- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-339-1136/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-04273-2024-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Ignas Totilas, Loreta Miltenytė
- Atsakovas
- L. B.
- Ieškovas
- BUAB "Galaxy logistik"
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės, Loretos Miltenytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Igno Totilo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Galaxy logistik“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audata“, ieškinį atsakovei L. B. dėl nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, Ž. P. (P.) ir V. V. (V. V.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Galaxy logistik“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 30 982,00 Eur nepagrįstai įgytas pinigines lėšas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2727-565/2023 ieškovei iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Audata“.
Nemokumo administratorei patikrinus ieškovės sandorius, buvo nustatyta, kad atsakovė, nebūdama ieškovės vadove ir/ar darbuotoja, per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. iš ieškovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodama jos banko kortele Nr. (duomenys neskelbtini), išgrynino iš viso 38 952,00 Eur, iš kurių į ieškovės banko sąskaitą grąžino 8 000,00 Eur. Tokiu būdu atsakovė be jokio teisinio pagrindo pasisavino viso 30 982,00 Eur ieškovei priklausančias lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 20 217,88 Eur be (teisinio) pagrindo įgytų (panaudotų) lėšų ir 5 procentų metinių procesinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą 20 217,88 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. gruodžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės valstybės naudai 15,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs banko kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) išlaidas, nustatė, kad bendra išlaidų suma už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo 28 717,88 Eur, o atsakovė per tą laikotarpį įnešė 8 500,00 Eur, todėl sprendė, jog ieškinio suma – 20 217,88 Eur (28 717,88 Eur – 8 500 Eur).
Pažymėjo, kad nei ieškovė, nei atsakovė, nei tretieji asmenys teismui neteikė nei išduotos banko kortelės sutarties, nei kitų dokumentų, kurių pagrindu mokėjimo kortelė buvo valdoma ir disponuojama, todėl laikė, kad klientė yra atsakovė. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad ji vos tik atsiėmusi iš banko pagamintą mokėjimo kortelę, pastarąją perdavė trečiajam asmeniui Ž. P., todėl sprendė, jog už iš atsakovei suteiktos kortelės išgrynintas lėšas yra atsakinga atsakovė. Pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2017 m. vasario 28 d. trečiasis asmuo Ž. P. taip pat disponavo mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo susieta su ta pačia ieškovei priklausiusia sąskaitai Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendė, kad trečiasis asmuo Ž. P. ir be atsakovės vardu išduotos mokėjimo kortelės turėjo galimybę naudotis toje pačioje sąskaitoje esančiomis lėšomis.
Teismas nesutiko, kad ieškinio reikalavimai pareikšti netinkamai atsakovei. Nurodė, kad banko 2024 m. birželio 25 d. pažyma patvirtino, jog teisiniai santykiai, atsakovei išdavus mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), susietą su ieškovei priklausančia sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės. Išdavus banko kortelę, atsakovė tapo atsakinga už visų operacijų, atliktų su ieškovei priklausančia sąskaita, vykdymu. Vertino, tai, kad atsakovė galimai vykdė kitų asmenų nurodymus (pvz., Ž. P. ar kito asmens) reiškė, jog pastarieji teisiniai santykiai susiklostė tarp konkrečių asmenų, davusių atsakovei nurodymus, tačiau ne su pačia ieškove. Pažymėjo, kad teismui nepateikti kokie nors duomenys, jog ieškovės vardu būtų buvę išduoti oficialūs ir teisėti įgaliojimai, nurodymai ar pavedimai atsakovei išgryninti (nurašyti, atskaityti) ieškovei priklausančias lėšas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė iš ieškovės sąskaitos be pateisinamo teisinio pagrindo išgrynino 20 217,88 Eur, todėl ieškinį tenkino iš dalies ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 20 217,88 Eur be teisinio pagrindo panaudotą sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė L. B. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Aiškina, jog teismas klaidingai nustatė, jog banko kliente laikytina apeliantė, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.913 straipsnio 1 dalį, klientas yra laikomas banko sąskaitos savininkas, o ne mokėjimo kortelės valdytojas.
Nesutinka teismo prielaidomis, jog neva trečiasis asmuo Ž. P. turėjo kitą išduotą mokėjimo kortelę, kuri buvo susieta su ta pačia banko sąskaita, dėl ko jam nebuvo reikalinga dar viena ieškovės mokėjimo kortelė. Trečiasis asmuo Ž. P. teismo posėdžio metu paaiškino, jog jam buvo reikalinga ne viena mokėjimo kortelė, kadangi įmonėje dirbo daug vairuotojų ir kiekviena mokėjimo kortelė turėjo operacijų limitus. Tvirtina, kad ieškovės vadovui Ž. P. buvo reikalinga ne viena mokėjimo kortelė siekiant išvengti bereikalingų banko mokesčių už atliekamas operacijas bei limitų.
Nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog apeliantė faktiškai mokėjimo kortelę buvo perdavusi teisėtai kitiems asmenims. Teigia, kad tiek apeliantė, tiek ir trečiasis asmuo Ž. P. besąlygiškai patvirtino, jog mokėjimo kortelė, kuria buvo leista naudotis ir apeliantei, buvo perduota nedelsiant tuometiniam ieškovės vadovui Ž. P.. Taip pat į bylą pateiktas rašytinis įrodymas, kuris patvirtino priežastį dėl kurios tai buvo padaryta, t. y. dėl asmeninių priežasčių apeliantė nebuvo įdarbinta pas ieškovę, todėl kortelė buvo perduota jos vadovui.
Pažymi, kad mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojama įmonės veikloje betarpiškai atsiskaitant su kitomis įmonėmis, už kurą ir kelių mokesčius užsienio valstybėse. Atsakovė nebuvo įdarbinta pas ieškovę, todėl nesinaudojo minėta mokėjimo kortele ieškovės veikloje. Be to, mokėjimo kortele nuo 2015 m. gegužės 1 d. naudojosi naujasis ieškovės vadovas V. V., todėl bet kokia atsakomybė už panaudotas lėšas naudojantis mokėjimo kortele turi tekti jam.
Teigia, jog apeliantė nėra tinkama atsakove šioje byloje, o vienintelis tinkamas atsakovas yra trečiasis asmuo Ž. P., todėl teismas turėjo ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Tvirtina, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo lėšos buvo panaudotos ne ieškovės veikloje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantei, nes būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad išgrynintos lėšos buvo panaudotos ne ieškovės veikloje, tačiau tokių duomenų nepateikė.
Be to, ieškovė ieškiniu savo reikalavimą grindė CK 4.95 straipsnio nuostata, tačiau pinigų negalima individualizuoti, todėl jie negali būti vindikacijos objektu.
Atsiliepimas
Ieškovė likviduojama dėl bankroto UAB „Galaxy logistik“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės reikalavimus, išdėstytus apeliaciniame skunde, atmesti.
Teigia, jog apeliantės vardu buvo išduota mokėjimo kortelė, susieta su ieškovės banko sąskaita, todėl ji turėjo galimybę disponuoti ieškovės banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. Apeliantė buvo viena iš ieškovės banko sąskaitos valdytojų ir galėjo inicijuoti finansines operacijas banko sąskaitoje. Aiškina, kad šiai bylai visai neturi jokios reikšmės, kas buvo banko sąskaitos savininkas, todėl apeliantės argumentai susiję su banko sąskaitos sąvoka nesusiję su bylos nagrinėjimu.
Tvirtina, kad teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino tą byloje įrodytą faktinę aplinkybę, kad trečiasis asmuo Ž. P. jau iš anksčiau turėjo kitą, jo vardu išduotą, mokėjimo kortelę, kuri buvo susieta su ta pačia banko sąskaita ir teismas padarė teisingą išvadą, kad jam nebuvo reikalinga dar viena ieškovės mokėjimo kortelė.
Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl banko taikomų operacijų limitų, nes buvo visos galimybės pasidindinti operacijų limitus. Be to, ieškovei buvo išduotos net 9 mokėjimo kortelės ir visos jos susietos su ta pačia banko sąskaita, o tuo metu kai buvo išgryninti pinigai įmonėje dirbo tik 6 darbuotojai, įskaitant direktorių. Apeliantės argumentus, kad jos vardu išduota mokėjimo kortelė buvo reikalinga tam, kad duoti ieškovės darbuotojams, kadangi dirbo daug vairuotojų, laiko nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai įvertino apeliantės ir trečiojo asmens Ž. P. duotus paaiškinimus bei nustatė, jog jie yra sutuoktiniai, todėl trečiasis asmuo Ž. P. asmeniškai suinteresuotas teikti apeliantei palankius paaiškinimus, asmeniškai suinteresuotas šios bylos baigtimi. Be to, tarp apeliantės ir trečiojo asmens Ž. P. paaiškinimų egzistuoja akivaizdūs prieštaravimai - apeliantė nurodė, kad mokėjimo kortelė jai buvo reikalinga kaip būsimai ieškovės darbuotojai, o trečiasis asmuo Ž. P. jau teigė, kad mokėjimo kortelė, išduota apeliantės vardu, jam buvo reikalinga duoti ieškovės darbuotojams, kadangi įmonėje dirbo daug vairuotojų. Teismas šiuos paaiškinimus visiškai teisingai įvertino kritiškai, kaip visiškai nepatikimus ir teisingai jais nesirėmė priimdamas sprendimą.
Žala ieškovei buvo padaryta su apeliantės vardu išduota mokėjimo kortele, todėl ji yra už tai atsakinga. Nors mokėjimo kortele galėjo būti atliekami ir teisėti veiksmai – apmokami ieškovės pirkiniai, bet su ja buvo atliekami ir neteisėti veiksmai – neteisėtai pasisavinamos ieškovės piniginės lėšos, kas ir yra pagrindas taikyti apeliantei civilinę atsakomybę. Teismas teisingai nustatė, kad ieškinys pareikštas tinkamai atsakovei – apeliantei.
Nesutinka su apeliantės argumentais, kad vėliau jos vardu išduota mokėjimo kortele naudojosi trečiasis asmuo V. V., nes jis buvo įdarbintas tik 1 dieną.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Ž. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 19 d. sprendimą.
Teigia, jog sutinka su apeliaciniu skundu, nes tiek šalių procesiniuose dokumentuose, tiek ir trečiojo asmens Ž. P. paaiškinimais turėjo būti nustatyta aplinkybė, jog mokėjimo kortelė buvo perduota ieškovės tuometiniam vadovui trečiajam asmeniui Ž. P..
Nurodo, kad AB SEB banko įmonės sąskaitos išrašas patvirtina, kad šia kortele buvo naudojamasi įmonės veikloje, pvz. atsiskaitant už kurą, atsiskaitant už remonto paslaugas, kurios buvo teikiamos komerciniam transportui ir t. t., tačiau šių aplinkybių teismas netyrė ir nevertino.
Sutinka su apeliantės argumentu, kad nepagrįstos teismo prielaidos, jog neva trečiasis asmuo Ž. P. turėjo kitą išduotą mokėjimo kortelę, kuri buvo susieta su ta pačia banko sąskaitą, dėl ko anot teismo jam nebuvo reikalinga dar viena ieškovės mokėjimo kortelė. Aiškina, kad atskiros mokėjimo kortelės naudojamos skirtingiems vairuotojams, skirtingiems maršrutams, skirtingiems įmonės veiklos tikslams ir poreikiams. Be to, kaip buvo nurodęs trečiasis asmuo Ž. P., mokėjimo kortelėms taikomi lėšų išgryninimo limitai, todėl buvo būtina ne viena mokėjimo kortelė, susieta su įmonės sąskaita.
Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog lėšos, kurios buvo išgrynintos, panaudojant apeliantės vardu išduotą mokėjimo kortelę, buvo panaudotas ne įmonės veikloje. Ieškovė taip pat neįrodinėjo aplinkybės, jog šias išgrynintas lėšas galėjo pasisavinti apeliantė.
Sutinka su apeliantės argumentais, jog ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, nes tinkamas atsakovas šioje byloje galėtų būti tik trečiasis asmuo Ž. P.. Ieškovė neįrodė, kad apeliantė praturtėjo ieškovės sąskaita, todėl nesant bent vienos būtinosios sąlygos, nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto. Trečiasis asmuo Ž. P. iki 2015 m. gegužės 4 d. buvo ieškovės vienintelis akcininkas ir vadovas, todėl teisėtai disponavo įmonės mokėjimo kortelėmis ir piniginėmis lėšomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl skundžiamo sprendimo
CK 6.237 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus.
Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023).
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantei laikotarpiu 2013 m. balandžio 16 d. – 2017 m. balandžio 30 d. buvo išduota mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo priskirta ieškovės sąskaitai Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė nebuvo ieškovės darbuotoja. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo naudotasi minėta mokėjimo kortele ir bendra išlaidų suma sudarė 28 717,88 Eur, didžioji išlaidų suma buvo išgryninta. Apeliantė 2015 m. sausio 30 d. įnešė į mokėjimo kortelės sąskaitą 300 Eur, 2015 m. kovo 16 d. – 200 Eur, 2015 m. vasario 23 d. – 8 000 Eur sumą, viso apeliantė grąžino į mokėjimo kortelę 8 500 Eur. Liko negrąžinta 20 217,88 Eur suma (28 717,88 Eur – 8 500 Eur).
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai ją perkėlė apeliantei. Teigia, jog būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad apeliantė naudodamasi jai suteikta mokėjimo kortele piniginės lėšos buvo panaudotos ne ieškovės reikmėms, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.
Pagal formuojamą praktiką bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70- 916/2024) ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).
Ieškovė nurodo, kad apeliantė pasinaudojusi jai suteikta mokėjimo kortele be teisinio pagrindo išgrynino bei naudojosi ieškovei priklausančios banko sąskaitos lėšomis, t. y. lėšos buvo naudojamos ne ieškovės reikmėms. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent ieškovė pateikdama banko sąskaitos išrašus, SEB banko pažymą apie laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusių išduotų mokėjimo kortelių vartotojus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2024 m. rugpjūčio 29 d. ataskaitą apie ieškovės apdraustųjų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. įrodė, kad apeliantė, nebūdama ieškovės darbuotoja, naudojosi jai išduota mokėjimo kortele ir iš ieškovės sąskaitos be pateisinamo teisinio pagrindo išgrynino / išleido 20 217,88 Eur sumą. Atsižvelgiant į nutarties 36 punktą, būtent apeliantei tenka pareiga įrodyti, jog jai naudojantis mokėjimo kortele, išgrynintos lėšos bei visi daryti atsiskaitymai buvo panaudoti ieškovės veikloje. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, o apeliantės argumentai susiję su įrodinėjimo paskirstymu atmestini kaip nepagrįsti.
Kaip teisingai pastebėjo apeliantė, pagal CK 6.913 straipsnio 1 dalį, klientas yra laikomas banko sąskaitos savininkas, o ne mokėjimo kortelės valdytojas. Pirmosios instancijos teismas nors ir neteisingai nurodė, jog apeliantė yra banko klientė, tačiau tai nedaro jokios įtakos priimtam sprendimui. Pirmosios instancijos teismas tyrė byloje esančius įrodymus (ieškovės banko sąskaitos išrašus, apeliantės vardu išduotos mokėjimo kortelės išlaidas, šalių paaiškinimus, trečiojo asmens Ž. P. parodymus) ir nustatė, kad apeliantės vardu buvo išduota mokėjimo kortelė, susieta su ieškovės banko sąskaita, todėl apeliantė turėjo galimybę disponuoti ieškovės banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. Pažymėtina, jog apeliantė buvo viena iš ieškovės banko sąskaitos valdytojų ir galėjo inicijuoti finansines operacijas ieškovės banko sąskaitoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiai bylai visai neturi jokios reikšmės, kas buvo banko sąskaitos savininkas, nes šiai bylai reikšminga tai, kas galėjo disponuoti ir/ar disponavo banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. Taigi, apeliantės argumentas, kuriuo ji remiasi kvestionuodama teismo sprendimą – tai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog ji yra banko klientė, neturi teisinės reikšmės sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.
Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams, jog byloje yra įrodyta šalių paaiškinimais bei trečiojo asmens Ž. P. parodymais, jog jai išduota mokėjimo kortelė iš karto buvo perduota tuo metu ieškovės vadovui Ž. P., nes ji dėl asmeninių priežasčių nebuvo įdarbinta įmonėje.
Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantė ir trečiasis asmuo Ž. P. nuo 2019 m. liepos 2 d. yra sutuoktiniai. Tuo metu, kai buvo išduota apeliantei mokėjimo kortelė, minėti asmenys taip pat buvo tarpusavyje susiję. Taigi, kaip matyti tiek apeliantė, tiek trečiasis asmuo Ž. P. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino su kitais byloje esančiais įrodymais.
Nors apeliantė ir trečiasis asmuo Ž. P. tvirtina, jog apeliantės vardu išduota mokėjimo kortelė buvo atiduota iš karto ieškovės tuometiniam vadovui Ž. P., tačiau tokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Byloje nėra jokių objektyvių, rašytinių įrodymų (pvz., kortelės perdavimo-priėmimo akto, įmonės vadovo nurodymo raštu, buhalterinės pažymos), kurie patvirtintų mokėjimo kortelės perdavimo faktą ieškovės vadovui. 2025 m. liepos 1 d. rašytinis trečiojo asmens Ž. P. paaiškinimas dėl mokėjimo kortelės perdavimo jam, nelaikytinas tinkamu įrodymu, nes jis yra asmeniškai suinteresuotas teikti apeliantei palankius paaiškinimus, siekiant padėti jai išvengti civilinės atsakomybės. Be to, mokėjimo kortelė buvo išduota apeliantei 2013 m. balandžio 16 d. ir jokio dokumento patvirtinančio, kad ši kortelė tuo metu buvo grąžinta ieškovei nėra pateikta. Ta aplinkybė, jog apeliantė nebuvo įdarbinta pas ieškovę, taip pat nepatvirtina, jog jos vardu išduota mokėjimo kortelė buvo grąžinta ieškovei. Juolab, jog ji buvo išduota, kai ji net nebuvo ieškovės darbuotoja.
Teisėjų kolegija pažymi, kad mokėjimo kortelė yra personalizuota priemonė, suteikianti prieigą prie ieškovės lėšų. Apeliantė, priimdama mokėjimo kortelę, tapo teisinio santykio subjekte ir prisiėmė atsakomybę už šia priemone atliekamas operacijas. Be to, vidinis apeliantės ir jos sutuoktinio (trečiojo asmens Ž. P.) susitarimas dėl mokėjimo kortelės perdavimo neatleidžia jos nuo prievolės atsiskaityti ieškovei už išnaudotas lėšas. Nuo mokėjimo kortelės aktyvavimo momento apeliantei kilo teisinė pareiga ne tik saugoti šią mokėjimo kortelę, bet ir atsiskaityti ieškovei už kiekvieną operaciją, atliktą naudojant šią mokėjimo kortelę.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime nurodytais argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiajam asmeniui Ž. P. nebuvo objektyvaus poreikio naudotis dar viena, apeliantės vardu išduota mokėjimo kortele. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo Ž. P. jau turėjo jo vardu išduotą kortelę, susietą su ta pačia ieškovės banko sąskaita, o apeliantės teiginiai apie banko mokesčių mažinimą, naudojant kelias mokėjimo korteles, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais skaičiavimais ar banko tarifų duomenimis.
Taip pat teisėjų kolegija atmeta argumentus dėl operacijų limitų, kadangi byloje nepateikta įrodymų, jog būtų išnaudotos visos galimybės pasididinti jau turimų mokėjimo kortelių limitus. Abejotiną apeliantės versiją dėl mokėjimo kortelės poreikio vairuotojams paneigia faktiniai bylos duomenys: ieškovei iš viso buvo išduotos 9 mokėjimo kortelės, o ginčo laikotarpiu įmonėje dirbo tik 6 darbuotojai. Kadangi kiti darbuotojai turėjo jų vardu išduotas mokėjimo korteles, apeliantės teiginys, jog jos vardu išduota mokėjimo kortelė buvo būtina, nes buvo daug vairuotojų, yra nelogiškas ir nepagrįstas. Tokia aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad apeliantės vardu išduota mokėjimo kortelė nebuvo naudojama jokiems pagrįstiems ieškovės tikslams pasiekti.
Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog ji yra netinkama atsakovė šioje byloje. Sprendžiant šalies tinkamumo klausimą, nustatyta, kad teisiniai santykiai dėl disponavimo lėšomis susiklostė tarp ieškovės ir apeliantės, kurios vardu išduota personalizuota mokėjimo kortelė. Byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kad ši mokėjimo kortelė teisėtu pagrindu būtų buvusi perleista kitiems asmenims. Net ir darant prielaidą, kad lėšas fiziškai išgrynino trečiasis asmuo Ž. P., tai nepakeičia materialiojo teisinio santykio subjekto. Vidinis apeliantės ir trečiojo asmens Ž. P. susitarimas dėl mokėjimo kortelės perdavimo neturi teisinės galios ieškovei, nes ji nebuvo davusi oficialaus įgaliojimo perduoti šią vardinę mokėjimo kortelę kitiems asmenims.
Apeliantė teigia, jog mokėjimo kortelė buvo naudojama ieškovės veikloje (atsiskaitymams už kurą, kelių mokesčius užsienio valstybėse), tačiau tai patvirtinančių dokumentų, leidžiančių identifikuoti konkretų ūkinį sandorį nepateikė. Apeliantė nepateikė jokių kuro kvitų, sąskaitų-faktūrų ar kitų įrodymų, kurie susietų per jos mokėjimo kortelę nurašytas sumas su ieškovės realiai vykdytomis kelionėmis ar transporto priemonių eksploatacija. Vien faktas, kad banko išraše fiksuoti atsiskaitymai degalinėse, autoservise nepaneigia nepagrįsto praturtėjimo fakto, kadangi nesant buhalterinių dokumentų, neįmanoma nustatyti, ar šios prekės ir paslaugos buvo gautos įmonės interesais, ar asmeniniams apeliantės (ar jos nurodytų asmenų) poreikiams tenkinti. Todėl apeliantės deklaruojamas lėšų panaudojimo pobūdis laikytinas neįrodytu (CPK 178 straipsnis).
Kadangi apeliantė, būdama mokėjimo kortelės valdytoja, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga bei nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog per jos mokėjimo kortelę išgryninti / išleisti 20 217,88 Eur buvo panaudoti ieškovės naudai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita. Pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, o apeliacinio skundo argumentai neleidžia abejoti priimto sprendimo teisėtumu.
Kiti apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai bei argumentai nevertintini, kaip neturintys esminės teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, ir dėl jų nepasisakytina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Netenkinus apeliacinio skundo apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.