipareigojimų už 2 599 642 Eur. Taigi, jau 2023 metais bendrovės įsipareigojimai viršijo bendrą jos turto vertę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, preliminarūs 2026 metų pirmojo pusmečio balanso duomenys nepatvirtina bendrovės finansinės būklės gerėjimo, jos teigiamų perspektyvų. Priešingai, pagal pateiktus duomenis 2026 metų antro pusmečio pabaigoje bendrovės turto vertė jau sudarė tik 2 581 980 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 2 645 456 Eur (per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 467 674 Eur). Taigi, bendrovės balansas 2026 metų viduryje jau buvo neigiamas. Preliminari pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina bendrovės nuostolingą veiklą – 2026 metų pirmąjį pusmetį bendrovė patyrė 263 613 Eur grynąjį nuostolį. Šie duomenys leidžia daryti prielaidą, kad bendrovės mokumo perspektyvos yra neigiamos dinamikos, nes bendrovės turto vertė mažėja, o įsipareigojimai ir kitos mokėtinos sumos didėja.
Apeliantė neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad iš 2026 metų pirmojo pusmečio balanse nurodyto bendrovės turto (2 581 980 Eur) didžiąją dalį sudaro trumpalaikis turtas (1 739 222 Eur), o iš jo didžioji dalis – debitorių įsiskolinimai (per vienerius metus gautina 1 732 118 Eur suma), tačiau teigia, kad teismas nepagrįstai šią sumą eliminavo iš jos bendro turto.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis. Juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti juridiniam asmeniui aspektais (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023 33 punktą; 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024 28 punktą). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas (debitorinės skolos) turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020 24 punktą). Atkreiptinas dėmesys, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015), todėl atsakovei, žinančiai apie jai keliamą bankroto bylą, neteikiant įrodymų apie savo mokumą, galimybes atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto sudėtį (realią vertę) (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).
Atsakovė, siekdama restruktūrizavimo bylos iškėlimo, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ji ėmėsi realių veiksmų skoloms iš debitorių išsiieškoti. Tačiau bendrovė nėra pateikusi objektyvių duomenų, kurie paneigtų abejones dėl galimybės išsiieškoti debitorių skolas realumo. Atsakovė į bylą pateikė savo debitorių sąrašą, pagal kurį absoliučiai didžiąją jos debitorių įsiskolinimų dalį sudaro dviejų subjektų skolos. Atsakovė nurodo, kad mažoji bendrija (toliau – MB) „Kauno patarėjai“ jai skolinga 41 688,60 Eur, skolininkų sąraše pažymėta “skola perduota teismui” Tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, bendrovė nėra inicijavusi bylų dėl skolų nei iš šios skolininkės, nei iš kitų debitorių prisiteisimo, be to, JAR duomenimis MB „Kauno patarėjai“ nuo 2026 m. kovo 17 d. yra išregistruota, bendriją likvidavus juridinio asmens organų sprendimu. Pagal bendrovės sudaryto jos skolininkų sąrašo duomenis, „DFDS A/S“ jai yra skolinga net 1 411 154,47 Eur, vėluodama su bendrove atsiskaityti daugiau kaip 180 dienų. Atsakovė nepateikė duomenų apie tai, kaip ir iš kokių santykių, nuo kada susidarė šis ypač reikšmingo dydžio įsiskolinimas, dėl kokios priežasties nėra atsiskaityta su bendrove ir kodėl nėra bandoma išsiieškoti šios skolos iš tarptautinės korporacijos, kurios akcijomis prekiaujama viešai ir kurios finansiniai rodikliai NASDAQ vertybinių popierių biržos viešai skelbiamais duomenimis yra geri. Atsakovė nepateikė jokių konkrečių duomenų ir apie kitus savo debitorius, santykius su jais, nėra duomenų apie tai, kokių priemonių bendrovė ėmėsi, siekdama skolas atgauti. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai į bendrovės bendrą turto masę neįtraukė 1 739 222 Eur sumos, kurią sudaro bendrovės debitorių įsiskolinimai. Atskirajame skunde deklaratyviai dėstomi, konkrečiais objektyviais duomenimis neparemti argumentai, kad reikšminga gautinų sumų dalis susidarė iš faktiškai suteiktų vežimo paslaugų bei santykių su nuolatiniais verslo partneriais, kuriems taikomi ilgesni atsiskaitymo terminai, šios pirmosios instancijos išvados nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad apeliantė be pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino reikšmingų aplinkybių, nenustatė realizacinės bendrovės turimų reikalavimų vertės. Pačiai atsakovei pasirinkus nepateikti jokių šiam klausimui išspręsti reikšmingų duomenų, pirmosios instancijos teismas to padaryti objektyviai neturėjo galimybės.
Debitorių skolas išskaičius iš bendrovės turto, matyti, kad jos įsipareigojimai turto vertę 2026 metų pirmąjį pusmetį viršija 63 476 Eur, o įrodymų, kad ši situacija vėlesniais laikotarpiai pagerės, byloje nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2023 metais atsakovės trumpalaikio turto dalį sudarė atsargos, žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės ir sumokėti avansai (atitinkamai 308 601 Eur ir 47 851 Eur), o 2026 metų antrą pusmetį atsargos sudarė tik 7 177 Eur. Tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, jog disponuoja net ir tokios vertės atsargų likučiu, taip pat nepateikė paaiškinimų (įrodymų) apie atsargų savikainas, likutines arba realizavimo vertes, todėl tokio turto realumas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat yra abejotinas ir neįrodytas.
Nors bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės vardu yra registruotos transporto priemonės, tačiau taikomi apribojimai (kurių transporto priemonių dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas), o apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių realią galimybę realizuoti šį turtą ir gautomis lėšomis padengti savo finansinius įsipareigojimus. Be kita ko, iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad 39 transporto priemonės yra bendrovės išperkamos arba nuomojamos, o ši aplinkybė taip pat kelia abejonių dėl galimybės tokį turtą panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais.
Taigi, bendrovės įsipareigojimai viršija jos turtą, o atėmus trumpalaikį turtą, likęs turtas apie tris kartus mažesnis nei bendrovės turimi įsipareigojimai, o tai reiškia, kad ji yra nemoki – bendrovės būsena atitinka nustatytą JANĮ 2 straipsnio 7 punkte.
Vertinant atsakovės galimybes laiku vykdyti turtines prievoles, matyti, kad bendrovės negalėjimas vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams nėra laikinas. Bylos duomenimis, 2026 m. rugpjūčio 19 d. bendrovė VSDFV biudžetui buvo skolinga 16 034,10 Eur. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad šios nutarties priėmimo metu atsakovės skola VSDFV padidėjo ir sudaro 18 418,58 Eur. Iš Antstolių informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad bendrovės atžvilgiu išieškojimas yra vykdomas dvidešimt dviejose vykdomosiose bylose, nuo 2025 metų nepavyksta iš bendrovės išieškoti net ir nereikšmingų, lyginant su bendra įsiskolinimų apimtimi, sumų. Be to, bendrovė dalyvauja teismo procesuose: civilinėje byloje Nr. e2-1239-1126/2026 kaip atsakovė; baudžiamojoje byloje Nr. 1A-361-1243/2026 kaip nuteistoji.
Teismų praktikoje pažymima, kad juridinis asmuo gali būti pripažintas nemokiu tuo atveju, jeigu nustatoma, jog jis nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-958-381/2018 23 punktą; 2024 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024 36 punktą). Pirmiau nurodyti duomenys leidžia pritarti pirmosios instancijos teismui, kad toks apeliantės įsipareigojimų nevykdymas nėra laikinas. Priešingai, minėtos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė sistemingai nevykdo įsipareigojimų jau kurį laiką ir jos patiriami finansiniai sunkumai nėra trumpalaikiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės atskirajame skunde nurodyti deklaratyvūs argumentai, kad atsakovė šiuo metu vykdo veiklą ir ateityje iš jos atsiskaitys su kreditoriais, nepaneigia šios teismo išvados (CPK 185 straipsnis).
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą restruktūrizavimo byla keliama ir negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bendrovė neatitinka būtent šio restruktūrizavimo galimybę lemiančio kriterijaus – ji nėra gyvybinga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės paaiškinimai apie tai, kad ji nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos, vykdo krovinių pervežimus, turi vykdomų sutarčių, palaiko santykius su klientais ir siekia sudaryti naujus sandorius, o per 2026 metų pirmąjį pusmetį gavo 575 504 Eur pardavimo pajamų, tokios pirmosios instancijos išvados nepaneigia, o pakankamų savo gyvybingumą patvirtinančių įrodymų bendrovė nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).
Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl gyvybingumo sąlygos nustatymo teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė juridinio asmens nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba (darbuotojų skaičiaus kaita). Jei juridinis asmuo ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniam asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl juridinio asmens gyvybingumo. Vertinant gyvybingumą, taip pat reikia atsižvelgti ir į esminių juridinio asmens prievolinių įsipareigojimų vykdymą. Juridinio asmens restruktūrizavimo procesas negali paneigti juridinio asmens prievolių privalomumo. Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma, reikšminga nustatyti, kaip juridinis asmuo vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (moka darbo užmokestį). Jei juridinis asmuo akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar toks juridinis asmuo gali būti laikomas gyvybingu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020 35 punktą; 2022 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-806-407/2022 26 punktą; 2023 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-295-407/2023 38 punktą).
Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė aktyviai ir sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, iš kurios gauna pajamas (pelną) ir dengia kreditorių įsiskolinimus, priešingai, jos pačios pateikti duomenys apie 2026 metų pirmojo pusmečio finansinius rodiklius, patvirtina, kad jos vykdoma veikla yra nuostolinga, į bylą nepateikti duomenys, kokį poveikį bendrovės veiklai ir jos finansiniams rodikliams padarė nurodytos jau taikytos priemonės (atlikti transporto priemonių remonto ir atkūrimo darbai; optimizuotos administracinės ir veiklos sąnaudos; atnaujinti santykiai su esamais ir buvusiais klientais; siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą sudaryta darbuotojų nuomos sutartis; vykdomos derybos su kreditoriais dėl mokėjimų grafikų ir įsipareigojimų vykdymo), nepateikta ir konkrečių su jų taikymu susijusių įrodymų (išskyrus sutartį dėl laikinojo įdarbinimo), dėl to nėra pagrindo spręsti, kad jos buvo rezultatyvios, o pateiktame restruktūrizavimo plane nurodytos planuojamos taikyti priemonės finansiniams sunkumams įveikti taip pat nurodytos deklaratyviai ir nepagrįstos konkrečiais duomenimis, skaičiavimais ir (ar) susitarimais. Nors atsakovė pateikė 2016 m. balandžio 11 d. tarp jos ir DFDS Ligistics GmbF sudarytą krovinių vežimo sutartį bei DFDS Ligistics GmbF išrašytas sąskaitas už 2026 m. gegužės–birželio mėn. jai suteiktas bendrovės paslaugas, šie įrodymai savaime nepatvirtina, kad bendrovė turi realią perspektyvą gauti pakankamas jos veiklai tęsti pajamas. Atsakovės pateikta Luminor Banko AS 2026 m. balandžio 28 d. sąskaita faktūra patvirtina bendrovės 18 936,72 Eur skolinį įsipareigojimą bankui. Kiti atsakovės įrodymai (sąskaitos faktūros už suteiktas komunalines ir kitas paslaugas, mokėjimo pranešimai, kurių įvykdymo terminai jau suėję) taip pat patvirtina bendrovės skolinių įsipareigojimų didėjimą. Pačios apeliantės pateikti duomenys apie banko rezervuotas sumas patvirtina, kad atsakovė nėra apmokėjusi 186 986,82 Eur. Be to, reikšminga ir tai, kad bendrovės skolos valstybės biudžetui ir VSDFV nuo 2026 metų pradžios sistemingai auga, vadinasi, toliau vykdydama veiklą, atsakovė nėra pajėgi vykdyti net einamųjų mokestinių prievolių. Taigi, nors apeliantė nurodė vykdanti veiklą, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų spręsti, kad bendrovės vykdoma veikla yra efektyvi, jog ji yra pajėgi sugeneruoti pakankamą srautą pajamų, iš kurių netolimoje ateityje ar bent pagal restruktūrizavimo plane nurodytą grafiką realiai galėtų atsiskaityti su kreditoriais, o veiklą vykdyti, nedidindama jau ir taip žymaus turimo įsiskolinimo masto. Pažymėtina, kad vien juridinio asmens veiklos vykdymas savaime nėra pakankamas jo gyvybingumui pagrįsti, jeigu visuma aplinkybių (turimo turto, įsipareigojimų kreditoriams dydis, kt.) patvirtina, jog tokia veikla iš esmės nėra užtikrinamas juridinio asmens mokumo atkūrimas.
Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad bendrovė negali įdarbinti trečiųjų šalių piliečių dėl Migracijos departamento sprendimu nustatyti apribojimo, kurio teisėtumas patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-79-502/2026. Restruktūrizavimo plane nurodyta ribojimo pabaigos data žymi teisinės kliūties pasibaigimą, o pirmosios instancijos teismas neįvertino bendrovės paaiškinimų apie vykdomą naujų darbuotojų paiešką. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laiko teisiškai nepagrįstais, juolab jie nepagrindžia bendrovės gyvybingumo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-79-502/2026, nurodė, kad bendrovei pagrįstai konstatuotas užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimas ir jai paskirta 300 Eur bauda. Taigi, atsakovės nurodyta nutartimi nebuvo pritaikytas draudimas įdarbinti užsieniečius. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrovės restruktūrizavimo plane numatyta, kad bendrovė 2026 m. rugpjūčio 2 d. atnaujins užsieniečių įdarbinimą, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu bendrovėje dirbo 8 asmenys, o šiuo metu, remiantis viešais duomenimis, darbuotojų skaičius ne padidėjo, tačiau sumažėjo iki 7. Nors atsakovė pateikė 2026 m. balandžio 13 d. tarp jos ir UAB „Nova Iter“ sudarytą laikinojo įdarbinimo paslaugų sutartį, vien jos sudarymas savaime nepatvirtina atsakovės galimybių įdarbinti pakankamai darbuotojų tolesnei finansiškai perspektyviai veiklai vykdyti.
Apeliantė nepagrįstai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos finansinių sunkumų susidarymo priežasčių: ankstesnės vadovybės ir savininkų sprendimų, neperduotų apskaitos dokumentų, migracijos ribojimo ir dėl vairuotojų trūkumo nepakankamai panaudoto transporto parko. Pirma, atsakovė nepateikė į bylą konkrečių tokius argumentus patvirtinančių įrodymų. Antra, pati apeliantė teisingai pastebėjo, kad vertinant gyvybingumą svarbu nustatyti, ar atsiradusių sunkumų priežastys gali būti pašalintos ekonominėmis, techninėmis bei organizacinėmis priemonėmis, tačiau šioje byloje nebuvo įrodyta, kad tai padaryti bendrovė yra pajėgi.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad apeliantė nepagrindė savo veiklos perspektyvų, kurios leistų konstatuoti, jog ji gali vykdyti bent einamąsias prievoles ir kad negalėjimas sumokėti skolas yra laikinas, todėl nėra pagrindo ją laikyti gyvybinga ir spręsti, jog jos išsaugojimas rinkoje užtikrins finansinių sunkumų išsprendimą ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Konstatavus, kad apeliantės įsipareigojimai yra didesni nei turimas turtas, o byloje esant duomenų, jog jos skolos ir toliau nemokamos, nevykdomi mokestiniai įsipareigojimai, nenustačius bendrovės gyvybingumo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovei iškėlė bankroto bylą (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino klausimo nagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus bei tinkamai taikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias nemokumo bylos juridiniam asmeniui iškėlimą ir pagrįstai nusprendė, kad bendrovei keltina ne restruktūrizavimo, bet bankroto byla. Todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Dėl esminių apeliantės argumentų šioje nutartyje pasisakyta, o kiti neturi reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (žr., pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktą).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.