Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (I. M.), nuteistojo O. P. gynėjo advokato Dariaus Japerto ir Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Manto Jurkėno apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (platinimas S. S.) 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (platinimas A. Ž.) 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 35 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti iš I. M. 40 eurų kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas I. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. gruodžio 10 d. iki 2024 m. gruodžio 11 d.

O. P., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą P. A. atsakomybėn vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, O. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (1000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti S. S. (S. A.) ir A. Ž., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis nebuvo apskųstas.

I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už šių nusikalstamų veikų padarymą;

neteisėtai platino narkotines medžiagas – kanapių dervą, o būtent: 2024 m. liepos 31 d. apie 14.35 val., adresu (duomenys neskelbtini) už 30 eurų S. S. pardavė 2,771 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje;

neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – kanapių dervą (antžemines dalys) o būtent: 2024 m. liepos 31 d. apie 19.05 val., adresu (duomenys neskelbtini), laikė 0,431 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, iki kol 2024 m. liepos 31 d. apie 19.05 val. minėta narkotinė medžiaga kratos metu buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų. Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje;

neteisėtai platino narkotines medžiagas – kanapių dervą, o būtent: 2024 m. spalio 8 d. apie 18.47 val., adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, už 10 eurų A. Ž., pardavė 0,562 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje;

neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo ir laikė psichotropinę medžiagą – „tramadolį“, o būtent: 2024 m. gruodžio 10 d. apie 13.15 val. adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė baltos spalvos tabletę, kurios masė 0,370 g , kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – „tramadolis“, iki kol 2024 m. gruodžio 10 d. apie 13.15 val. minėta psichotropinė medžiaga kratos metu buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų. Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

O. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2024 m. liepos 31 d., apie 14.45 val., Visagino mieste, tarp daugiabučių, adresu (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), pasikėsino iš S. S. už 30 eurų įgyti 2,771 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią pagal susitarimą S. S. turėjo jam atnešti ir perduoti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes S. S. buvo sulaikytas, o 2,771 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, buvo paimta policijos pareigūnų. Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, skirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais ir nustatyti subendrintą 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir paskirti jam galutinę subendrintą 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką. Vadovaujantis BK 72 straipsniu prašo skirti I. M. baudžiamojo poveikio priemonę - turto konfiskavimą ir konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus 40 eurų.

Prokuroras nesutinka su teismo sprendimu I. M. pripažinti recidyvistu ir tai vertinti kaip jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pažymi, kad I. M. turi polinkį daryti nusikalstamas veikas, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 22 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme už nusikalstamas veikas, kurių tarpe ir už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Be to, po Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 22 d. nuosprendžio priėmimo jis buvo nuteistas dar du kartus - Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 286 straipsnį, laisvės atėmimo bausme 1 metams 2 mėnesiams ir Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams, kurios vykdymas iš dalies atidėtas (BK 75 straipsnis). Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalimi, minėtos aplinkybės yra pagrindas I. M. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Prokuroro ir O. P. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo I. M. apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti tik išsamiai ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes. Teismo daromos išvados negali būti subjektyvios – jos privalo būti pagrįstos objektyviu visos bylos duomenų įvertinimu ir vadovaujantis įstatymu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo I. M. veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto narkotinės medžiagos – kanapių dervos pardavimo S. S.. Apeliacinės instancijos teismas atmeta nuteistojo I. M. argumentus, kad S. S. jį apkalbėjo, nes šio liudytojo parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. S. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino narkotines medžiagas įsigijo iš I. M. ir detaliai nurodė jų įsigijimo aplinkybes. Asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotrauką metu jis nuteistąjį vienareikšmiškai atpažino kaip asmenį, iš kurio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (trečiame aukšte), virtuvėje nusipirko hašišą (t. 3, b. l. 4–7). I. M. kaltę šioje dalyje tiesiogiai pagrindžia ir kiti objektyvūs įrodymai. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. G. (A. G.) parodė, kad jis, patruliuodamas prie daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), užfiksavo S. S. ir O. P. susitikimą, po kurio S. S. įėjo į minėtą pastatą, o maždaug po 20 minučių iš jo išėjęs, O. P. perdavė narkotinę medžiagą, kuri buvo rasta bei paimta sulaikymo metu. I. M. kaltę patvirtina rašytinė bylos medžiaga – tai S. S. bei I. M. naudotų mobiliojo ryšio telefonų apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuoti abipusiai nuteistojo ir S. S. ryšio kontaktai, 2024 m. liepos 31 d. kratos protokolas bei 2024 m. gruodžio 27 d. specialisto išvada, kuria konstatuotas visiškas iš S. S. paimtų ir per kratą I. M. gyvenamojoje vietoje rastų narkotinių medžiagų tapatumas. Šių įrodymų visuma nepalieka abejonių, kad I. M. pardavė S. S. narkotinę medžiagą ir tokiu būdu padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodytu ir antrąjį narkotinių medžiagų platinimo epizodą, kai I. M. 2024 m. spalio 8 d., apie 18.47 val., adresu (duomenys neskelbtini), už 10 eurų neteisėtai pardavė A. Ž. 0,562 g kanapių dervos. Šią aplinkybę visiškai patvirtino A. Ž. nuoseklūs parodymai, kad tą dieną, kai prisistatė policijos pareigūnai ir ją sulaikė, ji skambino I. M. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo ir už 10 eurų įsigijo apie pusę gramo. Asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotrauką metu A. Ž. atpažino I. M. kaip asmenį, iš kurio bute, adresu (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte, virtuvėje nusipirko hašišą (3 t. b. 1. 86 - 89). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. G. parodė, kad atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus – slaptą I. M. gyvenamosios vietos sekimą, buvo užfiksuotas A. Ž. apsilankymas nuteistojo bute – tai užfiksuota 2024 m. spalio 9 d. slapto sekimo protokole (1 t., b. l. 114 - 115). A. Ž. sulaikius, asmens kratos metu buvo rasta ir paimta narkotinė medžiaga – kanapių derva (hašišas), o telefonų apžiūros protokolai patvirtino išankstinį A. Ž. ir I. M. susirašinėjimą dėl šios medžiagos įgijimo (1 t., b. 1. 120 - 142). Šių nuoseklių ir tarpusavyje susijusių įrodymų analizė pirmosios instancijos teismui leido padaryti abejonių nekeliančią išvadą dėl I. M. kaltės. Šiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apelianto versiją dėl galimo jo apkalbėjimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodytomis ir kitas dvi I. M. inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje bei to paties straipsnio 2 dalyje. Byloje įrodyta, kad I. M., neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo ir savo gyvenamojoje vietoje iki 2024 m. liepos 31 d. laikė 0,431 g kanapių dervos. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis tuo pačiu adresu neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė 0,370 g masės baltos spalvos tabletę, kurios sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga – tramadolis. Šias dvi nusikalstamas veikas visiškai patvirtina paties kaltinamojo visiškas prisipažinimas, liudytojo A. G. parodymai, kratų protokolai, 2024 m. gruodžio 27 d. bei 2025 m. vasario 11 d. specialistų išvados.

Apelianto argumentai dėl kratos metu policijos pareigūnų padarytų procesinių pažeidimų yra deklaratyvaus pobūdžio, juos visiškai paneigia byloje esantys įrodymai. Teisėtą kratų atlikimą pagrindžia Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. rugpjūčio 2 d. ir 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartys dėl kratų (1 t., b. l. 65–66; 2 t., b. l. 113–114) bei 2024 m. liepos 31 d. ir 2024 m. gruodžio 10 d. kratų protokolai (1 t., b. l. 68–70; 2 t., b. l. 116–120). Iš pastarųjų dokumentų matyti, kad apeliantas savo parašais patvirtino, jog su proceso veiksmų protokolais susipažino, jie surašyti teisingai, jokių pastabų ar pretenzijų dėl pareigūnų veiksmų jis nepareiškė. Argumentai dėl patalpose padarytos netvarkos yra teisiškai nereikšmingi ir nedaro įtakos šio procesinio veiksmo teisėtumui ar jo metu gautų įrodymų patikimumui. Krata pagal savo pobūdį yra prievartinė procesinė priemonė, kurios tikslas – surasti ir paimti nusikalstamai veikai reikšmingus objektus. Natūralu, kad kruopšti patalpų ir daiktų apžiūra gali pažeisti nusistovėjusią namų tvarką, tačiau tai savaime nereiškia pareigūnų piktnaudžiavimo ar BPK normų pažeidimo. Todėl kratą laikyti neteisėta, o jos rezultatus – neleistinais įrodymais nėra jokio pagrindo.

Aptartais įrodymais darytina išvada, kad I. M. kaltė padarius visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra įrodyta, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės bei deklaratyvūs teiginiai dėl neva melagingų S. S. ir A. Ž. parodymų bei policijos pareigūnų padarytų procesinių pažeidimų, yra nepagrįsti. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir išteisinti nuteistąjį nėra teisinio pagrindo.

BK 27 straipsnio 3 dalis suteikia galimybę teismui asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu atsižvelgus į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes tik tada, kai nustatytos bylos aplinkybės visų pirma atitinka formalias BK 27 straipsnio 2 dalies sąlygas arba bent vieną iš jų. BK 27 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti nusikaltimų, už kuriuos asmuo jau teistas, ir naujai padarytų deriniai, kurie sukuria pavojingo nusikaltimų recidyvo situaciją. Tokius derinius atitinkančių aplinkybių byloje nustatymas yra formalus pagrindas asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu remiantis BK 27 straipsnio 3 dalimi. BK 27 straipsnio atskirų dalių nuostatos turėtų būti aiškinamos ne atskirai viena nuo kitos, bet nuosekliai kaip visuma, tai reiškia, kad spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, visų pirma, teismas patikrina, ar byloje nustatytos aplinkybės atitinka bent vieną iš BK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, ir tik tada teismas, naudodamasis jam BK 27 straipsnio 3 dalyje suteikta galimybe vertinti nurodytas aplinkybes ir spręsti, ar reikia asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu, priima sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018, 48 punktas).

I. M. du sunkius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarė esant neišnykusiam teistumui už labai sunkaus nusikaltimo – kvalifikuoto nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą. Nors asmens praeityje padarytas labai sunkus nusikaltimas ir du nauji sunkūs nusikaltimai sukuria formalųjį pagrindą, numatytą BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punkte, teismas turi teisę, o ne pareigą, pripažinti jį pavojingu recidyvistu. Reikia pažymėti, kad asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu yra išskirtinė teisinė būklė, sukelianti nuteistajam itin griežtas teisines pasekmes.

Vertinant nuteistojo I. M. pavojingumą, lemiamą reikšmę turi tai, kad nuo pirmojo labai sunkaus nusikaltimo padarymo praėjo beveik du dešimtmečiai – už BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką I. M. nuteistas dar 2006 m. birželio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu. Be to, naujų nusikaltimų pobūdis iš esmės pasikeitė – iš smurtinio nusikaltimo į neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-954/2023, disponuodamas visais duomenimis apie ankstesnius I. M. teistumus (įskaitant ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 22 d. nuosprendį už kvalifikuotą nužudymą), priimdamas 2023 m. kovo 22 d. nuosprendį, nevertino nuteistojo kaip išskirtinai ar labai pavojingo visuomenei asmens. Priešingai – teismas nepripažino jo recidyvistu ir rado teisinį pagrindą I. M. pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti, taip suteikiant jam galimybę taisytis ir integruotis į visuomenę laisvėje. Taigi, atsižvelgiant į praėjusį laiką ir pasikeitusį padarytų nusikaltimų kryptingumą, pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu būtų neteisinga ir neatitiktų proporcingumo principo, o prokuroro nurodyti neigiami asmenybę apibūdinantys duomenys – naujų nusikalstamų veikų padarymas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bei atliekant ikiteisminį tyrimą – yra reikšmingi individualizuojant bausmę pagal bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į tai, kad I. M. naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas nepanaikintą ir neišnykusį teistumą. Įvertinęs nuteistojo polinkį daryti ne tik baudžiamuoju įstatymu uždraustas veikas, bet ir sistemingai vykdyti administracinius nusižengimus, teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 1 dalimi, motyvuotai pripažino jį recidyvistu. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria tokiai žemesnės instancijos teismo išvadai ir konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas šioje dalyje pritaikytas tinkamai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis I. M. nesutinka su paskirta laisvės atėmimo bausme, nurodo, kad dėl turimų sveikatos sutrikimų realiai negalėtų jos atlikti.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį – asmuo padarė keturias tyčines veikas, iš kurių du yra sunkūs nusikaltimai, vienas nesunkus nusikaltimas ir vienas baudžiamasis nusižengimas. Nusikalstamas veikas įvykdė tiesiogine tyčia, visos veikos yra baigtos. Kadangi I. M. savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino tik iš dalies, teismas teisingai konstatavo, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Teismas nuteistąjį motyvuotai pripažino recidyvistu, tačiau nepagrįstai šią aplinkybę pripažino jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, t. y. 2026 m. kovo 16 d. galiojo nauja, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 04 25 įstatymu Nr. XIV-2573). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 86- 511/2026). Šiuo atveju Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu I. M. nebuvo pripažintas recidyvistu ir nusikalstamas veikas padarė neturėdamas šio statuso, todėl jam negalėjo būti pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas), todėl ji iš nuosprendžio šalintina. Pašalinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bausmės už atskiras nusikalstamas veikas nekeičiamos, nes padarytų veikų pavojingumas ir neigiamos nuteistojo asmenybės savybės rodo, kad paskirtosios bausmės negali būti laikomos per griežtomis. Baudžiamosios bylos duomenimis I. M. iš ankstesnių teistumų reikiamų išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nepakeitė, o anksčiau taikytos bausmės nesulaikė jo nuo naujų teisės pažeidimų. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant realias laisvės atėmimo bausmes už nusikaltimus: pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (epizodas su S. S.) – 2 metus laisvės atėmimo; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (epizodas su A. Ž.) – 2 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 1 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 35 paras arešto. Bendrindamas bausmes pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis bei 5 dalies 2 punktą, teismas įstatymo reikalavimų taip pat nepažeidė, o paskirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad taikyti bausmės vykdymo atidėjimą I. M. nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi jo atžvilgiu išreikštas ankstesnis teismo pasitikėjimas nepasiekė prevencinių tikslų.

Nuteistasis I. M. apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti į sunkią jo sveikatos būklę ir nurodo ligų diagnozių kodus, dėl kurių jam būtų sudėtinga atlikti laisvės atėmimo bausmę. Vis dėlto apygardos teismas pažymi, kad šios ligos nėra naujai atsiradusios – jomis nuteistasis sirgo dar iki Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžio priėmimo. Įvertinęs sudėtingą I. M. sveikatos būklę, Kauno apygardos teismas pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau, kaip minėta, nuteistasis jam parodyto pasitikėjimo nepateisino, o sveikatos būklė nebuvo kliūtis daryti naujas tyčines nusikalstamas veikas. Todėl švelninti paskirtą bausmę vien dėl sveikatos būklės nėra jokio pagrindo.

Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas nusikalstamas veikas I. M. padarė laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 31 d. iki 2024 m. gruodžio 10 d., t. y. bausmės, skirtos Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, todėl jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti bendrinama su 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro prašymas dėl bausmių bendrinimo yra pagrįstas, todėl tenkinamas. BK 64 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, numatanti, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.

I. M. naujas nusikalstamas veikas padarė bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o to nepadaręs, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

Bendrinant Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. kovo 16 d. nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu skirtas bausmes, t.y. parenkant bendrinimo būdą ir pridedamos bausmės dydį, atsižvelgiama į minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie griežtesnės 2026 m. kovo 16 d. nuosprendžiu skirtos keturių metų laisvės atėmimo bausmės pridėtina dalis 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu skirtos, tačiau neatliktos bausmės.

Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu I. M. paskirtos subendrintos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas iš dalies, įpareigojant nuteistąjį nedelsiant atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o likusios bausmės dalies – vienerių metų laisvės atėmimo – vykdymą atidėti dvejiems metams. Siekiant nustatyti neatliktos bausmės dalį, vertintinas atliktos bausmės dalies ir laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. birželio 2 d. 15.00 val. iki 2021 m. birželio 3 d. 15.30 val., nuo 2022 m. birželio 13 d. 11.20 val. iki 2023 m. kovo 9 d.

Prie Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtos keturių metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjus Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, I. M. nustatytina galutinė subendrinta keturių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

O. P. gynėjas pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo – prašoma panaikinti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą arba sumažinti jos dydį.

BK 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas asmeniui gali paskirti nuo 10 iki 250 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

O. P., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1 metams 6 mėnesiams be užstato, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukiant ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vertindamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis kelia didelę grėsmę visuomenės sveikatai bei saugumui, todėl valstybė taiko gana griežtas baudžiamosios teisės priemones šių medžiagų apyvartai ir vartojimui užkardyti. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo yra jauno ir darbingo amžiaus, o jo nedarbas yra laikinas. Nesant jokių objektyvių sveikatos ar kitų kliūčių, kurios trukdytų įsidarbinti ir gauti legalias pajamas, paskirta minimaliai ribai artima 20 MGL dydžio įmoka negali būti laikoma per didele ar nepakeliama finansine našta. Nepaskyrus šios baudžiamojo poveikio priemonės ar ją dar labiau sumažinus, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, O. P. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neužtikrintų prevencinių tikslų įgyvendinimo, todėl tenkinti apeliacinį skundą šioje dalyje nėra pagrindo.

Tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, paskyręs įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimo asmenų fondą, nenustatė šios įmokos sumokėjimo termino.

BK 71 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, skirdamas įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kartu nustato šios įmokos sumokėjimo terminą, kuris negali būti ilgesnis negu treji metai. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad O. P. šiuo metu yra bedarbis, o naujo darbo paieškos bei stabilių pajamų šaltinio užsitikrinimas gali objektyviai užtrukti. Siekiant, kad būtų sudarytos realios sąlygos piniginei prievolei įvykdyti, kolegijos vertinimu, yra tikslinga nustatyti protingą šios priemonės įvykdymo laikotarpį. Įvertinus šias aplinkybes, skundžiamas nuosprendis tikslintinas, nustatant O. P. šešių mėnesių įmokos sumokėjimo terminą, skaičiuojamą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Panevėžio apygardos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. 2026 m. gegužės 12 d. pažymoje Nr. APD-2026-05503 nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme už advokato Arnoldo Šukaičio suteiktą antrinę teisinę pagalbą I. M. buvo patirtos 250 Eur dydžio išlaidos. 2026 m. gegužės 14 d. pažymoje Nr. APD-2026-05638 nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme už advokato Dariaus Japerto suteiktą antrinę teisinę pagalbą O. P. buvo patirtos 235,16 Eur dydžio išlaidos.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgia į tai, kad O. P. skundžiamu nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu ir jo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, abiejų gynėjų dalyvavimas apeliaciniame procese buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo I. M. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto O. P. valios (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis). Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nuteistajam I. M. yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo ir iš I. M. ir O. P. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės O. P. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinius skundus tenkinti iš dalies:

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtos 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį neatliktos Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu skirtos bausmės ir nustatyti galutinę 4 (keturių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Patikslinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį, nurodant O. P. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1000 eurų) įmoką į nukentėjusių asmenų fondą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pašalinti iš nuosprendžio nuteistojo I. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė recidyvistas.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistojo I. M. ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės O. P. antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymas už suteiktą teisinę pagalbą.