Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Deisima“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovei iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelta bankroto byla civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Deisima“ ir pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Deisima“ pareiškimą dėl nemokumo (restruktūrizavimo) bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Deisima“, trečiasis asmuo procese – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) prašo iškelti nemokumo (bankroto) bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Deisima“, motyvuodamas tuo, kad atsakovė nevykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatytų privalomųjų mokėjimų. Nurodo, kad UAB „Deisima“ įsiskolinimas VSDF biudžetui 2026 m. gegužės 29 d. duomenimis yra 20 288,36 Eur, iš jų: 18 524,97 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų už samdomus darbuotojus ir 1763,39 Eur valstybinio socialinio draudimo delspinigių už samdomus darbuotojus. Be to Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2026 m. birželio 25 d. pateiktais duomenimis, UAB „Deisima“ apskaityta skola yra 31 520,93 Eur, kuri susidarė nuo 2023 m. vasario 1 d. UAB „Deisima“ patiria finansinius sunkumus, yra nemoki, todėl įmonei keltina bankroto byla.

304 509,39 Eur, tačiau Pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis įmonė metų pabaigoje turėjo 133 164 Eur pardavimo pajamų, o 2026 m. liepos 20 d. – 70 390 Eur pajamų, sudarytas ir vykdomas 2026 m. darbų portfelis, kurio bendra vertė yra 423 145,93 Eur, todėl tvirtina, kad įmonė yra mokus juridinis asmuo.

Pagrindines finansinių sunkumų atsiradimo priežastis atsakovės vadovas nurodo COVID-19 pandemijos poveikį darbų vykdymui, nutrūkusius darbus bei užsitęsusį turtinį ginčą su vienu užsakovu (su juo teisme sudaryta taikos sutartis), ankstesni įmonės įsiskolinimai, kuriuos išieškantis antstolis sutrikdė nukreipti įplaukas einamiems projektams, išlaidos už medžiagas, darbą ir transportą bei išvestinis įsiskolinimas darbuotojams ir valstybės institucijoms, kurie kaupėsi sutrikus ankstesniems pajamų srautams. Mano, kad teigiamai sureguliavus įmonės veiklą, pradėjus naujus projektus, įmonei sėkmingai vykdant savo veiklą bei užsakovams atsiskaičius su įmone, ji pajėgi per 4 metus atstatyti mokumą, atsiskaityti su kreditoriais bei išvengti bankroto.

Pažymėjo, kad bendrovė pasirinko dviejų krypčių atkūrimo modelį: užbaigti ir pelningai vykdyti esamą elektros darbų portfelį bei per ketverius metus išplėtoti aukštesnės maržos priešgaisrinio saugumo veiklą. Įmonėje dirba 7 darbuotojai, ir subalansavus pinigų srautus, tiek darbuotojų optimalu tęsiant pradėtus darbus. Įmonė su darbuotojais pasirašė susitarimą – deklaraciją, kuria darbuotojai palaiko įmonės restruktūrizavimo idėją. Taip pat įmonė pateikia dešimties kreditorių rašytinius pritarimus dėl jos restruktūrizavimo, o kreditorius IES1, turintis 355 16,21 Eur reikalavimą, ne tik sutinka su restruktūrizavimu, bet ir sutinka skolą atgauti tik po to, kai skolos bus grąžintos kitiems įmonės kreditoriams. Pateikia išrašus iš vykdomųjų bylų, kuriose įmonė jau padengė 126 278,27 Eur įsiskolinimų, be to, padengė

70 256,38 Eur įsiskolinimų už 2025 metus.

Nurodė, kad papildomai įmonė numatė dar 35 000 Eur investiciją, mokamą dalimis, naujai strateginei veiklai pradėti ir vystyti, suplanavo veiklą 2027-2029 metams, vykdys veiklą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, prižiūrės daugiau kaip 100 daugiabučių namų.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Net ir konstatavus nemokumą pagal vieną iš įstatymo kriterijų, išlieka savarankiška pareiga išnagrinėti, ar įmonė gyvybinga ir ar jos restruktūrizavimas turi pagrįstą perspektyvą. Atsakovė neginčija, kad pagal 2026 m. liepos 20 d. balansą 225 748 Eur turto vertė yra mažesnė nei nurodyti 304 509,38 Eur įsipareigojimai. Ginčo esmė – ar iš šios būklės ir sukauptų skolų galima daryti neabejotiną išvadą apie negyvybingumą. Šiuo skundu ginčijamas teismo vertinimas, jog restruktūrizavimo priemonės neturi pakankamai realios perspektyvos.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įmonės gyvybingumą ir nepagrįstai neatsižvelgė į esminius faktinius duomenis. Byloje pateikti duomenys neginčijamai patvirtina, kad UAB „Deisima” vykdo realią ūkinę komercinę veiklą ir generuoja pajamas. Įmonė parengė Strateginių pajamų ir pajamingumo tikslų suvestinę restruktūrizavimo plano projekte, kurioje labai išsamiai išvardinti strategijos etapai, kasmetinės planuojamos gauti realios įplaukos, grynojo pelningumo gairės ir orientacinis grynasis pelnas kasmet; įmonė plane pateikė išsamius ir realius planuojamų pinigų srautus, pradedant nuo 2026 m. paskutinio ketvirčio. Tad UAB „Deisima“ yra gyvybingas juridinis asmuo, nors ir turi laikinų finansinių sunkumų. Be to, UAB „Deisima“ turi visas objektyvias galimybes įmonės mokumui atkurti ir užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą bei atsiskaitymą su kreditoriais.

UAB „Deisima“ plane pateikė 2026 m. sutarčių ir darbų suvestinę, kuri rodo

423 145,93 Eur bendrą darbų vertę be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM)

(512 006,57 Eur su PVM). Tai yra esamas elektros darbų portfelis, kuris užtikrina pereinamojo laikotarpio veiklą, tačiau nėra tapatinamas su vienų kalendorinių metų pajamomis. Nauji pajamų šaltiniai kuriami iš tiesioginės rangos, „Daugiabučio saugumo paketo“, metinių priežiūros sutarčių, konkursų ir auditavimo paslaugų. Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, kad UAB „Deisima“ vykdo aktyvią ūkinę komercinę veiklą ir turi aktyvų restruktūrizavimo plane nurodytą sutarčių portfelį.

Bankroto bylos bendrovei iškėlimas būtų nenaudingas, nes nutrauktų vykdomus projektus ir sumažintų grąžą kreditoriams.

Akivaizdu, kad atsakovė vykdo ženklius įsipareigojimus savo kreditoriams. Vien pagal į bylą pateiktą paskutinį aktualų 2026 m. rugpjūčio 21 d. antstolio A. Liaškovo išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. S-26-159-60110 UAB „Deisima“ kreditoriams buvo paskirstyta 15 057,97 Eur suma.

Iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad atsakovė vykdo realią ūkinę-komercinę veiklą, generuoja pajamas, turi vykdomas sutartis ir realius pinigų srautus, todėl laikytina gyvybingu juridiniu asmeniu, o pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės negyvybingumo yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Vien ta aplinkybė, kad tam tikrą turto dalį sudaro gautinos sumos, nesudaro pagrindo jų nevertinti ar eliminuoti iš turto, nes priešingu atveju būtų paneigta bet kurios veikiančios įmonės, vykdančios atsiskaitymus atidėtais terminais, ekonominė realybė.

Teismas atsakovei nepagrįstai taikė pernelyg aukštą gyvybingumo įrodinėjimo standartą, kuris neatitinka formuojamos teismų praktikos, todėl išvada dėl restruktūrizavimo nepagrįstumo yra nepagrįsta.

Nagrinėjamu atveju teismas neįvertino ir nepasisakė dėl į bylą pateiktų kreditorių pritarimų restruktūrizavimo bylos iškėlimui. Dalis bendrovės kreditorių yra raštu išreiškę savo pritarimą restruktūrizavimo procesui. Taip pat vadovas IES1, turintis 35 516,21 Eur reikalavimą, nurodė sutinkantis jį atgauti po kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo. Teismas šiuos duomenis turėjo vertinti proporcingai jų turiniui.

Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų akivaizdžiai nepakako tam, jog būtų galima objektyviai įvertinti tikrąją atsakovės turtinę padėtį, jos realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir toliau laiku vykdyti turtines prievoles. Taigi, seka išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė nemokumo bylose teismui skirto aktyvaus vaidmens, atsakovės finansinės būklės analizę atliko formaliai, nesiaiškino ir nenustatė atsakovės tikrosios turtinės padėties, realiai vykdomos ūkinės komercinės veiklos, gautinų pajamų, realių bendrovės finansinių galimybių sumokėti susikaupusias skolas ir toliau laiku vykdyti turtines prievoles kreditoriams, t. y. neatskleidė bylos esmės. Todėl teismo procesinis sprendimas turi būti panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Bylose dėl bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui vyrauja viešas interesas, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo veikti aktyviai bei ex officio (savo iniciatyva) išreikalauti įrodymus, kurių trūkumas nurodytas nutartyje. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu procesinių veiksmų atlikimu, nesistengė imtis veiksmų bei išreikalauti pateiktus duomenis patvirtinančius, patikslinančius bei paaiškinančius įrodymus.

Siekdamas išieškoti įmokų skolą, VSDFV Panevėžio skyrius taikė priverstinio poveikio priemones – į įmonės atsiskaitomąsias sąskaitas kredito įstaigose pateikti nurašymo nurodymai, kurie iki šiol neįvykdyti, įsiskolinimo išieškojimas perduotas vykdyti antstoliui. Be to, buvo atliktas įmonės turtinės padėties patikrinimas, įvertinta finansinė ataskaita už 2025 m. Tuo metu įmonė turėjo turto už 151 631 Eur, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 230 112 Eur. 2026 m. rugsėjo 1 d. UAB „Deisima“ pateiktame atsiliepime teismui nurodyta, kad pagal 2026 m. liepos 20 d. balansą įmonei priklausančio turto vertė siekia 225 748 Eur, tuo tarpu jos įsipareigojimai kreditoriams sudaro 304 509,38 Eur. Akivaizdu, kad per pusę metų nurodyto turto vertė išaugo

74 117 Eur, o įsipareigojimai 74 397 Eur.

Atsakovė teikė prašymą pirmosios instancijos teismui pratęsti terminą atsiliepimams pateikti, kurį teismas tenkino, todėl atsakovei buvo pakankamai laiko pateikti visus reikšmingus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atsakovei iškelti restruktūrizavimo bylą ir nutarta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Kartu su atskiruoju skundu apeliantė į bylą pateikė 2026 m. rugsėjo 23 d. klientų nesudengtų dokumentų išrašą ir bendrovės banko sąskaitos išrašą.

Taip pat 2026 m. spalio 5 d. apeliantė pateikė prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, kuriame prašė prie bylos prijungti šiuos naujus įrodymus: 2026 m. rugsėjo 24 d. susitarimą dėl prievolės vykdymo ir UAB „Deisima“ restruktūrizavimo bylos kėlimo su Finora Bank UAB ir UAB „MENS ACCURATA LT“ sutikimą.

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovė pateikė įrodymus, kuriais siekia paneigti pirmosios instancijos teismo argumentus dėl jos nemokumo bei siekia įrodyt, jog jos kreditoriai sutinka, kad atsakovei būtų keliama restruktūrizavimo byla.

Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad atsakovės pateikti įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi su jais pareiškėja susipažino, prieštaravimų dėl prašymo priimti juos į bylą nereiškė, todėl apeliantės prašymas tenkinamas, naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais.

Dėl teismo aktyvaus vaidmens renkant įrodymus ir apskųsto nutarties (ne)panaikinimo CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi teigia, kad pateiktų įrodymų akivaizdžiai nepakako tam, jog būtų galima objektyviai įvertinti tikrąją atsakovės turtinę padėtį, jos realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir toliau laiku vykdyti turtines prievoles. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepaisė nemokumo bylose teismui skirto aktyvaus vaidmens, atsakovės finansinės būklės analizę atliko formaliai, nesiaiškino ir nenustatė atsakovės tikrosios turtinės padėties, todėl teismo procesinis sprendimas turi būti panaikintas vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu.

CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

Iš atskirojo skundo argumentų yra akivaizdu, kad CPK 329 straipsnio 1 dalies taikymą apeliantė sieja būtent su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar yra pagrindas iškelti atsakovei restruktūrizavimo ar bankroto bylą nebuvo pakankamai aktyvus. Todėl apeliantė mano, kad susiklostė situacija, kuomet pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą nutartį.

Pirma pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Pareigos nurodyti priimto sprendimo (nutarties) motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo (nutarties) pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2014 ir joje nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka aukščiau nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas klausimo sprendimui reikšmingas faktines aplinkybes ir jas įvertino, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimas.

Antra, pasisakydamas dėl teismo aktyvaus vaidmens bankroto procese, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas yra pasisakęs dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo aktyvumą, įrodinėjimo naštos paskirstymą bankroto bylose aiškinimo ir taikymo, pažymėdamas, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) įtvirtinta ir paties teismo teisė rinkti įrodymus (JANĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 57 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai). Visgi, aktyvus teismo vaidmuo turi būti derinamas su civiliniame procese įtvirtintu rungimosi principu (CPK 12 straipsnis) ir neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), o teise rinkti įrodymus teismas naudojasi tuo atveju, kai byloje pateiktų įrodymų nepakanka esminėms aplinkybėms, kad byla būtų išspręsta teisingai, nustatyti. Teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu. Teismas, įgyvendindamas aktyvų vaidmenį tokio pobūdžio bylose, turi išlaikyti balansą tarp teismo aktyvumo ir rungimosi principo ir užtikrinti, kad įrodinėjimo našta bus tinkamai paskirstyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026, 47–48, 53, 55 punktai).

Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

Nagrinėjamu atveju apeliantė, nagrinėjant klausimą pirmosios instancijos teisme, teikė prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti. Jos prašymą teismas patenkino, todėl vertintina, kad apeliantė turėjo pakankamai laiko surinkti įrodymus, kurie jos vertinimu galėjo patvirtinti jos argumentus dėl mokumo ir ūkinės komercinės veiklos vertinimu. Byloje nėra nustatyta, kad apeliantė būtų teikusi teismui prašymą suteikti terminą papildomiems įrodymams surinkti.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungimosi principo įgyvendinimo, nes, sprendžiant nemokumo bylos iškėlimo klausimą, gyvybingumo pagrindimo pareiga tenka bendrovei, kuriai prašoma iškelti nemokumo bylą. Teismo aktyvumas yra orientuotas į proceso teisingumą, rungimosi principo išsaugojimą, o ne į vienos iš šalių įrodinėjimo naštos perėmimą.

Apibendrindamas nurodytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliantės skundo argumentams dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalį, netinkamai motyvavo priimtą procesinį sprendimą, arba pažeidė pareigą būti aktyviu.

Dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės prašymą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nurodė, kad bendrovės restruktūrizavimo plano projekte apsiribojama abstrakčiais teiginiais apie veiklos perspektyvą, procesų optimizavimą. Teismo vertinimu, nėra prielaidų spręsti apie sėkmingą restruktūrizavimo perspektyvą, įveikiant finansinius sunkumus bei išsaugant bendrovės gyvybingumą.

Apeliantė su teismo argumentais nesutiko. Nurodė, kad bendrovės restruktūrizavimo plano projektui pritarė kreditoriai. Bendrovės restruktūrizavimo plano projektas patvirtina, kad bendrovė turi galimybę įgyvendinti projektinį portfelį, įvykdyti esamas sutartis bei gauti pajamas, kurios leistų ne tik padengti einamuosius mokėjimus, bet ir padengti įsiskolinimą kreditoriams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sėkmingo restruktūrizavimo sąvokos JANĮ neteikia; sėkmingas restruktūrizavimo procesas nėra apibrėžtas ir teismų praktikoje. Visgi teismų praktikoje pažymima, kad sėkmingą restruktūrizavimo procesą lemia kreditorių pritarimas ir palaikymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1723-241/2020), mokesčių mokėjimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-208-467/2025, 43 punktas) ir kt. Sėkmingas restruktūrizavimo procesas turi užtikrinti, jog, pasibaigus procedūroms, juridinis asmuo išliks veikiantis subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-337-881/2025, 48 punktas). Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT), analizuodama ir apibendrindama nemokumo teisės rezultatus, nurodo, kad sėkmingas restruktūrizavimo procesas yra baigtas nemokumo procesas, kai yra įgyvendinamas restruktūrizavimo planas (žr., pavyzdžiui, AVNT 2025 m. gruodžio 22 d. Nemokumo procesų 2025 m. I–III ketv. apžvalgą), tokio požiūrio iš esmės laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-145-407/2026 18 punktą). Tačiau, net ir tinkamai įvykdžius restruktūrizavimo planą, patvirtinus restruktūrizavimo ataskaitą ir baigus bylą JANĮ 117 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, savaime nereiškia, kad bus (yra) pasiektas vienas iš restruktūrizavimo tikslų – gyvybingo verslo išsaugojimas; ar restruktūrizavimo tikslas yra pasiektas, galima įvertinti tik pasibaigus restruktūrizavimo bylai, kai ūkio subjektas toliau dalyvauja rinkoje. Tai yra tik restruktūrizavimo proceso siekiamybė.

Apeliantė teisingai nurodo, kad kreipiantis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo egzistavo abi JANĮ 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos. Tačiau apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad bendrovės restruktūrizavimo procesui pritarė dauguma kreditorių, nereiškia, jog tokiu atveju restruktūrizavimo byla turi būti iškelta besąlygiškai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vien kreditorių pritarimas nėra sąlyga, lemianti restruktūrizavimo bylos iškėlimą, restruktūrizavimo plano tvirtinimas yra teismo prerogatyva (JANĮ 24 straipsnio 1 dalis ir 111 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal JANĮ 24 straipsnio nuostatas, teismas turi spręsti ne tik dėl restruktūrizavimo plano tvirtinimo, bet ir dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygų egzistavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1623-241/2020).

Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra visuma šių sąlygų: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto (JANĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kai nėra nė vienos iš nurodytų sąlygų, restruktūrizavimo byla negali būti iškelta (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Restruktūrizavimo bylą atsisakoma kelti, jeigu restruktūrizavimo plano projektas, kai jis turėjo būti pateiktas, neatitinka JANĮ 104 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jeigu restruktūrizavimo plano projekte, kai jis turėjo būti pateiktas, numatytos priemonės akivaizdžiai nepadės juridiniam asmeniui įveikti finansinių sunkumų, išsaugoti gyvybingumo ir išvengti bankroto (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjamo ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams, kad dideli ir ilgalaikiai mokestiniai įsiskolinimai, sistemingas finansinių įsipareigojimų nevykdymas, rodo, jog tiek mokestinės prievolės nevykdomos sistemiškai, tiek ir prievolės kreditoriams vykdomos netinkamai, šie pažeidimai nėra pavieniai ar atsitiktiniai.

Juridinio asmens restruktūrizavimas atliekamas, turint tikslą perskirstyti juridinio asmens įsiskolinimus ir jų apmokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta juridinio asmens normali ūkinė veikla. Sunkumų turinčio juridinio asmens veiklą siekiama atgaivinti įvairiomis priemonėmis: atidedamas įsipareigojimų vykdymas kreditoriams arba jie sumažinami pertvarkant juridinio asmens veiklą; iškėlus restruktūrizavimo bylą juridiniam asmeniui, kol jo veikla stabilizuojama, suteikiama apsauga nuo kreditorių: sustabdomi išieškojimai, netesybų ir palūkanų skaičiavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-646-450/2022). Restruktūrizavimo proceso veiksmingumas priklauso nuo juridinio asmens gyvybingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1623-241/2020).

Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Tai yra pagrindinė restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlyga, leidžianti atriboti juridinio asmens restruktūrizavimo ir bankroto procesus. Nustačius, kad juridinis asmuo yra gyvybingas, yra pagrindas spręsti dėl jo galimo restruktūrizavimo. Priešingu atveju (nemokiai bendrovei nesant gyvybingai), sprendžiama dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020). Taigi, tais atvejais, kai juridinis asmuo yra gyvybingas, restruktūrizavimui, kaip mokumo problemų sprendimo būdui, taikomas prioritetas.

Teismas, taikydamas gyvybingumo sąlygą, turi įvertinti, ar juridinio asmens restruktūrizavimo procesas galės būti veiksmingas, užtikrins skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-585/2021; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-244-450/2021).

Atskirajame skunde, kritikuodama pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jai atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad restruktūrizavimo plane iškelti tikslai deklaratyvūs ir neįmanomi pasiekti, kad apeliantės restruktūrizavimo plane nurodytos sutartys savaime neįrodo, kad atsakovė vykdo ūkinė komercinę veiklą, kad bendrovės restruktūrizavimo plane iš esmės nenurodyta konkrečių priemonių, veiksnių, galinčių lemti jos mokumo atkūrimą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

Nors apeliantė iš tiesų turi apdraustų darbuotojų, tačiau iš atsakovės balanso ir restruktūrizavimo plano projekto duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė turi 74 kreditorius, kuriems bendrovės pradelsti mokėjimai sudaro 207 440,94 Eur. Tame tarpe pradelsti mokėjimai yra VMI – 32 886,31 Eur, VSDFV Panevėžio skyriui – 22 623,41 Eur. Iš viso skolų yra 304 509,38 Eur, kurių 302 483,84 Eur yra pradelsta.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, reikšminga tai, kaip bendrovė vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams. Tinkamas bendrovės prievolių darbuotojams vykdymas yra socialiai ir ekonomiškai reikšmingas bendrovės gyvybingumo rodiklis, leidžiantis spręsti dėl bendrovės veiklos vykdymo ir gebėjimo ją vykdyti ateityje. Iš esmės juridinio asmens restruktūrizavimo procedūros negali būti vykdomos, jei juridinis asmuo nevykdo mokestinių prievolių (nemoka mokesčių). Todėl veiksmingas restruktūrizavimo procesas yra siejamas ir su tinkamu juridinio asmens mokestinių prievolių vykdymu. Jei bendrovė akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių dar pradinėje restruktūrizavimo proceso stadijoje ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar bendrovės restruktūrizavimas galėtų būti laikomas veiksmingu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020; 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-836-407/2023).

Nagrinėjamo ginčo atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų, pareiškėjos ir VMI paaiškinimų bei viešai prieinamų duomenų yra akivaizdu, kad apeliantė mokesčių nemoka sistemingai. Sumos, kurios yra skiriamos mokesčiams sumokėti yra neadekvačiai neproporcingos turimiems įsipareigojimams. Pareiškėjos duomenimis apeliantės paskutinė įmoka gauta debeto mokėjimo nurodymu 2026 m. rugsėjo 1 d. sudarė 94,63 Eur. Pripažintina, kad tai nėra pakankama konstatuoti, kad apeliantė tinkamai vykdo mokestines priemones, todėl restruktūrizavimo proceso efektyvumas yra abejotinas.

Apibendrindamas argumentus šioje dalyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad restruktūrizavimo plane numatyti tikslai nėra realūs ir pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apeliantei iškelti restruktūrizavimo bylą.

Dėl bankroto bylos iškėlimo

JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vadovaujantis JANĮ 22 straipsnio 3 dalimi, teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: a) juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; b) juridinis asmuo nėra nemokus; c) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus JANĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį.

JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Šioje nutartyje jau yra pažymėta, kad kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

Pirmiausia pažymėtina tai, kad atsakovė savo gyvybingumui ir veiklos vykdymui pagrįsti į bylą nepateikė pakankamų rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, jog ji faktiškai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Vien tik atsakovės deklaracijos apie tai, kad ji ketina pradėti naujas projektines, apibrėžė restruktūrizavimo plane veiklos portfelį, papildomai numatė

35 000 Eur investiciją naujai strateginei veiklai pradėti ir vystyti, suplanavo veiklą 2027-2029 metams, suplanavo vykdyti veiklą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, prižiūrėti daugiau kaip 100 daugiabučių namų, neįrodo, kad ji realiai vykdo ūkinę komercinę veiklą.

Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes įrodantys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022).

Nagrinėjamu atveju nėra pakankama abstrakčiai nurodyti apie planus vykdyti ir vystyti veiklą. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų apie apeliantės suplanuotų veiklų tikrumą. Kartu su restruktūrizavimo planu privaloma pateikti kitus buhalterinius dokumentus, patvirtinančius sudarytas sutartis ir jų realų vykdymą (pvz., avanso gavimą, apmokėjimą pagal sutartį, parengtą ar pradėta rengti projektinę medžiagą, sutartis sudarytas su daugiabučiais dėl jų priežiūros arba sutartis dėl elektros darbų atlikimo, paraiškas dėl dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose ir kt.).

Pažymėtina, kad apeliantei jau buvo keliama bankroto byla (civilinė byla Nr. eB2-500-856/2025). VMI ir UAB „Deisima“ 2025 lapkričio 17 d. sudarė taikos sutartį bankroto byloje, tačiau bendrovė nesilaikė taikos sutarties sąlygų, pagal taikos sutartį neatliko kreditorei nei vienos įmokos, todėl VMI taikos sutartį nutraukė.

Apeliantė skunde taip pat pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog tam tikrą turto dalį sudaro gautinos sumos, nesudaro pagrindo jų nevertinti ar eliminuoti iš turto, nes priešingu atveju būtų paneigta bet kurios veikiančios įmonės, vykdančios atsiskaitymus atidėtais terminais, ekonominė realybė. Anot apeliantės kiekvienos skolos atgavimo tikimybė yra reali, ne hipotetinė.

Šiuo aspektu pirmiausia yra primintina, kad teismų praktikoje yra laikomasi griežtos pozicijos, jog debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023; 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024). Preziumuotina, kad juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti bendrovei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas (debitorinės skolos) turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024), todėl atsakovei, žinančiai apie jai keliamą bankroto bylą, neteikiant jokių įrodymų apie savo mokumą, galimybes atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto sudėtį (realią vertę) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).

Remdamasis nurodyta teismų praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad

2026 m. sausio 1 d. – 2026 m. liepos 20 d. balanso duomenimis iš įmonės deklaruojamo

211 530 Eur turimo trumpalaikio turto 181 373 Eur sudaro kitas trumpalaikis turtas. Anot teismo toks turtas laikytinas sunkiai atgaunamu. Su šiais argumentais turi pagrindo sutikti apeliacinės instancijos teismas. Vien debitorinių skolų atgavimas negali būti siejamas su restruktūrizavimo proceso tikslu išsaugoti bendrovės veiklą, sumokėti skolas kreditoriams ir atkurti bendrovės mokumą, taip išvengiant bankroto bylos iškėlimo. Restruktūrizavimo proceso veiksmingumas priklauso nuo juridinio asmens gyvybingumo, kuris pagal JANĮ 2 straipsnio 6 dalį yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks trumpalaikis turtas (debitorinės skolos) negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, t. y. turimas turtas nėra pakankamas finansiniams įsipareigojimams padengti. Bendrovė nepateikė įrodymų dėl realios galimybės atgauti debitorių skolas, todėl laikytina, kad šiuo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams yra didesni už turimo turto vertę. Bendrovės balanse nurodyti debitoriniai įsiskolinimai negarantuoja, kad jie iš tiesų bus bendrovei sumokėti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės debitorinių skolų neįtraukė į bendrovės turto masę. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, juridinio asmens sėkmingos veiklos vykdymo perspektyvos negali būti įrodinėjamos vien tik trumpalaikio turto (nagrinėjamu atveju debitorinių skolų) egzistavimu, t. y. turi būti įrodytas faktinis bendrovės gyvybingumas, veiklos vykdymas ir pan.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantei (jos vadovui) nepateikus pakankamų įrodymų, patvirtinančių bendrovės sėkmingai vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, priemones, kurios gali pašalinti konstatuotus finansinius sunkumus ir atsisakyti kelti apeliantei bankroto bylą, konstatuotina, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus ir ji nėra nemoki (CPK 178 straipsnis). Apeliantės atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie yra išvestiniai arba neturi įtakos pirmosios instancijos teismo apskųstos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui .

Taip pat pažymėtina, kad teismas gali nutraukti juridinio asmens bankroto bylą iki teismo sprendimo dėl pabaigos, kai: visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų; juridinis asmuo atsiskaito su visais kreditoriais; patvirtinama taikos sutartis (JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.