Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Audriaus Juozapavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė D. S. paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2024 m. rugsėjo 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 13 d.

Iš nuteistojo D. S. priteista 10 486 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Z. P..

Iš nuteistojo D. S. taip pat priteistas turtinės žalos atlyginimas netekus maitintojo periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2025 m. rugsėjo 12 d.) iki R. P. pilnametystės, kas mėnesį mokant 350 Eur dydžio išmokas, šias išmokas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, iš šių išmokų kiekvieną mėnesį minusuojant R. P. išmokėtas šalpos našlaičių pensijos sumas, šių lėšų administratore iki R. P. pilnametystės paskiriant jo atstovę pagal įstatymą S. R. V..

Iš nuteistojo D. S. taip pat priteista 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo R. P..

Iš nuteistojo D. S. taip pat priteista 4 154,06 Eur turtinės žalos atlyginimo Kauno teritorinei ligonių kasai.

Iš nuteistojo D. S. taip pat nuspręsta išieškoti nukentėjusiųjų patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti – 2 000 Eur nukentėjusiajai Z. P. ir 687,50 Eur valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

D. S. taip pat nuteistas už tai, kad 2024 m. rugsėjo 12 d., apie 18 val., X gatvėje, ties namu Nr. YY, K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, važiuojant A. L. vairuojamame automobilyje „N. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsinaujinus žodiniam konfliktui su T. P., nurodė A. L. sustoti kelkraštyje, išlipo iš automobilio, liepė T. P. išlipti iš minėto automobilio, tuomet tyčia dešinės rankos delnu sudavė du smūgius T. P. į veido ir krūtinės sritį, nuo suduotų smūgių šis susmuko prie automobilio ir tokiu būdu sukėlė T. P. fizinį skausmą. Taip D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Be to, D. S. nuteistas už tai, kad 2024 m. rugsėjo 12 d., apie 18.15 val., daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, atvažiavus A. L. vairuojamu automobiliu „N. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš jo išlipus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tęsiantis tarpusavio konfliktui su T. P., tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį T. P. į veido sritį, nuo ko T. P. griuvo aukštielninkas ir galva trenkėsi į betoninį grindinį, tokiu būdu jis padarė T. P. sužalojimus: poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės akies vokų – žando srityje, minkštųjų audinių kraujosruvas pažandės dešinėje ir kairio skruosto – žando srityje, kairio žandinio sinuso skeveldrinį įspaustinį lūžį, viršutinių žandikaulių kaktinių ataugų lūžius, odos nubrozdinimą pakaušio dešinėje, minkštųjų audinių kraujosruvą pakaušio – momens – smilkinio kairėje, abiejų momenkaulių pleištakaulio kairio didžiojo sparno lūžius, kraujo išsiliejimą po kietuoju dešinio smegenų pusrutulio dangalu bei kairėje kaktos – smilkinio srityje ir dėl šių sužalojimų T. P. 2024 m. rugsėjo 14 d., 15.15 val., ligoninėje mirė, tokiu būdu jis nužudė T. P.. Taip D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 11 d. nuosprendį pakeisti, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirti nuteistajam švelnesnes bausmes, numatytas sankcijoje, o nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti atitinkamą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, skundžiamą nuosprendį patikrino apeliacinio skundo ribose. Įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo D. S. kaltės formą ir rūšį dėl nužudymo bei skirdamas laisvės atėmimo bausmes, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės – netiesioginės tyčios

Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, paaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt.

Baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad įvykio dieną nuteistasis ir nukentėjusysis kartu su kitais asmenimis vartojo alkoholinius gėrimus, jos metu tarp D. S. ir T. P. buvo kilę konfliktų. Nusprendus nukentėjusįjį parvežti į namus, jo namo kieme tarp nuteistojo D. S. ir nukentėjusiojo T. P. vėl įvyko konfliktas. Po nukentėjusiojo suduoto smūgio nuteistajam šis sudavė kumščiu smūgį T. P. į veido sritį. Po šio D. S. smūgio T. P. griuvo. Pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 47–49, 61–62) parodė, kad po jo smūgio nukentėjusysis nukrito aukštielninkas. Tokias aplinkybes patvirtina ne tik paties nuteistojo parodymai, bet ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai. Teisiamojo posėdžio metu S. A. ir D. V. bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 198–200, t. 2, b. l. 56–60) apklausti liudytojai A. B. ir D. B. parodė, kad po nuteistojo smūgio nukentėjusysis krito ant betoninio grindinio ir prarado sąmonę. Iš liudytojos D. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog šis smūgis buvo stiprus. Tiek pats nuteistasis, tiek liudytojai D. V. ir A. B. parodė, kad D. S. bandė kelti T. P., nutempė nuo įvykio vietos prie namo laiptinės ir ten jį paliko. Iš liudytojo D. V. parodymų matyti, kad nukentėjusiajam iš nosies ir burnos bėgo kraujas. Liudytojas N. B. taip pat matė kruviną T. P. veidą ir marškinėlius. Liudytojai S. A. ir D. V., nuėję prie nukentėjusiojo, matė, jog jis praradęs sąmonę ir springsta krauju, iškvietė greitosios medicinos pagalbą ir policiją.

Specialisto išvadoje Nr. M806/2024(02) nustatyta, kad T. P. mirties priežastis yra sunki galvos smegenų trauma, pasireiškusi abiejų momenkaulių ir pleištakaulio kairio didžiojo sparno lūžiais, kairio žandinio sinuso skeveldriniu įspaustiniu lūžiu, viršutinių žandikaulių kaktinių ataugų lūžiais, kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu bei kairėje kaktos–smilkinio srityje, taip pat kraujo išsiliejimu po voratinkliniu dangalu kaktinėse bei dešinėje smilkininėje srityse. Specialisto išvada patvirtina, kad dalis šių lūžių padaryti nukentėjusiajam suduoto smūgio į veidą metu, o kita dalis – po smūgio griuvimo metu, kraujo išsiliejimas išsivystyti galėjo tiek smūgio į veido sritį metu, tiek griuvimo metu. Taigi nukentėjusiojo T. P. mirties priežastis yra būtent D. S. suduotas smūgis nukentėjusiajam, po kurio šis krito ant betoninio grindinio. Todėl, priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad mirtini padariniai kilo dėl D. S. suduoto smūgio, po kurio T. P. griuvo. Nėra abejonių, kad būtent D. S. suduotas smūgis nukentėjusiajam į veido sritį ir nuo šio smūgio nukentėjusiojo griuvimas aukštielninku ant betoninio grindinio lėmė sunkią galvos smegenų traumą, kuri ir sukėlė T. P. mirtį. Tarp D. S. veiksmų ir T. P. mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvada patvirtina ir tai, jog D. S. sudavė smūgį nukentėjusiajam labai stipria jėga – tai lėmė kairiojo žandinio sinuso skeveldrinį įspaustinį lūžį bei viršutinių žandikaulių kaktinių ataugų lūžius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į liudytojo D. V. parodymus, patvirtinančius, kad iš karto po D. S. suduoto smūgio nukentėjusiojo būklė buvo kritinė, buvo matyti akivaizdūs sunkaus sužalojimo bei pavojaus gyvybei požymiai. Priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, tai turėjo matyti ir matė pats nuteistasis, tempęs nukentėjusįjį prie namo laiptinės. Nepaisant to, po smurtinio veiksmo D. S. pasišalino iš įvykio vietos, palikęs T. P. tokios būklės. Pažymėtina, kad tiek liudytojos D. B. parodymai, tiek apžiūros protokole (t. 1, b. l. 98–102) užfiksuoti liudytojo S. A. pateikti vaizdo įrašai patvirtina skubotą D. S. pasišalinimą iš įvykio vietos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad smūgis buvo suduotas į žandikaulį, o ne į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, prieštarauja tiek anatomijos mokslui, tiek teismų praktikai. Pagal žmogaus anatomijos dėsnius žandikauliai yra veidinės kaukolės dalis, priskiriama galvos sričiai. Teisminėje praktikoje analogiškose bylose nuosekliai nurodoma, kad smūgis į žandikaulį ar veidą teisiškai ir faktiškai yra vertinamas kaip smūgis į galvą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad, vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgiant į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-38-942/2017, 2K-322-511/2017, 2K-174-788/2017, 2K-38-942/2017, 2K-207-1073/2018, 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-4/2012, 2K-408/2014, 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017). Konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje taip pat paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, 2K-7-74-788/2019). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-594/2026, 16 punkte).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo D. S. atlikto smurtinio veiksmo pobūdis (konflikto metu suduotas vienas smūgis didele jėga į stipriai apsvaigusio nukentėjusiojo gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą (veido sritį)) ir aplinkybės po nusikalstamo veiksmo – matydamas ir žinodamas, jog nukentėjusysis T. P. yra stipriai sužalotas (po smūgio nukentėjusysis aukštielninkas griuvo ir jo galva trenkėsi į betoninį grindinį), jokių aktyvių veiksmų, siekiant suteikti pagalbą ar iškviesti greitosios medicinos pagalbą, nesiėmė, o, priešingai, nutempęs nuo įvykio vietos prie namo laiptinės, paliko jį sunkios būklės vieną, patvirtina, kad nuteistasis D. S. suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, jog dėl jo panaudoto smurto gali atsirasti pavojingi padariniai – nuo suduoto smūgio ir po jo nukritimo ant betoninio grindinio, galvai atsitrenkus į grindinį, padarytų sužalojimų T. P. gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistasis D. S., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, smūgiuodamas didele jėga į nukentėjusiojo veido sritį (į gyvybei svarbų organą), negalėjo nesuprasti, jog nuo tokio pavojingo veikimo T. P. gali nugriūti ant betoninės dangos, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nėra abejonių, kad D. S., matydamas, jog po jo smūgio nukritęs ir galva atsitrenkęs į kietą paviršių nukentėjusysis T. P. kraujuoja, palikęs jį vieną vakare prie namo laiptinės, suprato, kad nukentėjusysis neturės galimybės išsikviesti jam būtinos medicininės pagalbos, t. y. nuteistasis buvo abejingas T. P. gyvybės atėmimui.

Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnio)

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas įvertino ir pagrįstai atmetė nuteistojo D. S. parodymus, iš kurių matyti, jog jis teigia veikęs esant būtinosios ginties situacijai. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad parvežus nukentėjusįjį į jo gyvenamąją vietą pats T. P. pirmas sudavė smūgį D. S.. Tą patvirtina liudytojų liudytojų N. B., A. B. parodymai, asmens (D. S.) apžiūros protokolas (t. 3, b. l. 3) ir specialisto išvada Nr. G 1913/2024(02) (t. 3, b. l. 89–90). Po šio smūgio D. S. sudavė nukentėjusiajam T. P. smūgį, nuo kurio šis nukrito ant betoninio grindinio ir patyrė mirtinus sužalojimus.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nuteistojo reakcija į nukentėjusiojo veiksmus negali būti vertinama kaip būtinoji gintis. Nagrinėjamu atveju nekilo realus ir pavojingas kėsinimasis, nuo kurio reikėtų gintis, o nukentėjusiojo T. P. agresyvų elgesį lėmė didelis jo apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis. Tai leidžia konstatuoti, kad D. S. veikė ne teisėtos ginties situacijoje, o vedamas įtūžio ir susierzinimo, kilusio dėl asmeninių konfliktų bei T. P. elgesio viso vakaro metu. Teisėjų kolegija sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais. Nors nukentėjusysis pirmasis atliko fizinį veiksmą nuteistojo atžvilgiu, įvertinus T. P. apsvaigimo nuo alkoholio būklę ir paties D. S. elgesį įvykio dieną (prieš tai nuteistasis jau du kartus buvo sudavęs smūgius nukentėjusiajam ir sukėlęs jam fizinį skausmą), tokie nukentėjusiojo veiksmai negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi BK 28 straipsnio prasme. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis nuteistajam sudavė tik vieną nestiprų smūgį. Šią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvadoje Nr. G 1913/2024(02) (t. 3, b. l. 89–90) D. S. nustatytas sužalojimas – poodinė kraujosruva kairės akies srityje, atitinkanti nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu būtinoji gintis yra galima tik nuo pavojingo kėsinimosi – t. y. realaus, netikėto užpuolimo, kai besiginantis asmuo pats neprovokuoja ir neinicijuoja smurto. Kadangi nuteistasis jau anksčiau naudojo smurtą prieš T. P., o atsakomąjį smūgį sudavė žymiai didesne jėga prieš akivaizdžiai apsvaigusį nukentėjusįjį, darytina išvada, kad pirmoji ir būtinoji būtinosios ginties sąlyga – pavojingas kėsinimasis – neegzistavo. Nenustačius šios esminės sąlygos, vertinti kitų būtinosios ginties teisėtumo kriterijų (tokių kaip ginties proporcingumas ar ribų peržengimas) nėra teisinio pagrindo. Būtinosios ginties situacija nagrinėjamu atveju nebuvo kilusi. Bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo T. P. tą dieną buvo kilę abipusiai konfliktai, kuriuose jie abu aktyviai dalyvavo. Nei vieno iš jų veikimas negali būti vertinamas būtinąja gintimi ir abu buvo atsakingi už savo veikų padarinius. Sudavęs T. P. į gyvybiškai svarbią kūno dalį (galvą) stiprų smūgį, nuo šio smūgio nukentėjusiajam pargriuvus ant kieto pagrindo ir dėl to patyrus papildomus kūno sužalojimus, nuo kurių T. P. mirė, D. S. nužudė nukentėjusįjį veikdamas netiesiogine tyčia. Teismas teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistajam paskirtų bausmių

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). BK 61 straipsnio 4 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) taip pat nurodyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistajam D. S. bausmes pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Iš nuosprendžio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai motyvavo bausmių skyrimo D. S. motyvus, kuriuos teisėjų kolegija įvertina kaip pagrįstus ir su jais sutinka.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir BK 129 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Įvertinęs tai, kad nuteistasis pripažino faktines trijų nusikalstamų veikų aplinkybes, davė nuoseklius bei išsamius parodymus, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustatė D. S. (tiek pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), tiek pagal BK 129 straipsnio 1 dalį) atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nors skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad ši aplinkybė pripažįstama pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą, iš teismo motyvų turinio akivaizdu, jog faktiškai buvo nustatyta būtent šio BK straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šį nuosprendžio netikslumą teisėjų kolegija vertina kaip techninę klaidą ir ją ištaiso pasisakydama apie ją šioje nutartyje. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas neatsižvelgė ir į nukentėjusiojo T. P. provokuojančius, konfliktiškus bei agresyvius veiksmus, paskatinusius D. S. suduoti smūgius. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir BK 129 straipsnio 1 dalį nustatė ir D. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kad veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo T. P. elgesys. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs tiek specialisto išvados Nr. M806/2024(02) duomenis, tiek liudytojų parodymus, patvirtinančius, kad nukentėjusiojo, kurio kraujyje buvo nustatyta sunkaus girtumo laipsnį atitinkanti alkoholio koncentracija bei kokaino metabolitai, psichinė ir fizinė būklė įvykio metu buvo reikšmingai sutrikusi. Dėl to jo elgesys galėjo būti impulsyvus, neadekvatus bei rizikingas, ir tai neabejotinai prisidėjo prie konflikto kilimo bei jo eskalavimo. Teismas nenustatė D. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistojo neblaivumas buvo veiksnys, paskatinęs, nulėmęs ar padaręs esminę įtaką jo elgesiui bei nusikalstamų veikų padarymui, todėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos sunkinančios aplinkybės nenustatė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas šios nuteistojo atsakomybės sunkinančios aplinkybės nenustatė, jis tokios aplinkybės nepašalino iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių aprašymo. Šį prieštaravimą teisėjų kolegija taip pat vertina kaip techninę klaidą ir ją ištaiso pasisakydama apie ją šioje nutartyje.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Vertindamas nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė tris nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių (BK 140 straipsnio 1 dalis, dvi veikos) ir labai sunkių (BK 129 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Visos veikos baigtos. Nesunkius nusikaltimus D. S. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, o labai sunkų – netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad D. S., suduodamas stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą (veido sritį), po kurio nukentėjusysis aukštielninkas krito ant betoninio grindinio, atėmė T. P. gyvybę ir taip sukėlė negrįžtamus padarinius. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistasis, kai nukentėjusysis dar buvo gyvas, nedėjo jokių pastangų suteikti ar iškviesti būtinąją medicinos pagalbą, nors matė kraujuojantį nukentėjusįjį. Priešingai, jis skubiai pasišalino iš įvykio vietos, palikdamas T. P. kritinės būklės.

Skirdamas bausmes teismas įvertino ir duomenis, charakterizuojančius D. S. asmenybę. Nuteistasis teistas 2015 m. D. B.. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (t. 4, b. l. 134–138) matyti, kad D. S. atžvilgiu 2007 m. buvo priimtas baudžiamasis įsakymas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nors nagrinėjamų nusikalstamų veikų metu nuteistasis laikomas neteistu, tačiau vėlesnis, jau po šių nusikaltimų, elgesys jį charakterizuoja kaip linkusį konfliktines situacijas spręsti panaudodamas fizinį smurtą. Tauragės apylinkės teismo 2025 m. birželio 4 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, o to paties teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas dar ir pagal BK 284 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors paskutinis D. S. atžvilgiu priimtas nuosprendis neįsiteisėjęs, tačiau savo kaltę padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką jis pripažįsta. Be to, ši veika (BK 284 straipsnis) taip pat susijusi su fizinio smurto panaudojimu – smūgio sudavimu kitam asmeniui analogiškomis aplinkybėmis. Todėl, vertindamas nurodytus duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad po labai sunkaus nusikaltimo padarymo D. S. neatsisakė neteisėto elgesio, o priešingai – padarė naujas nusikalstamas veikas, tarp jų ir smurtinio pobūdžio, bei padarė teisingą išvadą, jog nuteistojo elgesys pasižymi padidintu pavojingumu visuomenei, nepakankamu savikontrolės lygiu ir polinkiu spręsti konfliktines situacijas naudojant smurtą. Iš bylos duomenų matyti, kad D. S. po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo ne tik darė toliau nusikalstamas veikas, bet 2025 m. sausio 14 d. padarė ir administracinį nusižengimą. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 metus (t. 3, b. l. 120–121) matyti, kad jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 489 straipsnių 2 dalyje, t. y. jis nesilaikė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio įpareigojimų. Duomenų apie jam paskirtos už šį nusižengimą baudos sumokėjimą nėra. Iš bylos duomenų (t. 3, b. l. 122) matyti, kad nagrinėjamų nusikalstamų veikų metu D. S. dirbo.

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija numato viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Tuo tarpu BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti paprastai gali tuomet, kai nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jau nurodytas aplinkybes, nuteistajam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijos vidurkį ir netgi artimą sankcijos žemutinei ribai. Teisėjų kolegijos vertinimu, už nužudymą D. S. paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, tokia bausmė yra teisinga ir proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo pavojingumui, todėl šią bausmę dar labiau švelninti nėra pagrindo. Iš esmės to neprašo ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde. Jo prašymas buvo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti atitinkamą bausmę. Jau buvo pasisakyta, kad toks prašymas yra atmetamas, todėl plačiau apie D. S. paskirtą bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisėjų kolegija nepasisako. Tuo tarpu nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) D. S. paskirti švelnesnes bausmes, numatytas šio BK straipsnio sankcijoje. Šis prašymas taip pat atmetamas. Pirmosios instancijos teismas D. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) paskyrė griežčiausios rūšies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Nors šio sprendimo parinkti būtent tokios rūšies bausmę teismas skundžiamame nuosprendyje plačiau nemotyvavo, teisėjų kolegijos vertinimu, pats sprendimas yra teisingas. Atsižvelgdama į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje fizinio skausmo T. P. sukėlimo aplinkybes, į nuteistojo pasikartojantį smurtinio pobūdžio elgesį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui už abi nusikalstamas veikas parinkti griežčiausios rūšies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nustatant jų dydžius mažesnius nei BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis. Paskirdamas D. S. tokias bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) teismas jau teisingai įvertino apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes (nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes), taip pat įvertino ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios jau buvo nurodytos ir šioje nutartyje. Todėl už fizinio skausmo sukėlimą T. P. nuteistajam D. S. paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, jos yra proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms. Šios bausmės nėra aiškiai per griežtos, jas švelninti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, nelėmė galutinės subendrintos bausmės dydžio. Jį lėmė bausmė, paskirta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes būtent už šią nusikalstamą veiką paskirta bausmė su kitomis bausmėmis buvo subendrinta apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygo griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. S. už fizinio skausmo sukėlimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Paskirtos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir galutinė subendrinta bausmė D. S. taip pat nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.