- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-01
- Bylos Nr.
- e2S-417-425/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-13124-2025-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Pareiškėjas
- D. N.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos centrinė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Centrinė kredito unija, UAB GelvoraSergel
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. N. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys Lietuvos centrinė kredito unija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „GelvoraSergel“, A. Š., antstolė Brigita Tamkevičienė, antstolė Lina Pužienė. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Pareiškėjas D. N. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, nemokumo administratore skirti mažąją bendriją (toliau – MB) „Precedentas“; laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti: 1) administravimo išlaidų sąmatą bendrai 400 Eur sumai, reikalingai bankroto procedūroms atlikti; 2) išlaidų sąmatą 950 Eur sumai per mėnesį, reikalingą pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti; nustatyti 4 mėnesių terminą, skaičiuojant nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti.
Nurodė, kad jo skola kreditoriams Lietuvos centrinei kredito unijai, UAB „Gelvorasergel“, A. Š. ir kitiems smulkesniems kreditoriams siekia 27 497,96 Eur. Jo nemokumą sąlygojo nesusiklostęs verslas, gendantys vilkikai, sudėtinga rinka ir ilga kreditoriaus bankroto procedūra. Jis iki 2015 m. su broliu vykdė transportavimo veiklą jau bankrutavusios UAB „Transairis“ vardu. Įmonės veiklai pradėti buvo reikalingos lėšos, tačiau finansų įstaigos nesutiko skolinti pinigų naujai įmonei, todėl pareiškėjas ir jo brolis skolinosi lėšas, kaip fiziniai asmenys, o už gautas lėšas pirko vilkikus, kurie buvo naudojami bendrovės veikloje. Pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, pasiskolino lėšas iš Pajūrio kredito unijos (reikalavimą perėmė Lietuvos centrinė kredito unija). Kredito įstaigai tapus nemokiai, reikalavimas į pareiškėjo skolą buvo pardavinėjamas, todėl išieškojimas iš įkeisto turto nebuvo pradėtas iki 2020 m. gruodžio mėnesio. Per visą šį laiką įkeisti vilkikai nusidėvėjo, surūdijo ir prarado savo vertę. UAB „Transairis“ tapus nemokiai, pareiškėjas tapo bedarbiu, jį slėgė nesumokėtos paskolos, mokesčiai bei išaugusios pragyvenimo išlaidos 2017 m. gimus sūnui. Nors pareiškėjas įsidarbino, tačiau gaunamų pajamų neužteko šeimos išlaikymui, paskolų mokėjimui, todėl atsirado įsiskolinimas ir paslaugų tiekėjams, pavyzdžiui, „Tele2“ (dabartinis kreditorius UAB „GelvoraSergel“). Skola A. Š. susidarė iš nuomos sutarties, A. Š. nutraukus nuomos sutartį iš pareiškėjo prisiteisė 1 800,00 Eur baudą už nuomos sutarties nutraukimą anksčiau termino, 1 768,40 Eur namui padarytos žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos ir 583,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėjo teigimu, jis visą laiką dirbo ir gavo atlyginimą, nuo kurio buvo atskaitomos sumos kreditoriams skolų dengimui. Nurodė, kad nuosavybės teise neturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių, grynųjų pinigų, kurie viršija 1 MMA, sąskaitose esančių lėšų (sąskaitos banke yra areštuotos), akcijų, kitų vertybinių popierių ar kito turto, gyvena nuomojamame bute, yra vedęs, su sutuoktine sudaręs povedybinę sutartį, turi nepilnametį vaiką. Gauna 1 100,00 Eur darbo užmokestį, iš kurių 300 Eur tenka nuomai (1/2 nuomos moka žmona). Būtiniesiems poreikiams tenkinti per mėnesį reikia 950,00 Eur. Teigė, kad finansinė našta yra nepakeliama, nes gaunamos pajamos, lyginant su įsipareigojimų suma, yra akivaizdžiai nepakankamos kreditorių įsipareigojimams padengti.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) atsiliepime klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis asmuo UAB „GelvoraSergel“ atsiliepime klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad kreditoriaus naudai įsiskolinimo išieškojimą vykdo antstolė Lina Pužienė vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. gegužės 23 d. išduotą teismo įsakymą Nr. eL2-5226-1146/2024, bendra išieškoma suma yra 1 525,17 Eur.
Trečiasis asmuo A. Š. procesiniuose dokumentuose nesutiko ir prieštaravo dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo. Nurodė, kad D. N. mėgsta gyventi prabangų gyvenimą, o jo teiginiai, kad neišgali susimokėti net mokesčių, yra grynas melas. D. N., gyvendamas jo nuomojamame name, per laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio mėn. iki 2025 m. kovo mėn. pakeitė 4 transporto priemones, galbūt, pirkdamas ir parduodamas buvusių savininkų vardu, kad jo asmeniniai duomenys niekur neatsispindėtų. Nurodė, kad nuo 2025 m. liepos 17 d. iki šios dienos į savo sąskaitą yra gavęs tik 2 skolos išieškojimo pavedimus: 2025 m. rugpjūčio 19 d. – 5,08 Eur ir 2025 m. lapkričio 27 d. – 23,79 Eur. Pasak kreditoriaus, D. N. piktybiškai nenori atsiskaityti su kreditoriais, todėl teismas neturėtų leisti jam bankrutuoti ir išvengti atsakomybės.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą D. N., atnaujino 2025 m. gruodžio 31 d. nutartimi sustabdytą D. N. turto realizavimą ir (ar) išieškojimą iš jo.
Teismas nurodė, kad skoliniai įsipareigojimai fizinio asmens nemokumo būklei konstatuoti turi viršyti 28 825 Eur, o bylos dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo metu pareiškėjo pradelsti skoliniai įsipareigojimai sudaro 27 969,32 Eur (mažiau nei 25 MMA), t. y. ieškovo būklė neatitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalies nustatytos sąlygos. Tačiau vertindamas palankiau pareiškėjui, nurodė, kad pareiškimo pateikimo metu (2025 m. gruodžio 22 d.) pareiškėjo pradelsti skoliniai įsipareigojimai formaliai atitiko FABĮ 2 straipsnio 2 dalies nustatytą sąlygą, visgi, tuo pačiu nurodė, kad vien šios sąlygos nepakanka – antra būtina sąlyga yra tai, kad asmuo nebegali įvykdyti savo kreditorinių įsipareigojimų, t. y. negali jų įvykdyti per protingą terminą.
Teismas vertino, kad pareiškėjas yra jaunas, darbingas, duomenų apie sveikatos sutrikimus nėra, dirba artimo giminaičio kontroliuojamoje įmonėje. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad negalėtų išsiderėti ir gauti didesnio, nei nurodo, darbo užmokesčio, o jokie objektyvūs duomenys apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nepateikti. Kadangi teismas nustatė, kad pareiškėjas yra tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas ekspeditorius, vertino, kad, labai tikėtina, jog pareiškėjo realiai gaunamos pajamos, susijusios su darbo santykiais, yra žymiai didesnės, nei darbo sutartyje nurodytas minimalus darbo užmokestis.
Nutartyje nurodyta, kad trečiasis asmuo pateikė duomenų iš socialinių tinklų apie pareiškėjo vykdytus automobilių pardavimus. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis pardavinėjo įmonės (darbdavio) automobilius, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir, atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį, automobilių markes bei pareiškėjo pareigas, nelogiški, todėl teismas jais nusprendė netikėti. Teismas vertino, kad pareiškėjas, galbūt, gauna ar turi galimybę gauti ir kitų pajamų, nesusijusių su darbo santykiais. Sprendė, kad bylos duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėjo pajamos yra didesnės, nei jis deklaruoja, o tai, pasak teismo, kelia abejonių ir pareiškėjo sąžiningumu.
Be to, teismas nurodė, kad asmens nemokumas gali būti konstatuotas tik tokiu atveju, jei jis negali įvykdyti prievolių per protingą terminą. Nustatė, kad iš pareiškėjo vykdomi išieškojimai 5 vykdomosiose bylose, iš kurių 2 pradėtos 2021 m., 1 – 2024 m., 2 – 2025 m. Ieškovo pradelsti įsipareigojimai sudaro 27 969,32 Eur. Sprendė, kad pareiškėjas šiuos įsipareigojimus gali įvykdyti per protingą 5–6 metų terminą, kas mėnesį mokėdamas 466 Eur – 388 Eur įmokas, arba imtis teisinių priemonių ir vykdymo procese taikiai susitarti su kreditoriais dėl palūkanų skaičiavimo sustabdymo ar kitų finansinę našta lengvinančių priemonių. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas yra pajėgus įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus kreditoriams per protingą terminą.
Nors pareiškėjas prašė patvirtinti 950 Eur sumą būtiniesiems poreikiams patenkinti, 400 Eur administravimo išlaidoms iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo ir nurodė, kad jo gaunamas atlyginimas sudaro 1 100 Eur, teismo vertinimu, nėra aišku, iš kokių pajamų planuojama dengti administravimo išlaidas ir kreditorių finansinius reikalavimus iškėlus bankroto bylą. Sprendė, kad pareiškėjas neatitinka fizinio asmens nemokumo būklės.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti D. N. bankroto bylą.
Apelianto teigimu, įstatymo logika orientuota į nemokumo būklę iki kreipimosi į teismą, o ne vien į situaciją nagrinėjimo metu. Negana to, skolos dėl nuolat augančių delspinigių, palūkanų ir vykdymo išlaidų vis didėja ir keleto mėnesių bėgyje, tikėtina, kad viršys 25 MMA. Pareiškėjui kiekvieną mėnesį mokant antstoliams apie 200,00 Eur skolos tik auga.
Nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog bankroto procesas skirtas spręsti pareiškimo pateikimo metu egzistuojančio nemokumo problemą, todėl teismas pirmiausia nustato, ar asmuo kreipimosi į teismą metu buvo nemokus, o ne tik ar toks yra bylos nagrinėjimo metu. Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto procesas skirtas spręsti jau susidariusią nemokumo situaciją, o ne tokią, kuri atsiranda vėliau proceso metu.
Mano, kad teismas visiškai nevertino, jog apeliantas negali sau leisti skirti teismo nurodytos sumos kreditorių reikalavimų dengimui, apeliantas nesupranta kaip teismas apskaičiavo tokias sumas. Pareiškime nurodoma, kad apelianto ir jo išlaikytinių pragyvenimui per mėnesį reikia apie 950,00 Eur, o gaunamas atlygis yra apie 1 100,00 Eur. Į šias išlaidas įtraukta būsto nuoma, vaikų išlaikymas ir pan., taigi kreditoriams galima skirti apie 150,00 Eur. Net ir skyrus didesnes įmokas kreditoriams, skola nemažėtų taip kaip nurodo teismas. Skolos nuolat auga dėl palūkanų ir delspinigių, o kur dar antstolio nuskaičiuojamos vykdymo išlaidos. Iki šios dienos apeliantas skolas dengė iš savo gaunamo atlyginimo, tačiau jos praktiškai nesumažėjo.
Teigia, kad teismas rėmėsi prielaidomis ir visapusiškai bei kompleksiškai netyrė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktui taikyti reikšmingų aplinkybių. Trečiojo asmens informacija apie transporto priemonių pardavimą buvo pateikta diena prieš teismo posėdį ir pareiškėjas neturėjo laiko pasiruošti dokumentus paneigiančius jo argumentus, pažymi, kad bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo nesąžiningumo, fragmentiškai nurodė atskirus jo veiksmus, galėjusius turėti tam tikros įtakos jo mokumui, tačiau išsamiai ir nuosekliai nevertino reikšmingų aplinkybių visumos ir neprašė pareiškėjo pateikti informaciją, kuri panaikintų teismo abejones. Pareiškėjui nėra sudėtinga gauti informaciją apie gautą darbo užmokestį bei dienpinigius (kurių per pastaruosius metus nėra gavęs), arba nurodyti parduodamo kilnojamojo turto dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė pareiškėjo nesąžiningumą, nurodydamas, kad jis galimai gauna didesnes pajamas, tačiau nepaprašė jokios darbovietės pažymos apie komandiruotes ar dividendus. Teigia, kad pareiškėjas siekė atsiskaityti su kreditoriais, nes iš jo atlyginimo nuolat buvo nuskaitoma dalis, kuri tekdavo kreditoriams. Teismas taip pat visai nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjui nėra lengva susirasti geriau apmokamą darbą, kai jis turi daug skolų bei antstoliai vykdo išieškojimus. Dažnas darbdavys atsisako priimti į darbą tokį asmenį, kuris turi didelių įsiskolinimų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas dirba pas artimą giminaitį, tačiau tėvo žmona (pamotė), pareiškėjo manymu, neturėtų būti laikoma artima giminaite.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių sąmoningą pareiškėjo elgesį, nukreiptą į mažų pajamų gavimą bei vengimą atsiskaityti su kreditoriais.
Apeliantas nurodo, kad dirbant nedidelėje įmonėje dažnai susidaro situacija, kai darbuotojui tenka daugiau pareigybių nei tik tos pareigos, kurios atitinka formalų pareigybės pavadinimą, tačiau teismas šiuo atveju net nepaprašė papildomos informacijos siekiant nustatyti, kam išties priklauso skelbimuose nurodytas turtas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo A. Š. nurodė, kad bankroto bylos iškėlimui prieštarauja.
VMI prie LR FM atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su teismo nutartimi sutinka, pažymi, kad VMI prie LR FM neturi įrodymų, paneigiančių teismo nustatytus faktus ir aplinkybes, todėl teismui įvertinus pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Apeliacinio teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Motyvuojamoji dalis
Dėl naujų įrodymų
Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus, tačiau šie įrodymai turi pagrįsti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantas kartu su skundu pateikė teismui naujų rašytinių įrodymų, nurodė, kad jie teikiami siekiant teismui pagrįsti skelbimuose nurodomo turto savininkus, teismui pateikiamas registracijos liudijimas bei VĮ Regitra informacija apie parduotą turtą, kurių neturėjo pirmos instancijos teismas, nustatydamas turto vertę. Apeliantas prašo prijungti atskirajame skunde nurodytus įrodymus prie bylos apeliacinės instancijos teisme, kadangi šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nurodo, kad pateiktuose dokumentuose matyti, jog priekaba ir viena transporto priemonė priklauso pareiškėjo darbovietei, o kita jo broliui. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes tretieji asmenys turėjo galimybę su jais susipažinti, apeliacinės instancijos teismas naujai pateiktus rašytinius įrodymus priima ir vertina kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl pareiškėjo nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pateikto pareiškimo netenkino, konstatavęs, kad pareiškėjas nei bylos nagrinėjimo metu, nei pareiškimo pateikimo metu neatitiko fizinio asmens nemokumo būklės.
Teismas vertino, kad pareiškėjas yra pajėgus įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus kreditoriams per protingą terminą, kad pareiškėjas, siekdamas bankrutuoti, neketina apriboti savo poreikių, o iš teismui pateiktos informacijos nėra aišku, iš kokių pajamų planuojama dengti administravimo išlaidas ir kreditorių finansinius reikalavimus, iškėlus bankroto bylą. Visos šios nustatytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, kelia abejonių pareiškėjo sąžiningumu.
Apeliantas su skundžiama teismo nutartimi nesutinka, teigdamas, kad teismas netinkamai taikė įstatymą, pareiškėjo nemokumą vertindamas bylos nagrinėjimo, o ne pareiškimo pateikimo momentui, spręsdamas dėl pareiškėjo sąžiningumo ar galimybės įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus vadovavosi neįrodytomis aplinkybėmis ir prielaidomis.
FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.
Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl FABĮ 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: i) skolų suma turi viršyti 25 MMA; ii) šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir iii) asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, teismas pripažino, jog pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma pareiškimo pateikimo metu viršijo 25 MMA bei sprendė, kad pareiškėjo turtinė padėtis, aiškinant įstatymą palankiau pareiškėjui, atitiko formaliuosius nemokumo požymius, kaip jie apibrėžti FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje, kita vertus, vertino, kad pareiškėjo turtinė padėtis nėra tokia, kad jis negalėtų savo kreditorinių įsipareigojimų įvykdyti per protingą terminą. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas netinkamai taikė įstatymą ir kasacinio teismo praktiką dėl pareiškėjo būklės atitikimo nemokumo sampratai FABĮ 2 straipsnio 2 dalies, susijusios su įsipareigojimų viršijimu 25 MMA, kontekste, nes pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą iškelti bankroto bylą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas savo 27 969,32 Eur dydžio pradelstus įsipareigojimus gali įvykdyti per protingą 5–6 metų terminą, t. y. konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka kito fizinio asmens nemokumui konstatuoti būtino kriterijaus.
Nors apeliantas nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjas įsipareigojimus gali įvykdyti per protingą 5–6 metų terminą, jeigu imtųsi aktyvių priemonių, atskirojo skundo argumentais šie pagrįsti teismo motyvai nėra paneigti.
Visų pirma, pareiškėjas pats teismui neatskleidė tikrosios savo turtinės padėties, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikdamas realias savo pajamas patvirtinančių rašytinių įrodymų. Nors nutarties 26 punkte teismas nurodė, kad jokie objektyvūs duomenys apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nepateikti, tačiau ir atskirajame skunde apeliantas toliau vengia atskleisti teismui realias savo gaunamas darbo užmokesčio pajamas. Be to, nors teismas nurodė, kad pareiškėjas yra jaunas, darbingas, o duomenų apie sveikatos sutrikimus nėra, apeliantas, siekdamas paneigti teismo vertinimą, kad jis yra pajėgus gauti didesnes pajamas, galėjo teikti teismui paaiškinimus, kad pareiškėjas neturi objektyvios galimybės dirbti geriau apmokamą darbą ir iš jo gauti didesnes pajamas savo poreikių ir kreditorinių reikalavimų tenkinimui, pagrįsdamas juos leistinais įrodymais, tačiau tokiomis aplinkybėmis pareiškėjas iš viso nesirėmė ir jų neįrodinėjo. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad galimybės susirasti geriau apmokamą darbą yra apribotos dėl jo turimų skolų, nes darbdaviai nenori priimti tokio asmens į darbą, taip pat stokoja pagrįstumo, duomenų, kad pareiškėjas būtų ieškojęs geriau apmokamo darbo, byloje nėra.
Antra, pareiškime nurodydamas, kad jo pajamos siekia 1 100,00 Eur, o iš viso būtiniesiems poreikiams tenkinti pareiškėjui per mėnesį reikia 950,00 Eur, todėl kreditorinių reikalavimų tenkinimui liktų 150 Eur suma, deklaratyviai skunde teigdamas, kad iki šios dienos apeliantas skolas dengė iš savo gaunamo atlyginimo, tačiau jos praktiškai nesumažėjo, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad iki pareiškimo pateikimo teismui gera valia būtų dėjęs bent minimalias pastangas sumažinti kreditorinius įsipareigojimus. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ne tik pareiškėjas, bet ir jo darbovietė reguliariai neperveda antstolei išieškotinų sumų nuo pareiškėjo darbo užmokesčio (antstolės pranešimas kreditoriui), šiuos duomenis teismui pateikė pareiškėjo kreditorius, tačiau apeliantas jų nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo paskirtį, tam, kad asmuo galėtų bankrutuoti, jis turi sąžiningai bendradarbiaudamas su kreditoriais siekti bent dalinio savo skolų padengimo ir tik vėlesnio galimo atleidimo nuo likusios skolų dalies. Todėl bankroto byla gali būti keliama tik tuomet, kai skolininkas visomis jam prieinamomis priemonėmis siekia bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.
Nors pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą kitu, nei FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (kai nustatomas pareiškėjo nesąžiningumas) numatytu, pagrindu, skundžiamos nutarties motyvai patvirtina, kad teismas tuo pačiu įvertino pareiškėją ir sąžiningumo aspektu. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė pareiškėją nesąžiningu, išsamiai nevertino aplinkybių, neprašė pareiškėjo pateikti nei informacijos apie darbo užmokestį ar dienpinigius, komandiruotes ar dividendus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo nemokumą, pats privalėjo pateikti teismui šiuos duomenis ir atskleisti savo tikrąją turtinę padėtį (CPK 178 straipsnis), tokią galimybę apeliantas turėjo ir apeliacinės instancijos teisme, šia teise pareiškėjas iš dalies pasinaudojo pateikdamas naujus rašytinius įrodymus, kuriuos teismas priėmė, tačiau ir apeliacinės instancijos teismui objektyvūs duomenys apie pareiškėjo realias pajamas (gaunamą darbo užmokestį, dienpinigius) nebuvo pateikti. Jau minėta, kad pareiškėjas iki kreipimosi į teismą su pareiškimu iš esmės realiai nebandė mažinti turimų įsiskolinimų, nesiekė gauti didesnių pajamų, kas teismui leidžia pagrįstai teigti, kad tokiu savo pasyviu elgesiu pareiškėjas tikėjosi, jog iškėlus bankroto bylą jo turimos skolos iš dalies bus tiesiog nurašytos. Toks pareiškėjo pasyvus elgesys kreditorių atžvilgiu negali būti vertinamas sąžiningu, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su pareiškėjo nesąžiningumu, laikytini pagrįstais ir nepaneigtais atskiruoju skundu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas, nepateikdamas teismui duomenų apie realias gaunamas pajamas, nebuvo sąžiningas, todėl pareiškėjo būklė neatitinka nemokumo sąlygų – pareiškėjas yra jaunas, darbingas, geros sveikatos, taigi turi visas galimybes susirasti geriau apmokamą darbą ir gauti didesnes pajamas. Pažymėtina, kad pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai nėra tokie dideli, kad gaunant didesnes pajamas, nebūtų įmanoma jų padengti, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Jau minėta, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog siekė bent iš dalies įvykdyti įsipareigojimus turimiems kreditoriams, be to, pirmosios instancijos teismas iš paties pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad jis nesiekė susitarti su kreditoriais dėl skolų ar palūkanų vykdymo išdėstymo ar mokėjimo atidėjimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nemokumo įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar pagal pareiškėjo pateiktą pareiškimą yra įstatyme nustatytas pagrindas iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju pareiškėjas neatitinka fizinio asmens nemokumo būklės, dėl to yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą (CPK 176 ir 185 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių sprendimo išaiškinimą, todėl naikinti ją remiantis apelianto argumentais atskirajame skunde nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 4 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.