Panevėžio apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 2.6.10.5.2.19; 3.3.1.14.

2026 m. lapkričio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Miltenytės, Igno Totilo

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bolle Container LT“ bei atsakovų S. K. ir N. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3147-1245/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bolle Container LT“ ieškinį atsakovams S. K. ir N. P. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo O. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ikiteisminio tyrimo medžiaga su kaltinamuoju aktu buvo parduota teismui ir Kauno apylinkės teisme išnagrinėta baudžiamoji byla. Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-408/2024 atsakovas S. K. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį. S. K. paskirta subendrinta 170 MGL dydžio bauda. Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendis paliktas nepakeistas. Nors N. P. paslaugos įformintos sąskaitomis faktūromis, tačiau sąskaitos išrašytos už fiktyvius darbus, o jokių realių darbų N. P. neatliko, ieškovė negavo. Kadangi atsakovas S. K. apmokėjo, o atsakovas N. P. išrašė sąskaitas ir priėmė lėšas už nesuteiktas paslaugas bei dalinosi gautas lėšas su O. P. ir S. K., atsakovas N. P. žalą padarė su atsakovu S. K. bendrais veiksmais, todėl yra solidariai atsakingas ieškovei už padarytą 34 001,05 Eur žalą. Taip pat atsakovas S. K. ieškovės vardu ir sąskaita apmokėjo UAB „TG baldai“ išrašytas tikrovės neatitinkančias sąskaitas, tikėtinai išrašytas už S. K. draugui parduotas prekes. Atsakovas S. K. tariamai pirko prekes, kurios buvo įtrauktos į ieškovės buhalterinę apskaitą, nors realiai ieškovė šių prekių niekada negavo. Tokiais veiksmais S. K. padarė ieškovei 10 990 Eur žalos, kurią privalo atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Teismų praktikoje yra patvirtinta, kad kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-92-798/2017 27 punktas). Todėl ieškovė visiškai pagrįstai ir teisingai prašė priteisti palūkanas už laikotarpį nuo žalos padarymo dienos. Žala pasisavinant 34 001,05 Eur padaryta 2018-2019 m., todėl nuo minėto laikotarpio atitinkamai kiekvienam žalos padarymo epizodui (kiekvienam mokėjimui) ir turėtų būti skaičiuojamos palūkanos pagal įstatymo CK 6.210 str. 5 d. numatytą 5 proc. dydžio per metus palūkanų normą.

Teismas skundžiamo sprendimo 45 p. reikalavimo dėl palūkanų atmetimą motyvavo remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-611/2024. Tačiau ieškovė su tokia teismo pozicija nesutinka, nes šios bylos ir civilinės bylos Nr. e3K-3-89-611/2024 ratio decidendi (privalomas kitiems teismams tokio paties ar panašaus pobūdžio bylose) iš esmės skiriasi, todėl civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-611/2024 suformuota praktika nėra tinkama šiam ginčui spręsti.

Teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad ieškovė su reikalavimu grąžinti atsakovui N. P. sumokėtas lėšas nei atsakovui S. K., nei N. P. iki kreipimosi į teismą dienos nesikreipė. Tačiau ieškovė dar 2021-08-04 ikiteisminiame tyrime pareiškė reikalavimą atsakovui S. K. dėl žalos atlyginimo.

Teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo įrodymų pakankamumo principo, reikalaudamas iš ieškovės baudžiamojo proceso lygmens (nelieka pagrįstų abejonių) įrodinėjimo standarto. Teismas skundžiamo sprendimo 34 p. nurodęs, kad ieškovė selektyviai parenka atskiras liudytojų apklausų sakinius, nutylėdama kontekstą, ir taip iškreipia parodymų esmę, pateikė vienintelį pavyzdį A. B. parodymus. Tai kad liudytojas nežino, kas yra ruošiniai, reiškia tik tiek, kad liudytojas ruošinių savo darbe nenaudojo. Aplinkybę, kad ieškovė savo veikloje nenaudoja baldų ruošinių, patvirtina pateiktos liudytojų apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė pirko ar naudojo laminuotų medžio drožlių plokščių (toliau - LMDP) ruošinius, išskyrus tik UAB „TG baldai“ sąskaitas. Todėl teismas turėjo suformuoti ne tik tikimybių pusiausvyros, bet ir pagrįsto įsitikinimo standarto lygio įsitikinimą faktu, kad ieškovės veikloje nebuvo naudojami LMDP ruošiniai.

Teismas pagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo. Įstatyme įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos pagal savo pobūdį yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, todėl, ieškovei reikalaujant žalos atlyginimo (nuostolių), kurios dydis viršija minimalius nuostolius, atlyginimo, kompensuojamosios palūkanos turi būti įskaitomos į nuostolių sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. e3K-3-89-611/2024). Šioje byloje 34 001,05 Eur sumą ieškovas įvardijo kaip nuostolius, todėl ieškinio dalis dėl palūkanų nepriteisimo atmesta teisėtai.

Ieškovė nėra atleista nuo įrodinėjimo pareigos. Byloje aiškiai nustatyta, kad iš UAB „TG baldai“ įsigytų plokščių gaminių trūkumas įmonėje nenustatytas, o ieškovė net neįrodė, kad ji yra atlikusi mokėjimą pagal gautas sąskaitas.

Byloje nėra ginčo, kad: pagrindinė ieškovės veikla yra senų jūrinių, bitinių, sanitarinių konteinerių nuoma; senus konteinerius ieškovė įsigydavo iš savo akcininko ir prieš juos išnuomodama ar parduodama suremontuodavo pakeisdama tiek iš LM gaminamas grindis, sienas, tiek baldus buitiniuose konteineriuose; konteineriai ir baldai buvo remontuojami naudojant (LMDP); remontuojant konteinerius (grindis, sienas ir baldus) standartinių išmatavimų LMDP netinka; ieškovė nepateikė mokėjimo už plokštes dokumentų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog ieškovė savo veikloje nenaudoja baldų ruošinių, patvirtina liudytojų parodymai ikiteisminiame tyrime, tačiau šioje byloje jokie liudytojai apklausti nebuvo, ieškovas neprašė byloje apklausti jokių liudytojų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinys grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymų dalimi, kuri neatitinka bendro apklausų konteksto. Tokia ieškovės išvada neteisėta, nes visi liudytojai patvirtino LMDP ruošinių pardavimo būtent ieškovei faktą, o atsakovas S. K. apie LMDP plokščių pirkimą ar jų panaudojimą 2018-2019 metais jokių įrodymų teikti ir neturi (įsigijimo ir panaudojimo dokumentai yra ieškovės žinioje), o ieškovas turi įrodyti žalos faktą.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad „Dėl UAB „TG baldai“ nurodė, kad įmonė vertėsi konteinerių įrengimu, nuoma. Konteineriuose būdavo santechnikos, virtuvės patalpos, konteineriai būdavo remontuojami. Remontui naudojo laminuotas medienos plokštes. Iš jų išpjaudavo reikiamas dalis. Iš UAB „TG baldai“ pirkta ne medienos drožlių plokštės, bet ruošiniai konkretiems baldams.

Ieškovės atstovas teisme, atsakydamas į klausimus dėl LMDP plokščių ruošinių trūkumo fakto nurodė, kad Ruošiniai įmonėje niekaip neapskaityti. Tai yra svarbus faktas, kadangi darbuotojo padarytos žalos faktas negali būti grindžiamas tuo, kad LMDP ruošiniai nenaudojami įmonės veikloje ir reiškiant tokį ieškinį būtina nustatyti daikto pasisavinimo, neišsaugojimo ar iššvaistymo faktą. Kaip minėta, jau ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad ieškovė gavo LMDP plokščių ruošinius ir tokia išvada padaryta įvertinus ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktus visus duomenis, o ne selektyviai ieškovės pasirinktus liudytojų parodymų fragmentus.

Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties nutraukimą ir eigą baudžiamojo proceso metu (CK 1.130 str.). Teismas sprendė, kad 2021 m. rugpjūčio 4 d. baudžiamajame procese pareikštas civilinis ieškinys nutraukė senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat konstatavo, kad senaties terminas pradėjo eiti iš naujo nuo 2023 m. vasario 20 d., kai ieškovės atstovas susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir sužinojo, jog įtarimai dėl N. P. ir UAB „TG baldai“ sąskaitų apmokėjimo buvo pašalinti.

Teismas, spręsdamas dėl senaties termino eigos, nepagrįstai taikė bendrąją senaties nutraukimo taisyklę, nors turėjo vadovautis specialiąja CK 1.130 straipsnio 5 dalies nuostata. Pagal šią normą, kai ieškinys pareiškiamas baudžiamojoje byloje, senaties terminas yra sustabdomas, o ne nutraukiamas. Tai reiškia, kad laikas, praėjęs iki ieškinio pareiškimo, įskaitomas į bendrą senaties terminą.

Sprendime teismas pripažino, kad 2023 m. vasario 20 d. ieškovei tapo žinoma, jog baudžiamojoje byloje žalos atlyginimo dėl minėtų sąskaitų ji reikalauti nebegalės. Tačiau teismas klaidingai konstatavo, kad nuo šio momento terminas prasidėjo iš naujo. Kadangi ieškinys baudžiamojoje byloje šiems reikalavimams faktiškai nebeegzistavo nuo įtarimų pašalinimo momento, ieškovė privalėjo nedelsdama (per likusį terminą) kreiptis civilinio proceso tvarka, tačiau ieškinys buvo pateiktas tik 2025 m. balandžio 21 d. (praėjo 2 metai 2 mėnesiai ir 1 diena, o bendra susumuota trukmė sudaro 3 metus 2 mėnesius ir 28 dienas), t. y. viršytas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas trejų metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas, todėl laikytina, kad ieškinys pareikštas praleidus įstatyme numatytą terminą.

Teismas nagrinėjamu atveju neįvertino esminės aplinkybės- akivaizdžiai pasyvaus ir nepateisinamai uždelsto Ieškovės procesinio elgesio, kuris apsunkino atsakovų galimybes gintis.

Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 178 str., 185 str.), nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes. Iš sprendimo turinio nėra aišku, ar teismas įvertino visas ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, ikiteisminio tyrimo duomenis.

Teismas sprendime nepagrįstai suteikė lemiamą įrodomąją reikšmę ieškovės darbuotojų parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kurie savo esme grindžiami ne faktų patvirtinimu, o jų nežinojimu, t. y. subjektyviomis išvadomis, kad jie nematė ar nežino apie tam tikrus darbus. Tokie parodymai negali būti laikomi patikimu įrodymu, paneigiančiu remonto darbų atlikimo faktą, nes „nežinojimas“ ar „nematymas“ nėra teigiamas faktas, galintis pagrįsti faktą, kad Atsakovas2 remonto darbų ieškovei nesuteikė. Šioje byloje įmonės darbuotojai, dirbę pagal darbo sutartis, nebuvo apklausinėjami, atsakovai neturėjo galimybės jiems užduoti klausimų. Baudžiamojoje byloje N. P. atpažinimas nebuvo atliekamas.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovės darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, niekuomet nedirbo viršvalandžių, po darbo valandų, savaitgaliais ir švenčių dienomis. Bylioje nėra ginčo, kad šiuo ne darbo laiku konteinerių remontas pas buvo būtinas ir atliktas. Atsakovai įrodinėja, kad šiuos darbus atliko būtent atsakovas N. P.. N. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė tyrėjams vietas kur stovėjo išnuomoti ieškovės konteineriai, kuriuos jis remontavo, dėl to jam įtarimai dėl neteisėto pinigų pasisavinimo nebuvo reiškiami.

Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas, nepagrįstai neįvertino atsakovo N. P. nuoseklių, tarpusavyje neprieštaringų paaiškinimų bei atlikto parodymų patikrinimo vietoje rezultatų. Šie duomenys turi padidintą įrodomąją reikšmę, nes buvo užfiksuoti procesine forma, leidžiančia objektyviai įvertinti duotų parodymų atitikimą tikrovei (Atsakovas2 konkrečiai nurodė darbų atlikimo vietas, pobūdį ir aplinkybes). Ignoruodamas tiesioginius atsakovo parodymus ir jų patikrinimo duomenis, Teismas pažeidė pareigą vertinti įrodymų visumą ir nepateikė motyvų, kodėl šie įrodymai atmetami, nors CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas imperatyviai reikalauja sprendime nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus.

Teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstą ir su bylos duomenimis nesuderinamą išvadą, nepagrįstai susiedamas Atsakovo2 gautų lėšų pervedimus trečiajam asmeniui O. P. (kuris per dviejų metų laikotarpį atliko vieną pervedimą Atsakovui1) su tariamu sandorių fiktyvumu, nors tokios išvados nepagrindžia jokie objektyvūs įrodymai. Byloje esantys duomenys aiškiai rodo, kad nurodyti pervedimai trečiajam asmeniui buvo epizodiniai ir nesudarė jokios koordinuotos sistemos, todėl negali būti vertinami kaip neteisėtų veiksmų įrodymas.

Ikiteisminiame tyrime paduoto ir priimto 2021-08-04 civilinio ieškinio nagrinėjimo rezultatas nebuvo žinomas ir negalėjo būti žinomas iki 2024-12-20 nuosprendžio įsiteisėjimo. Vadinasi, iki 2024-12-20 ieškovės ieškinys pareikštas civilinio proceso tvarka, nebūtų priimtas CPK 137 str. 2 d. 5 p. pagrindu.

Skaičiuojant nuo ieškovės galėjimo sužinoti apie padarytą žalą (2020-07-08, nors realiai ieškovė apie žalą sužinojo gerokai vėliau) iki civilinio ieškinio ikiteisminiame tyrime pareiškimo (2021-08-04) praėjo vieneri metai ir 27 dienos. Nuo ieškovės galėjimo sužinoti apie padarytą žalą (2020-07-08) iki pripažinimo civiline ieškove ikiteisminiame tyrime (2022-05-26) praėjo vieneri metai 10 mėnesių ir 16 dienų. Nuo baudžiamosios bylos, kurioje ieškovės reikalavimas dėl 34 000,05 Eur ir 10 990 Eur žalos atlyginimo liko neišnagrinėtas, pabaigos (2024-12-20) iki ieškinio šioje byloje pareiškimo (2025-04-21) praėjo 4 mėnesiai ir 1 diena.

Pagal CK 1.130 str. 5 d. nuostatas susumavus iki civilinio ieškinio pareiškimo (vieneri metai ir 27 dienos) ir po civilinio ieškinio dalies dėl 34 000,05 Eur ir 10 990 Eur žalos atlyginimo palikimo nenagrinėtu iki šio ieškinio pareiškimo (4 mėnesiai ir 1 diena) praėjusį laiką, yra akivaizdu, kad CK 125 str. 9 d. numatytas 3 metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį. Nors teismas sprendime taikė kitas teisės normas, teismo sprendimas bet kuriuo atveju yra teisingas, nes reikalavimas taikyti ieškinio senatį atmestas pagrįstai.

Neteisėtų veiksmų padarymo metu Atsakovas1 buvo ieškovės vadovas, savo neteisėtus veiksmus Atsakovas1 bandė legalizuoti suklastotais dokumentais, tai apribojo ieškovės galimybes įrodyti neteisėtus veiksmus. Atitinkamai liudytojų parodymai, paneigiantys atsakovų veiksmų teisėtumą (Atsakovų atliktų ūkinių operacijų galimybę apskritai) buvo bene vienintelis galimas įrodymų šaltinis.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad kartu su ieškiniu pateiktų ieškovės darbuotojų apklausų protokolų turinys patvirtina, kad apie Atsakovo2 atliktus remonto darbus jie galėjo ir nežinoti dėl objektyvių priežasčių. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo užduoti būtent tokie klausimai, kurie eliminavo galimą nežinojimą ir nustatė, kad Atsakovo2 konteinerių remonto paslaugos negalėjo būti suteiktos ieškovei, o Atsakovo1 ieškovės lėšomis nupirkti LMDP ruošiniai negalėjo būti panaudoti ieškovės veikloje. O Atsakovas1, O. P. ir Atsakovas2 yra artimai susiję asmenys, todėl ikiteisminio tyrimo metu, suderinę parodymus, melavo apie tariamą Atsakovo2 darbą.

Atsakovai ginčija teismo išvadas dėl pinigų pervedimo iš Atsakovo2 O. P., kaip tariamai nepagrįstas. Tačiau pinigų pasidalinimo tarp Atsakovo2 ir O. P., bei vienu atveju tarp Atsakovo1 yra akivaizdus faktas, kurį Atsakovas2 bandė nuslėpti melagingais parodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl nuostolių atlyginimo, ieškinio senaties taikymo, įrodymų vertinimo ir palūkanų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas S. K. UAB „Bolle Container LT“ dirbo direktoriumi nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2020 m. liepos 8 d., kai dėl netinkamo bendrovės direktoriaus funkcijų vykdymo jis iš šių pareigų buvo atšauktas.

Ieškovė byloje įrodinėja, kad po atsakovo S. K. atleidimo buvo nustatyta, kad UAB „Bolle Container LT“, atstovaujama atsakovo S. K., neturėdama teisėto pagrindo, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario mėn. iki 2019 m. gruodžio mėn. UAB „Bolle Container LT“ lėšomis apmokėjo fizinio asmens atsakovo N. P. išrašytas sąskaitas už bendrą 34 001,05 Eur sumą, taip pat ieškovės UAB „Bolle Container LT“ lėšomis apmokėjo UAB „TG baldai“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už bendrą 10 990 Eur sumą.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas N. P. ieškovei išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 34 001,05 Eur: 2018 m. vasario 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. NP180102, kurios suma 1 475,45 Eur; 2018 m. kovo 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. NP180228, kurios suma 785 Eur; 2018 m. kovo 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. NP180330, kurios suma 1 813,50 Eur; 2018 m. gegužės 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. NP180501, kurios suma 1 813,50 Eur; 2018 m. gegužės 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. NP180531, kurios suma 1 457,60 Eur; 2018 m. liepos 16 d. sąskaitą faktūrą Nr. NP180716, kurios suma 2 340 Eur; 2018 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. NP180830, kurios suma 2 340 Eur; 2018 m. lapkričio 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. NP261118, kurios suma 2 280 Eur; 2018 m. gruodžio 21 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 211218, kurios suma 1 800 Eur; 2019 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 310119, kurios suma 1 860 Eur; 2019 m. vasario 28 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 280219, kurios suma 1 860 Eur; 2019 m. kovo 28 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 280319, kurios suma 1 860 Eur; 2019 m. birželio 28 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 280619, kurios suma 1 800 Eur; 2019 m. rugpjūčio 4 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 040819, kurios suma 1 860 Eur; 2019 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 290819, kurios suma 1 920 Eur; 2019 m. spalio 4 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 041019, kurios suma 1 920 Eur; 2019 m. lapkričio 20 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 201119, kurios suma 1 920 Eur; 2019 m. gruodžio 4 d. sąskaitą faktūrą Serija NP Nr. 041219, kurios suma 1 896,00 Eur.

Atsakovas N. P. nuo 2014 m. vasario 21 d. vykdo individualią veiklą (veiklos rūšis – elektros, vandentiekio ir kitos įrangos įrengimas - EVRK kodas 432000), nuolatinio Lietuvos gyventojo gautų pajamų ir nuo jų Lietuvoje sumokėto pajamų mokesčio pažymas, pagal kurias 2018 m. gavo 17 105,05 Eur pajamų, nuo kurių Lietuvoje išskaičiuota 559 Eur pajamų mokesčio, 2019 m. gavo 27 579,83 Eur pajamų, nuo kurių Lietuvoje išskaičiuota 949,03 Eur pajamų mokesčio.

Ieškovei taip pat išrašytos UAB „TG baldai“ PVM sąskaitos faktūros už „LMDP“ ruošinius, kurių bendra suma 10 990 Eur: 2019 m. gegužės 10 d. sąskaita faktūra Nr. TGB 2432, kurios suma 3 102 Eur; 2019 m. birželio 21 d. sąskaita faktūra Nr. TGB 2509, kurios suma 3 050 Eur; 2019 m. rugsėjo 19 d. sąskaita faktūra Nr. TGB 2668, kurios suma 4 838 Eur.

2021 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė pareiškė civilinį ieškinį ikiteisminiame tyrime dėl 66 870,99 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo S. K.. 2022 m. gegužės 26 d. nutarimu ieškovė pripažinta civiline ieškove. 2022 m. birželio 15 d. atsakovo S. K. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, įskaitant įtarimus, susijusius su mokėjimais N. P. ir UAB „TG baldai“. 2022 m. gruodžio 19 d. atsakovui įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, kuriame neliko epizodų, susijusių su mokėjimais N. P. ir UAB „TG baldai“. 2023 m. kovo 2 d. atsakovui įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, kuriame taip pat nėra epizodų, susijusių su mokėjimais N. P. ir UAB „TG baldai“.

2023 m. kovo 27 d. byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu atsakovas N. P. 2022 m. rugpjūčio 29 d., 2022 m. rugsėjo 9 d., 2022 m. rugsėjo 26 d. apklaustas specialiuoju liudytoju (e. b. t. 1, b. l. 62-79). 2022 m. gruodžio 12 d. atsakovui N. P. įteiktas pranešimas dėl įtarimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (e. b. t. 1, b. l. 80-83). 2023 m. sausio 31 d. nutarta atskirti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, N. P. atžvilgiu (e. b. t. 2, b. l. 55-59). 2023 m. kovo 27 d. nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą atsakovo N. P. atžvilgiu nesant nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnyje, požymių.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-408/2024 atsakovas S. K. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, jam skirta subendrinta 170 MGL dydžio bauda, ieškovei priteista 15 990,39 Eur žalos atlyginimo. Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-523-928/2024 Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendis paliktas nepakeistas.

Dėl ieškinio senaties

Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties eigą reglamentuojančias teisės normas, nes nepagrįstai vadovavosi bendrosiomis ieškinio senaties termino nutraukimo taisyklėmis, užuot taikęs specialiąją CK 1.130 straipsnio 5 dalies nuostatą. Apeliantų vertinimu, ieškinio senaties terminas turėjo būti tęsiamas nuo 2023 m. vasario 20 d., o ne skaičiuojamas iš naujo, todėl ieškovė, pareikšdama ieškinį civilinėje byloje, buvo praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą.

Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2020 m. liepos 8 d. Nors ieškovė teigia apie žalą sužinojusi tik 2021 m. pradžioje, vien tokia nuoroda neleidžia nustatyti konkrečios vėlesnės ieškinio senaties termino eigos pradžios datos. Be to, šis nesutarimas neturi esminės reikšmės, nes net ir skaičiuojant terminą nuo pirmosios instancijos teismo nustatytos ankstesnės datos jis nėra praleistas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2021 m. rugpjūčio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, apimantį ir šioje byloje nagrinėjamus reikalavimus dėl 34 001,05 Eur bei 10 990 Eur žalos atlyginimo. 2022 m. gegužės 26 d. Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos nutarimu UAB „Bolle Container LT“ pripažinta civiline ieškove. Taigi ieškovė savo teises baudžiamajame procese pradėjo ginti nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui.

CK 1.130 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta specialioji ieškinio senaties termino eigos taisyklė, taikoma tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju iki civilinio ieškinio pareiškimo prasidėjęs ieškinio senaties terminas toliau eina nuo nuosprendžio, kuriuo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Taigi senaties terminas nepradedamas skaičiuoti iš naujo, o tęsiamas įskaitant iki civilinio ieškinio pareiškimo baudžiamojoje byloje praėjusį laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023, 33–34 punktai).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog naujas ieškinio senaties terminas prasidėjo 2023 m. vasario 20 d., kai ieškovės atstovas F. H. (F. H.) susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, sužinojo apie pasikeitusią atsakovui pareikštų įtarimų apimtį. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Vien ieškovės atstovo sužinojimas, kad tam tikri epizodai nebėra inkriminuojami atsakovui, nereiškia nei baudžiamajame procese pareikšto civilinio ieškinio išnagrinėjimo, nei jo palikimo nenagrinėtu. Todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo nuo 2023 m. vasario 20 d. pradėti skaičiuoti naują ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2023 m. kovo 2 d. pranešime apie įtarimą nebeliko epizodų, susijusių su N. P. ir UAB „TG baldai“, tačiau ieškovė baudžiamajame procese pareikšto civilinio ieškinio nekeitė. Nustatyta, kad šie epizodai nebuvo įtraukti į kaltinamąjį aktą, o baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas dėl atitinkamų civilinio ieškinio reikalavimų nepriėmė procesinio sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu nustačius, kad minėti reikalavimai baudžiamajame procese nebuvo išnagrinėti iš esmės, ieškovė išsaugojo teisę juos pareikšti civilinio proceso tvarka. Analogiškai byloje susidariusią faktinę situaciją vertino ir Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 24 d. nutartimi, priimta sprendžiant šioje byloje pareikšto ieškinio priėmimo klausimą (nutarties 16, 28–29 punktai).

Baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-408/2024 priimtas 2024 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendis įsiteisėjo 2024 m. gruodžio 20 d. Nors baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas ginčo civilinių reikalavimų formaliai nepaliko nenagrinėtų, dėl jų apskritai nebuvo priimtas procesinis sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo ieškovės padėties ieškinio senaties taikymo požiūriu vertinti kitaip negu tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Abiem atvejais civilinis reikalavimas baudžiamajame procese lieka neišspręstas, o jo nagrinėjimas civilinio proceso tvarka tampa galimas pasibaigus baudžiamajam procesui. Todėl nagrinėjamu atveju CK 1.130 straipsnio 5 dalyje nustatyta taisyklė taikytina atsižvelgiant į jos paskirtį – užtikrinti, kad baudžiamajame procese laiku pareikštas, tačiau neišnagrinėtas civilinis reikalavimas neprarastų teisminės gynybos vien dėl baudžiamojo proceso trukmės.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju tęsiama nuo 2024 m. gruodžio 20 d., į bendrą termino trukmę įskaitant iki civilinio ieškinio pareiškimo baudžiamajame procese praėjusį laiką. Nuo 2020 m. liepos 8 d. iki 2021 m. rugpjūčio 4 d. praėjo vieni metai ir 27 dienos, o nuo 2024 m. gruodžio 20 d. iki ieškinio pareiškimo civilinio proceso tvarka 2025 m. balandžio 22 d. – keturi mėnesiai ir dvi dienos. Bendras įskaitytinas laikotarpis neviršija trejų metų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo tvarką, tačiau padarė teisingą išvadą, jog ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido. Todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino praleidimo atmestini.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Išsprendusi ieškinio senaties taikymo klausimą, teisėjų kolegija toliau vertina apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo išsamumo. Tiek ieškovė, tiek atsakovai apeliaciniuose skunduose kelia liudytojų apklausos klausimą, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu neapklausti asmenų, kurių parodymai reikšmingi ginčo aplinkybėms nustatyti. Šie argumentai vertintini atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai neapklausęs minėtų asmenų, sprendime rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, nagrinėjant civilinę bylą, turi būti vertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė, tiek atsakovai kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo apklausti liudytojus, kurių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais buvo remiamasi priimant skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė civilinėje byloje remtis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis savaime nereiškia, jog visais atvejais pakanka tokių asmenų apklausų protokolų ir nėra poreikio jų apklausti tiesiogiai teismo posėdyje. Šis klausimas spręstinas atsižvelgiant į įrodinėjamų aplinkybių pobūdį, šalių argumentus ir atitinkamų parodymų reikšmę teismo išvadoms.

Ieškovė apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl LMDP ruošinių įsigijimo realumo, nurodo, kad aplinkybę, jog ieškovė savo veikloje nenaudoja baldų ruošinių, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymai. Ieškovės teigimu, jeigu pirmosios instancijos teismui šių įrodymų nepakako reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, jis turėjo tenkinti dublike pareikštą prašymą iškviesti ir teismo posėdyje apklausti nurodytus liudytojus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė.

Atsakovai apeliaciniuose skunduose taip pat kelia liudytojų neapklausimo klausimą. Jų teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo remonto darbų realumo, nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu apklaustų ieškovės darbuotojų parodymais, nors šie asmenys nebuvo apklausti civilinę bylą nagrinėjusiame teisme. Atsakovai pažymi, kad darbuotojų nurodytos aplinkybės, jog jie nematė atsakovo atliekamų darbų, savaime nepatvirtina, kad darbai nebuvo atlikti. Atsakovų vertinimu, tiesioginė liudytojų apklausa buvo reikalinga siekiant išsiaiškinti jų darbo pobūdį, galimybes stebėti atliekamus darbus ir patikrinti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų išsamumą bei patikimumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas prašymų apklausti liudytojus netenkino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs tiesiogiai apklausti liudytojus, kurių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, nepakankamai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

Pagal CPK 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą teismas privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Nors ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys gali būti naudojami kaip įrodymai civilinėje byloje, jų vertinimas turi atitikti CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad abi ginčo šalys prašė apklausti liudytojus, o jų parodymai buvo svarbūs sprendžiant dėl ginčijamų ūkinių operacijų realumo. Todėl vien šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimas, nesuteikus šalims galimybės užduoti jiems klausimų teismo posėdyje, neužtikrino pakankamai išsamaus ginčo aplinkybių ištyrimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl atsakovo N. P. išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų remonto darbų atlikimo, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi ieškovės darbuotojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog jie nematė atsakovo N. P. atliekamų darbų. Tačiau tiesiogiai neapklausus šių asmenų liko neišsiaiškinta, kokias konkrečias pareigas jie ėjo, kokiu laiku dirbo, kokiose patalpose būdavo ir ar pagal savo darbo pobūdį turėjo galimybę stebėti visus ginčo sąskaitose nurodytus darbus. Šios aplinkybės reikšmingos vertinant, ar liudytojų teiginiai, kad jie nematė atliekamų darbų, leidžia daryti išvadą, jog darbai apskritai nebuvo atlikti.

Analogiškai, spręsdamas dėl LMDP ruošinių įsigijimo realumo, pirmosios instancijos teismas vertino darbuotojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie ieškovės veikloje naudojamas medžiagas. Tačiau neapklausus šių asmenų teismo posėdyje liko nepakankamai išsiaiškinta, kokias medžiagas ieškovė faktiškai naudojo, ar darbuotojai skyrė LMDP plokštes nuo jų ruošinių, kokiomis aplinkybėmis galėjo žinoti apie šių medžiagų įsigijimą ir naudojimą. Tai ypač reikšminga atsižvelgiant į tai, kad pats pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos parodymus, iškėlė abejonių dėl darbuotojų vartojamų sąvokų tikslumo.

Taigi, tiesioginė liudytojų apklausa nagrinėjamu atveju buvo reikalinga ne vien jų ankstesniems parodymams pakartoti, bet ir juose pateiktoms žinioms patikslinti, prieštaravimams pašalinti bei parodymų patikimumui įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Atsisakius atlikti šiuos procesinius veiksmus, nebuvo pakankamai ištirtos esminės ginčo aplinkybės – ar atsakovo N. P. sąskaitose nurodyti remonto darbai buvo faktiškai atlikti ir ar pagal kitas ginčo sąskaitas ieškovė realiai įsigijo LMDP ruošinius. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai neapklausęs liudytojų, kurių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, ir nepakankamai ištyręs aplinkybes, susijusias su ginčo remonto darbų atlikimu bei LMDP ruošinių įsigijimu, neatskleidė bylos esmės. Šiems trūkumams pašalinti būtina tiesiogiai apklausti liudytojus, išsiaiškinti ir patikslinti jų nurodytas aplinkybes, įvertinti parodymus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais bei iš naujo spręsti dėl ginčijamų ūkinių operacijų realumo. Atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių pobūdį ir mastą, pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismui tektų iš esmės atlikti pirmosios instancijos teismo funkcijas, pirmą kartą išsamiai ištirti esmines ginčo aplinkybes, o šalys netektų galimybės dėl šių aplinkybių vertinimo pasinaudoti apeliacine peržiūra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, bylą nagrinėjant iš naujo ir sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo priteisti kompensuojamąsias palūkanas, gali būti aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-611/2024 pateikti išaiškinimai (nutarties 33–34, 36 punktai). Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir ieškovės apeliacinio skundo argumentus, turėtų būti įvertinta ne tik tai, ar prašomos priteisti palūkanos nėra kompensuojamos reikalaujamu žalos atlyginimu, bet ir tai, nuo kada atsakovams atsirado pareiga mokėti šias palūkanas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol civilinė byla nėra išnagrinėta iš esmės ir nėra priimtas procesinis sprendimas, leidžiantis nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą, nėra pagrindo paskirstyti bylinėjimosi išlaidų, nes nėra visų CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat valstybei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas šioje proceso stadijoje nesprendžiamas. Šis klausimas turės būti išspręstas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus galutinį procesinį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.