Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vegtomas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vegtomas“ prašymas atnaujinti terminą pareikšti finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Vokė-III“ restruktūrizavimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teisme 2026 m. liepos 29 d. buvo gautas bendrovės nemokumo administratorės prašymas išspręsti pareiškėjos UAB „Vegtomas“ praleisto termino pareikšti finansinį reikalavimą atnaujinimo ir jo patvirtinimo klausimą. Nurodė, kad, teismui nusprendus pareiškėjos praleistą terminą atnaujinti, bendrovė neprieštarauja, jog būtų patvirtintas pareiškėjos 2 109,80 Eur dydžio finansinis reikalavimas, nes jis atitinka bendrovės apskaitos duomenis.

Vilniaus apygardos teisme 2026 m. rugpjūčio 26 d. buvo gautas pareiškėjos UAB „Vegtomas“ prašymas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti bendrovės restruktūrizavimo byloje. Prašyme nurodyta, kad pareiškėja laiku nesureagavo į pranešimą apie bendrovei iškeltą restruktūrizavimo bylą ir finansinio reikalavimo nustatytu terminu nepareiškė, nes tuo metu keitėsi pareiškėjos darbuotojai, o vėliau buhalterė kreipėsi į bendrovės nemokumo administratorę, tačiau atsakymo iš jos negavo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik formalia procesine laiko trukme, paneigė realiai egzistuojančią ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksuotą bendrovės skolą pareiškėjai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas yra neginčijamas, nes jis atitinka bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis, o šią aplinkybę patvirtino ir bendrovės nemokumo administratorė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti apeliantės finansinį reikalavimą bendrovės nemokumo (restruktūrizavimo) byloje, konstatavus, kad prašymas pateiktas praleidus terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Restruktūrizuojamos bendrovės finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas restruktūrizavimo byloje būtinų spręsti klausimų. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Teismas turi teisę priimti iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatyta tvarka, ir po bankroto bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 8 dalyje numatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (4 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas bendrovei atsirado iki nemokumo bylos UAB „Vokė-III“ iškėlimo, taip pat dėl to, kad terminą pareikšti šį reikalavimą pareiškėja praleido.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 30 dienų terminas yra atnaujinamasis, nes pagal to paties straipsnio 4 dalį teismas turi teisę priimti iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kita vertus, JANĮ 41 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, kad jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per nustatytą terminą ir teismas termino praleidimo priežasčių nepripažįsta svarbiomis, jo reikalavimo teisė pasibaigia. Kuo ilgesnis yra termino finansiniam reikalavimui pateikti praleidimo laikotarpis, tuo svarbesnės objektyvios priežastys, pateisinančios šio termino praleidimą, turi egzistuoti, kad būtų pripažinta, jog finansinis reikalavimas gali būti priimtas tvirtinti. Teismas, spręsdamas tokio reikalavimo tvirtinimo klausimą, pirmiausia privalo įvertinti termino kreditoriaus reikalavimui pateikti praleidimo priežastis, trukmę ir kitas šio termino atnaujinimo klausimui tinkamai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kadangi gali būti patvirtintas tik toks finansinis reikalavimas, kurio pateikimo tvirtinti terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-403/2026 28 ir 29 punktus).

Pažymėtina, kad civilinį ir nemokumo procesą reglamentuojantys įstatymai nedetalizuoja, kokios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, todėl teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, klausimą, kas yra laikytina svarbia priežastimi praleistam pareiškimo patvirtinti finansinį reikalavimą padavimo terminui atnaujinti, kiekvienu atveju sprendžia įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių vertinimo, taikytinas protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas. Sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020 29 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-638-910/2025 49 punktą, 2026 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-417-567/2026 21 punktą, 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-733-516/2026 23 punktą). Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, būtent apeliantė, suinteresuota praleisto termino atnaujinimu, turėjo įrodyti, kad buvo rūpestinga, tačiau dėl objektyvių kliūčių negalėjo pateikti savo finansinio reikalavimo laiku (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir apeliantė neginčija, kad nemokumo administratorė 2023 m. gruodžio 13 d. elektroniniu laišku informavo apeliantę apie bendrovei iškeltą restruktūrizavimo bylą. Prie elektroninio laiško buvo pridėta, be kita ko, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria iškelta bendrovei restruktūrizavimo byla ir kreditoriams nustatytas 30 dienų terminas pateikti finansinius reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus nemokumo administratorei. Terminas finansiniam reikalavimui pareikšti suėjo 2024 m. sausio 12 d. Apeliantė neneigia, kad nemokumo administratorės laišką gavo. Taigi, apeliantė apie bendrovei iškeltą restruktūrizavimo bylą ir nustatytą terminą pareikšti finansinį reikalavimą žinojo. Nepaisant to, apeliantė prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą pateikė tik 2026 m. birželio 11 d., terminą šiam veiksmui atlikti praleidusi beveik dvejus su puse metų. Susiklosčius tokiai situacijai, apeliantė turėjo nurodyti svarbias priežastis, kurios tęsėsi daugiau nei dvejus metus ir sutrukdė jai pateikti savo finansinį reikalavimą laiku, bei įrodyti jų objektyvų egzistavimą.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantė nurodė dvi termino praleidimo priežastis: restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo metu keitėsi pareiškėjos darbuotojai, todėl į nemokumo administratorės pranešimą laiku nesureaguota; pareiškėjos buhalterė kreipėsi į nemokumo administratorę, tačiau atsakymo iš jos negavo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos teismui nurodytos aplinkybės apie jos darbuotojų kaitą bei jų nepakankamą rūpestingumą ir atidumą, nelaikytinos objektyviomis priežastimis, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti daugiau nei dvejus metus praleistą terminą, o kitų svarbių priežasčių, realiai sutrukdžiusių apeliantei laiku įgyvendini teisę per nustatytą terminą, apeliacinės instancijos teismui nepateikta. Pažymėtina, kad apeliantė užsiima medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmenine prekyba, todėl jai, kaip verslo subjektui, taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai. Apeliantės nurodoma darbuotojų kaita ir su ja susiję įmonės veiklos organizavimo sunkumai savaime nelaikytini svarbiomis priežastimis, pateisinančiomis įstatyme nustatyto termino praleidimą. Apeliantė, kaip verslo subjektas, turi pareigą užtikrinti tinkamą savo veiklos organizavimą ir prievolių apskaitą, taip pat savalaikį teisių įgyvendinimą, nepriklausomai nuo darbuotojų pasikeitimo ar jų pareigų vykdymo trūkumų. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad jos nurodytos aplinkybės buvo tokio pobūdžio ir masto, jog objektyviai sutrukdė jai per įstatyme nustatytą terminą pareikšti finansinį reikalavimą, juolab kad šis terminas praleistas daugiau nei dvejus metus.

Apeliantė neįrodė ir antrosios savo nurodomos priežasties, kaip pateisinančios termino finansiniam reikalavimui pareikšti, objektyvaus egzistavimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių buhalterės kreipimąsi į nemokumo administratorę, todėl ši aplinkybė laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytais motyvais, konstatuoja, kad apeliantė neįvardijo ir nepagrindė svarbių priežasčių, kurios galėtų pateisinti termino jos finansiniam reikalavimui bendrovės restruktūrizavimo byloje pareikšti praleidimą. Šiuo atveju apeliantė buvo pasyvi itin ilgą laiką, t. y. daugiau kaip dvejus metus, todėl privalo prisiimti dėl to kilusius neigiamus padarinius. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl termino finansiniam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienas kreditorius yra laisvas nuspręsti, įgyvendinti savo reikalavimo teisę į skolininką ar ne, tačiau tokia teisė turi būti realizuojama įstatyme nustatyta tvarka. Tinkamas termino realizuoti savo teisę laikymasis nėra tik formalumas, kaip nurodo apeliantė. Apeliantei ilgą laiką nepareiškus reikalavimo bendrovei, ši (taip pat restruktūrizuojamos bendrovės kreditoriai), turėjo pagrindą manyti, kad apeliantė tokios teisės neįgyvendins, todėl kiti kreditoriai, kurie prašymus pateikė laiku arba jų prašymai buvo teismo priimti pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis, galės pretenduoti į patvirtintų jų reikalavimų patenkinimą didesne apimtimi. Taigi, kreditorių reikalavimų pareiškimo terminų laikymasis reikšmingas ne tik siekiant užtikrinti operatyvų nemokumo procesą, bet ir sudaryti sąlygas apibrėžti bendrovės įsipareigojimų apimtį, įvertinti jos finansines galimybes bei užtikrinti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo stabilumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjos finansinį reikalavimo, kuris buvo pateiktas praleidus terminą, patvirtinimas, nenustačius svarbių termino praleidimą pateisinančių priežasčių, turėtų neigiamos įtakos restruktūrizavimo plano vykdymui ir kitų kreditorių, kurie savo reikalavimus pareiškė įstatymo nustatyta tvarka, teisėms bei teisėtiems interesams.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusias faktines ir teisines aplinkybes bei tinkamai taikė ginčui aktualias JANĮ nuostatas, reglamentuojančias kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūrą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja yra praleidusi terminą finansiniam reikalavimui bendrovės restruktūrizavimo byloje pateikti, o jos nurodytos priežastys, dėl kurių terminas praleistas, negali būti pripažįstamos svarbiomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.