Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“ dėl pirkimo sąlygų pripažinimo neteisėtomis ir panaikinimo; išvadas teikiančios institucijos – biudžetinė įstaiga Viešųjų pirkimų tarnyba ir Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pagrindinis klausimas, nuo kurio priklauso teisingas bylos išsprendimas, yra tai, ar atsakovė teisingai, aiškiai ir nedviprasmiškai suformavo pirkimo sąlygas bei reikalavimus tiekėjui, vartodama skirtingus pirkimo objektą apibūdinančius terminus, t. y. nurodydama tiek nuotekų dumblo atlieką, tiek sausintą nuotekų dumblą, kurio išvežimą ir tręšimą įgytų pareigą atlikti tiekėjas. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso paslaugų apimtis, rūšis ir tiekėjui taikytini reikalavimai. Teismas turėjo įvertinti, ar esant tokioms pirkimo sąlygoms ieškovas galėjo aiškiai pagrįsti pasiūlymą ekonominiu aspektu ir vėliau įgyvendinti pirkimo sąlygas, tačiau teismas šių klausimų esmės tinkamai neatskleidė, nesigilino į šio konkretaus pirkimo sąlygas, tikslą.

Teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo atveju apdorotas (sausintas) dumblas laikytinas atlieka. Aplinkos apsaugos departamentas savo išvadoje nurodė, kad vien aplinkybė, jog nuotekų dumblas yra apdorotas ir pagal Atliekų tvarkymo taisykles priskirtas tam tikrai kategorijai ar klasei, savaime nelemia jo atliekos statuso pasibaigimo Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio prasme. Jeigu toks apdorotas dumblas taptų preke, tai atsakovė vykdytų ne viešąjį pirkimą, kuriuo siektų sumokėti tiekėjui už dumblo išvežimą ir įterpimą į žemę, o tiesiog parduotų dumblą kaip prekę bet kuriam to norinčiam pirkėjui arba vykdytų dumblo pardavimo aukcionus – taigi, akivaizdu, kad Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta atliekos statuso pasibaigimo sąlyga netenkinama. Apdorotas dumblas nagrinėjamu atveju konkrečiam tikslui gali būti naudojamas – tręšti žemę ar ją rekultivuoti, tačiau tik laikantis Reikalavimų – naudotojui turint atitinkamus leidimus ir į žemę įterpiant tik atitinkamą kiekį šio dumblo. Kadangi dumblo naudojimą reglamentuoja atskiras teisės aktas – Reikalavimai, kurie apibūdina, kokiais atvejais ir kiekiais šis dumblas gali būti įterpiamas į žemę ir t. t., tai reiškia, kad reikalavimai nustatyti siekiant sumažinti riziką, jog dėl per didelių dumblo kiekių bus užteršta aplinka. Taigi, po to, kai nuotekų dumblą apdoroja atsakovė savo įrenginiuose, jis atliekos statuso nepraranda, nes jam nėra rinkos, jis turi būti naudojamas pagal tai reglamentuojančias taisykles. Atitinkamai, kadangi dumblas nagrinėjamu atveju laikytinas objektu, turinčiu atliekos statusą, tai ieškovo ginčijamas kvalifikacinis reikalavimas laikytinas pagrįstu.

k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo (ar apskųstos teismo sprendimo dalies) teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį apibrėžtos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nors apeliacinės instancijos teismas ir turi iš esmės absoliučią diskreciją pasirinkti kitą bylos nagrinėjimo formą, t. y. nagrinėti bylą žodinio ar rašytinio proceso tvarka, šalys gali nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018). Apeliacinės bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka galimas išimtiniais atvejais (išimtis iš bendrosios taisyklės), o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesą surengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022). Proceso dalyvio siekis tas pačias aplinkybes patvirtinti teisme teikiamais žodiniais paaiškinimais arba užduodant klausimus kitiems proceso dalyviams negali būti pripažįstamas išimtine aplinkybe bylos nagrinėjimą skirti žodinio proceso tvarka; vien apelianto pageidavimas užduoti klausimus, kurie, be kita ko, neįvardyti, nepagrindžia būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme, o procesinė teisė teikti procesinius dokumentus ir rašytinius įrodymus užtikrina šalių teisę būti išklausytais teismo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-97-450/2025, 42 punktas).

Aptarto teisinio reglamentavimo ir jo taikymo praktikos kontekste įvertinusi apelianto argumentus, kuriais grindžiamas šioje byloje pateiktas jo prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo, teisėjų kolegija nenustatė išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų poreikį ir (ar) pagrindą apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės grindžia siekiu žodžiu išdėstyti argumentus, apelianto teigimu, byloje keliamais sudėtingais kompleksiniais aplinkosauginiais klausimais; išimtinės aplinkybės dėl poreikio išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus nenurodomos ir nepagrindžiamos. Didelė dalis apeliaciniame skunde iškeltų klausimų yra susiję su teisės aiškinimu ir jos taikymu konkrečiai faktinei situacijai, dėl kurios esminių aplinkybių ginčo nėra; proceso dalyvių pozicijos šiais klausimais yra aiškiai suformuotos ir išdėstytos raštu šalių procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad byla tinkamai negali būti išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas apeliacinės instancijos teisme nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka atmestinas (CPK 322 straipsnis).

Dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo

Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą; teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. ESTT yra išaiškinęs, kad šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai ES teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl ES teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į ESTT (ESTT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Nr. C-160/14).

Taigi, prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl ES teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio), nes pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant ES teisės normas iškyla ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų ES teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija poreikio ir pagrindo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo nenustatė. Atliekų tvarkymo įstatymo 5 priedo ,,Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 7 punkte nurodyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinama Direktyva 2008/98/EB. Direktyvos 2008/98/EB 3 straipsnio 1 punkte apibrėžiama atliekų sąvoka, 6 straipsnyje nustatytos atliekos statuso pabaigos sąlygos yra perkeltos ir įtvirtintos atitinkamose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (be kitų, 2 straipsnio 6 dalyje, 3² straipsnyje), kuriomis, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacine tvarka ginčijamą procesinį sprendimą. Apeliantas neginčija ir neargumentuoja, kad Direktyvos nuostatos Atliekų tvarkymo įstatyme įgyvendintos (perkeltos) netinkamai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir įvertinusi apeliacinio skundo turinį bei jame keliamų klausimų pobūdį, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nacionalinės teisės nuostatas, be kita ko, kuriomis įgyvendinama apelianto nurodyta Direktyva ir kuriomis taip pat vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nenustatė, kad aktualaus teisinio reguliavimo nuostatos neatitiktų Direktyvos nuostatų ir (ar) būtų neaiškios. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, teisinio pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nėra (CPK 3 straipsnio 5 dalis).

Dėl sausinto nuotekų dumblo pripažinimo atlieka (ne)pagrįstumo

Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde kelia klausimą, ar ginčo pirkimo sąlygose įvardytas sausintas nuotekų dumblas (ne)laikytinas atlieka ir, atitinkamai, ar dėl to pirkimo sąlygos, kuriomis nustatomos tiekėjo, kaip atliekos tvarkytojo, pareigos, (ne)atitinka pirkimo objekto, todėl, apelianto teigimu, yra neaiškios (atsižvelgiant į pirkimo objektą) ir (ar) klaidinančios. Apeliantas argumentuoja, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, sausintas nuotekų dumblas yra laikytinas ne atlieka, o produktu, paruoštu naudojimui (tręšimui), todėl pirkimo sąlygos, be kita ko, numatančios, jog tiekėjas turi apdoroti sausintą dumblą ir (ar) jį (su)tvarkyti vadovaudamasis atliekų tvarkymą reglamentuojančiomis įstatymo nuostatomis, nepagrįstos ir neatitinka pirkimo objekto. Apeliantas nurodo, kad sausintas nuotekų dumblas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 1 dalyje nustatytas atliekos statuso pabaigos sąlygas, todėl tiekėjui perduodamas sausintas nuotekų dumblas nelaikytinas atlieka, o pirkimo sąlygos, kuriomis tiekėjui nustatoma pareiga (su)tvarkyti jam perduotą sausintą nuotekų dumblą pagal atliekų tvarkymą reglamentuojančias teisės normas, kaip neatitinkančios tiekėjo statuso, yra neaiškios ir nepagrįstos. Apelianto nuomone, Atliekų tvarkymo įstatymą ir Reikalavimus aiškinant sistemiškai, tampa aišku, kad apdorotas – anaerobiniu būdu apdorotas ir sausintas ir (ar) džiovintas (kitaip tariant – perdirbtas), dumblas, kurį turi teisę ir technines galimybes atlikti ir faktiškai atlieka atsakovė, tampa produktu, skirtu tręšimui; jam egzistuoja rinka, kurią, be kitų aplinkybių, patvirtina tręšimo planas; tiekėjas, prieš atlikdamas tręšimą, patikrina sausinto nuotekų dumblo chemines savybes ir įsitikina, kad jo panaudojimas nepadarys neigiamo poveikio aplinkai; apdorotas sausintas nuotekų dumblas laikytinas apdorotu dumblu, kuris negali būti tapatinamas su atliekomis, juo labiau kad iki tręšimo atlikimo, su juo neprivalo būti atliekami jokie kiti apdorojimo veiksmai, dėl kurių pareiga tektų tiekėjui ir kuris dėl to įgytų atliekos tvarkytojo statusą ir pareigą. Apelianto vertinimu ir teigimu, jo poziciją, kad nagrinėjamu atveju nusausintas dumblas praranda atliekos statusą ir, atitinkamai, dėl to jo perdavimas, išvežimas ir panaudojimas tręšimui negali būti laikomas atliekos tvarkymo proceso dalimi, patvirtina tiek ESTT praktika (byloje Nr. C-629/19), kurioje pasisakyta dėl Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 15 punkto, 6 straipsnio aiškinimo ir taikymo, tiek Aplinkos apsaugos departamento išvada, į kurią pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė.

Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovės nesausintas miesto buitinių nuotekų dumblas laikomas atlieka, kaip toks jis įvardijamas tiek Atliekų tvarkymo taisyklių 1 priede „Atliekų sąrašas“, nurodant kodą ,,19 08 05“, tiek 2000 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendime, kuriuo pakeistas Komisijos sprendimas 94/3/EB, nustatantis atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų 1 straipsnio a dalį, ir Tarybos sprendimą 94/904/EB, nustatantį pavojingų atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 91/689/EEB dėl pavojingų medžiagų 1 straipsnio 4 dalį (2000/532/EB), kur jam priskirtas kodas „19 08 05“ (miesto buitinių nuotekų valymo dumblas). Tačiau, apelianto teigimu, atsakovei išsausinus nurodytą miesto buitinių nuotekų dumblą, jis šio atliekos statuso netenka (Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teisinio reglamentavimo turinį, paskelbto ginčo pirkimo sąlygas ir apelianto pateikiamą teisės aktų aiškinimą nagrinėjamos situacijos kontekste, nenustatė pagrindo sutikti, kad apelianto argumentai paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tam tikros konkrečios atliekos, jas perdirbus ar kitaip panaudojus, tampa nebe atliekomis, jeigu įvykdomos šios sąlygos: 1) medžiaga ar daiktas skirtas naudoti konkrečiam tikslui; 2) medžiagai ar daiktui egzistuoja rinka ar paklausa; 3) medžiaga ar daiktas atitinka techninius reikalavimus, produktams taikytinus galiojančius teisės aktus ir standartus; 4) naudojant medžiagą ar daiktą nebus padarytas neigiamas poveikis aplinkai ir (ar) visuomenės sveikatai. Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijai atskiriems atliekų srautams nenustatyti Europos Sąjungos teisės aktuose, atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijus atskiriems atliekų srautams gali nustatyti aplinkos ministras, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygomis. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 4 dalį, jeigu, vadovaujantis šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytais reikalavimais, nėra Europos Sąjungos ir (ar) Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų konkrečių atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų atskiriems atliekų srautams, aplinkos ministro įgaliota institucija gali priimti sprendimą dėl konkrečių atliekų nebelaikymo atliekomis atvejų arba taikyti priemones, norėdama patikrinti, ar tam tikros atliekos nebelaikomos atliekomis, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir prireikus į šio straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, taip pat į teršalų ribines vertes. Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai medžiagos ar daiktai nebelaikomi atliekomis, jie turi atitikti cheminėms medžiagoms ir produktams teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Fizinis arba juridinis asmuo, kuris pirmą kartą panaudoja medžiagą ar daiktą, kuris nebelaikomas atliekomis ir kuris nebuvo patiektas rinkai, arba kuris patiekia rinkai medžiagą ar daiktą, kuris nebelaikomas atliekomis, pirmą kartą, turi užtikrinti, kad ši medžiaga ar daiktas atitiktų teisės aktų, taikomų cheminėms medžiagoms ir produktams, reikalavimus.

Taigi, pagal nurodytą Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnį tam, kad konkrečios atliekos taptų nebe atliekomis, jos ne tik turi būti perdirbtos ar kitaip panaudotos, tačiau ir turi būti tenkinami atitinkami konkretūs atliekų nebelaikymo atliekomis atskiriems atliekų srautams kriterijai, nustatyti ES ir (ar) nacionalinės teisės, arba dėl to turi būti priimtas aplinkos ministro įgaliotos institucijos sprendimas dėl konkrečių atliekų nebelaikymo atliekomis atvejų. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, atliekų perdirbimas arba kitoks jų panaudojimas savaime atliekos statuso nepanaikina.

Lietuvos Respublikoje nuotekų dumblo naudojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 349 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. D1-410 redakcija) patvirtintais Nuotekų dumblo tvarkymo ir panaudojimo reikalavimais, kuriais, be kita ko, įgyvendinama Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) IV skyriaus „Ūkinės veiklos reguliavimas“ 23² straipsnio nuostata, kad nuotekų dumblas gali būti paskleistas dirvožemio paviršiuje, įterptas į dirvožemį, perduotas kitam asmeniui, naudojamas tręšimui ir rekultivavimui ar kitaip tvarkomas laikantis nuotekų dumblo tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų, kuriuos nustato aplinkos ministras.

Reikalavimuose nustatyta, kad apdorotas nuotekų dumblas – biologiniu, cheminiu ar terminiu būdu paveiktas nuotekų dumblas arba kitaip paveiktas nuotekų dumblas, kurio savybė fermentuotis ir keliamas sveikatai ir aplinkai pavojus jį naudojant yra sumažintas (Reikalavimų 3.1 papunktis); nuotekų dumblo apdorojimas – nuotekų dumblo savybių, dėl kurių gali kilti nemalonūs kvapai, gali būti teršiami vandens telkiniai, dirvožemis, bloginama žmogaus gyvenamoji aplinka, sumažinimas ar panaikinimas (3.7 papunktis); nuotekų dumblo naudojimas – apdoroto nuotekų dumblo paskleidimas dirvos paviršiuje arba įterpimas į dirvožemį ar kitoks panaudojimas ant dirvožemio ar dirvožemyje, taip pat panaudojimas rekultivuojant pažeistas teritorijas (3.9 papunktis); nuotekų dumblo naudotojas – asmuo, naudojantis apdorotą nuotekų dumblą (3.10 papunktis); nuotekų dumblo turėtojas – asmuo, valdantis nuotekų dumblo susidarymo šaltinį (nuotekų valymo įrenginį) ar dumblo apdorojimo įrenginius (3.12 papunktis). Reikalavimų 3.14 papunktyje nustatyta, kad kitos Reikalavimuose vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos, be kita ko, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme.

Atsižvelgdama į nurodytas Reikalavimų nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad sausintas dumblas atitinka apdoroto nuotekų dumblo sampratą (Reikalavimų 3.1 papunktis). Kaip pažymi apeliantas, tai nurodyta ir pirkimo sąlygose (techninės specifikacijos 3.4 papunktyje), kuriose taip pat įtvirtinta, jog AB „Klaipėdos vanduo“ apdorojamas nuotekų dumblas pagal sunkiųjų metalų kiekius dumble priskiriamas II dumblo kategorijai (techninės specifikacijos 3.5 papunktis). Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad nuotekų dumblas dėl jo apdorojimo – išsausinimo (Reikalavimų 3.7, 3.1 papunkčiai) – savaime praranda atliekos statusą ir tampa produktu, kaip nustatyta Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 1, 2 dalyse. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, Reikalavimų 54 punkte įtvirtinta, jog apdorotas dumblas naudojamas tręšimui, pažeistų teritorijų rekultivavimui arba energijai gauti (išskyrus nuotekų dumblo kompostą) Reikalavimuose nustatyta tvarka, o III kategorijos apdorotas dumblas gali būti naudojamas tik nepavojingų atliekų sąvartynų rekultivacijai arba energijai gauti laikantis atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, savaime nereiškia, jog apdorotas I ir (ar) II kategorijos dumblas savaime dėl to nėra (nebėra) laikytinas atlieka.

Reikalavimuose įtvirtinta apdoroto dumblo sąvoka (Reikalavimų 3.1 papunktis) siejama tik su nuotekų dumblo paveikimu taip, kad jo savybė fermentuotis ir keliamas sveikatai ir aplinkai pavojus jį naudojant yra sumažintas. Vien toks apdorojimas savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad yra tenkinamos visos pirmiau šioje nutartyje nurodytos Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnyje įtvirtintos atliekos nebelaikymo atlieka sąlygos, be kita ko, jog naudojant medžiagą ar daiktą nebus padarytas neigiamas poveikis aplinkai ir (ar) visuomenės sveikatai, ir (ar) jog medžiaga ar daiktas atitinka techninius reikalavimus, produktams taikytinus galiojančius teisės aktus ir standartus. Reikalavimų 73 punkte įtvirtinta, kad dumblo kompostas, dumblo raugas priskiriami tręšiamiesiems produktams, jei jie atitinka Lietuvos Respublikos tręšiamųjų produktų įstatyme (toliau – Tręšiamųjų produktų įstatymas) nustatytus reikalavimus ir yra įtraukti į Tręšiamųjų produktų identifikavimo sąrašą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 3D-292 „Dėl Lietuvos Respublikos rinkai pateikiamų ir tiekiamų tręšiamųjų produktų įtraukimo į identifikavimo sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos rinkai pateikiamų ir tiekiamų tręšiamųjų produktų identifikavimo sąrašo patvirtinimo“. Reikalavimų 74 punkte nustatyta, kad tik įvertinus, jog pagamintas dumblo kompostas, dumblo raugas atitinka Tręšiamųjų produktų įstatyme nustatytus reikalavimus ir yra įtraukti į Tręšiamųjų produktų identifikavimo sąrašą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 3D-292 „Dėl Lietuvos Respublikos rinkai pateikiamų ir tiekiamų tręšiamųjų produktų įtraukimo į identifikavimo sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos rinkai pateikiamų ir tiekiamų tręšiamųjų produktų identifikavimo sąrašo patvirtinimo“, jie tampa produktu. Reikalavimų 3.8 papunktyje įtvirtinta, kad nuotekų dumblo kompostas – kompostas, gaunamas aerobinėmis sąlygomis apdorojant dumblą; 3.11 papunktyje nustatyta, kad nuotekų dumblo raugas – raugas, gaunamas apdorojant dumblą anaerobinėmis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė ir neįrodinėjo, nei kad aptariamas sausintas nuotekų dumblas, nurodytas pirkimo sąlygose, yra nuotekų dumblo kompostas ar nuotekų dumblo raugas, nei kad jis atitinka Tręšiamųjų produktų įstatyme nustatytus reikalavimus ir yra įtrauktas į Tręšiamųjų produktų identifikavimo sąrašą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad apdorotas jį sausinant nuotekų dumblas dėl to savaime netenka atliekos statuso ir tampa produktu.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. D1-330 redakcija) patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių XVI skyriuje nurodyti „Papildomus reikalavimus atliekų tvarkymui nustatantys teisės aktai“, tarp kurių, 128 punkte nustatyta, kad nuotekų dumblo apdorojimo, naudojimo žemės ūkyje, energinių augalų auginimui, žaliavinių medžių ir krūmų plantacijų, plantacinių miško želdinių ar žėlinių, įveistų buvusiose žemės ūkio naudmenose, auginimui, pažeistų teritorijų, miesto žaliųjų erdvių ir pakelių rekultivavimui taikomi reikalavimai nustatyti Nuotekų dumblo tvarkymo ir panaudojimo reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 349 „Dėl Nuotekų dumblo tvarkymo ir panaudojimo reikalavimų patvirtinimo“. Taigi, tai, kad nuotekų dumblo apdorojimui ir panaudojimui, be bendrųjų atliekų tvarkymo taisyklių, taikomas ir specialus Reikalavimuose nustatytas reguliavimas, nepaneigia jo, kaip atliekos, statuso, o tik nurodo papildomą jam skirtą specialųjį reguliavimą.

Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punkte įtvirtinta, kad atliekų naudojimas – veikla, kurios pagrindinis rezultatas yra atliekas sudarančių medžiagų naudojimas konkrečiai paskirčiai vietoj kitų medžiagų, arba veikla, kurios rezultatas yra atliekų paruošimas naudoti pagal tą paskirtį įmonėje arba visame ūkyje; nebaigtinį atliekų naudojimo veiklų sąrašą nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Aplinkos ministerija). Taigi, atliekos gali būti paruošiamos ir panaudojamos konkrečiai paskirčiai vietoj kitų medžiagų, tačiau tai savaime nereiškia, kad jų, kaip atliekų, statusas dėl to pasibaigia, o tik reiškia jų, kaip atliekų, panaudojimą. Nagrinėjamu atveju nuotekų dumblo „išsausinimas“ atitinka veiklą, kurios rezultatas – atliekų paruošimas naudoti pagal konkrečią paskirtį ūkyje – žemės tręšimui. Tokia atliekų naudojimo veikla išskirta nurodytame Aplinkos ministerijos Taisyklėse tvirtinamame sąraše – Atliekų tvarkymo taisyklėse žemės ūkio tręšimui taikomas patikslintas veiklos kodas „R1001 – tręšimas žemės ūkyje“.

Tai, kad medžiagos apdorojimo ar panaudojimo metodai neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar ją (ne)kvalifikuoti kaip atliekas, pažymėjo ir ESTT apelianto nurodytoje byloje Nr. C-629/19, kurioje išaiškino, jog medžiagų kvalifikavimas kaip „atliekų“ pirmiausia priklauso nuo turėtojo veiksmų ir sąvokos „atsikratyti“ reikšmės. Sąvoką „atsikratyti“ reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 2008/98 tikslą, kuris yra kuo labiau sumažinti neigiamą atliekų susidarymo ir tvarkymo įtaką žmonių sveikatai ir aplinkai, ir į SESV 191 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad Europos Sąjungos politika aplinkos srityje siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ji grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais. Sprendžiant, ar medžiagas kvalifikuoti kaip atliekas, jų apdorojimo ar panaudojimo metodai neturi lemiamos reikšmės; įrodymas, kad tai yra atlieka, gali būti aplinkybė, jog nagrinėjama medžiaga yra gamybos likutis, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti, kuris turi būti naudojamas laikantis ypatingo atsargumo dėl jo sudėties pavojingumo aplinkai, net jeigu ta medžiaga turi komercinę vertę ir yra renkama siekiant ją perdirbti, atnaujinti ar pakartotinai panaudoti komerciniais tikslais. Norint įvertinti, ar daiktas, medžiaga arba produktas yra „atliekos“, svarbus kriterijus yra šio daikto, medžiagos ar produkto pakartotinio panaudojimo iš anksto neapdorojus tikimybė. Jei daiktą, medžiagą ar produktą ne tik galima dar kartą panaudoti, bet ir turėtojui ekonomiškai naudinga tai daryti, panaudojimo dar kartą tikimybė yra didelė. Tokiu atveju šis daiktas, medžiaga ar produktas yra ne našta, kurios turėtojas siektų „atsikratyti“, o tikras produktas (ESTT sprendimo byloje Nr. C-629/19 42–52 punktai). Vadovaudamasis šiais kriterijais, ESTT nurodytoje byloje konstatavo, kad nuotekų valymas yra pagal nacionalinės teisės aktus, susijusius su vandens apdorojimu prieš išleidžiant nuotekas į upes, reikalaujamo apdorojimo procesas, nes išleisti galima tik nekenksmingas medžiagas; atsižvelgiant į nuotekų tipą ir apdorojimo procesą, nuotekų dumble gali būti tam tikrų kenksmingų medžiagų, kaip antai patogenų ar sunkiųjų metalų, keliančių pavojų aplinkai ir žmonių bei gyvūnų sveikatai, todėl, kadangi nuotekų dumblas yra apdorojus nuotekas susidaręs likutis, tai yra požymis, kad išlaikytas atliekų statusas (ESTT sprendimo byloje Nr. C-629/19 61–62 punktai). Taigi, kaip nurodyta, medžiagos apdorojimo ar panaudojimo metodai neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar ją kvalifikuoti kaip atliekas; kvalifikavimas kaip „atliekų“ pirmiausia priklauso nuo turėtojo veiksmų ir sąvokos „atsikratyti“ reikšmės; įrodymas, kad tai yra atlieka, gali būti aplinkybė, jog nagrinėjama medžiaga yra gamybos likutis, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti, ir kuris turi būti naudojamas laikantis ypatingo atsargumo dėl jo sudėties pavojingumo aplinkai, net jeigu ta medžiaga turi komercinę vertę ir yra renkama siekiant ją perdirbti, atnaujinti ar pakartotinai panaudoti komerciniais tikslais. Dėl to nagrinėjamu atveju tai, kad nuotekų dumblas buvo perdirbtas (apdorotas) į sausintą dumblą ir (ar) jog, kaip teigia apeliantas, gali būti vertinamas kaip turintis ekonominę vertę bei gali būti panaudotas rinkoje, nuotekų dumblo, perdirbto (apdoroto) į sausintą dumblą, atliekos statuso nepaneigia. Nagrinėjamu atveju sausintas dumblas yra atsakovės perdirbtas (apdorotas) nuotekų dumblas, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti, kuris turi būti naudojamas laikantis ypatingo atsargumo dėl jo sudėties pavojingumo aplinkai, ir kurio turėtojas – atsakovė – siekia ,,atsikratyti“.

Byloje Nr. C-60/18 ESTT taip pat pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalį (kuri Lietuvos Respublikoje įgyvendinama Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 2 ir 4 dalyse) nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tuo atveju, jei Sąjungos lygmeniu nėra nustatytų jokių tam tikros rūšies atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų, tokio statuso pabaiga priklauso nuo to, ar visuotinai taikomame nacionalinės teisės akte yra apibrėžti šios rūšies atliekų kriterijai. Iš fakultatyvaus valstybės narės veikimo pobūdžio, kurį rodo šios nuostatos pirmame sakinyje pavartotas veiksmažodis „gali“, matyti, kad valstybė narė gali laikytis nuomonės, jog tam tikros atliekos negali nustoti būti atliekomis, ir nepriimti „nebelaikymo atliekomis“ statuso reglamentavimo nuostatų. Šioje byloje ESTT, nustatęs, kad nuotekų dumblo naudojimas kelia tam tikrą pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai, ypač dėl to, jog esama pavojingų medžiagų, konstatavo, kad, atsižvelgiant į nurodytą diskreciją, kurią turi valstybė narė, ji tokių medžiagų atveju gali nepripažinti produkto ar medžiagos „nebelaikymo atliekomis“ statuso arba nenustatyti tokio produkto arba medžiagos standartų, jei jie dėl šių standartų laikymosi nustotų būti atliekomis (ESTT sprendimo byloje Nr. C-60/18 25–28 punktai). Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, nenustatyta, jog apdorotas, be kita ko – sausintas, nuotekų dumblas savaime dėl to netenka atliekos statuso, darytina išvada, kad jo naudojimas, netgi jį apdorojus, vis dar kelia tam tikrą pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Tokią išvadą, be kita ko, pagrindžia tai, kad, kaip nustatyta pirmiau, tokio dumblo naudojimas yra kontroliuojamas procesas, reglamentuotas Reikalavimuose.

Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, atsižvelgiant į teisės aktuose įtvirtintus atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijus, į apdoroto (taip pat ir sausinimo būdu) dumblo naudojimą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat į tai, jog ginčo pirkimu atsakovė iš esmės siekia ,,atsikratyti“ pirkimo objektu esančio sausinto dumblo, pripažintina, kad sausintas nuotekų dumblas, priešingai nei teigia apeliantas, neatitinka atliekos statuso pabaigos kriterijų.

AAD savo išvadoje taip pat nurodė, kad vien aplinkybė, jog nuotekų dumblas yra apdorotas ir pagal Reikalavimus priskirtas tam tikrai kategorijai ar klasei, savaime nelemia jo atliekos statuso pasibaigimo Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio prasme, tačiau, kaip galima spręsti iš išvados turinio, AAD vertinimu, tokio statuso pabaigą nulemia tai, jog apdorotas dumblas, kaip medžiaga naudojama tręšimui, pažeistų teritorijų rekultivavimui arba energijai gauti (išskyrus nuotekų dumblo kompostą) yra panaudojama Reikalavimuose nustatyta tvarka dumblo naudotojo, turinčio su Aplinkos apsaugos agentūra suderintą tręšimo planą. Toks AAD vertinimas nepilnai atitinka aptartą teisinį reglamentavimą ir dėl to nėra pakankamas pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti. Kaip aptarta pirmiau, Reikalavimuose nenustatyta, kad apdorotas (sausintas) dumblas dėl to savaime nustoja būti atlieka, be kita ko, jog yra tenkinama sąlyga, kad medžiaga ar daiktas atitinka techninius reikalavimus, produktams taikytinus galiojančius teisės aktus ir standartus. Kaip nustatyta, atliekos gali būti paruošiamos ir panaudojamos konkrečiai paskirčiai vietoje kitų medžiagų (nagrinėjamu atveju – žemės ūkyje vietoje tręšiamųjų produktų, kaip tai suprantama pagal Tręšiamųjų produktų įstatymą), tačiau tai nereiškia, kad jų, kaip atliekų, statusas dėl to pasibaigia, o tik rodo jų, kaip atliekų, panaudojimą konkrečiai paskirčiai vietoje kitų medžiagų. Kaip pirmiau konstatuota, nagrinėjamu atveju sausintas dumblas yra atsakovės apdorotas nuotekų dumblas, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti, kuris turi būti naudojamas laikantis ypatingo atsargumo dėl jo sudėties pavojingumo aplinkai, pažymėtina, ir po to, kai yra gaunamas su Aplinkos apsaugos agentūra suderintas tręšimo planas, ir kurio turėtojas – atsakovė – siekia jo ,,atsikratyti“. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atliekos statusą aptariamas sausintas nuotekų dumblas išlaiko iki jo panaudojimo pagal nustatytą specialią tvarką (dėl jo sudėties pavojingumo aplinkai), t. y. jo paskleidimo dirvos paviršiuje ar kitokio panaudojimo, numatyto Reikalavimų 3.9 papunktyje. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakove, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčo pirkimas yra vykdomas ne dėl apdoroto nuotekų dumblo pardavimo, o jo sutvarkymo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad yra tenkinama sąlyga, jog ši medžiaga, nepaisant jos apdorojimo, įgyja rinką (paklausą) kaip produktas (prekė) (Atliekų tvarkymo įstatymo 3² straipsnio 1 dalis, 2 sąlyga).

Dėl pirkimo sąlygų (ne)aiškumo

Apelianto teigimu, kadangi sausintas (apdorotas) nuotekų dumblas nėra atlieka, pirkimo sąlygose apibrėžiant pirkimo objektą vartojamos sąvokos, pirkimo objektą susiejančios su atliekų(–os) tvarkymu, neatitinka pirkimo objekto, todėl, apelianto vertinimu, yra neaiškios ir klaidinančios. Kaip konstatuota pirmiau šioje nutartyje, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju pirkimo objektas yra sausinto (apdoroto) dumblo tvarkymo paslauga, dumblą panaudojant tręšimui ar rekultivacijai, o šiame kontekste įvardijamas sausintas (apdorotas) dumblas pagal teisinio reglamentavimo nuostatas ir atsakovės tikslus skelbiant pirkimą, neatitinka atliekos statuso pabaigos kriterijų, t. y. išlaiko atliekos statusą, todėl jo tvarkymą reglamentuoja ir atliekų tvarkymą reglamentuojančios teisės normos, kaip nurodyta pirkimo sąlygose (be kita ko, techninės specifikacijos 2.2.1 papunktyje).

Pirkimo specialiųjų sąlygų 2.1 papunktyje nustatyta, kad atsakovė „numato įsigyti dumblo (sausinto) tvarkymo paslaugą, dumblą naudojant tręšimui ar rekultivacijai“. Techninės specifikacijos 2 dalyje nustatyta: „Esamos situacijos aprašymas. AB „Klaipėdos vanduo“ nuotekų valymo metu susidariusių nepavojingų atliekų, t. y. sausinto dumblo (miesto komunalinių nuotekų valymo dumblas (kodas 19 08 05)) išvežimas iš dumblo saugojimo aikštelės ir panaudojimas tręšimui ir (ar) rekultivacijai Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų numatyta tvarka“ (2.1 papunktis); „Sausintas dumblas (miesto buitinių nuotekų valymo dumblas (kodas (19 08 05) turi būti apdorojamas vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymu, Atliekų tvarkymo taisyklėmis ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atliekų tvarkymą“ (2.2.1 papunktis); „Tiekėjas bus pilnai atsakingas už paimtų atliekų apdorojimą pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus“ (2.2.2 papunktis). Techninės specifikacijos 3 dalyje nustatytas pirkimo objekto pavadinimas: „Dumblo (sausinto) tvarkymo paslauga, dumblą naudojant tręšimui ar rekultivacijai. Pirkimo sutarties projekto 1.1 papunktyje nurodyta, kad: „Sutarties dalykas yra AB „Klaipėdos vanduo“ nuotekų valymo metu susidariusių nepavojingų atliekų, t. y. sausinto dumblo (miesto komunalinių nuotekų valymo dumblas (kodas 19 08 05) išvežimas iš dumblo saugojimo aikštelės ir panaudojimas tręšimui ir (ar) rekultivacijai paslaugos“. Taigi, pirkimo sąlygose apibrėžiant pirkimo objektą ir, atitinkamai, tiekėjo įsipareigojimų apimtį, naudojamos sąvokos – sausinto dumblo tvarkymas, išvežimas ir panaudojimas tręšimui, apdorojimas.

Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad atliekų tvarkymas – atliekų surinkimas, vežimas, paruošimas naudoti, įskaitant pradinį apdorojimą, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėsena, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas (18 dalis). Atliekų tvarkytojas – įmonė, kuri surenka ir (ar) veža, ir (ar) paruošia naudoti, įskaitant pradinį apdorojimą, ir (ar) naudoja, ir (ar) šalina atliekas, atlieka šių veiklų organizavimą ir stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą. Prie atliekų tvarkytojų priskiriami prekiautojai atliekomis ar tarpininkai, vykdantys nurodytą veiklą (20 dalis). Atliekų surinkimas – atliekų paėmimas iš atliekų turėtojų, įskaitant rūšiuojamąjį atliekų surinkimą ir (ar) parengiamąjį laikymą iki atliekų surinkimo įrenginiuose, kuriuose atliekos iškraunamos, kad jas galima būtų paruošti pervežti į atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginius (14 dalis). Atliekų vežimas – atliekų paėmimas iš jų turėtojo, vežimas ir perdavimas atliekų naudotojui ar šalintojui (22 dalis). Atliekų apdorojimas – atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti (7 dalis). Atliekų naudojimas – veikla, kurios pagrindinis rezultatas yra atliekas sudarančių medžiagų naudojimas konkrečiai paskirčiai vietoje kitų medžiagų, arba veikla, kurios rezultatas yra atliekų paruošimas naudoti pagal tą paskirtį įmonėje arba visame ūkyje; nebaigtinį atliekų naudojimo veiklų sąrašą nustato Aplinkos ministerija (11 dalis). Reikalavimų 3.9 papunktyje nustatyta, kad nuotekų dumblo naudojimas – apdoroto nuotekų dumblo paskleidimas dirvos paviršiuje arba įterpimas į dirvožemį ar kitoks panaudojimas ant dirvožemio ar dirvožemyje, taip pat panaudojimas rekultivuojant pažeistas teritorijas. Taigi, pirmiau minėtos pirkimo sąlygose vartojamos sąvokos – sausinto dumblo (atliekos) tvarkymas, išvežimas ir panaudojimas tręšimui, apdorojimas – patenka į sąvoką „atliekų tvarkymas“, o tiekėjas pirkime atitinka atliekų tvarkytojo – surinkėjo, vežėjo, apdorotojo – naudotojo, šių veiklų organizatoriaus, statusą (Atleikų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 18, 20, 11 dalys, Reikalavimų 3.9 papunktis). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirkime nustatytos pirkimo objektą apibrėžiančios sąvokos neatitinka tiekėjo pirkime statuso.

Įvertinus pirkimo sąlygų turinio visumą, matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantas, tai, jog pirkimo sąlygose nustatyta, kad tiekėjas atsakingas už paimtų atliekų apdorojimą vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais atliekų tvarkymą, nereiškia, jog tiekėjas bus atsakingas ir už nuotekų dumblo apdorojimą, kaip tai suprantama pagal Reikalavimų 3.7 papunktį, kuriame nustatyta, kad nuotekų dumblo apdorojimas – nuotekų dumblo savybių, dėl kurių gali kilti nemalonūs kvapai, gali būti teršiami vandens telkiniai, dirvožemis, bloginama žmogaus gyvenamoji aplinka, sumažinimas ar panaikinimas; to, kaip nurodo apeliantas, nevaldydamas nuotekų apdorojimo įrenginių, jis negalėtų įgyvendinti. Kaip nurodyta pirmiau, pagal Atliekų tvarkymo įstatymą atliekų apdorojimas – tai atliekų naudojimo (ar šalinimo) veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti (2 straipsnio 7 dalis); atliekų naudojimas – veikla, kurios pagrindinis rezultatas yra (i) atliekas sudarančių medžiagų naudojimas konkrečiai paskirčiai vietoje kitų medžiagų, arba (ii) veikla, kurios rezultatas yra atliekų paruošimas naudoti pagal tą paskirtį įmonėje arba visame ūkyje; nebaigtinį atliekų naudojimo veiklų sąrašą nustato Aplinkos ministerija (2 straipsnio 11 dalis). Reikalavimų 3.9 papunktyje nustatyta, kad nuotekų dumblo naudojimas – apdoroto nuotekų dumblo paskleidimas dirvos paviršiuje arba įterpimas į dirvožemį ar kitoks panaudojimas ant dirvožemio ar dirvožemyje, taip pat panaudojimas rekultivuojant pažeistas teritorijas. Kaip nustatyta pirmiau, pagal pirkimo sąlygas tiekėjui numatyta perduoti jau apdorotą (sausintą) II kategorijos nuotekų dumblą, o tai reiškia, kad atliekų paruošimą naudoti pagal paskirtį šiuo atveju atlieka atliekų turėtojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 8, 17 dalys) – perkančioji organizacija; tiekėjui tenka pareiga atlikti veiklą, kurios rezultatas yra atliekas sudarančių medžiagų (pa)naudojimas konkrečiai paskirčiai vietoje kitų medžiagų, t. y. apdoroto nuotekų dumblo paskleidimas dirvos paviršiuje arba įterpimas į dirvožemį ar kitoks panaudojimas ant dirvožemio ar dirvožemyje, taip pat panaudojimas rekultivuojant pažeistas teritorijas.

Atsižvelgiant į šias pirkimo dokumentų sąlygas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, pirkimo sąlygos dėl dumblo kiekio yra aiškios. Pirkimo dokumentuose nurodyta, jog bus mokama už faktiškai išvežto ir panaudoto dumblo kiekį pagal pateisinančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad iš nurodytų pirkimo sąlygų nėra aišku, ar turės būti išvežtas visas sutarties metu atsakovei susidarantis dumblas – atlieka, ar turės būti išvežtas tikslus apdoroto (sausinto) nuotekų dumblo kiekis, nurodytas tiekėjo tręšimo plane – sistemiškai vertinant aptariamas nuostatas matyti, kad pagal techninės specifikacijos 2.2.7 papunktį iki sutarties galiojimo pabaigos visas sutarties laikotarpiu susidaręs dumblas ir galės būti, ir bus, tik tas, kuris bus nurodytas tręšimo ir (ar) rekultivacijos plane(–uose), kuriame(–iuose) bus paskaičiuota tiksli tręšimo norma – būtent šis atsakovės tiekėjui perduotas dumblo kiekis turės būti išvežtas, kaip tai nustatyta techninės specifikacijos 2.2.7 papunktyje.

Apibendrindama tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo daryti išvadą, jog pirkimo sąlygos yra neaiškios ir (ar) neatitinka tiekėjo statuso, nėra. Šią aplinkybę patvirtina ir VPT išvada, kurioje VPT, įvertinusi pirkimo dokumentų visumą, konstatavo, jog jų turinys leido tiekėjams, įskaitant ir ieškovą, tiek lingvistiniu, tiek teisiniu požiūriu suprasti pirkimo objektą bei jam keliamus reikalavimus.

Dėl registracijos Atliekų tvarkytojų valstybės registre

Atliekų tvarkymo taisyklių IV skyriuje įtvirtintas atliekų sąrašas, kuriame miesto buitinių nuotekų valymo dumblas nurodytas su kodu ,,19 08 05“.

Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atliekų turėtojas pagal sudarytą rašytinę sutartį dėl atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo atliekas perduoda atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti atliekas, išskyrus komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų perdavimą vadovaujantis šio įstatymo 30¹ straipsniu. Šio straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad įmonės, ketinančios vykdyti atliekų, be kita ko, surinkimą, vežimą, atliekų apdorojimą, prekiavimą atliekomis, tarpininkavimą, turi registruotis Atliekų tvarkytojų registro informacinėje sistemoje (toliau – ir ATVR, Registras).

Atliekų tvarkymo įstatymo 6¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Atliekų tvarkytojų registro informacinės sistemos objektai yra įmonės, ketinančios vykdyti ar vykdančios, be kita ko: 1) atliekų surinkimą ir (ar) vežimą, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje išvardytas išimtis; 2) atliekų apdorojimą; 3) prekybą atliekomis ir (ar) tarpininkavimą; straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Atliekų tvarkytojų registro informacinės sistemos paskirtis – registruoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atliekų tvarkytojus ir tvarkyti duomenis apie šiuos atliekų tvarkytojus aplinkos ministro tvirtinamuose Atliekų tvarkytojų registro informacinės sistemos nuostatuose nustatyta tvarka nustatytą laiką.

Atliekų tvarkymo taisyklių 33 punkte numatyta, kad atliekų surinkimo ir (ar) vežimo veikla gali verstis įmonė, atitinkanti Atliekų tvarkymo įstatyme atliekas surenkančioms ir vežančioms įmonėms nustatytus reikalavimus, kurią Registro nuostatuose ir Registro tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka Agentūra yra užregistravusi Registre. Atliekų tvarkymo taisyklių 50 punkte nustatyta, kad atliekų apdorojimas apima atliekų naudojimą ir (ar) šalinimą, įskaitant atliekų paruošimą naudoti ir (ar) šalinti. Taisyklių 52 punkte įvirtinta, kad atliekų apdorojimo veikla gali verstis įmonė, atitinkanti Atliekų tvarkymo įstatyme atliekas apdorojančioms įmonėms nustatytus reikalavimus, kurią Registro nuostatuose ir Registro tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka Agentūra yra užregistravusi Registre. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 51 punktą, atliekų apdorojimo veiklų sąrašas nurodytas Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priede, o atliekų tvarkytojas, tvarkantis atliekas R1–R11 ir D1–D7, D10–D12 atliekų tvarkymo veiklos rūšimis, laikomas galutiniu atliekų tvarkytoju. Kaip minėta, pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedą, atliekų naudojimo veiklai „Apdorojimas žemėje, naudingas žemės ūkiui ar gerinantis aplinkos būklę“ taikomas veiklos kodas R10, veiklai ,,Tręšimas žemės ūkyje“ – veiklos kodas R1001.

Atliekų tvarkytojų valstybės registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 896, 3 punkte nustatyta, kad Registro objektai, be kitų, yra: atliekas surenkančios ir vežančios įmonės, atliekas apdorojančios įmonės, prekiautojai atliekomis ir tarpininkai; 6 punkte nustatyta, kad Registro duomenų ir Registro informacijos teikėjai yra, be kitų, atliekas surenkančios ir vežančios įmonės, atliekas apdorojančios įmonės, prekiautojai atliekomis ir tarpininkai; 21 punkte nustatyta, kad apie atliekų tvarkymo veiklą registruojami duomenys, be kitų, yra: atliekų tvarkymo veiklos kategorija – surinkimas; vežimas; apdorojimas; prekyba atliekomis; tarpininkavimas; laikymas (atliekų susidarymo vietoje); išvežimas iš Lietuvos Respublikos; įvežimas į Lietuvos Respubliką (21.8.1 papunktis); atliekų tvarkymo veiklos kodas ir pavadinimas, nurodyti aplinkos ministro tvirtinamose Atliekų tvarkymo taisyklėse (21.8.3 papunktis); tvarkomų atliekų kodas, pavadinimas, nurodyti Atliekų tvarkymo taisyklių 1 priede.

Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą ir į iš ginčo pirkimo sąlygų išplaukiančias tiekėjo vykdytinas veiklas, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirkimo sąlygose nustatytas reikalavimas, jog tiekėjas būtų registruotas Atliekų tvarkymo registre su kodu „19 08 05“ yra perteklinis ir (ar), kaip nurodė apeliantas, diskriminacinis.

Dėl sausinto nuotekų dumblo sandėliavimo

Ginčo pirkimo sąlygose nustatyta, kad tiekėjas įsipareigoja, jog iki sutarties galiojimo pabaigos visas sutarties laikotarpiu susidaręs dumblas bus ištręštas pagal galiojančius teisės aktus ir nebus sandėliuojamas (techninės specifikacijos 2.7 papunktis). Ieškinyje ieškovas teigė, kad nustatytas draudimas tiekėjui sandėliuoti nuotekų dumblą prieštarauja Reikalavimų 63 punktui, kuriame nustatyta, jog apdorotas dumblas jo naudojimo tręšimui vietoje (žemės sklype (lauke), kurio tręšimui numatoma naudoti apdorotą dumblą), lauko kaupuose gali būti laikomas ne ilgiau kaip 6 mėn. Ieškovas argumentavo, kad minėta pirkimo sąlyga nepagrįstai ir neteisėtai ribojama tiekėjo technologinė laisvė ir ūkinė veikla.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas aptariamą ieškovo argumentą, pažymėjo, kad Reikalavimų 63 punkte nustatyta, jog ieškovo nurodyta galimybė laikyti apdorotą dumblą kaupuose galioja, kai jis laikomas tik tuose laukose, kuriuose numatyta tręšti, lauko kaupų vieta parenkama toliausiai nuo gyvenamosios ir visuomeninės paskirties objektų, kad tokie objektai nebūtų vyraujančia vėjo kryptimi, reljefo vietoje, neapsemiamoje pavasario polaidžio bei liūčių metu, kaupuose gali būti naudojamas tik toks kiekis, koks yra numatytas panaudoti šioje naudojimo vietoje, draudžiama apdorotą dumblą laikyti, jei veikla ribojama Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymu. Tuo tarpu pirkimo techninės specifikacijos 2.2.7 papunktyje įtvirtinta, kad tiekėjas įsipareigoja, jog iki sutarties galiojimo pabaigos visas sutarties laikotarpiu susidaręs dumblas bus ištręštas pagal galiojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ši pirkimo sąlyga, reikalaujanti iš tiekėjo ištręšti jam perduotą apdorotą dumblą pagal galiojančius teisės aktus, reiškia, jog pagal pirkimo sąlygas tiekėjui perduotas nuotekų dumblas nebus sandėliuojamas daugiau, nei įstatyme nustatyta galimybė laikyti jį lauko kaupuose ne ilgiau kaip 6 mėn. ir nei to reikalauja objektyvios aplinkybės.

Įvertinusi pirkimo sąlygų techninės specifikacijos 2.2.7 papunkčio ir Reikalavimų 63 punkto turinį, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pateiktu pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, atskleidžiančiu sisteminį šių nuostatų tarpusavio ryšį. Atsižvelgdama į tai, kad pirkimo sąlygose nėra nustatyta, jog tiekėjas, vykdydamas pirkimo sutartį, neturi teisės pasinaudoti Reikalavimų 63 punkte įtvirtinta teise, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvada, o apeliantas kitaip neįrodė. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsti ir pirkimo sąlygoms neprieštarauja apelianto teiginiai, kad Reikalavimų 63 punkto nuostata suteikia tiekėjui teisę joje nurodytą terminą ir sąlygomis apdorotą dumblą laikyti lauko kaupuose, o pirkimo sąlygomis ši teisė nėra paneigiama ir (ar) reguliuojama, nes pirkimo sąlygose nustatoma tiekėjo pareiga perimti sutarties galiojimo laikotarpiu susidariusį apdorotą dumblą iš atsakovės ir jį ištręšti laikantis teisės aktų reikalavimų, kurie apima ir Reikalavimų 63 punkte įtvirtintą teisę.

Dėl sutarties nepratęsimo atsižvelgiant į nepalankias oro sąlygas

Pirkimo techninės specifikacijos 3 skyriaus „Pirkimo objektas“ dalyje „Paslaugų teikimo terminas“ nustatyta, kad „paslaugos vykdymo pradžia – iš karto, pasirašius sutartį. Paslaugos vykdomos – iki 2026 m. lapkričio 30 d. Sutarties galiojimas – iki 2026 m. gruodžio 31 d, įskaitant galutinį atsiskaitymą su tiekėju. Nepalankios ar ekstremalios oro sąlygos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio ar trukmės, negali būti laikomos pagrindu pratęsti sutarties vykdymo terminus ar keisti jos sąlygas“.

Ieškovas argumentavo, kad nurodyta nuostata prieštarauja viešajai tvarkai: nustačius sąlygą, jog nepalankios ar ekstremalios oro sąlygos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio ar trukmės, negali būti laikomos pagrindu pratęsti sutarties vykdymo terminus ar keisti jos sąlygas, tiekėjas iš esmės būtų verčiamas atlikti neteisėtą veiką (aplinkos taršą ir dirvožemio naikinimą), nes Reikalavimų 52.7 papunktyje imperatyviai įtvirtintas draudimas tręšti įmirkusią ar įšalusią žemę, o Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatos draudžia sunkiąja technika važiuoti per įmirkusį juodžemį. Ieškovo teigimu, pirkimo sutarties vykdymo terminas negali būti nustatytas taip, kad tiekėjas dėl nuo jo valios nepriklausančių, teises aktų nustatytų apribojimų netektų dalies sutarties vykdymui skirto laikotarpio, nesuteikiant galimybės atitinkamai pratęsti sutarties terminą. Tokia sąlyga, ieškovo teigimu, su teisės aktų nustatytais tręšimo ribojimais susijusią riziką nepagrįstai perkelia tiekėjui; atsakovė negali nustatyti tokio rizikos paskirstymo, pagal kurį tiekėjai faktiškai prarastų sutarties vykdymo laiką arba patirtų neigiamas pasekmes dėl to, kad laikosi imperatyvių aplinkosauginių draudimų.

Pirmosios instancijos teismas atmetė nurodytus ieškovo argumentus ir konstatavo, kad aptariama pirkimo sąlyga tiekėjas nėra verčiamas pažeisti privalomus teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad Reikalavimų 52.7 papunktyje įtvirtinta, jog draudžiama naudoti visų rūšių ir kategorijų apdorotą dumblą tręšimui ar rekultivavimui nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d., ant įšalusios, įmirkusios ar apsnigtos žemės, taip pat, jei vidutinė paros oro temperatūra aukštesnė kaip 20 laipsnių. Be to, Reikalavimuose ir pirkimo sąlygose nustatyta, jog tiekėjas turi galimybę apdorotą dumblą jo naudojimo (tręšimo) vietoje iki 6 mėnesių laikyti lauko kaupuose. Atsižvelgdamas į tokį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad įtvirtinta galimybė apdorotą dumblą jo naudojimo (tręšimo) vietoje iki 6 mėnesių laikyti lauko kaupuose jo nepanaudojant (neištrešiant), užtikrina, jog tiekėjai galėtų per sutarties galiojimo laiką išsivežti tręšimui reikalingą sausinto dumblo kiekį ir naudoti jį tinkamai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirkimo sąlygas, aktualų teisinį reglamentavimą ir apelianto argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumu, nes apeliantas nepaneigė teismo atskleisto teisinio reglamentavimo turinio ir neįrodė, kad nurodytos tręšimą draudžiančios sąlygos Lietuvos Respublikoje gali tęstis ilgiau kaip 6 mėn. Sutiktina su teismo argumentais, kad, Reikalavimuose esant įtvirtintai galimybei laikyti apdorotą dumblą 6 mėn. tręšimo vietose laiko kaupuose, pirkimo sąlyga dėl nepalankių oro sąlygų nepripažinimo pagrindu pratęsti sutarties vykdymo terminus ar keisti jos sąlygas nelaikytina prieštaraujančia teisės aktų reikalavimams, nepagrįstai perkeliančia riziką tiekėjams ir (ar) skatinančia nesilaikyti imperatyvių reikalavimų dėl tręšimo draudimo tam tikromis oro sąlygomis.

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad dėl nurodytos ginčo sąlygos pirkimo sutarties vykdymo terminas yra nustatytas taip, jog tiekėjas dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių ir teisės aktų nustatytų apribojimų netektų dalies sutarties vykdymui skirto laikotarpio. Aplinkybė, kad dėl minėtų teisės aktų nustatytų aplinkosaugos reikalavimų apdorotas nuotekų dumblas iki 6 mėn. galėtų būti palaikytas kaupuose, reiškia, jog prievolės ištręšti atitinkamą tiekėjui perduotą apdorotą dumblą vykdymas būtų atidėtas, perimtą apdorotą dumblą laikant kaupuose, tačiau neriboja tiekėjo galimybės pagal sutarties sąlygas ir terminus tokį dumblą perimti iš perkančiosios organizacijos. Teisėjų kolegija neturi pagrindi sutikti su apeliantu, kad tokiu būdu pirkimo objektas ir su juo susijusi ekonominė rizika tampa neapibrėžti, dėl to tiekėjai negali tinkamai parengti pasiūlymo, nes, kaip nurodyta, sutartyje numatytas išvežti apdoroto dumblo kiekis yra preliminarus, sutartyje taikomas fiksuoto įkainio kainos apskaičiavimo būdas (pirkimo sutarties projekto 3.1 papunktis). Kainodaros taisyklių nustatymo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1S-95 (Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2019 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1S-13 redakcija) (toliau – Metodika), 15 punkte įtvirtinta, kad fiksuoto įkainio kainodara nustatoma, kai perkamos vienarūšės prekės ir (ar) paslaugos arba prekės ir (ar) paslaugos susideda iš skirtingų elementų, o pirkimo vykdytojas iš anksto nežino tikslaus numatomų pirkti prekių kiekio ir (ar) tikslaus pagal sutartį teiktinų paslaugų kiekio ir (ar) apimties, tačiau rengdamas pasiūlymą tiekėjas turi realias galimybes iš anksto numatyti ir įvertinti sutarties vykdymo išlaidas pirkimo objekto mato vienetui ir gali prisiimti riziką dėl sutarties vykdymo išlaidų pirkimo objekto mato vienetui dydžio. Metodikos 18 punkte nustatyta, kad sutarties vykdymo metu įsigyjami kiekiai, taip pat sutarties kaina, kuri turės būti sumokėta tiekėjui, priklauso nuo faktinių užsakymų, t. y. įsigyjami kiekiai negali viršyti sutartyje pagal Metodikos taisykles nustatytos kiekio viršutinės ribos (nurodytos vienetais arba suma), o išpirkti mažesnį kiekį (tačiau ne mažiau nei nustatyta apatinė riba), pirkimo vykdytojas gali. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovė nežino, kokį tiksliai kiekį sausinto nuotekų dumblo ji tiksliai pateiks tiekėjui sutarties vykdymo metu, todėl nurodytas apelianto argumentas, jog dėl aplinkosaugos draudimų tiekėjui galimai neišvežus ir nepanaudojus tam tikro kiekio apdoroto nuotekų dumblo, atitinkamai – sumažėjus tiekėjo uždarbiui pagal sutartį, pirkimo objektas ir su juo susijusi ekonominė rizika tampa neapibrėžti ir jis negali apskaičiuoti pasiūlymo kainos, neatitinka atsakovės pagal jos turimą diskreciją pasirinkto kainos apskaičiavimo būdo, pagal kurį tiekėjas, kaip nurodyta pirmiau, vertina sutarties vykdymo išlaidas pirkimo objekto mato vienetui.

Dėl važtaraščio pildymo ir ,,i.VAZ“ duomenų teikimo

Iš ieškinio matyti, kad ieškovas ginčijo ir pirkimo techninės specifikacijos dalies „Pirkimo objektas“, „Reikalavimai paslaugoms“, 1.1 papunkčio 9 dalį, pagal kurią tiekėjui pakrovus transporto priemonę su sausintu dumblu, pirkėjas ją pasveria, išrašo krovinio svėrimo važtaraštį ir užpildo važtaraštį VMI. Ieškovo teigimu, pirkimo sąlygose nustatytas nepagrįstas ir neteisėtas atsakomybės perdelegavimas ir tarpininkavimas, nes pagal VMI važtaraščių teikimo taisyklių 3.5 papunktį, duomenis ,,i.VAZ“ teikia krovinio siuntėjas; atsakovė nėra nei krovinio siuntėja, nei vežėja, nes apdorotas nuotekų dumblas tiekėjui perduodamas atsakovės dumblo aikštelėje, tiekėjas savo pajėgomis pakrauna dumblą į savo transporto priemones, organizuoja vežimą ir duoda nurodymus vairuotojams, kur krovinys turi būti nugabentas, t. y. veikia kaip vežėjas, todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė numato teikti duomenis „i.VAZ“ už tiekėją.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, pasisakydamas dėl pirkimo sąlygų, susijusių su važtaraščio ir ,,i.VAZ“ duomenų pildymo, nustatė, jog VMI viršininko 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Važtaraščių ir kitų krovinių gabenimo dokumentų teikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai taisyklių 3.5 papunktyje nurodyta, jog važtaraščio rengėjas – mokesčių mokėtojas, kuris yra krovinio siuntėjas, arba siuntėjo įgaliotas asmuo, rengiantis važtaraštį (teikiantis važtaraščio duomenis), važtaraščio duomenis VMI teikia važtaraščio rengėjas (5 punktas). Krovinio siuntėjas – tai asmuo, kuris pagal sutartį perduoda krovinį vežėjui, nagrinėjamu atveju krovinį siunčia tas, kas jį perduoda, t. y. atsakovė. Teismas pripažino, kad atsakovė pagristai naudojasi oficialia VMI konsultacija, pagal kurią tą, kas bus važtaraščio rengėjas, turi nuspręsti patys pervežimo operacijos dalyviai, važtaraščio duomenis ,,i.VAZ“ gali teikti bet kuris važtaraščio rengėjas, jei siuntėjas ,,i.MAS“ nustatymuose nėra apribojęs važtaraščio duomenų teikimo teisės kitiems asmenims. Dėl to, teismo teigimu, pirkimo dokumentuose nurodžiusi, jog tiekėjui pakrovus transporto priemonę su sausintu dumblu pirkėjas ją pasveria, išrašo krovinio svėrimo važtaraštį ir užpildo važtaraštį, atsakovė teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Apeliacinio skundo 70 punkte apeliantas nurodė, kad ieškiniu ginčijo pirkimo sąlygas, argumentuodamas, jog pirkimo dokumentuose nustatyta važtaraščių ir ,,i.VAZ“ duomenų pildymo tvarka yra neaiški bei teisiškai rizikinga. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas lakoniškai atsakė į šiuos ieškinio argumentus, todėl teismo sprendimas dėl jų negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir pasisakė dėl apelianto teiginių, susijusių su pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis dėl važtaraščių bei ,,i.VAZ“ duomenų pildymo. Tuo tarpu apeliantas, nesutikdamas su šiuo klausimu padarytomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių nesutikimo su jomis argumentų, nepagrindžia ir nemotyvuoja šios apeliacinio skundo dalies, o tik apibendrintai ir deklaratyviai išreiškia nesutikimą su šia teismo sprendimo dalimi. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo argumentų dėl teismo pateikto aiškinimo (ne)teisingumo, nepateikia ir nenurodo argumentų ir (ar) įrodymų dėl šio klausimo, kurie galėtų kelti abejonių pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Ši apeliacinio skundo dalis iš esmės yra nemotyvuota, o, nesant nurodytų jokių konkrečiai apibrėžiamų argumentų, kuriais būtų ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme Apibendrindama tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas būtų neatskleidęs bylos esmės, ir nepaneigia teismo padarytų išvadų pagrįstumo. Byloje nebuvo paneigtos teisės aktų reikalavimus ir juos aiškinančią teismų praktiką atitinkančios pirmosios instancijos teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju sausintas nuotekų dumblas, kurio siekdama ,,atsikratyti“ perkančioji organizacija paskelbė sausinto dumblo tvarkymo paslaugos, dumblą naudojant tręšimui ar rekultivacijai, pirkimą, išlaiko atliekos statusą, atitinkamai, jį perėmęs tiekėjas tampa atliekos tvarkytoju, kuriam kyla pareiga tvarkyti ir panaudoti perimtą sausintą nuotekų dumblą vadovaujantis ne tik Reikalavimų nuostatomis, tačiau ir bendraisiais atliekų tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais, kiek juose įtvirtintų reikalavimų nepakeičia specialusis reguliavimas. Įvertinus pirkimo sąlygų turinį, nenustatyta pagrindo pripažinti, kad pirkimo sąlygos būtų neaiškios ir (ar) klaidinančios, neatitiktų Reikalavimų nuostatų, reikalautų kitiems teisės aktams prieštaraujančio elgesio ar neatitiktų viešosios tvarkos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinį skundą atmetus, apelianto (ieškovo) bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Atsakovė AB „Klaipėdos vanduo“ pateikė duomenis ir prašo priteisti jai iš apelianto 4 740,69 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą (3 628,08 Eur) ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (1 112,61 Eur) parengimą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijose nustatyta, kad maksimalus atlygintinas bylinėjimosi išlaidų dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 320,46 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 papunktis), už kitų procesinių prašymų parengimą – 1 021,68 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.16 papunktis). Taigi, atsakovės nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos atsiliepimo į apeliacinį skundą ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo parengimui viršija Rekomendacijose nustatytas maksimalias atlygintinas išlaidas už tokio pobūdžio procesinių dokumentų parengimą. Teisėjų kolegija išskirtinių bylos aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą sprendžiant dėl šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo viršyti Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius, nenustatė, atsakovė jų nenurodė, todėl būtinomis ir pagrįstomis laikytinos 4 342,14 Eur atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apmokant teisines paslaugas už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo parengimą. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, nurodytos būtinomis ir pagrįstomis laikytinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos jai iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“ (juridinio asmens kodas 140089260) iš ieškovo T. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 342,14 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt du eurus 14 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.