Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutarties dalies, kuria tenkintas atsakovės mažosios bendrovės „Laimės šluotelė“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių procesinio elgesio, priežasčių dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. VMI viso proceso metu sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Byloje nebuvo ginčo, jog atsakovė turi mokestinę nepriemoką VMI, pripažino ją, todėl VMI pagrįstai kreipėsi į teismą. VMI kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo išnaudojusi visas galimybes, įvykdžiusi visus įstatyme numatytus įpareigojimus. O atsakovė ne kartą nevykdė teismo nutartimis nustatytų įpareigojimų, teikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą, neteikė visų teismo nutartyje nurodytų dokumentų. Nevykdytos Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 17 d. ir 2026 m. balandžio 22 d. nutartys, nepateikti teismui visi reikalaujami dokumentai. Be to, neįvykdyta ir Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartis, nes atsakovė nepateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 5 d. nutartyje nurodytų įrodymų, kad ji vykdo veiklą, ši veikla generuoja pajamas, jog jos turimo turto reali vertė yra didesnė nei turimų įsipareigojimų vertė, kad yra realių galimybių per protingą laikotarpį atkurti mokumą, atsiskaityti su visais kreditoriais bei toliau laiku vykdyti prievoles. Atsakovės pateiktas teismui 2026 m. liepos 30 d. Suderinimo aktas nepagrindžia bendrovės turimo turto realios vertės, kuri būtų didesnė nei turimi įsipareigojimai kreditoriams bei galimybė su visais kreditoriais laiku atsiskaityti. Atsakovė nepateikė teismui dokumentų apie atsiskaitymo su apeliante momentą, nes didžioji mokestinės nepriemokos skolos suma padengta 2026 m. liepos 27 d., 2029 m. liepos 29 d., t. y. pieš pat teismo nustatytą terminą dokumentams pateikti (2026 m. liepos 30 d.). Taip pat atsakovė bankroto proceso pradžioje ne kartą teikė prašymus dėl taikos sutarties sudarymo su ieškove, tačiau nepateikė nė vieno taikos sutarties projekto. Tai, kad atsakovė pati neteikė taikos sutarties projekto, o kaltino tik apeliantę dėl taikos sutarties nesudarymo, turi būti vertinama kaip proceso vilkinimas ir nepagarba kitai proceso šaliai.

Bendrovė sąmoningai nevykdė įstatyme numatytos pareigos (laiku nemokėjo mokesčių), pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje administracinį pažeidimą, už kurį bendrovės vadovei skirta administracinė nuobauda. Būtent šios aplinkybės nulėmė apeliantės sprendimą ir veiksmus, t. y. siekį ginti teises, kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dėl atsakovės nemokumo.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovė advokatui sumokėjo 600 Eur už paslaugas bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas šias išlaidas pagrįstai priteisė, teisingai taikęs principą „pralaimėjęs moka“.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas bendrovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taigi, apeliacijos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Apeliantė atskirajame skunde, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą ir priėmęs procesinį sprendimą, pažeidė rungtyniškumo principą, nes neinformavo VMI apie Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartį, kuria atsakovei nustatė pareigą pateikti duomenis, taip pat neteikė ieškovei pasiūlymo pateikti atsiliepimą (nuomonę) dėl bendrovės pateikto paaiškinimo ir dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė nagrinėjamoje byloje nereiškė reikalavimo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, susijusios su prašymo dėl bankroto bylos iškėlimo atmetimu, todėl, kaip minėta šios nutarties 13 punkte, apeliacijos dalykas yra bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartis, tiek ja reikalauti duomenys ar atsakovės pateikti paaiškinimai buvo susiję su bendrovės bankroto bylos (ne)iškėlimo klausimu, darytina išvada, kad nurodyti atskirojo skundo argumentai nėra susiję su apeliacijos dalyku. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. balandžio 30 d. balanso išrašą, Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. rugpjūčio 11 d. įplaukos išrašą, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 3 d. nutarimą. Apeliantė paaiškino, kad: Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. balandžio 30 d. balanso išrašas patvirtina ieškovės teismui teikto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo reikalavimo pagrįstumą ir atsakovės 22 065,02 Eur mokestinę nepriemokos skolą, 3 639,00 Eur mokestinę nepriemoką, Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atsakovei buvo iškelta bankroto byla, priėmimo dieną; Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. rugpjūčio 11 d. Įplaukos išrašas patvirtina, kad atsakovė mokestinę nepriemokos skolą padengė tik po Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atsakovei buvo iškelta bankroto byla ir padengdama ieškovės reikalavimą praėjus daugiau nei 8 mėnesiams nuo reikalavimo atsiradimo momento; Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 3 d. nutarimas administracinių nusižengimų byloje Nr. A6.-2-853/2026 patvirtina, kad bendrovės vadovė V. P. pripažinta kalta padariusi ANK 120 straipsnio 1 dalyje pažeidimą. Šis nutarimas taip pat patvirtina, kad atsakovės atstovas 2026 m. liepos 30 d. prašyme-paaiškinime klaidino teismą akcentuodamas, kad ieškovė pati kalta, jog sukūrė tokią situaciją, kad atsakovė būdama moki negalėjo atsiskaityti su ieškove dėl vykdomo priverstinio išieškojimo ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nutarime konstatuota, kad pati bendrovės vadovė pripažino, jog bendrija neturėjo lėšų visiems kreditoriams laiku sumokėti ir žinodama apie mokestinę nepriemokos skolą ieškovei, sąmoningai nevykdė atsiskaitymų su ieškove, nes prioritetą teikė atsiskaitymui su kitais kreditoriais ir taip pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumą įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalyje. Be to, apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį neturėjo visų bylai teisingai išspręsti dokumentų, jų nepareikalavo, nerinko, todėl minimi dokumentai turi būti prijungti prie bylos, pripažinti įrodymais, ir turi būti įvertinti sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė 2026 m. birželio 1 d. duomenis iš savo sąskaitos. Atsakovės įsitikinimu, iš šių duomenų galima nustatyti, kokia suma 2026 m. birželio 1d. buvo areštuota ir kokia ji būtų likusi bendrovei, jeigu areštuotos lėšos būtų buvusios išieškotos. Remiantis CPK 314 straipsnio nuostatomis apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės pateiktų įrodymų turiniu, vadovaudamasis pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, nusprendžia, kad, viena vertus, nėra pagrindo pripažinti, jog dalies šių įrodymų (Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. balandžio 30 d. balanso išrašo; Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 3 d. nutarimo) ieškovė neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme ar jos teisė juos pateikti buvo nepagrįstai apribota. Kita vertus, dalis pareiškėjos pateiktų įrodymų (Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. balandžio 30 d. balanso išrašą, Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. rugpjūčio 11 d. įplaukos išrašą) yra nesusiję su apeliacinio nagrinėjimo dalyku, t. y. vertinimu, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, ieškovės su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovės pateikto įrodymo turiniu, nusprendžia, kad, viena vertus, nėra pagrindo pripažinti, jog šio įrodymo pareiškėja neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme ar jos teisė jį pateikti buvo nepagrįstai apribota. Todėl jo priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes ieškovei turėtų būti suteikta galimybė su nauju įrodymu susipažinti ir išdėstyti poziciją dėl jo reikšmės apeliacine tvarka iškeltam klausimui išspręsti. Kita vertus, atsakovės pateiktas įrodymas yra nesusiję su apeliacinio nagrinėjimo dalyku, t. y. vertinimu, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą naują įrodymą atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs iškelti bendrovei bankroto bylą dėl to, kad bendrovė bylos nagrinėjimo metu patenkino VMI reikalavimą ir sumokėjo skolą, priteisė iš VMI bendrovės patirtas 1 600 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, susijusia su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nesutinka. Apeliantės įsitikinimu, teismas turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstyti atsižvelgus į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai skolininkė bylos, kurioje buvo sprendžiamas jos bankroto bylos iškėlimo klausimas, nagrinėjimo metu sumokėjo kreditorei skolą.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) nenustato jokių specialių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, todėl, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, vadovaujamasi bendrosiomis CPK teisės normomis (JANĮ 15 straipsnio 2 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Šios teisės normos tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nepagrįstų ar nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas tokiu būdu įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 17 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiškai panaudojama ir veiksminga, jei bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kokiu mastu pareiškėjos ieškinys patenkintas „kiekybiškai“, ir neatsižvelgiant į tai, kad jos ieškinio pagrindai pripažinti „kokybiniu“ požiūriu (EŽTT 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Čolić prieš Kroatiją, Nr. 49083/18).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2023, 116 punktas). Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas).

Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad atsakovė sąmoningai laiku nemokėjo mokesčių, bankroto procese keitė strategiją, neteikė taikos sutarties projekto, nevykdė teismo įpareigojimų pateikti reikalaujamus duomenys apie bendrovės veiklą, pajamas, turto vertę ir kt., skola padengta po bankroto bylos iškėlimo praėjus daugiau nei 4 mėnesiams, t. y. atsakovė buvo nesąžininga, vilkino teismo procesą, o tai turėjo įtakos nepagrįstoms bylinėjimosi išlaidoms. Be to, atsakovė ne tik sąmoningai nevykdė pareigos ir laiku nemokėjo mokesčių, tačiau pažeidė ir atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumą, įtvirtintą CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje bei padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje administracinį pažeidimą, už kurį atsakovės vadovei skirta administracinė nuobauda. Apeliacinės instancijos teismas su atskirojo skundo argumentais iš esmės sutinka.

Visų pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi buvo priimtas VMI pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, o bendrovės vadovas įpareigotas pateikti teismui duomenis, reikšmingus sprendžiant dėl bankroto bylos (ne)iškėlimo. 2026 m. kovo 16 d. atsakovė pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė: suteikti ilgesnį terminą (iki 2026 m. kovo 30 d.) pateikti buhalterinius duomenis; sudaryti galimybę parengti preliminarius dokumentus; nekelti bankroto. Su atsiliepimu atsakovė pateikė preliminarų bandomąjį 2025 metų balansą, 2025 metų ilgalaikio turto sąrašą (2026 m. kovo 16 d. atsakovės atsiliepimas į pareiškimą Nr. DOK-2631). Šiaulių apygardos teismas 2026 m. kovo 17 d. nutartimi pratęsė atsakovei terminą iki 2026 m. kovo 30 d. pateikti teismui buhalterinės apskaitos duomenis ir kitą informaciją, nurodytą 2026 m. kovo 4 d. nutartyje. 2026 m. balandžio 20 d. VMI pateikė raštą, kuriame išaiškino taikos sutarties sudarymo su VMI tvarką, taip pat papildomai nurodė, kad bendrovei pateikus prašymą sudaryti taikos sutartį, kurioje bus nurodytos taikos sutarties sąlygos, prašymas dėl tokios taikos sutarties sudarymo bus svarstomos VMI nustatyta tvarka (2026 m. balandžio 20 d. ieškovės raštas Nr. DOK-3736). 2026 m. balandžio 22 d. bendrovė kreipėsi į teismą, prašydama suteikti galimybę sudaryti taikos sutartį ar mediaciją su VMI dėl susidariusios skolos sumokėjimo iki 2026 m. gruodžio 20 d. Be to, nurodė, kad bendrovės sąskaitoje yra susikaupusi 11 715,11 Eur , kurią VMI gali nurašyti (2026 m. balandžio 22 d. atsiliepimas Nr. DOK-3836). Šiaulių apygardos teismas 2026 m. balandžio 22 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą, teismo posėdį paskyrė 2026 m. balandžio 30 d., jame bylą išnagrinėjo ir priėmė skundžiamą nutartį (b. l. 33–34). Šiaulių apygardos teismas 2026 m. balandžio 30 d. nutartimi bendrovei iškėlė bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. birželio 5 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartį ir klausimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo bendrovei perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo paskirtas nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2026 m. rugpjūčio 5 d., o atsakovė įpareigota iki 2026 m. liepos 31 d. pateikti teismui Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 5 d. nutartyje nurodytus dokumentus. 2026 m. liepos 30 d. atsakovė pateikė prašymą-paaiškinimą, kuriame nurodė, kad su ieškove atsiskaitė (2026 m. liepos 30 d. prašymas Nr. DOK-69762).

Nurodytų aplinkybių visuma (žr. šios nutarties 26 punktą) leidžia daryti išvadą, kad atsakovė tinkamai ir laiku nevykdė pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 4 d., 2026 m. kovo 17 d., 2026 m. balandžio 22 d., 2026 m. birželio 17 d. nutartyse nurodytų įpareigojimų ir nepateikė į bylą visų aktualių dokumentų, taip pat teikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Toks atsakovės procesinis elgesys negali būti laikomas apdairiu ir rūpestingu. Priešingai, tokie veiksmai kai atsakovė neteikė teismui aktualių duomenų (ar selektyviai teikė tik dalį jų), o vis dėl įvairių priežasčių prašė pratęsti ar atidėti jų pateikimo terminą, taip užtęsiant bankroto procesą, neatitinka sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis principo. Juolab kad pirmosios instancijos teismo reikalauti pateikti bendrovės finansiniai dokumentai nebuvo pateikti ir iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, o pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertinęs byloje pateiktų duomenų viseto, nusprendė nekelti bendrovei bankroto bylos vadovaudamasi JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punktu, t. y., tik dėl to, kad paaiškėjo aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovė sumokėjo VMI skolą.

Antra, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį ir kitaip nei nustatyta CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse paskirstant bylinėjimosi išlaidas, turi būti vertinamas šalies procesinis elgesys tame procese, kuriame priimamas sprendimas dėl jame nagrinėjamo ginčo. Kreipimasis į teismą (ieškinio, pareiškimo ir kt. procesinio dokumento padavimas) yra procesinis veiksmas, ir jis gali būti vertinamas tinkamo procesinio elgesio požiūriu nepriklausomai nuo bylos baigties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 103 punktas). Taigi, nepriklausomai nuo nagrinėtos bylos baigties, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, šiuo atveju svarbu įvertinti ir ieškovės, kuri iniciavo bankroto procesą, procesinį elgesį, t. y., ar ji sąžiningai ir teisėtai pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą, ar prieš kreipdamasi į teismą buvo išnaudojusi ir kitus savo pažeistų teisių gynimo būdus.

Vertinant ieškovės veiksmus procesinio elgesio požiūriu, atkreiptinas dėmesys, kad VMI, prieš kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ėmėsi įvairių procesinių priemonių tam, kad jos pažeistos teisės būtų apgintos ikiteismine tvarka: 1) buvo priėmusi 2025 m. lapkričio 17 d., 2025 m. lapkričio 24 d., 2025 m. gruodžio 2 d., 2025 m. gruodžio 18 d., 2025 m. gruodžio 29 d., 2026 m. sausio 5 d., 2026 m. sausio 20 d. nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), tačiau šios sumos nebuvo išieškotos; 2) buvo priėmusi 2025 m. gruodžio 18 d., 2026 m. sausio 22 d. sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš bendrovės turto, tačiau bendrovė mokestinių nepriemokų išieškoti iš bendrovės turto nepavyko, nes bendrovė nei nekilnojamojo turto, nei registruotų transporto priemonių neturi; 3) kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, kurio pagrindu užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau priverstinis išieškojimas nerezultatyvus. Ir tik 2025 m. gruodžio 19 d. lydraščiu bei 2025 m. gruodžio 18 d. VMI pranešimu informavo bendrovę apie inicijuojamą nemokumo procesą bei nustatė 30 dienų terminą prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti (2026 m. kovo 3 d. ieškovės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo Nr. CBP-36 priedas Nr. 12). Minėtas pranešimas atsakovei buvo išsiųstas 2025 m. gruodžio 22 d. jos registruotos buveinės adresu (2026 m. kovo 3 d. ieškovės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo Nr. CBP-36 priedas Nr. 13), todėl vadovaujantis JANĮ 9 straipsnio 1 dalimi laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo, t. y. 2025 m. gruodžio 29 d. Vis dėlto, byloje nėra įrodymų, kad bendrovė per nustatytą 30 dienų terminą (iki 2026 m. sausio 28 d.) sumokėjo VMI visą skolą, sudarė su VMI susitarimą dėl pagalbos ar buvo priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, todėl 2026 m. kovo 3 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Taigi, ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, buvo išnaudojusi įvairius savo pažeistų teisių gynimo būdus. Tokie veiksmai patvirtina protingą ir proceso teisės normas atitinkantį savo turtinius interesus siekiančio apginti kreditoriaus – ieškovės, elgesį, jos skolininkei nevykdant pradelstų įsipareigojimų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą ir inicijuoti bendrovei nemokumo bylą, nes bendrovė buvo ieškovės skolininkė, kurios skola pareiškimo pateikimo metu sudarė 16 922,25 Eur (JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, ieškovė pagrįstai vertino, kad bendrovė galimai yra nemoki: bendrovė nuo 2024 m. birželio 17 d. turėjo mokestinių nepriemokų; 2024 m. duomenimis bendrovės turtas siekė 276 871 Eur, tačiau net 74,19 proc. jo sudarė trumpalaikis turtas ir atsargos, o trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 112 717 Eur; bendrovės įsiskolinimo VMI nepavyko išieškoti ir privestinai; bendrovė neturi nekilnojamojo turto bei transporto priemonių (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi, VMI sąžiningai ir teisėtai pasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad VMI elgėsi neatsakingai, nes siekdama išieškoti skolą iš bendrovės, tuo pačiu kreipėsi ir į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip sustabdė skolos išieškojimą iš bendrovės sąskaitų. Byloje nustatytos aplinkybės (žr. šios nutarties 29 punktus) patvirtina, kad VMI ėmėsi visų įmanomų priemonių išieškoti bendrovės mokestines nepriemokas, tačiau, nesant galimybės jų išieškoti, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2026 m. kovo 3 d. Taigi, bendrovė daugiau nei tris mėnesius (pirmasis nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką surašytas 2025 m. lapkričio 17 d.) naudojosi įvairiomis ikiteisminėmis priemonėmis tam, kad būtų galima skolą išieškoti ikiteismine tvarka ir tik 2026 m. kovo 3 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, todėl nėra pagrindo teigti, kad VMI, kreipdamasi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, elgėsi neatsakingai ar nesąžiningai.

Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad VMI elgėsi formaliai, nes nesiekė sudaryti taikos sutarties su atsakove. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikos sutarties sudarymo civilinėje arba administracinėje byloje, susijusioje su prievolių išieškojimu valstybės naudai ir taikos sutarties sudarymo vykdymo procese tvarką nustato Mokesčių administratoriaus taikos sutarties sudarymo taisyklės, patvirtintos VMI viršininko 2025 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. VA-115 „Dėl Mokesčių administratoriaus taikos sutarties sudarymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau ─ Taisyklės). Pagal Taisyklių 14 punktą, sprendimo sudaryti taikos sutartį sudarymo procedūra pradedama, kai VMI gauna motyvuotą skolininko prašymą sudaryti taikos sutartį. Atsakovė apie minėtas Taisykles ir taikos sutarties sudarymo procedūras buvo informuota 2026 m. balandžio 20 d. (žr. 2026 m. balandžio 20 d. raštą Nr. DOK-3736), tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad VMI būtų gavusi bendrovės prašymą, kuriame išdėstyta, kokiomis sąlygomis bendrovė pageidauja sudaryti taikos sutartį. Taigi, tokie deklaratyvūs atsakovės teiginiai nepatvirtina nei atsakovės sąžiningų pastangų sudaryti taikos sutartį, nei ieškovės procesinio nesąžiningumo ir (ar) formalumo.

Be to, nors atsakovė teigia, kad jos sąskaitoje buvo pakankamai „užšaldytų“ lėšų, kurios nebuvo išieškomos dėl pačios ieškovės veiksmų. Tačiau byloje nepateikti objektyvūs duomenys, kad iki kreipimosi į teismą (2026 m. kovo 3 d.) atsakovės turimoje sąskaitoje jų buvo pakankamai padengti jos įsiskolinimą. Kita vertus, jeigu bendrovė iki kreipimosi į teismą aptartomis lėšomis disponavo, jas galėjo sumokėti VMI. Pastebėtina ir tai, kad net ir bendrovės sąskaitų areštas nesukliudė atsakovei sumokėti VMI skolą daug vėliau (bylos nagrinėjimo metu).

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė, išnaudojusi įvairius pažeistų teisių gynimo būdus, sąžiningai ir pagrįstai kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Vien deklaratyvūs atsakovės teiginiai, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo elgėsi neatsakingai ir nesąžiningai, nepaneigia ieškovės teisės ginti savo finansinius interesus kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei bei nepatvirtina jos nesąžiningumo.

Trečia, teisės doktrinoje teigiama, jog CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklės pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą. Tokiu atveju išlaidos „seka paskui įvykį“ (angl. cost follow the event). Taisyklė „pralaimėjęs moka“, atsižvelgiant į teisinės praktikos pasiektą lygį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo standartų taikymo mastus, neturėtų būti absoliutinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-611/2024).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovės pareiškimas dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo buvo atmestas dėl to, kad atsakovė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkino ieškovės, kuri kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus. Šiuo atveju ieškovės reikalavimas ir jos argumentai dėl to, kad bendrovė nemoki nebuvo vertinti ir dėl jų teisingumo nebuvo pasisakyta, o bylos procesinis rezultatas (atsisakyti iškelti bendrovei bankroto bylą) buvo nulemtas ne ieškovės, o atsakovės, šiai sumokėjus skolą. Taigi, byla buvo baigta nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės (nepasisakius dėl atsakovės (ne)mokumo iš esmės), nes, prasidėjus bankroto bylos iškėlimo procesui (priėmus ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo), atsakovė patenkino pareiškėjos finansinį reikalavimą, kuriuo remdamasi pareiškėja inicijavo šį procesą. Atsižvelgus į tai, taisyklė „pralaimėjęs moka“ šiuo atveju neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

Nors atsakovė teigia, kad apeliacinį procesą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutarties ji laimėjo, todėl visos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos, tačiau teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sprendžiamos pirmosios instancijos teismo, priimsiančio galutinį procesinį sprendimą byloje, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą (CPK 93 straipsnis) (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-55-912/2025; 2026 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-460-467/2026). Taigi, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme priteisimo klausimas priklauso ne nuo apeliacinės instancijos teisme priimto procesinio sprendimo, o nuo pirmosios instancijos teisme priimto galutinio procesinio rezultato.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai priteistos iš VMI, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – netenkinamas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir nepagrįstai iš ieškovės atsakovės naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, atmetant atsakovės prašymą priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kita pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, nes ši dalis nėra apeliacijos objektas. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Tenkinus ieškovės atskirąjį skundą, atsakovė neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutarties dalį, kuria atsakovei mažajai bendrijai „Laimės šluotelė“ priteista 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovės mažosios bendrijos „Laimės šluotelė“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Kitą Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.