Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nordstreet“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nordstreet“ skundą dėl 2026 m. birželio 22 d. vykusio likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „VIP Crayfish“ kreditorių susirinkimo priimto nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

2026 m. birželio 5 d. nemokumo administratorius raštu informavo, kad 2026 m. birželio 22 d. bus šaukiamas LUAB „VIP Crayfish“ kreditorių susirinkimas. Susirinkimo darbotvarkėje buvo numatyta, kad nemokumo administratorius 733 747,62 Eur (faktiškai visus gautus pinigus už nekilnojamąjį turtą) siūlo pervesti UAB „Kredito garantas“, o likusiems hipotekos kreditoriams nepervesti nieko. Tokiam nemokumo administratoriaus ketinimui prieštaraujant imperatyvioms JANĮ 94 straipsnio nuostatoms, pareiškėja 2026 m. birželio 10 d. kreipėsi į bendrovės nemokumo administratorių su prašymu peržiūrėti susirinkimo darbotvarkėje numatytą lėšų paskirstymo tvarką ir už parduotą turtą gautas lėšas paskirstyti proporcingai visiems hipotekos kreditoriams pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią pagrindinės skolos sumą. 2026 m. birželio 22 d. (kreditorių susirinkimo dieną) nemokumo administratorius pateikė pareiškėjai 2026 m. birželio 19 d. atsakymą, kuriuo nesutiko pakeisti už nekilnojamąjį turtą gautų lėšų skirstymo tvarkos.

2026 m. birželio 22 d. įvyko LUAB „VIP Crayfish“ kreditorių susirinkimas ir antruoju darbotvarkės klausimu buvo patvirtintas nemokumo administratoriaus pateiktas bankroto proceso administravimo išlaidų atskaitymo iš įkeisto turto vertės projektas, pagal kurį 733 747,62 Eur numatyta pervesti UAB „Kredito garantas“, o pareiškėjai ir kooperatinei bendrovei „ARKU kredito unija“ – nepervesti nieko. Pareiškėja balsavo prieš tokį nutarimą, nes jis neteisėtas, pažeidžia imperatyvias JANĮ nuostatas ir bendrovės kreditorių teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių susirinkimų nutarimai gali būti panaikinti, jeigu jie pažeidžia imperatyvias teisės normas, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ar iš esmės pažeidžia kreditorių ir (ar) bankrutuojančios bendrovės interesus.

UAB „Kredito garantas“ negalėjo gauti jai priskaičiuotų palūkanų atlyginimo iš lėšų, gautų už parduotą bendrovės nekilnojamąjį turtą. JANĮ 94 straipsnio 3 dalis numato, kad kreditorių reikalavimai pagal šiame straipsnyje nustatytą eiliškumą tenkinami dviem etapais. Šiuo atveju, pardavus nekilnojamąjį turtą, buvo gauta 750 000 Eur. Visų kreditorių, kurių reikalavimai buvo užtikrinti hipoteka, pagrindiniai (skolų) reikalavimai sudaro 905 000 Eur, o palūkanos (bendrai visų šių kreditorių) – 857 699,15 Eur. Todėl pirmiausiai turėjo būti proporcingai patenkinti pagrindiniai kreditorių reikalavimai ir tik po to (jeigu būtų likę lėšų, o to nebuvo), galėjo būti svarstoma dėl palūkanų reikalavimų tenkinimo. Šiuo atveju buvo priimtas sprendimas UAB „Kredito garantas“ sumokėti tiek pagrindinę skolą, tiek palūkanų dalį. Sprendimas apmokėti UAB „Kredito garantas“ ir dalį palūkanų, kol nepatenkinti kitų kreditorių hipoteka užtikrinti pagrindiniai reikalavimai, prieštarauja JANĮ 94 straipsnio 3 daliai.

Be to, UAB „Kredito garantas“ priskaičiuotos palūkanos yra neprotingai didelės. Bendrovės pagrindinė skola UAB „Kredito garantas“ sudaro 500 000 Eur, o palūkanos viršija skolą ir sudaro net 656 579,26 Eur. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.258 straipsnio 3 dalis numato, kad netesybos gali būti mažinamos, jeigu jos yra neprotingai didelės, teismas šį klausimą turi spręsti ex officio (savo iniciatyva). Šiuo atveju teismas ex officio turėtų spręsti, kad UAB „Kredito garantas“ priskaičiuotos palūkanos yra neprotingai didelės.

Bendrovės nemokumo administratoriaus atsakyme pareiškėjai išdėstyti argumentai nepaneigia šio skundo pagrįstumo. Atsakyme yra dėstomos bendrosios CK normos, reglamentuojančios bendruosius hipotekos klausimus, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos, nes iš nekilnojamojo turto gautų lėšų paskirstymui bankroto byloje turėjo būti taikomos specialiosios (JANĮ 94 straipsnio ir 96 straipsnio įtvirtintos) normos.

2026 m. birželio 22 d. nutarimu nepagrįstai pritarta 16 252,38 Eur bankroto administravimo išlaidoms. Šios išlaidos nepagrįstos objektyviais duomenimis, nemokumo administratorius tinkamai nepagrindė, kaip ir kokiais būdais šios išlaidos galėjo būti mažinamos (ar jis ėmėsi veiksmų joms mažinti, sutaupyti). Todėl jos nelaikytinos objektyviai būtinomis ir neegzistuoja teisinis pagrindas jas atlyginti.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

JANĮ 55 straipsnio 2 dalis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) neatima teisės ginčyti nutarimų iš tų kreditorių, kurie balsavimo biuletenius pateikia vėliau nei susirinkimo dieną. JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė „balsavęs prieš“ reiškia materialinį reikalavimą – kreditoriaus valios išreiškimą prieš nutarimą, o ne formalų reikalavimą pateikti biuletenį susirinkimo dieną. Sprendimas nutraukti bylą dėl vienos dienos skirtumo, pateikiant biuletenį, yra neproporcingas ir pažeidžia teisės viršenybės bei teisingumo principus. Net ir hipotetiškai vertinant, kad pareiškėja neatitinka JANĮ 55 straipsnio 2 dalyje numatytų formalių sąlygų (su kuo pareiškėja nesutinka), teismų praktikoje pripažįstama, kad asmenys, turintys teisinį suinteresuotumą, turi teisę ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus ir tais atvejais, kai formalios JANĮ 55 straipsnio 2 dalies sąlygos nėra tenkinamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-925-450/2025). Teisinis suinteresuotumas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas kreiptis į teismą.

Pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas pareiškėjos skundo, nesilaikė jam tenkančios pareigos užtikrinti nemokumo proceso metu priimamų sprendimų atitikties imperatyvioms JANĮ normoms. Teismai, nustatę, jog nemokumo procese priimtas sprendimas pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, privalo ex officio pripažinti tokius sprendimus niekiniais ir juos panaikinti, nepriklausomai nuo to, ar skundą pateikęs asmuo atitinka JANĮ 55 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Priešingu atveju teismas leistų galioti imperatyvias normas pažeidžiantiems sprendimams vien dėl formalių procedūrinių trūkumų. Teismas nepagrįstai paliko galioti imperatyvias JANĮ normas pažeidžiantį 2026 m. birželio 22 d. nutarimą, nepasisakydamas dėl jo teisėtumo.

Remiantis imperatyviomis JANĮ 94 straipsnio nuostatomis, už BUAB „VIP Crayfish“ nekilnojamąjį turtą gautos lėšos (750 000 Eur) turėjo būti paskirstytos tokia tvarka: pirmuoju etapu 750 000 Eur turėjo būti paskirstytos proporcingai visiems hipotekos kreditoriams pagal kiekvienam priklausančią pagrindinės skolos sumą. Palūkanos bei delspinigiai kreditoriams negalėjo būti skirstomi, kadangi bendra jų pagrindinių skolų suma (905 000 Eur) viršija gautas lėšas (750 000 Eur). Tačiau 2026 m. birželio 22 d. nutarimu buvo neteisėtai nuspręsta pervesti 733 747,62 Eur išimtinai vienam kreditoriui – UAB „Kredito garantas“, taip patenkinant visą jo 500 000 Eur pagrindinės skolos reikalavimą ir papildomai 233 747,62 Eur palūkanų bei delspinigių, o pareiškėjai ir kooperatinei bendrovei „ARKU kredito unija“ nepervedant nieko. Toks lėšų paskirstymas pažeidžia JANĮ 94 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintą etapinio ir proporcingo kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką.

Apeliantė neginčija, kad buvo tinkamai informuota apie susirinkimą, todėl JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 2 punktas jai netaikomas. Apeliantė susirinkime nedalyvavo ir iš anksto nebalsavo. Balsavimo biuletenį ji atsiuntė kitą dieną – 2026 m. birželio 23 d. Nedalyvavimas buvo sąmoningas apeliantės pasirinkimas, o pavėlavimą ji pripažino. Kreditorių balsavimo po susirinkimo įstatymas nenumato. Pagal JANĮ 51 straipsnio 2 dalį kreditorių susirinkimo sprendimai yra privalomi visiems kreditoriams nuo jų priėmimo dienos. Kitą dieną atsiųstas biuletenis nebegali paveikti jau priimto ir privalomo sprendimo, todėl jos pavėluotas balsavimas „prieš“ nėra teisiškai reikšmingas. Balsavimas yra procedūrinis veiksmas, kuris turi būti atliktas įstatymo nustatyta tvarka ir laiku, o balsavimas po susirinkimo nesukelia teisinių pasekmių.

Nemokumo administratoriaus atsakymas, esant jau žinomai susirinkimo darbotvarkei, nutarimo projektui, negalėjo turėti įtakos pareiškėjos teisei balsuoti kreditorių susirinkime. Be to, pareiškėja galėjo siūlyti savo nutarimų projektus ir taip išreikšti savo poziciją, tačiau to nedarė. Atsakymas apeliantės pozicijos nepakeitė ir pakeisti negalėjo, nemokumo administratoriaus atsakymas neturėjo įtakos apeliantės teisei balsuoti. Atsakymas – nedidelės apimties, todėl nesutrukdė apeliantei dalyvauti susirinkime ir, nesutinkant su siūlomu projektu, balsuoti „prieš“. Apeliantei nemokumo procese atstovauja profesionalūs advokatai, o pavėluotai teiktą biuletenį pasirašė teisininkė.

Nagrinėdamas pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismas veikė vadovaudamasis teismų praktika, taikant JANĮ 55 straipsnio 2 dalį, o atskirajame skunde apeliantės nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-925-450/2025 šiai bylai netaikytina, be to, joje nėra nurodyta, kad kreditoriai gali ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus net tada, kai JANĮ 55 straipsnio 2 dalies sąlygos netenkinamos. Kreditoriai teisę skųsti kreditorių susirinkimo sprendimus įgyja tik JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais būdais: balsuodami prieš sprendimą arba įrodydami, kad nebuvo tinkamai informuoti apie susirinkimą, o asmenys, kurių JANĮ 55 straipsnio 2 dalyje nėra (akcininkai, mokesčių administratorius, kai jis veikia pagal specialią funkciją, kiti tretieji asmenys), gali skųsti tik tuo atveju, jei konkrečiais įrodymais pagrindžia pakankamą ir specifinį teisinį suinteresuotumą, kuris neapsiriboja turtiniu reikalavimu bankroto byloje. Apeliantė yra kreditorė, kuri nepasinaudojo įstatymo jai suteiktomis galimybėmis.

Apeliantė skunde remiasi argumentais dėl tariamai pažeistos teisės kreiptis į teismą ir cituoja Konstitucinio Teismo 2026 m. liepos 7 d. nutarimą byloje Nr. KT51-A-N5/2026. Tačiau iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nekyla reikalavimas užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį procesinį sprendimą, nes šioje srityje galimos įvairios išimtys (nutarimo 20.2 punktas); teisė kreiptis į teismą gali būti ribojama. Šiuo atveju teisė į teisminę gynybą ribojama tam kreditoriui, kuris turėjo realią galimybę išreikšti savo valią, bet ja nepasinaudojo. Apeliantė tokią galimybę turėjo – apie susirinkimą, jo darbotvarkę ir nutarimo projektą ji žinojo. Jos pozicija buvo suformuota dar 2025 m. spalio 15 d., o procese jai atstovavo advokatai. Tačiau ji nusprendė susirinkime nedalyvauti ir iš anksto nebalsavo. Tai, kad apeliantė neįgijo teisės skųsti nutarimo, yra jos pačios procesinio pasyvumo pasekmė, o ne konstitucinės teisės paneigimas ar teisės į teisminę gynybą pažeidimas.

Teismo pareiga kontroliuoti nemokumo proceso teisėtumą ex officio nėra būdas apeiti JANĮ 55 straipsnio 2 dalį. Ši pareiga aktuali tik tais atvejais, kai kreditorių susirinkimo nutarimu sukuriamos teisės ar pareigos akivaizdžiai prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Nutarimu spręsta lėšų pervedimo įkaito turėtojui tvarka ir patvirtintas bankroto proceso administravimo išlaidų atskaitymo iš įkeisto turto vertės projektas, t. y. išspręstas klausimas, priskirtas kreditorių susirinkimo kompetencijai pagal JANĮ 98 straipsnio 2 dalį. Iš įkeisto turto atskaityta 13 043,70 Eur administravimo išlaidų (1,75 proc.), t. y. gerokai mažiau už 15 proc. ribą, ir 3 208,68 Eur dėl įkeisto turto turėtų išlaidų (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atskirajame skunde apeliantė šių sumų nebeginčija. Lėšų pervedimo įkaito turėtojui tvarką ir terminą nustato ne kreditorių susirinkimas, o įstatymai, kurių reikalavimams ginčo nutarimas nepriešatarauja.

Apeliantės cituojamas JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto a papunktis reglamentuoja įkeitimu ir (ar) hipoteka neužtikrintą naują ir (ar) tarpinį finansavimą, todėl šiam ginčui yra neaktualus. JANĮ 96 straipsnio 3 dalis, kuria remiasi apeliantė, nustato priešingai, nei ji teigia: pagal JANĮ 94 straipsnį tenkinami tik likę, iš įkeisto turto nepatenkinti, įkaito turėtojo reikalavimai. Jei JANĮ 94 straipsnio etapai ir proporcingumas būtų taikomi ir lėšoms iš įkeisto turto, ši norma būtų nereikalinga. Priešingai apeliantės argumentams, JANĮ nereglamentuoja atvejo, kai turtas įkeistas keliems kreditoriams. Nėra nė vienos JANĮ nuostatos, kuri nustatytų skirtingų hipotekos kreditorių tarpusavio eilę. Todėl nėra ir specialiosios normos, kuri konkuruotų su bendrąja. Apeliantės argumentas, grindžiamas lex specialis derogat legi generali (specialioji teisės norma turi viršenybę prieš bendrąją teisės normą) principu, neturi pagrindo. JANĮ nustato, kad įkaito turėtojų reikalavimai tenkinami iš įkeisto turto, o kuria tvarka keli įkaito turėtojai tenkinami tarpusavyje, nustato CK 4.193 straipsnio 2 dalis: jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami pagal hipotekos įregistravimo Hipotekos registre laiką eilės tvarka.

UAB „Kredito garantas“ naudai hipoteka (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) įregistruota 2022 m. vasario 2 d. 15.08 val., o apeliantės naudai (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) – tą pačią dieną 15.15 val. Ankstesnės išraše nurodytos hipotekos yra išregistruotos. Taigi, UAB „Kredito garantas“ yra pirmosios eilės hipotekos kreditorius, o apeliantė – paskesnės eilės. Kad hipotekos kreditoriai turi eiliškumą, pripažino ir apeliantė – 2025 m. spalio 15 d. prašyme nemokumo administratoriui ji rašė apie paskesnės eilės hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimus. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių reikalavimų dydis ir konstatuota, kad jie užtikrinti hipoteka. Hipotekos kreditorių tarpusavio eilės ši nutartis nenustatė ir neturėjo nustatyti, nes eilė kyla iš įstatymo (CK 4.193 straipsnio 2 dalis). Hipotekos eiliškumo nenurodymas nutartyje nereiškia, kad hipotekos kreditoriai lygiaverčiai. Iš Hipotekos registro išrašo matyti, kad hipoteka Nr. (duomenys neskelbtini) užtikrinama bendrovės 500 000 Eur pagrindinė prievolė UAB „Kredito garantas“ pagal 2022 m. sausio 31 d. paskolos sutartį Nr. 29378. Palūkanos nustatytos kredito sutartyje. Papildomai įregistruota 500 000 Eur maksimalioji hipoteka netesyboms ir kreditorės nuostoliams atlyginti. Skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu nuspręsta UAB „Kredito garantas“ pervesti 733 747,62 Eur suma susideda iš 500 000 Eur pagrindinės prievolės ir 233 747,62 Eur palūkanų. Visa ji patenka į hipoteka užtikrintų reikalavimų ribas. Net jei dalį šios sumos sudarytų delspinigiai, ją padengtų 500 000 Eur maksimalioji hipoteka. Todėl JANĮ 96 straipsnio 2 dalyje numatyto likučio, kuris galėtų būti skiriamas kitiems kreditoriams, nesusidaro. Apeliantė, įregistravusi savo hipoteką septyniomis minutėmis vėliau, žinojo arba turėjo žinoti tiek savo eilę, tiek pirmesnės hipotekos apimtį.

Apeliantės argumentas dėl neprotingai didelių palūkanų yra nepagrįstas. UAB „Kredito garantas“ finansinis reikalavimas su palūkanomis patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Jo dydis šioje byloje negali būti peržiūrimas. CK 6.258 straipsnio 3 dalis reglamentuoja netesybų, o ne palūkanų mažinimą.

Nėra pagrindo ir atskirojo skundo argumentams dėl kreditorių lygiateisiškumo pažeidimo. Kreditorių lygiateisiškumo principas (JANĮ 3 straipsnio 2 punktas) reiškia lygias galimybes panašaus pobūdžio reikalavimus turintiems kreditoriams. Skirtingos eilės hipotekos kreditorių reikalavimai nėra panašaus pobūdžio, nes jų eiliškumą nustato įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2024 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-174-569/2024 (aktualus Nr. eB2-40-569/2026) iškėlė UAB „VIP Crayfish“ bankroto bylą, bendrovės nemokumo administratoriumi paskyrė Mantą Milinį. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. vasario 29 d.

Šiaulių apygardos teismas 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi bendrovės nemokumo byloje patvirtino jos kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų ir hipoteka užtikrintus kreditorių finansinius reikalavimus: 1) UAB „Kredito garantas“ 500 000 Eur, 656 579,26 Eur palūkanų, iš viso 1 156 579,26 Eur; 2) kooperatinė bendrovė ,,ARKU kredito unija“ 85 000 Eur, 23 509,69 Eur palūkanų, iš viso 108 509,69 Eur; 3) UAB „Nordstreet“ 320 000 Eur, 177 610,20 Eur palūkanų, iš viso 497 610,20 Eur.

Nemokumo proceso metu buvo parduotas BUAB „VIP Crayfish“ nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (kuris buvo įkeistas hipotekos kreditoriams) už 750 000 Eur (be PVM).

Pareiškėja 2025 m. spalio 15 d. pateikė BUAB „VIP Crayfish“ nemokumo administratoriui prašymą už parduotą nekilnojamąjį turtą gautas lėšas hipotekos kreditoriams paskirstyti proporcingai.

2026 m. birželio 5 d. nemokumo administratorius raštu informavo bendrovės kreditorius, kad 2026 m. birželio 22 d. bus šaukiamas BUAB „VIP Crayfish“ kreditorių susirinkimas.

Pareiškėja 2026 m. birželio 10 d. BUAB „VIP Crayfish“ nemokumo administratoriui pateikė prašymą peržiūrėti susirinkimo darbotvarkėje numatytą lėšų paskirstymo tvarką ir ją suderinti su imperatyviomis JANĮ 94 straipsnio nuostatomis, t. y. pardavus nekilnojamąjį turtą gautas lėšas paskirstyti proporcingai visiems hipotekos kreditoriams pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią pagrindinės skolos sumą. 2026 m. birželio 22 d. (susirinkimo dieną) nemokumo administratorius pateikė pareiškėjai 2026 m. birželio 19 d. atsakymą, kuriuo nesutiko pakeisti už nekilnojamąjį turtą gautų lėšų skirstymo tvarkos.

2026 m. birželio 22 d. įvyko LUAB „VIP Crayfish“ kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo darbotvarkėje buvo numatyti šie klausimai: 1) Kreditorių susirinkimo darbo reglamento nustatymas; 2) Dėl bankroto proceso administravimo išlaidų atskaitymo iš įkeisto turto vertės; 3) Kiti klausimai. Susirinkime dalyvavo bendrovės kreditoriai UAB ,,Kredito garantas“, UAB ,,ARKU kredito unija“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB ,,Bendras finansavimas“, kurių bendra finansinių reikalavimų suma sudarė 1 287 761,08 Eur iš teismo patvirtintų 2 198 918,81 Eur visų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, o tai sudaro 58,56 proc., nėra ginčo dėl to, kad kvorumas buvo. Pareiškėja UAB ,,Nordstreet“ susirinkime nedalyvavo, iš anksto nebalsavo, o balsavimo biuletenį pateikė kitą dieną – 2026 m. birželio 23 d.

Į darbotvarkę antruoju klausimu kreditorių susirinkimui buvo pateiktas nutarimo projektas: patvirtinti nemokumo administratoriaus pateiktą bankroto proceso administravimo išlaidų atskaitymo iš įkeisto turto vertės projektą. „Už“ balsavo kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma sudaro 58,56 proc. visų kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių bendros teismo patvirtintų reikalavimų sumos; „prieš“ balsavusių nebuvo. Taigi, kreditoriai pritarė nemokumo administratoriaus pasiūlytai bankroto proceso administravimo išlaidų atskaitymo iš įkeisto turto tvarkai. Pagal bendrovės 2026 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo balsavimui pateiktą ir susirinkimo patvirtintą bankroto proceso administravimo išlaidų atskaitymo iš įkeisto turto vertės tvarką, iš už parduotą įkeistą bendrovės nekilnojamąjį turtą gautos 750 000 Eur sumos hipotekos kreditorei UAB „Kredito garantas“ pervedama 733 747,62 Eur, prieš tai atskaičius 3 208,68 Eur dėl įkeisto turto turėtas išlaidas (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir 13 043,70 Eur kitas bankroto proceso administravimo išlaidas (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atskirajame skunde apeliantė neginčija nemokumo proceso administravimo išlaidų dydžio ir jų atskaitymo tvarkos, apeliantė siekia, kad būtų iš esmės išnagrinėtas jos keliamas klausimas dėl lėšų, gautų už parduotą įkeistą bendrovės nekilnojamąjį turtą, paskirstymo bendrovės hipotekos kreditoriams. Pirmosios instancijos teismui skundžiama nutartimi konstatavus, kad apeliantė neturėjo teisės skųsti bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo ir civilinę bylą pagal pareiškėjos UAB ,,Nordstreet“ skundą nutraukus, o apeliantei su tuo nesutinkant, be to, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo dalies dėl lėšų paskirstymo hipotekos kreditoriams atitiktį imperatyvioms JANĮ normoms turėjo įvertinti ex officio, apeliacinės instancijos teismas patikrins pirmosios instancijos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliantės nurodomais aspektais.

Dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė civilinę bylą, konstatavęs, kad pareiškėja neturi įstatyme numatytos teisės kreiptis į teismą su skundu dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo. Apeliantė nurodo, kad taip buvo pažeista jos teisė kreiptis į teismą. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju neegzistavo prielaidos pareiškėjai skųsti kreditorių susirinkimo nutarimą teismui, apeliantės argumentus dėl tariamai pažeistos jos teisės į teisminę gynybą laiko nepagrįstais dėl toliau nurodomų motyvų.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose). Tačiau teismų praktikoje pabrėžiama, kad asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015; 2015 rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1387-178/2015; 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-821-302/2016, kt.). Nustatytos tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 14 punktas ; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021, 18 punktas).

JANĮ 55 straipsnio, reglamentuojančio kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimų apskundimą ir panaikinimą, 2 dalyje yra išvardyti asmenys, kuriems įstatymas suteikia teisę ginčyti kreditorių susirinkime priimtus sprendimus. Pagal šią nuostatą teisę skųsti kreditorių susirinkimo sprendimą turi teisę: 1) kreditorius, balsavęs prieš kreditorių susirinkimo sprendimą; 2) kreditorių susirinkime nedalyvavęs kreditorius, jeigu nebuvo tinkamai apie jį informuotas; 3) nemokumo administratorius; 4) restruktūrizuojamas juridinis asmuo (JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai).

Apeliantė yra bendrovės kreditorė, nėra ginčijama, kad ji 2026 m. birželio 22 d. bendrovės kreditorių susirinkime nedalyvavo, apeliantė neneigia ir to, kad apie būsimą susirinkimą ir jo darbotvarkę jai buvo tinkamai pranešta. Apeliantė savo teisę skųsti 2026 m. birželio 22 d. bendrovės kreditorių susirinkimo priimto nutarimo ginčo objektu esančią dalį grindžia tuo, kad ji šiuo klausimu balsavo „prieš“, taigi, JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad bendrovės kreditorių susirinkimas įvyko 2026 m. birželio 22 d., apeliantė jame nedalyvavo, iš anksto nebalsavo, o savo balsavimo biuletenį su pozicija susirinkime svarstytais klausimais bendrovės nemokumo administratoriui atsiuntė 2026 m. birželio 23 d.

JANĮ 47 straipsnio nuostatos užtikrina kreditoriams teisę, likus ne mažiau kaip 14 dienų iki kreditorių susirinkimo dienos, susipažinti su kreditorių susirinkimo darbotvarke ir siūlomais sprendimų projektai ir kt., gauti balsavimo iš anksto dokumento formą. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad visa JANĮ 47 straipsnio 5 dalyje nurodyta su pranešimu apie šaukiamą kreditorių susirinkimą privaloma pateikti informacija, įskaitant susirinkimo darbotvarkę, nemokumo administratoriaus siūlomus sprendimus joje numatytais klausimais ir išankstinio balsavimo biuletenį, apeliantei buvo laiku pateikta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši aplinkybė pakankama konstatuoti, jog apeliantei nebuvo kliūčių nustatyta tvarka pateikti savo poziciją susirinkime spręstais klausimais. Tokios išvados nekeičia aplinkybė, kad apeliantė prašė nemokumo administratoriaus pakeisti siūlomą nutarimo projektą, o šis atsisakė tai padaryti tik susirinkimo dieną. Teisinę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad apeliantė nepasinaudojo savo teise pateikti alternatyvų sprendimo dėl ginčo klausimo projektą (JANĮ 43 straipsnio 2 punktas), vadinasi, ji neturėjo pagrindo tikėtis, kad susirinkimas neįvyks, kaip numatyta, ir kad jame nebus svarstomi nustatyta tvarka į darbotvarkę įtraukti klausimai bei sprendžiama dėl iš anksto pateiktų nutarimų projektų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ imperatyviai nustato susirinkimo sušaukimo, sprendimų priėmimo ir balsavimo tvarką. Balsavimas yra procedūrinis veiksmas, kuris turi būti atliktas įstatymo nustatyta tvarka ir laiku. JANĮ 51 straipsnio 3 ir 4 dalys numato kreditorių teisę dėl kiekvieno kreditorių susirinkimo darbotvarkėje įrašyto sprendimo projekto balsuoti iš anksto ir nurodo, kad iš anksto balsuojama raštu arba, jeigu tokia galimybė sudaroma, elektroninių ryšių priemonėmis. JANĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkime dalyvaujantys kreditoriai registruojami kreditorių registravimo sąraše, o pagal to paties straipsnio 5 dalį, laikoma, kad kreditorių susirinkime dalyvauja ir tie kreditoriai, kurie balsavo iš anksto. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad kreditorius gali balsuoti dėl kreditorių susirinkime sprendžiamų klausimų tik dalyvaudamas kreditorių susirinkime arba balsuodamas iš anksto (o tai prilyginama dalyvavimui). Aptartu teisiniu reglamentavimu užtikrinamas teisinis aiškumas, tikrumas bei teisinių santykių stabilumas nemokumo procese.

Bylos duomenimis nustatyta, kad balsavimo biuletenį apeliantė nemokumo administratoriui pateikė tik kitą dieną po kreditorių susirinkimo – 2026 m. birželio 23 d. Apeliantė kreditorių susirinkime nedalyvavo, teise balsuoti iš anksto nepasinaudojo, balsavimo biuletenį pateikė tik įvykus kreditorių susirinkimui, dėl to ji pagrįstai buvo laikoma nedalyvavusia susirinkime, o jos balsavimo biuletenis nebuvo ir negalėjo būti įskaitytas į jau pasibaigusio balsavimo rezultatus. JANĮ 51 straipsnio 2 dalis nustato, kad kreditorių susirinkimo sprendimai yra privalomi visiems kreditoriams nuo jų priėmimo dienos. Kreditorių susirinkimui įvykus pateiktas balsavimo raštu biuletenis nebegali paveikti jau priimto ir privalomo sprendimo, dėl to kreditoriaus balsavimas po kreditorių susirinkimo pabaigos negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Apeliantės aiškinimas, kad tam, jog ji galėtų skųsti kreditorių susirinkimo sprendimą, jai pakanka bet kuriuo metu (net ir susirinkimui įvykus) pareikšti, kad balsuoja „prieš“ šį sprendimą, stokoja teisinės logikos. Toks aiškinimas iš esmės iškreiptų nemokumo proceso eigą, neužtikrintų jos nuspėjamumo ir pažeistų nemokumo proceso metu teisėtai sukuriamų šio proceso dalyvių teisių ir pareigų stabilumą, taigi, negali būti laikomas pagrįstu. Dėl to konstatuojama, kad pavėluotas balsavimo biuletenio pateikimas reiškia, kad toks kreditorius bus laikomas nedalyvavusiu susirinkime, jo balsavimas nebus įskaitytas kreditorių susirinkimo protokole ir tokiu atveju kreditorius, nepriklausomai nuo jo pavėluotai išsakytos pozicijos susirinkime svarstytais klausimais, netenka teisės ginčyti sprendimo, kaip JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas subjektas. Vadinasi ir apeliantė susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis neturi teisės skųsti kreditorių susirinkimo sprendimo nurodytu JANĮ pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apeliantės argumentais, kad net ir konstatavus šią aplinkybę, negali būti paneigtas jos suinteresuotumas skųsti jai nepalankų kreditorių susirinkimo sprendimą, ji vis tiek turi teisę kreiptis dėl to į teismą, kaip šiuo klausimu tiesiogiai suinteresuotas asmuo.

Sutiktina, kad kiti asmenys, kurių teisėms ir teisėtiems interesams gali turėti įtaką kreditorių susirinkime priimti sprendimai, savo teisę į teisminę gynybą bankroto byloje turi įgyvendinti laikydamiesi teismų praktikoje šiuo klausimu išplėtotų taisyklių, t. y. įrodydami savo teisinį suinteresuotumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-239-241/2021, 21 punktas). Tačiau apeliantė yra BUAB „VIP Crayfish“ kreditorė, jai papildomai įrodinėti savo teisinio suinteresuotumo šiuo atveju nereikia, o jos teises ir pareigas aiškiai apibrėžia JANĮ nuostatos.

Teisinę reikšmę nagrinėjamu atveju turi tai, kad JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte aiškiai nurodyta, kurie kreditoriai (kokiais atvejais) turi teisę skųsti kreditorių susirinkimo sprendimus. Šiuo atveju apeliantei tokį skundą teismui pateikti įstatyme nustatytų prielaidų nebuvo, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė pagal jį pradėtą civilinę bylą. Tokiu būdu buvo užtikrintas įstatymų leidėjo nustatyta kreipimosi į teismą tvarkos laikymasis. O tai, atsižvelgiant į šios nutarties 29 punkte pateiktus išaiškinimus, sudaro pagrindą atmesti apeliantės argumentus dėl tariamai pažeistos jos teisės į teisminę gynybą, kaip nepagrįstus ir deklaratyvius.

Dėl teismo pareigos veikti ex officio

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nemokumo procese priimtas sprendimas pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, privalėjo ex officio pripažinti tokį sprendimą niekiniu ir jį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje konkrečioje situacijoje veikti ex officio teismui pareiga nekilo.

Šiuo atveju apeliantė kelia klausimą dėl ginčo objektu esančio kreditorių susirinkimo sprendimo niekinio pobūdžio CK 1.80 straipsnio pagrindu, nurodydama, kad jis prieštarauja imperatyvioms JANĮ nuostatoms. Sutiktina, kad niekinio sandorio faktą teismas pripažįsta ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.78 straipsnio 5 daliai taikyti nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias abejonių dėl tam tikrų santykių tarp šalių egzistavimo. Tam, kad teismas galėtų ex officio sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio aplinkybės turi būti akivaizdžios. Tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikras sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019, 44 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek UAB „Kredito garantas“, tiek apeliantė, tiek kooperatinė bendrovė ,,ARKU kredito unija“ yra bendrovės hipotekos kreditorės. UAB „Kredito garantas“ naudai hipoteka (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) įregistruota pirmiau nei apeliantės, t. y. 2022 m. vasario 2 d. 15.08 val., o apeliantės naudai (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) – tą pačią dieną 15.15 val.

Teisės aktai nenumato diskrecijos teisės nemokumo administratoriui ar kreditorių susirinkimui skirstyti lėšų kitaip, nei nustatyta įstatymų leidėjo. Pagal JANĮ 94 straipsnio 1 dalį, likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. JANĮ 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami iš įkeisto turto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantė, JANĮ normos nereglamentuoja kelių bankrutuojančio juridinio asmens hipotekos kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti to paties nekilnojamojo turto įkeitimu, reikalavimų tenkinimo eiliškumo, dėl to nėra pagrindo spręsti, kad ginčo objektu esantis kreditorių susirinkimo nutarimas prieštarauja JANĮ nuostatoms, o akivaizdaus prieštaravimo tokią tvarką nustatančios CK 4.193 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami pagal hipotekos įregistravimo Hipotekos registre laiką eilės tvarka, imperatyvui, kuris būtų pagrindu teismui veikti ex officio, šiuo atveju nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo ex officio vertinti UAB „Kredito garantas“ priskaičiuotų palūkanų dydžio, esant faktinei situacijai, kai šios kreditorės finansinio reikalavimo (taigi, ir jo dydžio) patvirtinimo klausimas bendrovės bankroto byloje jau išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė ir aiškino JANĮ nuostatas bei teisingai ir pagrįstai nutraukė civilinę bylą pagal pareiškėjos skundą, nes neegzistavo kreditorės kreipimosi į teismą su tokiu skundu prielaidos. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje neveikė ex officio. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties, dėl to ji paliekama nepakeista, o apeliantės pateiktas atskirasis skundas atmetamas.

Apeliantės atskirąjį skundą atmetus, jos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys jų patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nėra pateikę, todėl jų atlyginimo klausimas nenagrinėjamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.