Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026-09-01 · Civilinė byla Nr. e2-734-567/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-01
Bylos Nr.
e2-734-567/2026
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00085-2026-8
Bylos rūšis
Civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Žilvinas Terebeiza
Kreditorius
Uždaroji akcinė bendrovė "KELRUVA"
Atsakovas
Eurovile
Suinteresuotas asmuo
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Ieškovas
SAVILA
Trečiasis asmuo
Uždaroji akcinė bendrovė "KELRUVA"
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-734-567/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00085-2026-8Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.5.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Kelruva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 10 d. nutarties patvirtinti pirmosios eilės kreditorių finansinius reikalavimus atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Eurovile“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 3 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Eurovile“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) bankroto bylą, paskyrė nemokumo administratore UAB „Alter Bonus“ (toliau – nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 12 d.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtino atsakovės antrosios eilės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, dėl dalies pirmosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų nustatė terminą trūkumams pašalinti.

Teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi patvirtino patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, įtraukdamas 3 pirmosios eilės kreditorius.

Nemokumo administratorė pateikė teismui 2026 m. birželio 2 d. prašymą patvirtinti darbuotojų finansinius reikalavimus, susijusius su darbo teisiniais santykiais, grindžiamus buhalterinės apskaitos dokumentais – pažymomis bei avansinėmis apyskaitomis. Nurodė, kad 2026 m. gegužės 21 d. teismas papildomai patvirtino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus bei 2 buvusių darbuotojų L. B. ir A. A. (A. A.) finansinius reikalavimus. 2026 m. gegužės 26 d. atsakovės akcininkui pateikus buhalterinės apskaitos duomenis, nemokumo administratorė sudarė galutinį darbuotojų finansinių reikalavimų sąrašą. Sutikrinus duomenis su VSDFV registrais, nustatyta, kad 5 darbuotojai buvo atleisti 2025 m. rugpjūčio 1 d. VSDFV iniciatyva. Nepaisant to, apskaitoje jiems ir toliau buvo skaičiuojamas darbo užmokestis. Šios sumos bei neišmokėti dienpinigiai įtraukti į pirmosios eilės finansinių reikalavimų sąrašą kaip sumos, nuo kurių neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 10 d. nutartimi patvirtino patikslintą bankrutuojančios UAB (toliau – ir BUAB) „Eurovile“ pirmosios eilės kreditorių sąrašą: buvusių darbuotojų A. S. (A. S.), A. S. (A. S.), A. A., A. A., A. R. (A. R.), D. S. (D. S.), D. S., E. R., J. Š., L. B., P. T. (P. T.), R. V., R. B., S. T., S. V., V. D., V. Č. (V. Č.), Z. L. finansinius reikalavimus bendrai 198 960,81 Eur sumai ir VSDFV Vilniaus skyriaus 5 986,34 Eur finansinį reikalavimą, taip pat antrosios eilės kreditorių sąrašą.

Teismas atsižvelgė į tai, kad 2026 m. gegužės 26 d. atsakovės akcininkas pateikė buhalterinės apskaitos duomenis nemokumo administratorei, ir konstatavo, jog neturi duomenų, dėl kurių pateikti pirmosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai negali būti patvirtinti. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė jų neginčija, pateikė reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, todėl teismas, atsižvelgdamas į nemokumo administratorės pateiktus įrodymus, patvirtino pateiktą kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskirajame skunde UAB „Kelruva“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 10 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti pirmosios eilės kreditorių 198 960,81 Eur dydžio finansinius reikalavimus.

Atsakovė nepateikė nemokumo administratorei buhalterinės programos duomenų. Bankrutuojanti bendrovė pati atrinko ir pateikė duomenis teismui. Abejonių kelia ir tai, kad UAB „Savila“ yra tiesiogiai susijusi su atsakove, kuri yra įsigijusi jos buhalterinę programą ir taip pat neteikia duomenų, todėl būtini visi įrodymai finansiniams reikalavimams patvirtinti.

Šalies argumentai

Kreditoriaus A. A. finansinio reikalavimo pagrindimas kelia abejonių. Šis kreditorius (buvęs atsakovės vairuotojas) finansinį reikalavimą grindžia Darbo ginčų komisijos sprendimu, kuriame konstatuota, kad jis 2025 m. kovo 18 d. prašyme nurodė pas atsakovę dirbęs nuo 2022 m. vasario 26 d. iki 2025 m. sausio 15 d. A. A. teigimu, 2023 m. rugsėjo 12 d. buvo susidariusi 1 937 Eur skola, kuri kreipimosi į Darbo ginčų komisiją metu padidėjo iki 2 379 Eur. Šią sumą bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas jis prašė išieškoti.

Atsakovė galimai išmokėjo visus dienpinigius darbuotojams grynaisiais pinigais, todėl 119 731,82 Eur neišmokėtų dienpinigių dydis turi būti pagrįstas pirminės buhalterinės apskaitos duomenimis, o ne atsakovės pažymomis ir paaiškinimais.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašo jį spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Nemokumo administratorė patikrino turimus bendrovės dokumentus, pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras. Bendrovė baigė vykdyti veiklą 2025 m. pradžioje ir pardavė buhalterinę apskaitos programą „Rivile“ kartu su UAB „Eurovile“ buhalterinės apskaitos duomenimis (duomenų baze) kitam bendrovės akcininko V. D. vadovaujamam juridiniam asmeniui UAB „Savila“. Atitinkamai, nemokumo administratorė pareikalavo akcininko perduoti UAB „Eurovile“ duomenų bazę su buhalterinės apskaitos duomenimis. 2026 m. gegužės 26 d. bendrovės akcininkas, kurio žinioje yra bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų bazė, atsiuntė nemokumo administratorei duomenis iš buhalterinės apskaitos programos – pateikė pažymas apie išmokėtas ir apskaičiuotas išmokas bendrovės buvusiems darbuotojams bei kiekvieno asmens avansines apyskaitas dėl nesumokėtų dienpinigių. Nemokumo administratorė pagal minėtas pažymas pateikė 2026 m. birželio 2 d. prašymą teismui tvirtinti bendrovės buvusių darbuotojų finansinius reikalavimus, įvertinusi turimus bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis.

Nemokumo administratorei buvo pateiktos individualios pažymos apie kiekvienam darbuotojui apskaičiuotas ir išmokėtas sumas bei avansinės apyskaitos, kuriose nurodyti apskaitoje užfiksuoti neišmokėtų dienpinigių likučiai. Šiuos dokumentus nemokumo administratorei pateikė bendrovės akcininkas, kurio dispozicijoje iki šiol yra bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų bazė. Nemokumo administratorei nebuvo perduota visa bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų bazė ir išsamūs apskaitos dokumentai, reikalingi visapusiškai bendrovės apskaitos duomenų patikrai. Dėl jų perdavimo kilo ginčas – bankroto bylą nagrinėjantis teismas patenkino nemokumo administratorės prašymą ir įpareigojo bendrovės akcininką perduoti išsamius bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis bei dokumentus iš apskaitos programos. Aplinkybės, kad su darbuotojų finansiniais reikalavimais susiję dokumentai buvo pateikti vėliau bankroto proceso metu, jog juos suformavo ir pateikė bendrovės akcininkas, o visa apskaitos duomenų bazė nemokumo administratorei nebuvo perduota, savaime nepatvirtina pateiktų dokumentų neteisingumo. Nesant konkrečių įrodymų, kurie paneigtų šiuose dokumentuose nurodytus duomenis, vien jų pateikimo aplinkybės nesudarė nemokumo administratorei pakankamo faktinio pagrindo ginčyti darbuotojų finansinius reikalavimus.

Gavusi iš buhalterinės apskaitos programos suformuotas individualias pažymas apie darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas sumas, nemokumo administratorė atliko kontrolinę jų patikrą – atsitiktinės atrankos būdu pažymose nurodytus mokėjimus pagal jų datas ir sumas palygino su bendrovės banko sąskaitos išrašo duomenimis. Patikros metu nustatyta, kad už atitinkamą mėnesį apskaičiuotas darbo užmokestis darbuotojams neretai buvo išmokamas dalimis, atliekant kelis 50–200 Eur dydžio pavedimus, o atsiskaitymai dažnai vėluodavo keletą mėnesių. Šios aplinkybės paaiškina, kodėl pažymose atsiskaitymas už tą patį laikotarpį yra išskaidytas į kelis mokėjimus. Duomenyse, kurių dalis patikrinta atliktos kontrolinės patikros metu, nenustatyta akivaizdžių neatitikimų tarp pažymose nurodytų mokėjimų ir bendrovės banko sąskaitos išrašo duomenų. Šios patikros rezultatai negali būti vertinami kaip išsamus visų pažymose nurodytų operacijų patvirtinimas, tačiau jie taip pat nesuteikė nemokumo administratorei pagrindo spręsti, kad pateiktų pažymų duomenys yra neteisingi.

Buvęs bendrovės direktorius perdavė nemokumo administratorei 2023–2025 m. kasos knygą ir pirminius kasos dokumentus. Buvęs direktorius nurodė, kad 2024 m. kasos operacijų nebuvo, už 2025 m. buvo išrašyti 5 kasos išlaidų orderiai, 2026 m. kasos operacijų taip pat nebuvo. Nemokumo administratorė patikrino perduotus kasos dokumentus, nustatė, kad bendrovės išlaidų operacijų per kasą apimtis buvo nedidelė. Turimuose kasos dokumentuose nenurodyti mokėjimai grynaisiais pinigais bendrovės darbuotojams. 2025 m. pradžioje, bendrovei sustabdžius ūkinę komercinę veiklą, kasoje buvę pinigai buvo įnešti į bendrovės banko sąskaitą. Šios išvados padarytos pagal nemokumo administratorei faktiškai perduotų kasos dokumentų turinį ir savaime nepatvirtina, kad nemokumo administratorei buvo perduoti visi bendrovės kasos dokumentai.

Išsamus kiekvienam darbuotojui apskaičiuotų dienpinigių ir kelionės išlaidų perskaičiavimas bei jų atitikties apskaitos dokumentams patikrinimas pareikalautų iš esmės atkurti bendrovės kelerių metų buhalterinę apskaitą. Siekiant patikrinti dienpinigių apskaičiavimo teisingumą, turėtų būti vertinamos kiekvieno darbuotojo avansinės apyskaitos, įsakymai dėl komandiruočių, komandiruočių trukmė ir atitinkamais laikotarpiais taikyti dienpinigių dydžiai, kiekvienam darbuotojui apskaičiuotos sumos bei visi jų išmokėjimą galintys patvirtinti pirminiai apskaitos dokumentai. Nemokumo administratorės pareiga patikrinti kreditorių finansinių reikalavimų pagrindimo dokumentus negali būti tapatinama su pareiga iš naujo atkurti bendrovės buhalterinę apskaitą ir atlikti išsamų bendrovės buhalterinės apskaitos auditą už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Versija, kad su darbuotojais galėjo būti atsiskaityta apskaitos dokumentuose neužfiksuotu būdu, savaime nesuteikia pakankamo pagrindo paneigti pateiktuose dokumentuose užfiksuotus įsiskolinimų likučius.

Atsiliepimas

Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį spręsti teismo nuožiūra, nes nėra ginčijamas VMI finansinis reikalavimas ir VMI neturi duomenų, kurie paneigtų ar patvirtintų teismo nutartyje nustatytas faktines aplinkybes ar atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis).

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalies patvirtinti pirmosios eilės (buvusių darbuotojų) finansinius reikalavimus teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl finansinių reikalavimų pagrįstumo

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys).

Bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, nustatantis teismui pareigą išspręsti visus klausimus, atsižvelgiant į bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesus. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios bendrovės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios bendrovės interesus, todėl teismas turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą.

Viešojo intereso buvimas teisminiuose ginčuose, kuriuose dalyvauja bankrutuojanti bendrovė, nepaneigia kitų asmenų teisės teisme ginti savo teisėtus interesus ir tai užtikrinančių bendrųjų įrodinėjimo taisyklių taikymo, be kita ko, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp ginčo šalių ir pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), proceso teisės nuostatų dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo konstatuojant aktualių bylos aplinkybių buvimą (CPK 176, 185 straipsniai). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019, 31 punktas).

Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios bendrovės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Gali būti tvirtinamas tik patikrintas kreditoriaus reikalavimas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka nemokumo administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo nemokumo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios bendrovės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl, siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-450/2022, 22 punktas).

Esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima procesinį sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023, 20 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija akcentuoja kiekvieno kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo stadijos svarbą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to finansinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą. Tokio aiškinimo laikomasi tiek kasacinio teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1679-241/2018, 11 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas, gavęs kreditoriaus atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria be nagrinėjimo iš esmės buvo patvirtinti kreditoriaus finansiniai reikalavimai, ir nustatęs, jog yra pagrindas sutikti su atskiruoju skundu, pats gali panaikinti skundžiamą nutartį ar jos dalį. Kadangi teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, o proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų laikymasis ypač svarbus, norint pasiekti vieną esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto kuo operatyviau bei kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių patvirtintų pagrįstų finansinių reikalavimų, todėl CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta teisė atskirąjį skundą gavusiam teismui pačiam panaikinti skundžiamą nutartį turi būti taikoma bankroto procese, skundžiant nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).

Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, todėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo procese sprendžiant, ar buvo atskleista bylos esmė, taikytinos tos pačios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019, 30 punktas; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-389-219/2019, 30 punktas).

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos: bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015).

Nustatyta, kad nemokumo administratorė pateikė teismui 2026 m. birželio 2 d. prašymą patvirtinti darbuotojų finansinius reikalavimus, susijusius su darbo teisiniais santykiais, grindžiamus buhalterinės apskaitos dokumentais – pažymomis bei avansinėmis apyskaitomis. Pirmosios instancijos teismas, gavęs nemokumo administratorės pateiktus dokumentus – pažymas bei avansines apyskaitas, atsižvelgė į tai, kad nemokumo administratorė neginčija buvusių darbuotojų finansinių reikalavimų, įtraukė juos į bendrovės pirmosios eilės kreditorių sąrašą, neįvertinęs pateiktų rašytinių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje formaliai nurodė, kad buvę darbuotojai įtraukiami į bendrovės kreditorių sąrašą, nes nemokumo administratorė sutinka su jų finansiniais reikalavimais. Iš apskųstos teismo nutarties turinio matyti, kad bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti remiantis vien abstrakčiu argumentu, jog nemokumo administratorė reikalavimų neginčija. Tačiau teismas nevertino pateiktų tvirtinti apeliantės ginčijamų finansinių šių reikalavimų ir jų dydžio pagrįstumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo atskleista bylos esmė, nes nebuvo išsamiai įvertinti nemokumo administratorės pateikti įrodymai ir argumentai. Apeliantei UAB „Kelruva“ pateikus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 10 d. nutarties, ginčijant buvusių darbuotojų finansinius reikalavimus, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę pats panaikinti skundžiamą nutartį ar jos dalį, šį ginčą išnagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, atlikdamas išsamų įrodymų, pagrindžiančių pirmosios eilės kreditorių finansinius reikalavimus, tyrimą bei įvertinimą. Vien aplinkybė, jog bendrovės nemokumo administratorė sutiko su finansiniais reikalavimais, savaime nepašalina pirmosios instancijos teismo pareigos atlikti savarankišką jų teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimą, kaip to reikalauja tokio pobūdžio bylose formuojama teismų praktika. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti kiekvieno buvusio darbuotojo avansinės apyskaitos duomenis, įsakymus dėl komandiruočių, komandiruočių trukmę ir atitinkamais laikotarpiais taikytų dienpinigių dydžius, kiekvienam darbuotojui apskaičiuotas sumas bei jų išmokėjimą galinčius patvirtinti pirminius apskaitos dokumentus. Taigi, dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio teisėjų kolegija prieina išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tai sudaro pagrindą konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylos procesinės baigties ir žyminio mokesčio grąžinimo

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė nemokumo proceso teisės normas dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje, nesivadovavo šiam klausimui išspręsti aktualia teismų praktika ir neatskleidė ginčo, kilusio dėl pirmosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo, esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Dėl to yra teisinis pagrindas panaikinti apskųstą nutarties dalį ir perduoti klausimą dėl ginčijamų finansinių reikalavimų patvirtinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį apeliantės UAB „Kelruva“ atskirasis skundas patenkintas, todėl jai grąžinamas už atskirąjį skundą pagal 2026 m. liepos 8 d. mokėjimo nurodymą sumokėtas 60 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 10 d. nutarties dalį patvirtinti pirmosios eilės kreditorių A. S. (A. S.), A. S. (A. S.), A. A., A. A. (A. A.), A. R. (A. R.), D. S. (D. S.), D. S., E. R., J. Š., L. B., P. T. (P. T.), R. V., R. B., S. T., S. V., V. D., V. Č. (V. Č.), Z. L. finansinius reikalavimus bendrai 198 960,81 Eur sumai atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Eurovile“ bankroto byloje panaikinti ir perduoti šių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Kelruva“ (juridinio asmens kodas 175875814) 60 Eur (šešiasdešimties eurų) žyminį mokestį, sumokėtą pagal 2026 m. liepos 8 d. mokėjimo nurodymą.

Teisėjai Asta RadzevičienėNeringa ŠvedienėŽilvinas Terebeiza