Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų L. A. ir V. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Freda II“ ieškinį atsakovams L. A. ir V. M. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Freda II“ (buvęs pavadinimas UAB „Geras baldų fabrikas“) (toliau – ir ieškovė) Kauno apygardos teismui pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovų L. A. ir V. M. solidariai priteisti 507 826,26 Eur žalos atlyginimą, iš atsakovės MB „VMPT“ 6 proc. dydžio metines palūkanas, o iš L. A. ir V. M. – 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovai ieškinio reikalavimus prašė atmesti.

Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: ieškovei solidariai iš atsakovų V. M. ir L. A. priteisė 406 261,02 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas už priteistą sumą (406 261,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2023 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė UAB „Freda II“ 2026 m. gegužės 14 d. pateikė Kauno apygardos teismui prašymą taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovams V. M. ir L. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, turtines teises, vertybinius popierius, akcijas, kitą registruotiną ar neregistruotiną turtą, neviršijant 406 261,02 Eur sumos, papildomai įskaičiuojant procesines palūkanas bei galimas vykdymo išlaidas. Piniginių lėšų nesant arba jų nepakankant, areštą taikyti kitam atsakovams priklausančiam turtui. Leisti atsakovams naudotis areštuotu turtu, tačiau uždrausti jį perleisti, įkeisti, dovanoti, kitaip apsunkinti, mažinti jo vertę ar atlikti kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Prašymą grindė tuo, kad po teismo sprendimo priėmimo ieškovei paaiškėjo naujos reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė nustatė, kad atsakovas V. M. dar iki teismo sprendimo priėmimo ėmėsi veiksmų disponuoti jam priklausančiu turtu, įskaitant turto perleidimą tretiesiems asmenims. Be to, paaiškėjo aplinkybės apie papildomas ieškovės anksčiau nežinotas atsakovo V. M. prievoles, dėl kurių atsakovo turtui jau yra pritaikyti areštai kitų išieškotojų naudai. Ieškovės vertinimu, egzistuoja reali rizika, kad atsakovai, žinodami apie jų atžvilgiu priimtą nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą bei itin reikšmingos – daugiau nei 406 000 Eur – sumos priteisimą iš jų solidariai, gali imtis aktyvių veiksmų, nukreiptų į turto perleidimą, jo apsunkinimą, mokumo mažinimą ar kitokį būsimo išieškojimo apsunkinimą.

Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi patenkino ieškovės UAB „Freda II“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštavo atsakovams V. M. ir L. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, turtines teises, vertybinius popierius, akcijas, kitą registruotiną ar neregistruotiną turtą, neviršijant 406 261,02 Eur sumos, papildomai įskaičiuojant procesines palūkanas bei galimas vykdymo išlaidas; piniginių lėšų nesant arba jų nepakankant, areštą taikant kitam atsakovams priklausančiam turtui; leidžiant atsakovams naudotis areštuotu turtu, tačiau uždraudžiant jį perleisti, įkeisti, dovanoti, kitaip apsunkinti, mažinti jo vertę ar atlikti kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismas nurodė, kad nutartį vykdysiantis antstolis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri, jeigu bus areštuotos atsakovų piniginės lėšos, per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovų pragyvenimui.

Vertindamas būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir spręsdamas dėl preliminaraus ieškovės reikalavimų pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju jau yra priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, todėl ieškinys laikytinas preliminariai pagrįstu.

Vertindamas, ar yra kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (grėsmė ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui), teismas nurodė, kad teismo sprendimu priteista suma yra itin reikšminga. Be to, atsakovams jau yra žinomas jų atžvilgiu priimtas nepalankus teismo sprendimas ir konkretus jiems tenkančios finansinės prievolės mastas. Šios aplinkybės rodo esant realią riziką, kad iki sprendimo įsiteisėjimo ir vykdymo proceso pradžios atsakovai gali imtis veiksmų, apsunkinančių būsimo sprendimo įvykdymą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad paaiškėjo, jog 2025 metais atsakovo V. M. turto atžvilgiu buvo pritaikyti areštai kitų kreditorių reikalavimų įvykdymui užtikrinti, atsakovas įgijo papildomų finansinių prievolių, be to, dalį jam priklausančio nekilnojamojo turto perleido tretiesiems asmenims. Įvertinęs atsakovės L. A. turtinę padėtį, teismas pažymėjo, kad, vykdant išieškojimą iš atsakovės turto, išieškojimo galimybės būtų apsunkintos, nes turimas turtas yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, jog yra ir antroji būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

Atsakovė L. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties dalį, kuria jos atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, arba pakeisti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones: palikti galioti atsakovei L. A. priklausančio nekilnojamojo turto areštą, tačiau panaikinti piniginių lėšų, esančių banko sąskaitose, areštą, leidžiant šiomis lėšomis disponuoti visa apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ginčijama nutartis yra prieštaringa. Viena vertus, teismas remiasi suformuota kasacinio teismo praktika, pagal kurią ieškinio sumos dydis savaime nėra absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kita vertus, būtent didele priteista žalos suma grindžia išvadą apie objektyviai padidėjusią riziką dėl teismo sprendimo neįvykdymo.

Teismas šiurkščiai pažeidė individualaus vertinimo civiliniame procese principą, nes visas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl bendraatsakovio V. M. elgesio nepagrįstai ir automatiškai perkėlė atsakovei L. A.. Ieškovė savo prašyme nė vienu sakiniu neužsiminė apie nors menkiausią netinkamą L. A. elgesį viso proceso metu. Atsakovė visą laiką elgėsi sąžiningai. Solidarioji atsakomybė nepašalina teismo pareigos atskirai vertinti kiekvieno iš atsakovų nesąžiningumą ir kiekvieno jų turto atžvilgiu kylančią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

Turto valdymas bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurį teismas nurodė pagrįsdamas grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimą, yra teisėtas ir stabilus nuosavybės valdymo būdas. Dėl to ši aplinkybė savaime negali būti prilyginama atsakovo nesąžiningumui ar siekiui išvengti teismo sprendimo įvykdymo.

Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos, nes eliminuoja bet kokią galimybę atsakovei L. A. tenkinti būtiniausius pragyvenimo poreikius. Areštuojant absoliučiai visas pinigines lėšas bankų sąskaitose ir uždraudžiant bet kokius veiksmus su turtu, pažeidžiama asmens teisė į egzistencinį minimumą bei orų pragyvenimą.

Atsiliepimu į atsakovės L. A. atskirąjį skundą atsakovas V. M. sutinka su atsakovės L. A. atskirajame skunde išdėstytais argumentais ir prašo Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas jau buvo suformavęs galutinį vidinį įsitikinimą dėl ieškinio pagrįstumo, todėl preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas objektyviai nebegalėjo būti atliekamas.

Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios egzistavo dar iki ieškinio pareiškimo ir ieškovei buvo žinomos viso proceso metu. Tai patvirtina, kad pati ieškovė nelaikė, jog yra reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Pritaikytų apribojimų mastas akivaizdžiai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties ir proporcingumo principo, nes nepagrįstai apribota galimybė naudotis savo lėšomis ir turtu kasdieniams poreikiams tenkinti.

Naujo, savarankiško prašymo, nesusijusio nei su apeliaciniu procesu, nei su anksčiau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimu ar koregavimu, priėmimas ir nagrinėjimas po bylos išnagrinėjimo iš esmės laikytinas esminiu proceso pažeidimu, sudarančiu savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.

Atsakovas V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį, kuria jo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priėmęs sprendimą, neturėjo procesinio pagrindo priimti ir nagrinėti naują savarankišką bei su apeliaciniu procesu nesusijusį ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Po bylos išnagrinėjimo iš esmės naujo savarankiško procesinio klausimo inicijavimas reikštų faktinį grįžimą į jau pasibaigusią bylos nagrinėjimo stadiją.

Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo po sprendimo priėmimo, teismas rėmėsi ne preliminariu ieškinio vertinimu, bet jau galutiniu savo paties įsitikinimu dėl ieškinio pagrįstumo. Dėl to teismas nebegalėjo objektyviai ir neutraliai įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės taip, kaip tai vykdoma bylos nagrinėjimo metu.

Teismas skundžiama nutartimi pakartotinai įvertino tas pačias aplinkybes, kurias jau buvo vertinęs ieškinio priėmimo stadijoje, ir, nesant naujų esminių faktinių aplinkybių, dėl tų pačių duomenų padarė priešingas teisines išvadas.

Skundžiama nutartis yra prieštaringa. Teismas, nurodęs, kad vien didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis būtent priteistos didelės sumos argumentu pritaikė šias priemones.

Atsiliepimu į atsakovo V. M. atskirąjį skundą atsakovė L. A. visiškai palaiko atsakovo V. M. atskirajame skunde išdėstytus argumentus ir prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Po bylos išnagrinėjimo iš esmės ir galutinio sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teismo jurisdikcija nagrinėti naujus šalių reikalavimus pasibaigia, todėl teismas neturėjo jokio teisinio bei procesinio pagrindo priimti, nagrinėti ir tenkinti naują, savarankišką ir su apeliaciniu procesu nesusijusį ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas skundžiama nutartimi pakartotinai įvertino tuos pačius duomenis, kuriuos jau buvo įvertinęs proceso pradžioje, tačiau, nesant naujų esminių faktinių aplinkybių, padarė visiškai priešingas teisines išvadas. Be to, teismo nutartyje remiamasi vien hipotetinėmis, abstrakčiomis prielaidomis.

Po sprendimo priėmimo kilęs naujas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas galėjo būti objektyviai ir nešališkai įvertintas tik aukštesnės instancijos teisme prasidėjus apeliaciniam procesui.

Atsiliepimu į atsakovų atskiruosius skundus ieškovė UAB „Freda II“ prašo atskiruosius skundus atmesti. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs išimties, kad, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismas netektų teisės spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, ieškovė nepareiškė naujo materialiojo teisinio reikalavimo – prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo tiesiogiai susijęs su jau priimto teismo sprendimo galimo įvykdymo užtikrinimu toje pačioje byloje.

Atsakovo pozicija, kad teismas vertino išimtinai nuo 2023 metų žinomas aplinkybes, yra nepagrįsta, nes skundžiamoje nutartyje remiamasi ir 2025 metais įvykusiomis aplinkybėmis. Priteista didelė pinigų suma tik kartu su kitais teismo nustatytais duomenimis įgijo esminę reikšmę vertinant būsimo išieškojimo riziką.

Vien aplinkybė, kad tas pats teisėjas išnagrinėjo bylą iš esmės ir vėliau išsprendė su ta pačia byla susijusį procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.

Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertinama ne vien tai, ar atsakovas jau atliko konkrečius nesąžiningus veiksmus, bet ir tai, ar pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą egzistuoja rizika, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Teismas, nekonstatavęs atsakovės L. A. nesąžiningų veiksmų, tačiau įvertinęs jos turtinę padėtį, atliko individualų atsakovės situacijos vertinimą.

Skundžiamoje nutartyje teismas nekonstatavo, kad bendrosios dalinės nuosavybės faktas savaime sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau pažymėjo, kad, vykdant išieškojimą iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto, išieškojimo galimybės būtų apsunkintos.

Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir neeliminuoja galimybės tenkinti būtiniausius pragyvenimo poreikius. Teismas nutartyje vertino proporcingumo aspektą ir nurodė, kad nutartį vykdantis antstolis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti naudojama atsakovų pragyvenimui.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų, atsiliepimų į juos ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju du atsakovai pateikė atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones solidariųjų atsakovų atžvilgiu po to, kai yra priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės ir juo ieškovei iš atsakovų solidariai priteistas 406 261,02 Eur žalos atlyginimas. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra, neperžengiant atskirųjų skundų ribų, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai yra priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės

Abu atsakovai apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priėmęs sprendimą, neturėjo teisinio priimti ir išnagrinėti naują, savarankišką ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, priėmus sprendimą dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismo jurisdikcija nagrinėti naujus šalių prašymus pasibaigia. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

Pagal CPK 144 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymų leidėjo yra aiškiai nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių gali būti imamasi bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu pagrindžiamos joms taikyti būtinos sąlygos, ir išimčių, jog tam tikrame civilinio proceso etape šis klausimas negali būti sprendžiamas, nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą dėl ginčo esmės, iki sprendimo įsiteisėjimo arba jo apskundimo apeliacine tvarka yra laiko tarpas (30 dienų arba 20 dienų, jeigu priimamas sprendimas už akių (CPK 279 straipsnio 1, 2 dalys, 307 straipsnio 1 dalis), per kurį gali kilti poreikis imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą – pasiekiamas tada, kai tokių priemonių imamasi operatyviai. Dėl to tuo atveju, kai yra priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, bet dar nėra suėjęs jo apskundimo apeliacine tvarka terminas, gali būti paduotas ir išnagrinėtas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai patvirtina ir teismų praktika, nagrinėjant prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones po pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo per jo įsiteisėjimo ar apskundimo apeliacine tvarka terminą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-479-464/2017).

Atsakovai taip pat remiasi tuo, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pareikštas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones objektyviai ir nešališkai galėjo būti išnagrinėtas tik aukštesnės instancijos teisme, prasidėjus apeliaciniam procesui, nes pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, negalėjo nešališkai vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovų argumentus pripažįsta stokojančiais teisinio pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą dėl ginčo esmės, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigiamas, tačiau išnagrinėta byla lieka pirmosios instancijos teismo žinioje. Jeigu gaunamas apeliacinis skundas, jo priėmimo klausimą, taip pat atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 315 straipsnio 1 dalis, 317 straipsnio 1 dalis, 318 straipsnio 2 dalis). Tik pasibaigus sprendimo apskundimo apeliacine tvarka ir atsiliepimų į apeliacinį skundą pateikimo terminams, pirmosios instancijos teismas per septynias dienas išsiunčia bylą apeliacinės instancijos teismui. Taigi, išnagrinėta byla iki jos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui pirmiau aptartais terminais ir tvarka, būna pirmosios instancijos teismo žinioje. Kol byla civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka neišsiųsta apeliacinės instancijos teismui, procesinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi teisę išspręsti pirmosios instancijos teismas. Atsakovų argumentai, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali nagrinėti tik apeliacinės instancijos teismas, nesuderinamai su pirmiau aptartu apeliacinio proceso inicijavimo reglamentavimu ir laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtimi bei tikslais.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proceso teisės klausimas, kuriam išspręsti nustatinėjamos būtinos sąlygos – tikėtinas ieškinio pagrįstumas ir grėsmė galimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis) – nereiškia ginčo esmės nagrinėjimo. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste skiriasi nuo ieškinio pagrįstumo įvertinimo, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-897-910/2022).

Nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštas atsakovams reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra leistinas ir įmanomas galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, ieškinyje išdėstyti teisiniai bei faktiniai argumentai, vertinant juos preliminariai, nesuponuoja pagrindo teigti, kad ieškinio reikalavimas, neatliekant išsamaus bylos duomenų tyrimo ir vertinimo, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi, pirmoji būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra nustatyta.

Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio reikalavimų patenkinimas dėl ginčo esmės priimtu teismo sprendimu, nors toks sprendimas dar neįsiteisėjęs, teikia papildomą pagrindą ieškinio reikalavimų, kaip tikėtinai pagrįstų, vertinimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-479-464/2017, 19 punktas). Dėl to nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo, pagrįstai rėmėsi tuo, kad Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovės reikalavimai atsakovams yra iš dalies patenkinti. Kita vertus, atsakovai atskiruosiuose skunduose nekvestionuoja tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlygos, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sąlygos išsamiau nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovai, tvirtindami, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, negalėjo nešališkai įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, remiasi subjektyviu vertinimu ir nenurodo objektyvių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą suabejoti apskųstą nutartį priėmusio teismo nešališkumu. Tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą dėl šalių ginčo esmės, savaime nėra pagrindas abejonėms dėl teismo nešališkumo kilti. Jau nurodyta, kad šis klausimas yra ne materialiosios teisės, reglamentuojančios teisinius santykius, iš kurių kilo šalių ginčas, bet proceso teisės ir jis sprendžiamas nustatinėjant bei vertinant kitas aplinkybes, nei reikšmingos sprendžiant dėl ginčo esmės.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui vertinimo, kai ieškinys pareikštas solidariems atsakovams

Atskiruosiuose skunduose atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir teigia, kad ieškovė nepagrindė atsakovų galimo nesąžiningumo, dėl kurio būtų jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Atsakovė, be kita ko, teigia, kad teismas pažeidė individualaus vertinimo principą, nes ieškovės nurodytas aplinkybes dėl bendraatsakovio V. M. elgesio nepagrįstai automatiškai pritaikė ir atsakovei L. A..

Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas atsakovės atskirajame skunde išdėstytai pozicijai, pažymi, kad tuo atveju, kai ieškiniu reikalaujama solidariosios atsakovų atsakomybės, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, grėsmė galimam teismo sprendimo įvykdymui turi būti vertinama dėl kiekvieno iš solidariųjų atsakovų individualiai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar yra antra būtinoji sąlyga ieškovėms prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms abiejų atsakovų atžvilgiu taikyti, atskirai pasisakys dėl kiekvieno iš atsakovų.

CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti vertinama aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

Teismų praktikoje pažymima, kad grėsmę teismo sprendimo įvykdymui gali pagrįsti duomenys apie atsakovo veiksmus, kuriais siekiama pakeisti jo turtinę padėtį ir apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktuose nepreziumuojamas, todėl taikyti šias priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-149-912/2022).

Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo svarbu vertinti ne tik atsakovo turtinę padėtį ar pareikšto ieškinio sumos reikšmingumą, bet ir jo elgesį sąžiningumo aspektu (2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019, 15 punktas). Kita vertus, būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali lemti ir poreikis išsaugoti esamą turtinę padėtį iki ginčo išsprendimo iš esmės, užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024, 62 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo V. M. atžvilgiu, rėmėsi teismo sprendimu priteistos sumos reikšmingu dydžiu (406 261,02 Eur), 2025 metais jo turtui pritaikytais areštais kitų kreditorių reikalavimų įvykdymui užtikrinti (areštuota 1/2 dalis atsakovui nuosavybės teise priklausančių pastatų ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini)), be to, tuo, kad 2025 metais atsakovas jam priklausančio nekilnojamojo turto objektus perleido tretiesiems asmenims: 2025 m. gegužės 30 d. pardavė sodo pastatą, garažą, kitus statinius, žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini).

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pakartotinai vertino tas pačias aplinkybes, kurias jau buvo įvertinęs, atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio priėmimo stadijoje, ir, nesant naujų esminių faktinių aplinkybių, remdamasis tais pačiais duomenimis, skundžiamoje nutartyje padarė priešingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas tokią atsakovo poziciją pripažįsta nepagrįsta.

Kauno apygardos teismas 2023 m. lapkričio 23 d. nutartyje, spręsdamas ieškinyje pareikštą prašymą imtis laikinųjų apsaugos priemonių, negalėjo vertinti ir nevertino aplinkybių dėl atsakovo disponavimo savo turtu ir jo turto suvaržymo areštais 2025 metais. Įvardytoje nutartyje teismas vertino ieškovės nurodytus duomenis apie atsakovo 2022 metais parduotą vertingą nekilnojamąjį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Tačiau tuo metu atsakovas turėjo kito nekilnojamojo turto (buvo įsigijęs du mėgėjų sodo žemės sklypus su sodo nameliu ir kitais (duomenys neskelbtini), jam taip pat priklausė 1/2 dalis pastatų ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Įvertinęs tuometį atsakovo elgesį su jam priklausančiu turtu, teismas priėjo prie išvados, kad turimų duomenų nepakanka daryti išvadą apie atsakovo galimą nesąžiningą siekį išvengti teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymo. Tačiau po aptartos 2023 m. lapkričio 23 d. nutarties priėmimo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, situacija pakito, nes 2025 metais atsakovas vėl perleido turimo nekilnojamojo turto dalį, dalis jam likusio turto suvaržyta areštais kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti. Taigi, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas vertino naujas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, kvestionuodamas jo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nesiremia tuo, jog turimo nekilnojamojo turto dalies perleidimą 2025 metais nulėmė objektyviai susiklosčiusios aplinkybės, kitokia būtinybė. Ieškovė, žinodama apie atsakovo veiksmus, disponuojant turimu nekilnojamuoju turtu 2023 metais, gavusi duomenų apie turto perleidimą ir 2025 metais, turi pagrįstą interesą prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdama, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo, jeigu šis bus jai palankus, įvykdymas. Pažymėtina tai, kad ieškovas, prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo turtui taikymo, neprivalo neabejotinai įrodyti atsakovo nesąžiningą siekį išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, nes tai būtų neįmanomas reikalavimas. Ieškovas turi pateikti tokių duomenų apie atsakovo elgesį, veiksmus, kurie tikėtinai gali reikšti siekį išvengti galbūt jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų, susijusių su atsakovo veiksmais, perleidžiant turimą vertingą nekilnojamąjį turtą, ieškovė pateikė, o atsakovas, kvestionuodamas jam pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė aplinkybių, nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą kitokiai išvadai (CPK 12, 178 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos duomenis, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, kompleksiškai įvertinęs aplinkybes apie atsakovo V. M. veiksmus, disponuojant turimu turtu civilinės bylos, kurioje jam pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, nagrinėjimo metu, be kita ko, atsižvelgęs į jam pareikšto reikalavimo sumos dydį, aplinkybes apie turimus kitus kreditorius, šioje civilinio proceso stadijoje priėjo prie pagrįstos išvados, kad yra pagrindas imtis ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nes jų nesiėmus teismo sprendimo, jeigu jis bus palankus ieškovei, įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės L. A. atžvilgiu, rėmėsi didele reikalaujamos atlyginti žalos suma, taip pat tuo, kad jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė, todėl manytina, jog išieškojimas iš atsakovės turto būtų apsunkintas.

Atsakovė L. A. atskirajame skunde, kvestionuodama pagrindą taikyti jos atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, teigia, kad teismo proceso metu nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti įvertintos kaip rodančios jos nesąžiningumą, siekiant išvengti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo; tai, jog turimas nekilnojamasis turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, savaime nereiškia jos nesąžiningumo ir siekio išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovės atskirojo skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

Tai, kad iš atsakovės L. A. solidariai su atsakovu V. M. reikalaujama žalos atlyginimo suma jai, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, ir tai, jog pirmosios instancijos teismas jau yra priėmęs sprendimą priteisti iš jos 406 261,02 Eur žalos atlyginimą, savaime nėra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo arba apsunkinti jo įvykdymą. Jau nurodyta, kad didelė ieškinio suma gali ir turi būti vertinama tik kartu su kitomis aplinkybėmis, reikšmingomis sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečiam atsakovui būtinybės. Ieškovė, šioje civilinio proceso stadijoje siekdama, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos ir atsakovės L. A. atžvilgiu, turėjo pateikti bent tikėtinų duomenų (informacijos), iš kurių teismas galėtų spręsti apie atsakovės atliktus arba galbūt ketinamus atlikti veiksmus, siekiant pabloginti ar apsunkinti savo turtinę padėtį, taip galbūt norint išvengti teismo sprendimo, palankaus ieškovei, įvykdymo arba apsunkinti jo įvykdymą. Tokių duomenų apie atsakovę ieškovė nepateikė.

Byloje nėra duomenų, kad, vykstant teismo procesui, atsakovė ėmėsi veiksmų, susijusių su jos turtinės padėties pokyčiais. Ta aplinkybė, kad atsakovės nuosavybės teise turimas turtas yra bendroji dalinė jos ir kitų asmenų nuosavybė, negali būti vertinama kaip galima grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ir pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šio turto, kuris atsakovės įgytas ir valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, areštas niekaip nepalengvintų išieškojimo iš šio turto. Areštas nepakeičia nuosavybės formos ir nepalengvina išieškojimo, kuris bet kuriuo atveju vykdomas vadovaujantis teisės aktų nustatytomis išieškojimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taisyklėmis. Pagrindas imtis laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu būtų tik gavus bent tikėtinų duomenų apie jos veiksmus ar ketinimus perleisti, suvaržyti, kitaip apsunkinti bendrąja daline nuosavybe esantį turtą, taip galbūt siekiant išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Jau nurodyta, kad šioje civilinio proceso stadijoje tokių duomenų byloje nėra.

Remdamasis aptartomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas prieina prie išvados, kad laikinosios apsaugos priemonės atsakovei L. A. pritaikytos nenustačius vienos iš būtinųjų jų taikymo sąlygų, todėl turi būti panaikintos.

Atsakovas V. M. atsiliepime į atsakovės L. A. atskirąjį skundą, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė neproporcingas laikinąsias apsaugos priemones, nes nepagrįstai apribojo jo galimybes naudotis piniginėmis lėšomis ir turtu kasdieniams poreikiams tenkinti. Apeliacinė instancijos teismas nenustatė pagrindo pritarti tokiems argumentams.

Visų pirma, pabrėžiama tai, kad atsakovas pateiktame atskirajame skunde pats nesirėmė argumentais dėl teismo pritaikytų jo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo ir galimybių naudotis piniginėmis lėšomis bei turtu kasdieniams poreikiams tenkinti suvaržymo. Dėl to šie argumentai nepatenka į jo atskirojo skundo ribas. Apeliacinės instancijos teismui priėjus prie išvados, kad atsakovės L. A. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos be pakankamo pagrindo ir turi būti panaikintos, tampa teisiškai nereikšminga pasisakyti dėl jos atskirojo skundo argumentų, susijusių su piniginių lėšų arešto taikymo neproporcingumu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo principo reikšmę asmenims, kurių teisės šiomis priemonėmis suvaržomos, pasisako dėl šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo atsakovo V. M. atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo.

Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas proporcingumo taikant laikinąsias apsaugos priemones principą, apskųstoje nutartyje teismas nurodė taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą – areštuoti turto tiek, kad nebūtų viršyta 406 261,02 Eur ieškinio suma, papildomai įskaičiuojant procesines palūkanas ir galimas vykdymo išlaidas.

Apskųstos nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nurodė areštuoti nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, turtines teises, vertybinius popierius, akcijas, kitą registruotiną ar neregistruotiną turtą; piniginių lėšų nesant arba jų nepakankant, areštą taikyti kitam atsakovams priklausančiam turtui; leisti atsakovams naudotis areštuotu turtu, tačiau uždrausti jį perleisti, įkeisti, dovanoti, kitaip apsunkinti, mažinti jo vertę ar atlikti kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą; nutartį vykdysiantis antstolis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri, jei bus areštuotos atsakovų piniginės lėšos, per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovų pragyvenimui. Nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas paaiškino, kad, įvertinus tai, jog nekilnojamasis turtas realizuotas ir dėl areštuotinų atsakovo turimų piniginių lėšų bankuose ir (ar) turtinių teisių gali būti areštuotos jo turimos ir gaunamos lėšos, atsakovui turi būti palikta galimybė disponuoti piniginėmis lėšomis, kurios paprastai naudojamos maistui ir drabužiams įsigyti, vaikų išlaikymui, gyvenamajam plotui išlaikyti ir kt. Tokių lėšų dydį pavesta nustatyti antstoliui, kuriam bus pateikta vykdyti teismo nutartis.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas areštuotu nekilnojamuoju, kilnojamu turtu turi teisę naudotis, uždraudė tik perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti, mažinti jo vertę. Vadinasi, priešingai nei teigia atsakovas, laikinosios apsaugos priemonės nesudaro kliūčių areštuotu turtu naudotis pagal areštuoto turto paskirtį. Dėl lėšų arešto teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje pagrindė atsakovo turimų ir gautinų piniginių lėšų arešto poreikį ir apskųsta nutartimi nurodė, kad piniginių lėšų arešto atveju nutartį vykdysiantis antstolis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovo būtiniems poreikiams tenkinti. Taigi, areštavus pinigines lėšas, atsakovui turi būti užtikrinta galimybė disponuoti tam tikra lėšų suma būtinoms kasdienėms reikmėms. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 6 dalimi, konkrečią sumą, kuria leidžiama disponuoti per vieną kalendorinį mėnesį, kiekvienu konkrečiu atveju nustato antstolis, vykdantis teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu piniginių lėšų arešto galiojimo laikotarpiu kyla pagrįstas poreikis atlikti pinigines operacijas, nesusijusias su kasdienių poreikių tenkinimu, ir antstolio nustatytos laisvai disponuojamos sumos nepakanka tokioms operacijoms atlikti, asmuo, kurio lėšos areštuotos, gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir prašyti atlikti prašomas operacijas, nustatant atliktinų iš areštuotų lėšų operacijų tikslą, skaičių ir pan.

Dėl nurodytų motyvų atsakovo argumentai, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo, šioje civilinio proceso stadijoje yra nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ir išnagrinėjęs ieškovės prašymą taikyti solidarių atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones po to, kai išnagrinėjo bylą iš esmės ir sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, nepažeidė civilinio proceso teisės normų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą atsakovo V. M. atžvilgiu ir padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad yra nustatytos abi būtinos sąlygos taikyti šio atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones. Dėl atsakovo atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti jo apskųstą nutarties dalį. Šio atsakovo atskirasis skundas atmetamas.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės L. A. atžvilgiu, suklydo ir šiai atsakovei suvaržymus pritaikė be pakankamo pagrindo, nenustatęs vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. šioje civilinio proceso stadijoje nesant bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, siekiant išvengti teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus ieškovei, įvykdymo. Dėl to atsakovės atskirasis skundas patenkinamas ir pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama, panaikinant jos dalį, kuria laikinosios priemonės pritaikytos atsakovės atžvilgiu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Freda II“ (juridinio asmens kodas 304458304) ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, turtines teises, vertybinius popierius, akcijas, kitą registruotiną ar neregistruotiną turtą, neviršijant 406 261,02 Eur sumos, papildomai įskaičiuojant procesines palūkanas ir galimas vykdymo išlaidas. Piniginių lėšų nesant arba jų nepakankant, areštą taikyti kitam atsakovui priklausančiam turtui. Leisti atsakovui naudotis areštuotu turtu, tačiau uždrausti jį perleisti, įkeisti, dovanoti, kitaip apsunkinti, mažinti jo vertę ar atlikti kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Nutartį vykdysiantis antstolis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri, jei bus areštuotos atsakovo piniginės lėšos, per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovo būtiniems poreikiams tenkinti.

Nutarties kopiją išsiųsti ieškovei ir nurodyti, kad ji dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

Areštuotą atsakovo turtą palikti saugoti atsakovui.

Už nutartyje nurodytų apribojimų pažeidimą atsakovas atsako nuo nutarties areštuoti turtą įteikimo jam dienos arba nuo nutarties įregistravimo Turto arešto aktų registre momento.

Nutarties kopijas išsiųsti šalims ir Turto arešto aktų registrui.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Freda II“ prašymo dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės L. A. atžvilgiu netenkinti.“