Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. gynėjo Olego Šibkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo T. K. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas T. K. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2025 m. gegužės 13 d. iki 2026 m. sausio 12 d.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo T. K. paliktos galioti kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra ir užstatas, o nuosprendžiui įsiteisėjus jos panaikintinos, 20 000 (dvidešimties tūkstančių) Eur užstatą, kurį į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 2025 m. birželio 6 d. sumokėjo T. K. motina R. K., grąžinant užstato davėjai R. K. (t. 3, b. l. 129).

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas T. K. nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms – 1 670 (vienam tūkstančiui šešiems šimtams septyniasdešimt) Eur, paimtoms įvykio vietos apžiūros metu, 1 900(vienam tūkstančiui devyniems šimtams) Eur, 80 (aštuoniasdešimt) svarų sterlingų, paimtoms kratos metu, panaikintas ir nuosprendžiui įsiteisėjus šias pinigines lėšas nuspręsta grąžinti T. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. K. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybės ir T. K. kaltės klausimas. Apeliantas iš esmės nesutinka tik su jo ginamajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, teigdamas, kad ši bausmė yra per griežta ir turėtų būti švelninama BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu įvertinant veikos pavojingumą, teigiamus nuteistojo elgesio pokyčius, ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė T. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad jam inkriminuotą veiką jis padarė dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apelianto teigimu, gan ilgą laiką jo ginamajam taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, taip pat turėtų būti vertinama kaip aplinkybė, pagrindžianti švelnesnės bausmės skyrimą T. K..

Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma gynėjo apeliaciniame skunde, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisme išklausytus nuteistojo T. K., liudytojos R. K. parodymus apie po nusikalstamos veikos padarymo teigiama linkme pasikeitusį nuteistojo elgesį bei kitų proceso dalyvių pasisakymus sprendžia, kad skirti T. K. švelnesnės nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta bausmės nėra teisinio pagrindo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. nepagrįstai nustatytos nuteistojo T. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką jis padarė dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji tinkamai individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-379-697/2018, 16 punktas). Skiriant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-511/2022, 72 punktas). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024, 13 punktas). Todėl teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-489/2023, 7 punktas).

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį nuteistajam už nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, įvertino šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį – T. K. padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį numatyta tik ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų. Taip pat įvertino jo padarytos veikos motyvus ir tikslus (darydamas nusikalstamą veiką siekė savanaudiškų tikslų, nes siekė užsidirbti pajamų iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo), kaltės formą (nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia), baigtumą (veika buvo baigta, tačiau dėl policijos pareigūnų veiksmų narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą).

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino T. K. padaryto nusikaltimo rūšinį pavojingumą bei paties nuteistojo asmenybės pavojingumą, t. y. kad jis yra jauno amžiaus, praeityje neteistas, baustas administracine tvarka 9 (devynis) kartus, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir karo prievolininkų pareigų nevykdymą, turi galiojančių nuobaudų, iki sulaikymo niekur nedirbo, nesimokė, Užimtumo tarnyboje nesiregistravo, yra vedęs. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. K., svarstė BK 62 straipsnio 1 dalies taip pat BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad T. K. pats neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikaltimą. Priešingai, faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad sulaikymo metu jis bėgo nuo policijos pareigūnų, jų persekiojamas aktyviai stengėsi išvengti sulaikymo, pareigūnams iš pradžių neigė turintis narkotines medžiagas, vengė nurodyti gyvenamosios vietos adresą, tik šią informaciją gavus patiems pareigūnams prieš kratos atlikimą jis nurodė, kad bute (duomenys neskelbtini), užrakintame kambaryje yra narkotinės medžiagos, tačiau nedetalizavo kokios, savo kaltės jis nepripažino ir pirmosios apklausos įtariamuoju metu (t. 1, b. l. 30–31, 32–64,67–69, 124–126, t. 3, b. l. 67–68). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų visumos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė nė vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nustatytų šio straipsnio taikymo sąlygų, todėl padarė išvadą, jog remtis BK 62 straipsnio 2 dalimi ir skirti nuteistajam švelnesnę bausmę taip pat nėra pagrindo. Nenustatyta ir aplinkybių visumos, kuri pirmosios instancijos teismui būtų leidusi daryti išvadą apie mažesnį T. K. asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, susidariusią teisinę ar socialinę situaciją, rodančią, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos paskirti teisingai bausmei, dėl to T. K. netaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Remdamasis pirmiau nurodytų aplinkybių visuma už T. K. padarytą BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas paskyrė jam minimalią šio straipsnio sankcijoje nustatytą bausmę, t. y. 10 (dešimties) metų laisvės atėmimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus ir byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad gynėjo apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįstai nustatytos T. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų, yra pagrįstas. BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kai veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekis gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti materialinių išlaidų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis T. K., antrą kartą apklausiamas kaip įtariamasis ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nurodė, kad dalį draudžiamų medžiagų jis įsigijo savo vartojimui, o kitą dalį (dalį hašišio, kokainą bei „kristalus“) norėjo tik išplatinti ir taip užsidirbti (t. 3, b. l. 79–82; t. 5, b. l. 186–189). Vis dėlto, teismų praktikoje BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė savanaudiškos paskatos pripažįstama tada, kai ji nėra nusikalstamos veikos sudėties požymiu arba pati veika savo esme nėra savanaudiška. Tuo tarpu, kai nusikalstamos veikos savo esme yra savanaudiškos, jas darydamas asmuo siekia praturtėti, gauti turtinę naudą, skiriant bausmę už tokias veikas savanaudiškos paskatos, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nenustatoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023, 133.1 punktas). Nagrinėjamu atveju, nors savanaudiškos paskatos nėra būtinasis BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis nusikaltimas savo esme yra savanaudiškas. Nuteistojo T. K. padaryta nusikalstama veika, susijusi su neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, paprastai savo esme yra daroma dėl materialinės naudos, siekiant gauti neteisėtą atlygį, pasipelnyti ir pan. (ypač kai inkriminuojamas minėtų medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra savanaudiškas nusikaltimas, susijęs su medžiagomis, kurios kelia didelį pavojų žmonių sveikatai, gyvybei, padeda plisti narkomanijai, ji padaroma savanaudiškais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-699/2016). Analizuojant teismų praktiką nustatyta, kad teismai, spręsdami dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, nurodo, kad nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, savo esme yra savanaudiškos, todėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažįsta (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-150-870/2020, 44 punktas, Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 11 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-135-851/2025, 11 punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju savanaudiškos paskatos išreiškia nuteistojo įvykdyto nusikaltimo esmę, todėl negali būti pripažintinos ir nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Dėl to skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 18 d. teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, panaikinant nuteistojo T. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus skundžiamo nuosprendžio motyvus, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė T. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistajam už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė atitinka jo padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, pastarojo asmenybę ir yra teisinga. Švelninti T. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomais BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindais ar skirti alternatyvią, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra teisinio pagrindo.

Kaip jau buvo minėta, kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik vadovaujantis BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-458/2020, 17 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-719/2020, 28.10 punktas, ir kt.). Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, pažymėtina, kad sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybę ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su T. K. padaryta nusikalstama veika, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribose įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. T. K. padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl BK 54 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti galimybę teismui visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad T. K. padarytos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumas yra mažesnis už rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Šį nusikaltimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, ne atsitiktinai, o iš anksto suplanavęs ir pasirengęs, t. y. surinkęs reikiamas sumas narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms įsigyti, suradęs asmenis, prekiaujančius šiomis medžiagomis ir galinčius parūpinti didelį jų kiekį, be to, jo nusikalstamus veiksmus lėmė savanaudiški motyvai (siekis gauti neteisėtų pajamų), narkotinės ir psichotropinės medžiagos nebuvo išplatintos tik dėl policijos pareigūnų įsikišimo. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad T. K., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ne vėliau kaip iki 2025 m. gegužės 13 d., nenustatytomis aplinkybėmis įgijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurių vieną dalį, t. y. 28,806 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) laikė su savimi rankinėje, o likusią dalį, t. y. 2,568 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), labai didelį kiekį – 384,996 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC), didelį kiekį – 79,333 g narkotinės medžiagos – kokaino, 6,609 g psichotropinės medžiagos – delta-9-tetrahidrokanabinolio mišinyje, labai didelį kiekį – 940,361 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, 0,431 g psichotropinės medžiagos – MDMA ir 4,114 g psichotropinės medžiagos – glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų laikė savo bute. Taigi, nuteistasis disponavo itin plačiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų asortimentu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, T. K. įgytos, laikytos narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) kiekis – (28,806 + 2,568) viso 31,374 g, daugiau nei 6 (šešis) kartus viršijo minėtose rekomendacijose nustatytą šios medžiagos kiekį, nuo kurio jis laikomas nedideliu (5 g); psichotropinės medžiagos – 3-CMC chlormetkatinono kiekis – viso 384,996 g – daugiau nei 3 (tris) kartus viršijo minėtose rekomendacijose nustatytą šios medžiagos kiekį, nuo kurio jis laikomas labai dideliu (100 g); narkotinės medžiagos – kokaino kiekis 79,333 g, viršijo šiose rekomendacijose nustatytą šios medžiagos didelį kiekį, bet nesiekė labai didelio kiekio; psichotropinės medžiagos – delta-9-tetrahidrokanabinolio mišinyje kiekis – 6,609 g, viršijo minėtose rekomendacijose nustatytą šios medžiagos nedidelį kiekį, bet nesiekė didelio kiekio ribos; narkotinės medžiagos – kanapių dervos kiekis – 940,361 g, 7,5 (septynis su puse) karto viršijo šiose rekomendacijose nustatytą šios medžiagos kiekį, nuo kurio jis laikomas labai dideliu (125 g); psichotropinės medžiagos – MDMA kiekis – 0,431 g viršijo rekomendacijose nustatytą šios medžiagos kiekį, nuo kurio jis laikomas nedideliu (0,2 g); psichotropinės medžiagos – glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų kiekis – 4,114 g nesiekė nedidelio kiekio, kuris yra ne daugiau kaip 5 g. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad ant T. K. gyvenamojoje vietoje rastų svarstyklių, vakuumavimo aparato paviršių rasta narkotinių medžiagų – kokaino ir kanapių (antžeminių dalių) bei psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono pėdsakų, psichotropinės medžiagos – amfetamino pėdsakų (t. 1, b. l. 185–194). Visos šios aplinkybės, nuteistojo disponuotų medžiagų įvairovė ir kiekis, pasiruošimas rodo jo siekį sukurti didelį neteisėtos narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos mastą bei didelį nuteistojo padarytos veikos pavojingumą. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, net ir nedideliu jų kiekiu, yra pavojinga nusikalstama veika, nes kelia didelį pavojų visuomenės sveikatai, saugumui ir gerovei. Nors nagrinėjamu atveju pirmiau nurodytas pas nuteistąjį surastas labai didelis narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis į apyvartą iš tiesų nepateko, tačiau ne dėl nuteistojo T. K. valios, o dėl policijos pareigūnų veiksmų, padėjusių atskleisti nuteistojo daromą nusikalstamą veiką. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad laikytų narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) kiekis 12 (dvylika) kartų viršijo Rekomendacijose nustatytą šios medžiagos kiekį, nuo kurio jis laikomas labai dideliu, tačiau matyti, kad padarytas aiškus rašymo apsirikimas, ir ši klaida neįtakoja išvadų dėl nusikalstamos veikos pavojingumo ir skirtinos bausmės. Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma neduoda pagrindo daryti išvadą apie mažesnį BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Dažnu atveju pagal BK 260 straipsnio 3 dalį asmuo baudžiamas griežčiau nei už kai kurias smurtinio pobūdžio veikas, numatytas BK XVIII skyriuje, taigi, jos įstatymo leidėjo vertintinos kaip pavojingesnės. Vertinant nagrinėjamos nusikalstamos veikos pavojingumą, pažymėtina, kad neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis kėsinamasi į vieną svarbiausių baudžiamosios teisės saugomų gėrių – žmogaus sveikatą. Tokios veikos sudaro prielaidas narkotinių ir psichotropinių medžiagų plitimui visuomenėje, priklausomybės formavimuisi, fizinės bei psichinės sveikatos sutrikimams, taip pat skatina antrinius nusikalstamumo reiškinius – smurtinius, turtinius ir kitokio pobūdžio nusikaltimus, neretai daromus siekiant gauti lėšų šioms medžiagoms įsigyti. Atsižvelgdamas į išskirtinį tokių veikų pavojingumą, įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje yra nustatęs itin griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų. Tokiu teisiniu reguliavimu aiškiai išreikštas įstatymų leidėjo vertinimas dėl šios nusikalstamos veikos didelio pavojingumo bei būtinybės užtikrinti veiksmingą bendrąją ir specialiąją prevenciją. Dėl to BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas tokio pobūdžio bylose negali būti grindžiamas vien pavienių atsakomybę lengvinančių aplinkybių egzistavimu ar izoliuotu jų vertinimu. Šios normos taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai nustatoma tokia reikšmingų aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą, jog įstatymų leidėjo atliktas veikos pavojingumo vertinimas konkrečioje byloje nevisiškai atspindi individualias bylos aplinkybes, o sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamoje byloje tokių išimtinių aplinkybių visuma nenustatyta.

Šioje baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su T. K. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribose įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jam aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nagrinėjamoje byloje pasireiškęs nusikalstamas nuteistojo T. K. elgesys nebuvo atsitiktinis, o iš anksto suplanuotas ir kryptingas, reikalavęs tiek papildomo laiko, tiek finansinių išteklių. Apelianto teiginius, kad nuteistasis iki nusikalstamos veikos padarymo gyvendamas bute, adresu (duomenys neskelbtini), slaugė ten gyvenusią savo močiutę, paneigia byloje esančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2025 m. rugsėjo 10 d. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota, kad apklausiama gretimo buto kaimynė nurodė, jog minėtame bute anksčiau gyvenusi senyvo amžiaus moteris jame nebegyvena, o kurį laiką jame gyveno du aukšti jaunuoliai, galimai minėtos moters anūkai (t. 3, b. l. 36–37), bei 2025 m. gegužės 13 d. – gegužės 14 d. kratos protokolo duomenys, iš kurių matyti, jog penkių kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nerasta jokių gyvenimo jame pėdsakų, išskyrus viename užrakintame kambaryje rastas narkotines ir psichotropines medžiagas bei priemones joms sverti ir pakuoti, o kitame kambaryje buvusiame seife rasti pinigai (t. 1, b. l. 124–168). Iš bylos duomenų matyti, kad T. K. anksčiau neteistas, yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Byloje esantys duomenys, susiję su T. K. amžiumi, kriminalinės praeities nebuvimu, šeiminiais ir ekonominiais ryšiais, t. y. kad jis turi sutuoktinę, paleistas iš suėmimo įsidarbino ir gauna pastovias pajamas, prisideda prie savo senelio priežiūros, dalyvauja savanoriškoje veikloje, kalėjimo administracijos, o šiuo metu ir darbdavio apibūdinamas teigiamai, išklausė mokymus apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai, pradėjo mokytis, nesudaro pakankamo pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo T. K. paskirtą bausmę, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš nuteistojo pasisakymų apeliacinės instancijos teisme matyti, jog jis nėra iki galo supratęs ir pasmerkęs savo padaryto nusikaltimo, be to, savanoriška veikla, santuokos sudarymas, įsidarbinimas, mokymasis ir legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas būdingas daugeliui asmenų. Sutiktina, kad T. K. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo objektyviai pasikeitė teigiama linkme. Tačiau šios aplinkybės vertintinos kartu su kitais bylos duomenimis ir savaime nėra pakankamos išvadai, kad įvyko esminis nuteistojo asmenybės, vertybinių nuostatų ir požiūrio į padarytą nusikalstamą veiką pokytis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pavieniai pozityvūs, bet gan trumpą laiką trunkantys asmens socialinio elgesio pokyčiai po nusikalstamos veikos padarymo, nesant kitų išimtinių aplinkybių visumos, nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatymo leidėjo nustatytų bausmės ribų.

Apeliantas nurodo, kad T. K. paskirta bausmė galėtų būti švelninama dar ir dėl to, kad jam ilgą laiką buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Teismų praktikoje viena iš tokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių įgyvendinti bausmės paskirtį ir suteikiančių pagrindą švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), yra pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas. Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tačiau galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu savaime, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-719/2023, 60 punktas).

Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas tą pačią dieną, kai nusikalstamos veikos darymo metu, t. y. 2025 m. gegužės 13 d., T. K. buvo sulaikytas policijos pareigūnų (t. 1, b. l. 1–2). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2025 m. gegužės 15 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kurios terminas buvo tęsiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 12 d. nutartimi T. K. kardomoji priemonė – suėmimas pakeista kitomis kardomosiomis priemonėmis – užstatu ir intensyvia priežiūra, kurios jam paliktos galioti iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vykdymo pradžios. Taigi, iš bylos duomenų matyti, kad T. K. suėmime praleido aštuonis mėnesius, ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko 5 (penkis) mėnesius, o visas baudžiamasis procesas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo – 8 (aštuonis) mėnesius. Esant šioms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje vykęs baudžiamasis procesas buvo per ilgas ir buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėjimą, o dėl to T. K. paskirta bausmė turėtų būti švelninama.

Kaip jau minėta, nuteistajam T. K. panaikintina BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. Tačiau vien tik minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas, atsižvelgus į pirmiau nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio šio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam paskirtą bausmę, o nuteistojo padaryto nusikaltimo rūšis, pavojingumas ir kt. iš esmės lieka tie patys. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo padarytą veiką ir asmenybę, net ir atsižvelgiant į tai, kad jam panaikintina BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo T. K. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo 10 (dešimčiai) metų bausmė yra neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nėra pagrindo.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad T. K. buvo netinkamai individualizuota bausmė, nes kitiems panašaus pobūdžio bylose nuteistiems asmenims už analogiškų veikų padarymą buvo paskirta švelnesnė bausmė nei apeliantui, pažymėtina, kad nustatant nuteistajam bausmės dydį, bausmės lyginimas su kitiems asmenims kitose bylose paskirtais bausmės dydžiais neatliekamas, nes bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu, jo asmenybe ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-976/2025, 72.1 punktas). Pagal baudžiamąją teisę, lygybės įstatymui principas realizuojamas pripažįstant, kad nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Tačiau vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, kad visiems asmenims, padariusiems tokį pat nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė. Juo labiau kad apeliaciniame skunde išvardintose bylose nuteistų asmenų asmenybes apibūdinančios aplinkybės, jų elgesys iki ir po nusikaltimų padarymo visiškai skiriasi nuo T. K. asmenybę apibūdinančių aplinkybių ir elgesio iki ir po nusikalstamų veikų padarymo.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, jų kontekste įvertinusi nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, T. K. asmenybę, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jam paskirtos 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmės. Dėl to nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas tik dalyje dėl neteisingai nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimo, nekeičiant nuteistajam T. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 18 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti T. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.