- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-12
- Bylos Nr.
- e2A-398-589/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00012-2026-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Dambrauskaitė
- Ieškovas
- UAB "Finansų bitė"
- Atsakovas
- I. M.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.8.3.3Nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų pripažinimas negaliojančiomis
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų teisėja Rita Dambrauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2026 m. vasario 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1460-1230/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui I. M. (I. M.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Finansų bitė“ (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovo I. M. (toliau – ir atsakovas) 4 885,80 Eur negrąžintą paskolą pagal 2025 m. gegužės 23 d. Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 19419928 (toliau – ir Paskolos sutartis); 268,70 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 19 d. iki 2025 m. gruodžio 18 d.; 151,59 Eur administravimo mokestį; 55,49 Eur nuostolių atlyginimo (negautas pajamas, kurias sudaro 22 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 19 d. iki 2026 m. sausio 5 d.); 22 proc. nuostolių atlyginimo (negautas pajamas), skaičiuojamus nuo ieškinio pateikimo dienos (2026 m. sausio 6 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 18 d.), nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 3 647,97 Eur sumos; 468,51 Eur sutarties sudarymo mokestį; 6,37 Eur delspinigių; 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (9 484,43 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. sausio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas: 214 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur teisinių paslaugų išlaidas. Atsakovui ieškinio su priedais kopijos įteiktos CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas pirmosios instancijos teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2026 m. vasario 12 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2025 m. gegužės 23 d. Paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 19419928 sąlygas dėl Paskolos sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių; priteisė ieškovei UAB „Finansų bitė“ iš atsakovo I. M. 4 885,80 Eur negrąžintą kreditą, 229,29 Eur palūkanas, 5,92 Eur delspinigius, 55,49 Eur nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), kurias sudaro 22 proc. metinės palūkanos, paskaičiuotos pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 19 d. iki 2026 m. sausio 5 d., 22 procentų nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2026 m. sausio 6 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau negu iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 18 d.), nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 3 647,97 Eur sumos, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (8 824,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 761,67 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2025 m. gegužės 23 d. sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 5 494,51 Eur paskolą (5 000 Eur paskolos suma ir 494,51 Eur Paskolos sutarties sudarymo mokestis) 76 mėnesių terminui. Paskola atsakovui suteikta naudojantis ieškovės administruojama internetine sutelktinio finansavimo platforma „finbee.lt“. Suteikdama atsakovui kreditą, ieškovė įskaitė 494,51 Eur Paskolos sutarties sudarymo mokestį į ieškovės banko sąskaitą, o 5 000 Eur paskolos sumą tiesiogiai pervedė į atsakovo banko sąskaitą. Atsakovas tinkamai sutartinių įsipareigojimų nevykdė, mokėjimų pagal Paskolos sutartį neatliko. Ieškovė 2025 m. gruodžio 4 d. išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo informavo atsakovą apie įsiskolinimą ir suteikė 14 dienų terminą (iki 2025 m. gruodžio 18 d.) pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti. Per pranešime nurodytą terminą įsiskolinimas nebuvo padengtas, todėl ieškovė nuo 2025 m. gruodžio 19 d. Paskolos sutartį vienašališkai nutraukė ir 2025 m. gruodžio 19 d. raštu informavo apie tai atsakovą.
Spręsdamas dėl kreditingumo vertinimo, teismas nustatė, kad ieškovė nurodė, jog ji tinkamai atliko atsakovo kreditingumo vertinimą – patikimuose šaltiniuose patikrino iš atsakovo surinktą informaciją ir pagal gautus duomenis atitinkamai įvertino atsakovo galimybes sudaryti paskolos sutartį. Byloje pateiktas dokumentas (kreditingumo vertinimo skaičiuoklė), patvirtinantis, kad kreditorė vertino atsakovo kreditingumą, t. y. pateiktame dokumente paskaičiuotos vidutinės atsakovo pajamos, esami kreditoriniai įsipareigojimai, nurodyta prašomos paskolos mėnesinė įmoka. Atsižvelgęs į ieškovės nurodytas aplinkybes bei esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad ieškovė, prieš sudarydama Paskolos sutartį, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, tinkamai įvertino atsakovo kreditingumą.
Spręsdamas dėl negrąžinto vartojimo kredito, teismas nurodė, kad ieškovė suteikė atsakovui 5 494,51 Eur vartojimo kreditą, tačiau atsakovas Paskolos sutartyje nustatytais terminais sutartinių įsipareigojimų nevykdė, mėnesinių įmokų pagal Paskolos sutarties grafiką nemokėjo, per raginime nustatytą terminą pradelstų prievolių neįvykdė ir Paskolos sutarties pažeidimų nepašalino, todėl ieškovė, vadovaudamasi Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9, 8.10 punktais, Paskolos sutartį vienašališkai nutraukė. Pagal ieškovės pateiktus duomenis negražinto vartojimo kredito likutis – 4 885,80 Eur. Atsakovas nepateikė duomenų, kad iki šio sprendimo priėmimo su ieškove būtų atsiskaitęs. Byloje nėra ginčo tarp šalių dėl Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo. Paskolos sutarties sąlygos, nustatančios sutarties nutraukimo tvarką ir pagrindus, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 19 straipsnio nuostatas. Teismas, atsižvelgęs į pirmiau nustatytų aplinkybių visumą, ieškovės reikalavimą priteisti 4 885,80 Eur negrąžintą kreditą pripažino pagrįstu.
Spręsdamas dėl pelno mokėjimo palūkanų iki Paskolos sutarties nutraukimo, teismas iš Paskolos sutarties specialiųjų sąlygų nustatė, kad atsakovas įsipareigojo mokėti Paskolos sutartyje numatytas 22 proc. dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pagal Paskolos sutartį kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2031 m. rugsėjo 18 d. Iš į bylą pateikto mokėjimo grafiko nustatyta, kad per visą Paskolos sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas turėjo sumokėti 4 321,04 Eur palūkanas. Nuo 2025 m. spalio 19 d. iki 2025 m. gruodžio 18 d. (iki Paskolos sutarties nutraukimo dienos) mokėtina palūkanų suma – 268,70 Eur, kuri priteisiama ieškovei iš atsakovo.
Spręsdamas dėl Paskolos sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, teismas nurodė, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorė, įtraukta į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą ir jos veiklai taikytini VKĮ reikalavimai. Ieškovės atlygį sudaro 494,51 Eur Paskolos sutarties sudarymo mokestis ir 165 Eur Paskolos sutarties administravimo mokestis. Bendra ieškovės atlygio suma yra 659,51 Eur (494,51 Eur + 165 Eur), o iš šios sumos Paskolos sutarties sudarymo mokestis sudaro 75 proc. (494,51 Eur / 659,51 Eur × 100). Taigi, ši ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 proc.
Šalies argumentai
Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą, todėl veikia ir kaip vartojimo kredito davėja. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji, kaip skolintoja, į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį investavo 660 Eur, iš kurios 600,92 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir 59,08 Eur – Paskolos sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Ieškovė pateikė duomenis, kad jai, kaip skolintojai, platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702 ir ji pagal 2025 m. gegužės 23 d. Paskolos sutartį suteikė paskolos gavėjui L-19419928 (atsakovui) 600,92 Eur paskolą. Taigi, ieškovė suteikė atsakovui 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos (600,92 Eur / 5 000 Eur x 100 proc.). Pagal aktualią teismų praktiką, sprendžiant dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytos išimties taikymo galimumo, vienos dienos laikotarpis nėra pakankamas tam, kad nustatyti, ar yra pagrindas išimčiai taikyti (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2578-871/2025).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ieškovė su ieškiniu pateikė duomenis apie 2025 m. gegužės 23 d. iki 2025 m. gruodžio 19 d. atliktas investicija, iš kurių, matyti, kad nors koinvestuotos sumos procentine išraiška siekia 16,83–19,57 proc., tačiau ieškovė investicijas (koinvesticijas) yra atlikusi ne į visas sudarytas paskolos sutartis, kaip to reikalauja teisinis reguliavimas (pvz. 2025 m. liepos mėnesį sudarytos 787 paskolos sutartys, ieškovės koinvestuotos – 783 sutartys; 2025 m. spalio mėnesį sudarytos 718 sutartys, ieškovės koinvesticijos atliktos į 712 sutarčių, 2025 m. lapkričio mėnesį sudarytos 594 paskolos sutartys, koinvestuota 591 sutartis; 2025 m. gruodžio mėnesį sudarytos 479 paskolos sutartys, ieškovės koinvestuotos 477 sutartys). Ieškovė neginčija aplinkybės, kad ne į visas paskolas investavo įstatymo nustatytą procentinę dalį, ir tai vertina, kaip mažareikšmiškumą, argumentuodama tuo, jog koinvestavimas automatizuotas, neinvestuota į nedidelę dalį paskolų dėl techninių kliūčių. Vis tik, teismas vertino, kad ieškovė, neinvestuodama į kai kurias paskolos sutartis ir (ar) investuodama mažiau nei 12 proc., neįvykdė įstatyme nustatyto reikalavimo ir nepagrindė teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo. Teisinis reguliavimas jokių išimčių ir (ar) išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima nukrypti nuo investavimo (koinvestavimo) apimčių nenustato. Ieškovės investavimas (koinvestavimas) į visas paskolos sutartis mažesne apimtimi nei nustato įstatymas nėra vienkartinis ar atsitiktinis, priešingai, yra sistemingas ir periodiškai pasikartojantis, todėl nėra pagrindo to laikyti mažareikšmiškumu. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių ieškovės argumentus, kad įstatymo nustatyto dydžio investicijos neatliktos dėl techninių kliūčių. Ta aplinkybė, kad koinvestavimas, ieškovės teigimu, vyksta automatiniu būdu, neatleidžia ieškovės, siekiančios pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlyga, nuo pareigos investuoti ne mažiau nei 12 proc. bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos į kiekvieną paskolos sutartį. Nagrinėjamu atveju ieškovė šios sąlygos neįvykdė, ir nustatydama atlygį, viršijantį 25 proc. ribą, pažeidė imperatyvią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatą, todėl Paskolos sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažįstamos negaliojančiomis nuo Paskolos sutarties sudarymo momento.
Teismas akcentavo ir tai, kad Paskolos sutarties administravimo mokestis (165 Eur) sudaro 25 proc. viso ieškovės atlygio sumos (165 Eur / 659,51 Eur × 100). Nei portalo naudojimosi sutartyje, nei Paskolos sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,07 proc. ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ yra nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,07 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį)“.
Teismas darė išvadą, kad pagal Paskolos sutartį, sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip to reikalauja VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Kitaip tariant, buvo pasirinkta įstatymui prieštaraujanti Paskolos sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazė. Toks sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo modelis yra nenaudingas kredito gavėjui (vartotojui), nes kredito gavėjas pradinėje sutarties vykdymo stadijoje privalo mokėti didesnį sutarties administravimo mokestį nei turėtų mokėti tuo atveju, jei sutarties administravimo mokestis būtų skaičiuojamas proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio.
Spręsdamas dėl negautų pajamų, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalys sutarė dėl konkrečios palūkanų normos ir apibrėžė palūkanų dydį, kurį atsakovas turėjo padengti už visą Paskolos sutarties galiojimo laikotarpį (4 321,04 Eur). Nurodytos mokėjimo (pelno) palūkanų sumos mokėjimas buvo išdėstytas kiekvieną mėnesį pagal mokėjimo grafiką mokėtinomis įmokomis. Šalys Paskolos sutartyje paskolos (vartojimo kredito) grąžinimo terminą numatė iki 2031 m. rugsėjo 18 d. Aptariamu atveju ieškovė už sutartą mokestį suteikusi atsakovui vartojimo kreditą ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (pagal Paskolos sutartį mokėtinų kasmėnesinių įmokų nemokėjimo) nutraukusi Paskolos sutartį, iki šiol neatgavo nei suteikto vartojimo kredito, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, t. y. negavo to, ko pagrįstai galėjo tikėtis tinkamo Paskolos sutarties vykdymo atveju. Teismas vertino, kad pagal Paskolos sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai Paskolos sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) gali būti vertinamos kaip orientacinė negautų pajamų suma. Atsakovas byloje buvo pasyvus, nepateikė teismui nei atsiliepimo į ieškovės ieškinį, nei kitų procesinių dokumentų ar įrodymų. Atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, konstatuotina, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, jog ieškovė pagrindė negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) faktą. Paskolos sutarties nutraukimo dieną (2025 m. gruodžio 19 d.) nesumokėtos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos sudarė 268,70 Eur. Tuo atveju, jeigu Paskolos sutartis nebūtų buvusi nutraukta ir atsakovas būtų tinkamai vykdęs sutartinius įsipareigojimus, laikotarpiu nuo 2025 m. gruodžio 20 d. iki Paskolos sutarties termino pasibaigimo dienos (2031 m. rugsėjo 18 d.) atsakovas būtų sumokėjęs ieškovei dar 3 647,97 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Paskolos sutarties tinkamo įvykdymo atveju kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų, o pasibaigus Paskolos sutarties terminui neviršytų nurodytos 3 647,97 Eur sumos. Dėl šios priežasties negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) skaičiuotinos ne nuo visos negrąžinto vartojimo kredito sumos, bet nuo konkretų mėnesį turėjusio būti nepadengto kredito likučio sumos.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei 55,49 Eur negautas pajamas (palūkanas), apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 19 d. iki 2026 m. sausio 5 d., ir 22 proc. dydžio negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos (2026 m. sausio 6 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 18 d.) nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio. Negautos pajamos Paskolos sutarties termino pasibaigimo dieną (2031 m. rugsėjo 18 d.) negali viršyti 3 647,97 Eur sumos.
Spręsdamas dėl netesybų, teismas pagal į bylą pateiktos delspinigių apskaičiavimo lentelės duomenis nurodė, kad perskaičiavus apskaičiuotas sumas neįskaitant ieškovės paskaičiuotų Paskolos sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, ieškovei už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 18 d. iki 2025 m. gruodžio 18 d. priteisiama 5,92 Eur delspinigių ((8,54 Eur x 0,05 proc. x 91 d. = 0,39 Eur) + ((32,16 Eur + 89,42 Eur) x 0,05 proc. x 61 d. = 3,71 Eur) + ((32,77 Eur + 88,83 Eur) x 0,05 proc. x 30 d. = 1,82 Eur)).
Spręsdamas dėl sumokėtų sumų perskaičiavimo, teismas nurodė, kad iš Paskolos sutarties mokėjimo grafiko matyti, kad per visą Paskolos sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas turėjo sumokėti ieškovei 494,51 Eur sutarties sudarymo mokesčio. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 468,51 Eur (nesumokėtą Paskolos sutarties sudarymo mokesčio dalį). Taigi, atsakovo sumokėta Paskolos sutarties sudarymo mokesčio dalis – 26 Eur (494,51 Eur – 468,51 Eur). Iš Paskolos sutarties mokėjimo grafiko taip pat matyti, kad per visą Paskolos sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas turėjo sumokėti ieškovei 165 Eur administravimo mokestį. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 151,59 Eur (nesumokėtą administravimo mokesčio dalį). Taigi, atsakovas yra sumokėjęs ieškovei 13,41 Eur (165 Eur – 151,59 Eur) administravimo mokesčio dalį. Atsižvelgiant į tai, kad Paskolos sutarties sąlygos dėl administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio pripažintos negaliojančiomis, darytina išvada, jog bendra atsakovo nepagrįstai sumokėta ieškovei suma yra 39,41 Eur (26 Eur + 13,41 Eur). Ieškovei atsakovo nepagrįstai sumokėta suma (39,41 Eur) mažinama priteistinų palūkanų suma – iki 229,29 Eur (268,70 Eur – 39,41 Eur). Dėl to, ieškovei iš atsakovo priteisiama 4 885,80 Eur negrąžintos paskolos, 229,29 Eur palūkanų, 5,92 Eur delspinigių, 55,49 Eur negautų pajamų (palūkanų), apskaičiuotų nuo 2025 m. gruodžio 19 d. iki 2026 m. sausio 5 d., ir 22 proc. dydžio negautų pajamų, skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos (2026 m. sausio 6 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. rugsėjo 18 d.) nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, neviršijant 3 647,97 Eur sumos.
Spręsdamas dėl procesinių palūkanų, teismas nurodė, kad atsakovui uždelsus atsiskaityti ir ieškovei prašant, iš atsakovo priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 8 824,47 Eur sumos (4 885,80 Eur + 229,29 Eur + 5,92 Eur + 55,49 Eur + 3 647,97 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. sausio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad ieškovė šioje byloje patyrė 819 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 214 Eur žyminis mokestis ir 605 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose bei 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 pakeistose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, yra ženkliai mažesnės. Todėl ieškinį patenkinus iš dalies (8 824,47 Eur priteista suma x 100 / 9 484,43 Eur prašyta priteisti suma = 93 proc.), ieškovei iš atsakovo priteisiamos 761,67 Eur (819 x 93 / 100) bylinėjimosi išlaidos.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Ieškovė UAB „Finansų bitė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2026 m. vasario 12 d. sprendimo už akių dalį dėl Paskolos sutarties sudarymo mokesčio bei Paskolos sutarties administravimo mokesčio sąlygų pripažinimo neteisėtomis; pakeisti sprendimo už akių dalį ir priteisti 468,51 Eur Paskolos sutarties sudarymo mokestį; pakeisti sprendimo už akių dalį ir priteisti 151,59 Eur Paskolos sutarties administravimo mokestį; pakeisti sprendimo už akių dalį dėl priteistinų delspinigių bei palūkanų perskaičiavimo; priteisti iš atsakovo apeliantės sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinio skundo argumentuose nurodo, kad nagrinėjant klausimą dėl apeliantės reikalavimo priteisti Paskolos sutarties sudarymo mokestį bei administravimo mokestį pagrįstumo nebuvo įsigilinta į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, todėl nebuvo atskleista visa bylos esmė. Apeliantė veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas. Apeliantė prašydama priteisti sutarties sudarymo mokestį, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Remiantis Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punktu, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos paskolos sumos. Minėtame Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad organizatorius, t. y. apeliantė, į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos. Skolintojai investavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į bendrovės (organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir bendrovei), pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Nurodo, kad apeliantė, teikdama pažymą, kurioje nurodyti koinvestavimo duomenys nuo 2025 m. gegužės 23 d. iki 2025 m. gruodžio 19 d., t. y. nuo Paskolos sutarties su atsakovu sudarymo iki sutarties nutraukimo, pažymėjo, kad į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Kadangi koinvestavimas yra automatizuotas (investavimas į platformoje paskelbtas paskolas, vykdomas automatiniu būdu, mažiausia investuojama suma – 5 Eur, todėl automatinio investavimo algoritmas suprogramuotas taip, kad į visas paskolas būtų investuojama ne mažiau kaip 12 proc., taikant matematinio apvalinimo taisykles iki sveikojo skaičiaus, kaip to reikalauja įstatymas), neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant apeliantės tyčios ar didelio neatsargumo, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Pažymi, kad įstatyme nėra įtvirtintos sąvokos „mažareikšmis“ apibrėžties, todėl dėl mažareikšmiškumo aspekto kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ginčą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju paskolų skaičius, į kurias investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodyta įstatyme, sudaro nežymią dalį, vertinant per visą laikotarpį nuo Paskolos sutarties su atsakovu sudarymo (2025 m. gegužės 20 d.) iki sutarties su atsakovu nutraukimo (2025 m. gruodžio 19 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 4972 vnt., iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 proc. į 4953 vnt., kas sudaro 99.62 proc. per nurodytą laikotarpį visų suteiktų paskolų. Pateiktoje pažymoje išskiriama kiek tiksliai per nurodytą laikotarpį per platformą buvo išduota paskolų, į kiek konkrečiai apeliantė investavo ne mažiau 12 proc., kaip nurodyta įstatymo normoje, o pateiktas investicijų vidurkis nurodo tikslų apeliantės investicijų vidurkį į visas išduotas paskolas per nurodytą laikotarpį. Apeliantės investuota suma į su atsakovu sudarytą paskolos sutartį buvo 660 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 600,92 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12.01 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 59,08 Eur Paskolos sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Taigi, apeliantė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, o taip pat reikalauti viso negrąžinto Paskolos sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies bei atitinkamai Paskolos sutarties administravimo mokesčio.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės UAB „Finansų bitė“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis netenkinti ieškinio reikalavimai dėl Paskolos sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio priteisimo bei atitinkamai sumažintas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl Paskolos sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių
Apeliantės vertinimu, ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi, kadangi apeliantės investuota suma į su atsakovu sudarytą paskolos sutartį buvo 660 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 600,92 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12.01 proc. bendros vartojimo kredito sumos bei 59,08 Eur Paskolos sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Apeliantės teigimu, tai įrodo, kad ji veikia ne tik kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių investuotojų, tačiau ir pati investuoja į visas per platformą suteikiamas paskolas. Į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Kadangi koinvestavimas yra automatizuotas, neinvestuota į nežymią dalį paskolų nesant apeliantės tyčiai ar dideliam neatsargumui. Esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorius, įtrauktas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis, 25¹ straipsnio 1 dalis). Ieškovė 2025 m. gegužės 23 d. su atsakovu sudarė Paskolos sutartį Nr. 19419928. Pagal paskolos sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 5 494,51 Eur paskolą 76 mėnesių terminui. Paskolos sutartimi šalys, be kita ko, susitarė dėl 0,07 proc. administravimo mokesčio ir 9 proc. sutarties sudarymo mokesčio skaičiuojamo nuo skolintojų paskolintos sumos. Iš paskolos sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudarė 5 000 Eur paskola (vartojimo kreditas), 4 321,04 Eur palūkanos, 494,51 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 165 Eur sutarties administravimo mokestis. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys sudarė Paskolos sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovui taikomų sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Vertinant sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip vieningą atlygį, nustatyta, kad ieškovės atlygis pagal Paskolos sutartį sudarė iš viso 659,51 Eur (494,51 Eur + 165 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 75 proc. (494,51 Eur / 659,51 Eur × 100). Taigi, ši ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis).
Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį, ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų; šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos; vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.
Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 papunktį, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas; organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos paskolos sumos.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos, kaip skolintojos, investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį buvo 660 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 600,92 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12.01 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 59,08 Eur – sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, jog ieškovės pateikta pažyma už 2025 m. gegužės 23 d. iki 2025 m. gruodžio 19 d. laikotarpį apie ieškovės investicijas į paskolas nepatvirtina, jog ieškovė į paskolas visada investuoja ne mažiau nei 12 proc., nes joje yra nurodyti tik bendri investicijų dydžiai, ir investuotos sumos vidurkiai. Taigi, šis įrodymas savo turinio prasme yra nepakankamas patvirtinti ieškovės pasirinktą veiklos modelį: 1) investavimą į kiekvieną vartojimo kreditą; 2) užtikrinimą, kad paskolos sutarties vykdymo atveju ieškovės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos.
Apeliantė pati nurodo, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo VKĮ, tačiau, apeliantės vertinimu, buvo neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Apeliantė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisinis reguliavimas jokių išimčių ir (ar) išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima nukrypti nuo investavimo (koinvestavimo) apimčių nenustato. Ieškovės investavimas (koinvestavimas) į visas paskolos sutartis mažesne apimtimi nei nustato įstatymas nėra vienkartinis ar atsitiktinis, priešingai, yra sistemingas ir periodiškai pasikartojantis, todėl nėra pagrindo to laikyti mažareikšmiškumu. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių ieškovės argumentus, kad įstatymo nustatyto dydžio investicijos neatliktos dėl techninių kliūčių. Tokių duomenų nepateikta ir su apeliaciniu skundu (CPK 178 straipsnis). Ta aplinkybė, kad koinvestavimas, apeliantės teigimu, vyksta automatiniu būdu, neatleidžia apeliantės, siekiančios pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlyga, nuo pareigos investuoti ne mažiau nei 12 proc. bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos į kiekvieną paskolos sutartį. Todėl konstatuotina, jog kai ši investicijų suma nesiekia 12 proc., nėra pagrindo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį.
Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė savo teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlygą egzistavimo (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi bei įvertinęs tai, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos), pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis) bei atitinkamai atmetė su tuo susijusius ieškinio reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nagrinėjamoje byloje taikydamas VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatas, atmetė ieškovės reikalavimus dėl sutarties mokesčio priteisimo ir administravimo mokesčio priteisimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ir ieškovės prašomą priteisti 6,37 Eur delspinigių sumą iki 5,92 Eur, kadangi ieškovė prašydama priteisti 6,37 Eur delspinigių sumą, ją paskaičiavo ir už vėluojamą sumokėti neteisėto Paskolos sutarties sudarymo mokesčio bei sutarties administravimo mokesčio dalį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl delspinigių sumažinimo.
Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkindamas iš dalies įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai ir išsamiai išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantės prašymas priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2026 m. vasario 12 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.