Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir finansinio reikalavimo patvirtinimo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Sulan“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei (toliau – LUAB) „Sulan“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 13 d., nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Bankrotė“ (toliau – ir nemokumo administratorė).

Pareiškėjas V. J. 2026 m. balandžio 29 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas: (1) atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pateikti; (2) patvirtinti pareiškėjo 58 030,91 Eur finansinį reikalavimą LUAB „Sulan“ bankroto byloje, kaip reikalavimą, kylantį iš darbo santykių; (3) įpareigoti nemokumo administratorę įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą.

Pareiškime nurodė, kad pareiškėjas buvo bendrovės darbuotojas (taip pat užėmė bendrovės vadovo pareigas) pagal darbo sutartį. Pareiškėjas ir bendrovė 2025 m. sausio 24 d. sudarė papildomą susitarimą prie darbo sutarties, kuriuo buvo nustatyta darbo užmokesčio dalies atidėjimo tvarka. Šalys 2025 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino, kad bendrovė yra skolinga pareiškėjui 58 030,91 Eur, tai laikytina skolos pripažinimu. Prasidėjus bendrovės nemokumo procesui, pareiškėjas nemokumo administratorei perdavė visus bendrovės dokumentus ir 2026 m. kovo 20 d. elektroniniu (toliau – el.) paštu pateikė nemokumo administratorei prašymą įtraukti jį į kreditorių sąrašą bei 2026 m. balandžio 9 d. papildomą motyvuotą prašymą, tačiau nemokumo administratorė vilkino sprendimo priėmimą, reikalavo pateikti vekselį, nors reikalavimas nėra juo grindžiamas, ignoravo, kad skola patvirtinta suderinimo aktu. Atsiskaitymų suderinimo aktas laikytinas skolos pripažinimu, todėl papildomi įrodymai (pvz., vekselis) nėra būtini. Terminas finansiniam reikalavimui pateikti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis: pareiškėjas buvo bendrovės vadovu; prioritetą skyrė dokumentų perdavimui; buhalterinės apskaitos dokumentų surinkimas buvo apsunkintas. Pareiškėjas pateikė reikalavimą nedelsdamas, kai tik galėjo tai padaryti. Darbo sutartis, kuria grindžiami pareiškėjo darbo santykiai su bendrove, buvo perduota nemokumo administratorei kartu su visais bendrovės dokumentais.

Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 11 d. nutartimi atidėjo pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimą ir nustatė pareiškėjui terminą iki 2026 m. birželio 23 d. pateikti papildomus įrodymus – prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo detalius apskaičiavimus, juos pagrindžiančius įrodymus, nurodyti, ar nuo prašomos patvirtinti sumos atskaityti privalomi mokesčiai valstybei ir nurodyti laikotarpį už kurį susidarė prašomas patvirtinti reikalavimas.

Pareiškėjas 2026 m. birželio 24 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad finansinis reikalavimas kyla iš darbo santykių ir susidarė dėl atidėto darbo užmokesčio. 2025 m. sausio 24 d. papildomu susitarimu prie darbo sutarties šalys susitarė laikinai pakeisti darbo užmokesčio išmokėjimo tvarką: darbuotojui faktiškai mokama 120 Eur bruto per mėnesį, likusios darbo užmokesčio dalies nėra atsisakoma, ji apskaitoma kaip darbdavio įsipareigojimas darbuotojui (atidėtas darbo užmokestis), kuris turi būti išmokėtas pagerėjus bendrovės finansinei situacijai. Faktiškai nemokant darbo užmokesčio, buvo atidėtas ir su juo susijusių mokestinių prievolių vykdymas. 2025 m. rugpjūčio 1 d. atsiskaitymų suderinimo aktu patvirtinta bendrovės 58 030,91 Eur skola pareiškėjui, kuri susidarė ne vienu mokėjimu ar apskaitos įrašu, o kaupiantis neišmokėtai darbo užmokesčio daliai pagal papildomą susitarimą. Bendrovės balanse apskaityti 58 125 Eur su darbo santykiais susiję įsipareigojimai iš esmės sutampa su finansiniu reikalavimu ir papildomai pagrindžia skolą pareiškėjui. Daugiau dokumentų ir tikslių mokesčių skaičiavimų pareiškėjas negali pateikti, nes visi dokumentai ir registrai perduoti nemokumo administratorei.

Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo V. J. prašymo atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir nepatvirtino jo finansinio reikalavimo LUAB ,,Sulan“ bankroto byloje.

Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, o 2026 m. sausio 14 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas apie bankroto bylos bendrovei iškėlimą ir apie teisę pareikšti finansinį reikalavimą buvo tinkamai informuotas. Terminas finansiniam reikalavimui pareikšti pasibaigė 2025 m. spalio 15 d. 2026 m. kovo 20 d. pareiškėjo el. laiškas dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą nemokumo administratorei pateiktas praėjus 5 mėnesiams nuo termino finansiniam reikalavimui pareikšti pabaigos. Į teismą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo pareiškėjas kreipėsi tik 2026 m. balandžio 29 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra buvęs bendrovės vadovas, jis dalyvavo tiek sudarant 2025 m. sausio 13 d. darbo sutartį, tiek ir 2025 m. sausio 24 d. papildomą susitarimą prie darbo sutarties bei 2025 m. rugpjūčio 1 d. atsiskaitymų suderinimo aktą, jam buvo tinkamai pranešta apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei, todėl nuo pat bankroto proceso pradžios pareiškėjui turėjo būti žinomas jo finansinio reikalavimo dydis.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad buhalterinės apskaitos dokumentų surinkimas buvo apsunkintas, nebuvo kliūtimi laiku pateikti prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo: neturėdamas visų finansinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų ar nespėjęs jų surinkti per nustatytą terminą, pareiškėjas galėjo laiku pateikti prašymą, jame nurodydamas dokumentų nepateikimo priežastis. Iš bendrovės bankroto bylos duomenų teismas nustatė, kad didžiąją dalį bendrovės dokumentų pareiškėjas nemokumo administratorei perdavė tik 2026 m. kovo 5 d., ir tik po pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo teismui, t. y. praėjus 8 mėnesiams po bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjas nedetalizavo kokius veiksmus atliko per šį terminą (nuo 2025 m. spalio 15 d. iki 2026 m. kovo 20 d.), siekdamas surinkti bendrovės dokumentus (kartu pagrindžiančius ir pateikiamą patvirtinti finansinį reikalavimą) ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos objektyviomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl šio prašymas netenkino.

Teismas akcentavo, kad finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas sprendžiamas tik tuomet, kai yra priimtas sprendimas atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą tokį reikalavimą pateikti. Neatnaujinus termino finansiniam reikalavimui pareikšti, nėra pagrindo svarstyti ir pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, todėl pareiškėjo pateiktą finansinį reikalavimą atsisakyta patvirtinti. Kartu teismas pažymėjo, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtina finansinį reikalavimą, tik tokiu atveju, jeigu iš pateiktų duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas pagrįstas įrodymais.

Pareiškėjui, pateikusiam prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, teko pareiga pateikti ne tik prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, bet ir finansinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, kurie sudarytų pagrindą nuspręsti dėl pateikto patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą kildino iš darbo teisinių santykių, jį grindžia darbo sutartimi, 2025 m. sausio 24 d. papildomu susitarimu prie darbo sutarties ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. atsiskaitymų suderinimo aktu, kuriame nurodoma prašoma patvirtinti finansinio reikalavimo suma. Teismui nustačius terminą papildomiems įrodymams pateikti (prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo detaliems apskaičiavimams, juos pagrindžiantiems įrodymams ir kt.), pareiškėjas šių duomenų nepateikė, o nemokumo administratorė nurodė, kad iš jai perduotų dokumentų negali nustatyti nei skolos apskaičiavimo pagrindo, nei laikotarpio, už kurį susidarė skola. 2025 m. rugpjūčio 1 d. atsiskaitymų suderinimo aktas sudarytas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, jame nenurodytas skolos apskaičiavimo pagrindas ir jos susidarymo laikotarpis, nepateikta informacija ar nuo 58 030,91 Eur atskaityti privalomi mokesčiai valstybei.

Teismas įvertino, kad, net ir atnaujinus praleistą terminą, nebūtų pagrindo patvirtinti finansinį reikalavimą, kadangi pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tik skolų suderinimo aktu ir nenurodo pirminių duomenų, pagrindžiančių prašomą patvirtinti reikalavimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas V. J. atskirajame skunde prašo: (1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį (pastaba: atskirajame skunde nurodyta klaidinga skundžiamos nutarties priėmimo data – 2026 m. birželio 26 d.); (2) atnaujinti terminą pareiškėjo V. J. finansiniam reikalavimui pareikšti; (3) išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti pareiškėjo V. J. 58 030,81 Eur finansinį reikalavimą, kylantį iš darbo santykių; arba (4) tuo atveju, jeigu Lietuvos apeliacinis teismas manytų, kad būtina papildomai ištirti bylos aplinkybes, panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti klausimą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų visumos bei padarė išvadas, kurios neatitinka byloje esančių duomenų. 2025 m. sausio 24 d. papildomu susitarimu prie darbo sutarties bendrovė pripažino 58 030,81 Eur skolą, kuri susidariusi darbo santykių pagrindu. Ši skola nurodyta bendrovės 2025 m. balanse. Tai reiškia, kad papildomas susitarimas, bendrovės apskaita, balansas ir atsiskaitymų suderinimo aktas tarpusavyje dera ir vienas kitą patvirtina.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad termino praleidimo priežastys nėra svarbios, kadangi neįvertino faktinės situacijos. Pareiškėjas turėjo perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą ir dokumentus, kuriuos ji turėjo patikrinti, todėl tik perdavęs visus dokumentus pareiškėjas pareiškė finansinį reikalavimą. Toks elgesys buvo sąžiningas ir logiškas. Pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės iš karto surinkti visų dokumentų. Finansinį reikalavimą pagrindžiantys dokumentai ir bendrovės dokumentai nemokumo administratorei buvo perduoti 2026 m. kovo 5 d. Pareiškėjas negalėjo pareikšti finansinio reikalavimo prieš dokumentų pateikimą, kadangi nemokumo administratorė jo pagrįstumą galėjo vertinti tik po visų dokumentų peržiūros, o tai truko beveik du mėnesius. Ankstesnis finansinio reikalavimo pateikimas nebūtų pasiekęs įstatymo siekiamo tikslo – tinkamo ir objektyvaus reikalavimo įvertinimo, todėl termino praleidimą lėmė ne pareiškėjo nerūpestingumas ar pasyvumas, bet objektyvi procesinė situacija, kai finansinio reikalavimo vertinimas yra įmanomas tik po visos bendrovės dokumentacijos peržiūros. Papildomai situaciją apsunkino tai, kad bendrovės apskaitą tvarkiusi UAB „Transol“ buvo nutraukusi veiklą, todėl dokumentų surinkimas ir patikrinimas užtruko. Šias aplinkybes pareiškėjas nurodė savo prašyme nemokumo administratorei.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymų visumą, kiekvieną įrodymą vertino izoliuotai, tačiau neįvertino jų tarpusavio sąsajų ir įrodomosios visumos. Egzistuoja nuosekli dokumentų grandinė: darbo sutartis, 2025 m. sausio 24 d. papildomas susitarimas prie darbo sutarties, 2025 m. balanso duomenys, 2025 m. rugpjūčio 1 d. atsiskaitymų suderinimo aktas. Visi šie dokumentai sudaro vientisą darbo santykių pagrindu atsiradusio įsipareigojimo įrodymų sistemą. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė nė vieno pareiškėjo pateikto dokumento. Nebuvo konstatuota, kad minėtų dokumentų duomenys yra netikri, suklastoti ar negaliojantys. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad minėtų dokumentų nepakanka, nepaaiškino, kodėl keturi vienas kitą patvirtinantys dokumentai negali būti laikomi pakankamais darbo santykių pagrindu atsiradusio finansinio reikalavimo įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino 2025 m. sausio 24 d. papildomo susitarimo prie darbo sutarties turinį, kadangi juo buvo susitarta, kad dėl sudėtingos bendrovės finansinės padėties pareiškėjui laikinai bus mokama tik minimali darbo užmokesčio dalis, o likusi darbo užmokesčio dalis nebus panaikinama ar atsisakoma jos mokėti. Taip pat nustatyta, kad likusi darbo užmokesčio dalis apskaitoma kaip darbdavio įsipareigojimas darbuotojui. Šalys buvo aiškiai susitarusios dėl darbo užmokesčio mokėjimo atidėjimo. Papildomo susitarimo nemokumo administratorė neginčijo, neteigė, kad šis dokumentas yra suklastotas, negaliojantis ar pasirašytas ne bendrovės vardu. Pirmosios instancijos teismas privalėjo šį dokumentą vertinti kaip vieną iš pagrindinių darbo santykių įrodymų, tačiau ši aplinkybė įvertinta tik formaliai, todėl padaryta išvada neatitinka byloje esančių įrodymų visumos.

2025 m. rugpjūčio 1 d. atsiskaitymų suderinimo aktu pati bendrovė pripažino, kad yra skolinga pareiškėjui. Tai yra abiejų šalių pasirašytas dokumentas, kuriame aiškiai nurodytas skolos dydis. Administratorė neteigė, kad šis dokumentas yra suklastotas ar negaliojantis.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino 2025 metų balanso duomenis, kadangi jame nurodyti su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 58 125 Eur. Skirtumas tarp šios sumos ir pareiškėjo finansinio reikalavimo yra tik 94 Eur, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma atsitiktine. Papildomas susitarimas numatė darbo užmokesčio kaupimą kaip bendrovės įsipareigojimą, vėliau balanse apskaitytas iš esmės identiško dydžio iš darbo santykių kylantis įsipareigojimas, po to pasirašytas atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame pripažįstama 58 030,91 Eur skola. Šie dokumentai nuosekliai patvirtina tą pačią aplinkybę – darbo santykių pagrindu atsiradusį bendrovės įsipareigojimą pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas šios dokumentų tarpusavio sąsajos neanalizavo.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad visa bendrovės apskaita, registrai, darbo užmokesčio dokumentai ir finansiniai duomenys jau buvo perduoti nemokumo administratorei. Nemokumo administratorei abejojant pareiškėjo nurodyta suma, ji galėjo pateikti alternatyvų darbo užmokesčio apskaičiavimą arba apskaitos duomenis, paneigiančius pareiškėjo reikalavimą, tačiau jų nepateikė, nurodydama, kad papildomų dokumentų nėra. Ginčas iš esmės kilo ne dėl pateiktų dokumentų autentiškumo ar galiojimo, bet dėl jų pakankamumo. Papildomų apskaitos dokumentų nebuvimas savaime nepaneigia byloje esančių ir nemokumo administratorės neginčijamų rašytinių įrodymų įrodomosios galios.

Nemokumo administratorė neneigia darbo sutarties, papildomo susitarimo, atsiskaitymų suderinimo akto ir balanso egzistavimo, neteigė, kad kuris nors iš šių dokumentų yra suklastotas, negaliojantis ar pasirašytas neįgaliotų asmenų. Nemokumo administratorei laikantis pozicijos, kad pareiškėjo reikalavimas neegzistuoja, būtent ji, disponuodama visa bendrovės apskaita, turėjo pateikti duomenis, kurie paneigtų byloje esančius dokumentus.

Atsakovės LUAB ,,Sulan“ nemokumo administratorė UAB ,,Bankrotė“ atsiliepime į pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti, Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pareiškėjas neįrodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios iki 2025 m. spalio 15 d. pateikti prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Net ir atnaujinus terminą, nėra pagrindo nuspręsti dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo. Pareiškėjui 2025 m. rugsėjo 15 d. buvo išsiųstas pranešimas apie bendrovės bankroto bylą ir kvietimas pateikti reikalavimą iki 2025 m. spalio 15 d., kuris registruota pašto siunta įteiktas 2025 m. rugsėjo 17 d., todėl pareiškėjas beveik mėnesį iki termino pabaigos žinojo apie bankroto procesą ir konkrečią reikalavimų pateikimo datą. Pareiškėjas dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą išsiuntė el. laišką 2026 m. kovo 20 d., t. y. praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams nuo termino pabaigos, nenurodydamas konkrečios reikalavimo sumos. Finansinis reikalavimas dėl 58 030,91 Eur nemokumo administratorei pateiktas tik 2026 m. balandžio 9 d., o į teismą pareiškėjas kreipėsi 2026 m. balandžio 29 d. Pareiškėjo reikalavimas grindžiamas jam žinomais dokumentais, jis buvo jų šalimi, o atsiskaitymų suderinimo aktą pasirašė ir bendrovės vardu, ir kaip darbuotojas. Atsiskaitymų suderinimo akte įrašyti 58 030,91 Eur, todėl reikalavimo pagrindas ir dydis pareiškėjui buvo žinomi dar iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl neįvykdytos pareigos perduoti bendrovės dokumentus, pareiškėjui buvo skirta bauda, tačiau dokumentai neperduoti. Nemokumo administratorei inicijavus procesą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, vieną iš tyčinio bankroto požymių nurodant, kad buvo neperduoti bendrovės veiklos dokumentai, pareiškėjas, imituodamas šios pareigos vykdymą, pateikė dokumentus, tačiau tai nebuvo esminiai finansinės apskaitos ir veiklos dokumentai. Dokumentų neperdavimas laiku nėra objektyvi nuo pareiškėjo valios nepriklausiusi kliūtis, tai paties pareiškėjo neveikimas. Pareiškėjas iki šiol visų dokumentų neperdavė, tai konstatuota pirmosios instancijos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartyje, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu.

Atskirajame skunde nepagrįstai sutapatinamos dvi skirtingos teisinės procedūros: kreditoriaus reikalavimo pateikimas ir nemokumo administratorės atliekamas jau pateikto finansinio reikalavimo patikrinimas. Pareiškėjas žinojo reikalavimo teisinį pagrindą ir finansinio reikalavimo dydį, o dokumentus, kuriais grindžiamas finansinis reikalavimas, pareiškėjas turėjo nuo jų sudarymo dienos. Nepaisydamas to, pareiškėjas daugiau kaip penkis mėnesius po termino pabaigos nepateikė nei reikalavimo, nei paaiškinimo, kad jam trūksta konkrečių, jį pagrindžiančių dokumentų.

Susirašinėjimo turinys nepatvirtina, kad nemokumo administratorė nurodė laukti visų dokumentų peržiūros. Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 8 d. priminė pareiškėjui apie 2025 m. spalio 15 d. terminą ir paprašė pateikti formalų prašymą, konkrečią skolos sumą, ją pagrindžiančius dokumentus ir pagrįsti termino praleidimo priežastis. Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 10 d. papildomai paprašė pateikti akte minimą vekselį ir detaliai pagrįsti 58 030,91 Eur susidarymą. Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 23 d. informavo, kad 2026 m. balandžio 9 d. prašymas yra vertinamas ir atsakymas bus pateiktas JANĮ nustatyta tvarka. Susirašinėjimas vyko po termino pabaigos ir patvirtina pavėluotai pateikto reikalavimo peržiūrą ir tikrinimą per įstatyme numatytus terminus, bet ne nemokumo administratorės nurodymą iki termino pabaigos reikalavimo neteikti.

Pareiškėjas nenurodė, kada kreipėsi į UAB ,,Transol“, kokių konkrečių dokumentų prašė, kokius atsakymus gavo ir kaip tai objektyviai sutrukdė nustatytu terminu pateikti žinomą reikalavimą, kildinamą iš darbo santykių su bendrove. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl po dokumentų perdavimo 2026 m. kovo 5 d., jo 2026 m. kovo 20 d. laiške vis dar nebuvo nurodyta konkreti reikalavimo suma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė svarbių termino praleidimo priežasčių, vien šios išvados pakanka prašymui atnaujinti terminą netenkinti ir netvirtinti pavėluotai pareikšto reikalavimo.

Nemokumo administratorė neturi pareigos už pareiškėją apskaičiuoti jo reikalavimą ar atlikti veiksmus, kuriuos pagal įstatymą privalo atlikti pats pareiškėjas. Pareiškėjo 2026 m. birželio 23 d. pateikta lentelė aritmetiškai nepatvirtina 58 030,91 Eur. Lentelėje nurodyti 1 872,93 Eur laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 24 d. iki 2025 m. sausio 31 d. ir po 8 022,57 Eur už 2025 m. vasario–liepos mėn. Šių lentelės eilučių suma yra ne 58 030,91 Eur, o 50 008,35 Eur. Skirtumas tarp pareiškėjo nurodyto galutinio rezultato ir lentelės eilučių sumos sudaro 8 022,56 Eur. Šis neatitikimas reikšmingas, nes lentelė pateikta vykdant pirmosios instancijos teismo nurodymą paaiškinti 58 030,91 Eur reikalavimo susidarymą. Pats pareiškėjas nurodė, kad lentelė nėra darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštis ir neatspindi konkrečių mėnesių priskaičiavimų.

Papildomame susitarime atidėta darbo užmokesčio dalis kas mėnesį apskaitoma 8 900 Eur bruto suma, lentelėje naudojama ne 8 900 Eur, o 8 022,57 Eur per mėnesį. Pareiškėjas nepaaiškino, kaip iš 8 900 Eur bruto sumos gauti 8 022,57 Eur, kokie mokesčiai ar atskaitymai buvo taikyti ir ar 58 030,91 Eur yra bruto, neto ar kitokio pobūdžio apskaitinė suma, t. y. lentelės sumos neatitinka papildomo susitarimo. Todėl negalima patikimai nustatyti tvirtintino reikalavimo dydžio, pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų nuspręsti pateikto finansinio reikalavimo pagrįstumą teisine prasme.

2025 m. sausio 13 d. darbo sutartyje nurodoma, kad pareiškėjas priimtas į apskaitininko pareigas. Sutartyje nurodytas bazinis 120 Eur bruto darbo užmokestis dirbant visą darbo dieną ir nustatyta, kad dirbant trumpesnį laiką darbo užmokestis skaičiuojamas proporcingai. Kartu pareiškėjui nustatyta penkių valandų darbo savaitė. Administratorei perduotuose 2025 m. sausio–kovo mėn. darbo užmokesčio žiniaraščiuose pareiškėjui apskaičiuota iš viso 163,09 Eur: 25,09 Eur už sausio mėn., 69 Eur už vasario mėn. ir 69 Eur už kovo mėn. Pranešimuose už 2025 m. sausio–balandžio mėn. pareiškėjui deklaruotos draudžiamosios pajamos: 43,64 Eur už sausio mėn., 120 Eur už vasario mėn., 120 Eur už kovo mėn. ir 100 Eur už balandžio mėn. Nei darbo užmokesčio žiniaraščiai, nei duomenys apie deklaruotas draudžiamąsias pajamas nepatvirtina, kad pareiškėjui kiekvieną mėnesį buvo priskaičiuojama papildoma 8 900 Eur bruto darbo užmokesčio dalis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) duomenimis, pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo pabaigos data yra 2025 m. gegužės 1 d., tačiau 2026 m. birželio 23 d. lentelėje reikalavimas skaičiuojamas ir už 2025 m. gegužės–liepos mėn. Vien VSDFV įrašas savaime nėra pakankamas išvadai dėl darbo santykių pasibaigimo, tačiau pareiškėjas turėjo paaiškinti, kokiu pagrindu darbo užmokesčio reikalavimas skaičiuojamas ir už laikotarpį po 2025 m. gegužės 1 d. Toks paaiškinimas nepateiktas, todėl finansinis reikalavimas pagrįstai nepatvirtintas.

Papildomame susitarime nurodyta, kad 8 900 Eur bruto atidėta suma kaupiama už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 24 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d., tačiau visa sukaupta suma turi būti išmokėta ne vėliau kaip iki 2026 m. vasario 28 d. Šie terminai tarpusavyje nedera. Tai savaime nereiškia papildomo susitarimo negaliojimo, tačiau pagrindžia būtinybę jame nurodytas sumas tikrinti pagal pirminius darbo užmokesčio ir mokestinės apskaitos duomenis.

Atsiskaitymų suderinimo akte nurodyta, kad bendrovė pareiškėjui skolinga 58 030,91 Eur, tačiau jame nenurodytas skolos susidarymo laikotarpis, mėnesiniai darbo užmokesčio priskaičiavimai, bruto ir neto sumos, mokesčių apskaičiavimas ar atidėto darbo užmokesčio registravimo apskaitoje pagrindas. Akte atskiromis eilutėmis įrašyti 94,09 Eur pagal darbo sutartį, 58 030,91 Eur pagal papildomą susitarimą ir 58 030,91 Eur vekselis kaip susitarimo garantas, tačiau bendra skola nurodyta 58 030,91 Eur. Dokumentas šių eilučių tarpusavio santykio nepaaiškina. Akte nurodytas vekselis į bylą nepateiktas. Net jeigu jis buvo tik papildoma prievolės užtikrinimo priemonė, tai nepašalina pirminio skolos apskaičiavimo trūkumo. 2025 m. rugpjūčio 1 d. balanso ištraukoje nurodyta 58 125 Eur su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų suma. Matematiškai ši suma atitinka 58 030,91 Eur ir 94,09 Eur, tačiau balanso eilutė apibendrinta, t. y. joje įsipareigojimai nedetalizuoti pagal darbuotojus, laikotarpius, mėnesių priskaičiavimus, bruto ir neto sumas ar mokėtinus mokesčius. Atsiskaitymų suderinimo aktas ir balanso eilutė patvirtina tik tų pačių apibendrintų skaičių įrašymą keliuose dokumentuose, bet nesudaro nepriklausomo, pirminiais darbo užmokesčio duomenimis pagrįsto 58 030,91 Eur skolos apskaičiavimo. Papildomas susitarimas, atsiskaitymų suderinimo aktas ir balansas, vertinami kartu su darbo užmokesčio žiniaraščiais, SAM pranešimais, VSDFV duomenimis ir pareiškėjo skaičiavimu, neleidžia patikimai nustatyti konkretaus 58 030,91 Eur reikalavimo dydžio.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir netenkintas pareiškėjo prašymas patvirtinti 58 030,91 Eur finansinį reikalavimą LUAB ,,Sulan“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, 2025 m. sausio 13 d. darbo sutartį, 2025 m. sausio 24 d. papildomą susitarimą, 2025 m. rugpjūčio 1 d. atsiskaitymų suderinimo aktą, balanso duomenis ataskaitiniu laikotarpiu 2025 m., nemokumo administratorės el. laiškus, apelianto 2026 m. balandžio 9 d. prašymą nemokumo administratorei įtraukti jį į kreditorių sąrašą.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir turi šį prašymą pagrįsti svariais argumentais, kodėl jam turėtų būti taikoma nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

Apeliantas atskirajame skunde nesuformulavo prašymo priimti naujus įrodymus ir nenurodė, kodėl šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo pateikiant atskirąjį skundą, t. y. nemotyvavo išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės taikymo poreikio. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenys patvirtina, kad pats apeliantas 2026 m. balandžio 29 d. pirmosios instancijos teismui kartu su pareiškimu dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo yra pateikęs dalį prie atskirojo skundo pridedamų dokumentų: 2025 m. sausio 24 d. papildomą susitarimą, 2025 m. rugpjūčio 1 d. atsiskaitymų suderinimo aktą, 2025 m. balanso duomenis, nemokumo administratorės el. laiškus, apelianto 2026 m. balandžio 9 d. prašymą nemokumo administratorei įtraukti į kreditorių sąrašą. LITEKO duomenys taip pat patvirtina, kad nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 8 d. kartu su atsiliepimu į minėtą pareiškėjo pareiškimą, be kita ko, yra pateikusi 2025 m. sausio 13 d. darbo sutartį. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nėra naujas įrodymas byloje, o sudaro apeliacijos objektą. Taigi apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai neatitinka naujumo reikalavimo, jie jau yra nagrinėjamos bylos dalis arba apeliacijos objektas, todėl su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų priėmimo klausimas nesprendžiamas.

Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti

JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių reikalavimų pateikimas reglamentuojamas JANĮ 41 straipsnyje. Kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas (1 dalis). Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (2 dalis). Taip pat teismas turi teisę priimti iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatyta tvarka, ir po bankroto bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 8 dalyje numatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (4 dalis).

Taigi JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 30 dienų terminas yra atnaujinamasis, nes pagal to paties straipsnio 4 dalį teismas turi teisę priimti iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kita vertus, JANĮ 41 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, kad jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per nustatytą terminą ir teismas termino praleidimo priežasčių nepripažįsta svarbiomis, jo reikalavimo teisė pasibaigia. Šiame kontekste kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kuo ilgesnis yra termino finansiniam reikalavimui pateikti praleidimo laikotarpis, tuo svarbesnės objektyvios priežastys, pateisinančios šio termino praleidimą, turi egzistuoti, kad būtų pripažinta, jog finansinis reikalavimas gali būti priimtas tvirtinti. Teismas, spręsdamas tokio reikalavimo tvirtinimo klausimą, pirmiausia privalo įvertinti termino kreditoriaus reikalavimui pateikti praleidimo priežastis, trukmę ir kitas šio termino atnaujinimo klausimui tinkamai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kadangi gali būti patvirtintas tik toks finansinis reikalavimas, kurio pateikimo tvirtinti terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-403/2026, 28–29 punktai).

Pažymėtina, kad nei CPK, nei JANĮ nėra detalizuota, kurios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, todėl tai kiekvienu atveju vertina teismas. Įstatyme taip pat nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos būtų galima nuspręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą dėl konkrečių termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis teismas turėtų spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 6 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl konkrečių termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis, turėtų atsižvelgti į termino paskirtį, termino praleidimo laikotarpį, aplinkybes, kurios pateisintų termino praleidimo trukmę, aplinkybes, realiai sutrukdžiusias asmeniui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą, asmenų elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Spręsdamas dėl praleisto termino atnaujinimo, teismas turi: 1) nustatyti, kada atsirado ir kiek truko aplinkybės, kuriomis grindžiamos termino praleidimo priežastys ir jų svarba, taip pat, ar išnykus kliūtims asmuo (kreditorius) per protingą laiką kreipėsi į teismą ar į likviduojamos dėl bankroto įmonės nemokumo administratorių su finansiniu reikalavimu; 2) vertinti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai – šiems kriterijams turi reikšmės praleidusio terminą asmens veikla, patirtis ir kitos su juo susijusios savybės, turėjusios įtakos terminui praleisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018, 31 punktas). Sužinojimas apie procesinėms teisėms įgyvendinti reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles nagrinėjant prašymą dėl termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020, 29 punktas).

LITEKO duomenimis nustatyta, kad apeliantas buvo bendrovės vadovu nuo 2025 m. sausio 23 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 13 d. Minėta nutartimi, be kita ko, buvo nustatytas 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas perduoti nemokumo administratorei juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą, juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla, perduoti bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nemokumo administratorė 2025 m. rugsėjo 15 d. išsiuntė apeliantui el. paštu ir registruotu paštu pranešimą apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei ir kvietimą pateikti finansinį reikalavimą iki 2025 m. spalio 15 d. Registruotas laiškas apeliantui buvo įteiktas 2025 m. rugsėjo 17 d. Apeliantas nemokumo administratorei 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi nustatytu terminu neperdavė bendrovės turto ir dokumentų, todėl pirmosios instancijos teismas 2025 m. lapkričio 10 d. nutartimi skyrė 1 000 Eur baudą.

LITEKO duomenys taip pat patvirtina, kad nemokumo administratorė 2025 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl bendrovės finansinių reikalavimų patvirtinimo, jie, 339 978,91 Eur dydžio, patvirtinti 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 14 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nemokumo administratorė 2026 m. vasario 12 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, pripažinti V. J. ir apeliantą kaltais (atsakingais asmenimis) dėl bendrovės tyčinio bankroto. Apeliantas 2026 m. kovo 5 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu perdavė nemokumo administratorei 8 segtuvus buhalterinių dokumentų ir 2026 m. kovo 20 d. el. laišku kreipėsi į nemokumo administratorę, prašydamas įtraukti į kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą jo finansinį reikalavimą. Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 8 d. pateiktame atsakyme apeliantui nurodė, kad jis turi pateikti prašymą įtraukti jį į kreditorių sąrašą, nurodant konkrečią iš darbo santykių kylančią skolą ir pridėti skolą pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti priežastis, kodėl buvo praleistas terminas pateikti finansinį reikalavimą ir kodėl jos turėtų būti laikomos svarbiomis. Apeliantas 2026 m. balandžio 9 d. pateikė nemokumo administratorei prašymą įtraukti jį į kreditorių sąrašą su 58 030,91 Eur reikalavimu, kylančiu iš darbo santykių. Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 10 d. el. laišku išsiuntė prašymą pagrįsti reikalavimo susidarymą ir pateikti vekselį, minimą atsiskaitymo suderinimo akte. Apeliantas 2026 m. balandžio 10 d. el. laiške paaiškino, kad finansinis reikalavimas nėra grindžiamas ir kildinamas iš vekselio. Vekselis nebuvo pateiktas. Apeliantas 2026 m. balandžio 16 d. el. laišku pakartotinai kreipėsi į nemokumo administratorę su prašymu įtraukti į kreditorių sąrašą, nepateikiant vekselio. Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 23 d. el. laišku informavo apeliantą, kad pateiktas prašymas ir duomenys yra vertinami. Apeliantas 2026 m. balandžio 29 d. pirmosios instancijos teismui pateikė pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir termino atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartimi bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, atsakingais asmenimis pripažinti apeliantas ir V. J., ši nutartis nėra įsiteisėjusi.

Byloje nėra ginčo, kad apie teisę pareikšti finansinį reikalavimą apeliantas buvo informuotas nemokumo administratorės 2025 m. rugsėjo 15 d. el. laišku ir registruotu paštu (registruotas laiškas jam buvo įteiktas 2025 m. rugsėjo 17 d.) bei kad apeliantas finansinį reikalavimą pareiškė praleidęs nustatytą terminą.

Pagal pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką, priežastys, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinimas, turi būti svarbios, t. y. objektyvios, nuo asmens nepriklausančios aplinkybes, egzistavusios per termino eigą ir sukliudžiusios atlikti atitinkamą procesinį veiksmą, šiuo atveju – pareikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jokių objektyvių, nuo apelianto valios nepriklausiusių aplinkybių, jis nenurodė.

Pažymėtina, kad nors JANĮ 41 straipsnyje nustatytas terminas negali vienareikšmiškai eliminuoti kreditoriaus teisės įgyvendinti turimą reikalavimo teisę į skolininką vėliau (t. y. ir po JANĮ nustatyto termino praleidimo), tačiau tuo pačiu įstatyme nustatytas terminas negali būti ignoruojamas, nes šis terminas skirtas skatinti kreditorius operatyviai įgyvendinti savo teises ir siekti operatyvaus juridinio asmens bankroto proceso (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-417-567/2026, 27 punktas).

Argumentas, kad būdamas bendrovės vadovu ir nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo įpareigotas perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus, jis pirmiausia skyrė dėmesį būtent dokumentų perdavimui, yra subjektyvus, tik nuo apelianto valios priklausęs jo pasirinkimas: pareiga perduoti bendrovės dokumentus nėra kliūtis pareikšti finansinį reikalavimą, šios pareigos viena kitos nepaneigia ir nėra priežastis vykdant vieną iš jų, tuo pat metu nevykdyti kitos.

Įvertinus tai, kad apeliantas finansinį reikalavimą grindžia darbo sutartimi, papildomu susitarimu, atsiskaitymų suderinimo aktu ir balansu, kurie sudaryti dar iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo, bei tai, jog papildomas susitarimas ir atsiskaitymų suderinimo aktas pasirašyti bendrovės direktoriaus (apelianto) ir bendrovės darbuotojo (apelianto), o balansas pasirašytas bendrovės direktoriaus (apelianto), šių dokumentų turinys pareiškėjui buvo žinomas dar iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo, juo labiau kad apelianto prašomas patvirtinti 58 030,91 Eur finansinis reikalavimas (bendrovės skola darbuotojui) nurodytas atsiskaitymų suderinimo akte.

Priešingai nei teigia apeliantas, visais dokumentais, iš kurių kildinamas finansinis reikalavimas, jis disponavo dar iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo, todėl, iškėlus bankroto bylą, jis turėjo galimybę pareikšti finansinį reikalavimą nemokumo administratorės pranešime nustatytu terminu. Jokių papildomų dokumentų, nei siekdamas suformuluoti patį finansinį reikalavimą, nei pagrįsti jo dydį, apeliantas neprivalėjo surinkti ir nesurinko: bylos duomenys liudija, kad pagrįsdamas savo finansinį reikalavimą, apeliantas pateikė tik tuos dokumentus, kuriuos turėjo (buvo pats surašęs ir pasirašęs) dar iki bankroto bylos iškėlimo. Papildomų dokumentų, kurie pagrįstų aptariamą reikalavimą, apeliantas nepateikė nei nemokumo administratorei, nei pirmosios instancijos teismui, nors šis buvo įpareigojęs juos pateikti.

Nesutiktina ir su apelianto argumentais, kad jis negalėjo pareikšti finansinio reikalavimo prieš dokumentų perdavimą, kadangi nemokumo administratorė jį bet kokiu atveju vertintų tik po visų dokumentų peržiūros. Nors finansinio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas atliekamas įvertinus visų bendrovės dokumentų turinį, tačiau apeliantui buvo nustatytas terminas iki 2025 m. spalio 15 d. pareikšti finansinį reikalavimą, todėl žinodamas tiek apie finansinio reikalavimo egzistavimą, tiek jo dydį, jis į nemokumo administratorę turėjo kreiptis nustatytu terminu. Būsimas finansinio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas neturėjo įtakos apelianto pareigai jį pareikšti laiku. Iš nemokumo administratorės ir apelianto el. laiškų nustatyta, kad nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 8 d. el. laišku atsakydama į apelianto 2026 m. kovo 20 d. el. laišką, išaiškino prašymo įtraukti į kreditorių sąrašą pateikimo tvarką bei įpareigojo nurodyti termino praleidimo priežastis. Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 10 d. el. laišku prašė apelianto pateikti vekselį ir pagrįsti finansinio reikalavimo (skolos) susidarymą, o 2026 m. balandžio 23 d. informavo apeliantą apie atliekamą jo pateikto prašymo vertinimą. Taigi šių el. laiškų turinys nepagrindžia, jog nemokumo administratorė buvo nurodžiusi apeliantui pareikšti finansinį reikalavimą tik po visų dokumentų perdavimo bei jų peržiūros. Priešingai, apeliantui išsamiai buvo paaiškinta ir nurodyta prašymo dėl termino atnaujinimo pateikimo tvarka, papildomai nurodyta, kad reikia pateikti papildomus duomenis finansiniam reikalavimui pagrįsti, įskaitant vekselį, kuris minimas atsiskaitymų suderinimo akte. Todėl nėra pagrindo prieiti išvadą, kad apeliantui nebuvo sudaryta galimybė pareikšti finansinį reikalavimą anksčiau nei bus perduoti visi bendrovės dokumentai.

Dėl apelianto argumentų, kad papildomai situaciją apsunkino tai, jog bendrovės apskaitą tvarkiusi UAB „Transol“ buvo nutraukusi veiklą, todėl dokumentų surinkimas ir patikrinimas užtruko, pažymėtina, kad apeliantas nenurodė, kokių būtent dokumentų, susijusių su jo finansiniu reikalavimu, surinkimas ir patikrinimas užtruko dėl nutrauktos UAB „Transol“ veiklos. Juo labiau kad apelianto pareikštas finansinis reikalavimas grindžiamas tik dokumentais, kuriais jis pats disponavo, buvo jų šalimi. Todėl UAB „Transol“ veiklos nutraukimas, jeigu toks faktas iš tiesų egzistavo, objektyviai negalėjo turėti įtakos apelianto galimybei suformuluoti savo finansinį reikalavimą bei jį pareikšti per nustatytą terminą.

Apibendrinant konstatuojama, kad apeliantui apie bendrovės bankroto procesą buvo žinoma nuo pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą, kuri įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 13 d. Apeliantas, tuo metu užimdamas bendrovės vadovo pareigas, žinodamas apie bankroto procesą, būdamas informuotas apie pareigą iki 2025 m. spalio 15 d. pareikšti finansinį reikalavimą, disponuodamas dokumentais, kuriais grindžia bendrovės skolos jam faktą bei dydį, turėjo galimybę nustatytu terminu jį pareikšti, tačiau to nepadarė dėl priežasčių, kurios priklausė išskirtinai nuo jo paties. Apelianto nurodytos priežastys, kurios neva sutrukdė jam kreiptis dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, nelaikytinos objektyviomis ir svarbiomis, galėjusiomis turėti įtakos termino finansiniam reikalavimui pareikšti praleidimui, todėl sutiktina su skundžiamos nutarties išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti.

Dėl finansinio reikalavimo

Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka nemokumo administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo nemokumo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Taigi pirmiausia kreditoriaus pareikštą finansinį reikalavimą patikrina likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens nemokumo administratorius, o esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, nusprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima procesinį sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-417-567/2026, 32 punktas).

Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą, teismas bankroto bylose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių reikšmingoms kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui aplinkybėms išaiškinti. Tokį teismo aktyvumą, nepažeidžiant rungimosi civiliniame procese principo, įtvirtina ir JANĮ 3 straipsnio 4 punkte nustatytas teisėjo vadovavimo procesui principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 34 punktas).

Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios bendrovės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl, siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-450/2022, 22 punktas).

Esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima procesinį sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023, 20 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad termino finansiniam reikalavimui pareikšti praleidimas buvo savarankiškas pagrindas pirmosios instancijos teismui atsisakyti patvirtinti apelianto finansinį reikalavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino ir apelianto prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, kuriais pareiškėjas grindė finansinį reikalavimą, jų nenuoseklumą bei prieštaravimus, aplinkybę, kad pirminių apskaitos dokumentų, kurie pagrįstų prašomą patvirtinti reikalavimą, apeliantas nepateikė, pažymėjo, jog net ir atnaujinus praleistą terminą, nebūtų pagrindo patvirtinti finansinį reikalavimą. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta.

Apeliantas prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą grindė darbo sutartimi, papildomu susitarimu prie darbo sutarties, atsiskaitymų suderinimo aktu ir bendrovės balansu, akcentuodamas, kad jie negali būti vertinami atsietai vienas nuo kito, o šių įrodymų visuma nuosekliai patvirtina jo finansinio reikalavimo pagrįstumą bei dydį. Įvertinus šių dokumentų turinį nustatyta, kad prašomas patvirtinti 58 030,91 Eur reikalavimas atitinka tik atsiskaitymų suderinimo akte nurodytą bendrovės skolą apeliantui, kuris, kaip minėta, tiek bendrovės vardu kaip direktoriaus, tiek darbuotojo vardu, pasirašytas tik paties apelianto. Nei darbo sutarties turinys (kuri, pažymėtina, net nėra pasirašyta nei bendrovės atstovo, nei apelianto, kaip darbuotojo), nei papildomo susitarimo prie darbo sutarties turinys atsiskaitymų suderinimo akte nurodyto skolos dydžio nepagrindžia. Bendrovės balanse apskaityti įsipareigojimai taip pat nėra analogiško dydžio koks nurodytas atsiskaitymų suderinimo akte. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. birželio 11 d. nutartimi buvo įpareigojęs apeliantą pagrįsti finansinio reikalavimo apskaičiavimą, nurodyti reikalavimo susidarymo laikotarpį, pateikti jį pagrindžiančius įrodymus ir paaiškinti privalomų mokesčių apskaičiavimą, tačiau apeliantas 2026 m. birželio 23 d. paaiškinimu šių duomenų nepatikslino. Taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta daugiau jokių dokumentų, kurie galėtų pagrįsti apelianto prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumą.

Vertinant kartu darbo sutartį, papildomą susitarimą prie darbo sutarties, atsiskaitymų suderinimo aktą ir balansą, darytina išvada, kad iš šių dokumentų negalima nustatyti 58 030,91 Eur reikalavimo pagrįstumo, laikotarpio, šios sumos apskaičiavimo pagrindo, nėra aišku dėl privalomų mokesčių apskaičiavimo (jų išskaitymo). Darbo sutarties 1.3 papunktyje nurodytas 120 Eur bruto (taip nurodoma darbo sutartyje, t. y. atlyginimas prieš mokesčius), darbo užmokestis dirbant visą darbo dieną, dirbant trumpesnį darbo laiką, proporcingai apskaičiuojamas mažesnis darbo užmokestis. Apeliantas kartu su 2026 m. birželio 23 d. pateiktais paaiškinimais pridėtoje lentelėje nurodė, kad nuo 2025 m. sausio 24 d. iki 2025 m. sausio 31 d. buvo sukaupta atidėto darbo užmokesčio dalis – 1 872,93 Eur, o 2025 m. vasario–liepos mėn. sukaupta atidėto darbo užmokesčio dalis sudarė po 8 022,57 Eur. Pagal 2025 m. darbo užmokesčio žiniaraščius, apeliantui 2025 m. sausio mėn. išmokėta 25,09 Eur, 2025 m. vasario mėn. išmokėta 69 Eur, 2025 m. kovo mėn. išmokėta 69 Eur darbo užmokesčio. Apelianto deklaruotos draudžiamosios pajamos nurodytos: 2025 m. sausio mėn. – 43,64 Eur, 2025 m. vasario mėn. – 120 Eur, 2025 m. kovo mėn. – 120 Eur; 2025 m. balandžio mėn. – 100 Eur. Pagal VSDFV duomenis, apelianto socialinio draudimo pabaiga nurodyta 2025 m. gegužės 1 d., tačiau pagal apelianto pateiktą lentelę finansinis reikalavimas grindžiamas ir 2025 m. gegužės–liepos mėn. mokėtinomis sumomis. Pagal papildomo susitarimo 2.2 papunktį, atidėta darbo užmokesčio dalis kas mėnesį apskaitoma kaip 8 900 Eur (bruto) nuo 2025 m. sausio 24 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d., o pagal 3.1 papunktį, ši suma turi būti išmokėta ne vėliau kaip iki 2026 m. vasario 28 d., todėl nėra aišku, kodėl apelianto pateiktoje lentelėje nurodomi 8 022,57 Eur, ar nuo jų atskaityti mokesčiai, kaip nurodyta suma apskaičiuota, nurodytas laikotarpis nesutampa nei su papildomo susitarimo 2.2 ir 3.1 papunkčiais, nei su lentelėje nurodytais laikotarpiais, t. y. lentelės duomenys prieštarauja papildomo susitarimo turiniui. Įvertinus šiuos duomenis, nėra aišku, kodėl apeliantas lentelėje nurodė 8 022,57 Eur, kodėl ši suma apskaičiuojama ir už 2025 m. gegužės–liepos mėn., kai pagal VSDFV duomenis, jis turėtų būti skaičiuojamas iki 2025 m. gegužės 1 d.

Apelianto pateiktos lentelės ir darbo sutarties, papildomo susitarimo prie darbo sutarties, atsiskaitymų suderinimo akto duomenys yra prieštaringi, nesutampantys, neatitinkantys prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo dydžio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pateikta balanso nuotrauka pateikta ne visa apimtimi (prasideda nuo ,,C“ eilės numerio, nėra nurodyta balanso sudarymo data). Balanso 2.9 papunktyje ,,Su darbo santykiais susiję įsipareigojimai“ nurodyti 58 125 Eur, tačiau nei balanse, nei kituose dokumentuose šie įsipareigojimai nėra detalizuoti, nenurodytas šios sumos apskaičiavimo laikotarpis, nėra aišku, su kokiais darbuotojais susiję įsipareigojimai.

Visus šiuos prieštaravimus dokumentuose, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo finansinis reikalavimas, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip keliančius pagrįstų abejonių dėl bendrovės skolos apeliantui, pagrįstai akcentuodamas ir tai, kad atsiskaitymų suderinimo aktas surašytas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, jį pasirašė tik pats apeliantas tiek kaip darbuotojas, tiek kaip bendrovės vadovas, o jokie objektyvūs, iš išorinių šaltinių gauti duomenys (pvz., apie deklaruotas apelianto draudžiamąsias pajamas, VSDFV duomenys), jų pagrįstumo nepatvirtino.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad būtent nemokumo administratorei teko pareiga pateikti duomenis, kurie paneigtų apelianto finansinio reikalavimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, būtent kreditorius, pareiškęs finansinį reikalavimą, turi įrodyti, jog bankrutuojanti bendrovė yra jam skolinga bei pagrįsti skolos dydį. Konstatavus, kad pateiktų įrodymų nepakanka pripažinti įsiskolinimo faktą bei dydį, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama nemokumo administratorei.

Nors apeliantas akcentuoja, kad visi bendrovės dokumentai buvo perduoti nemokumo administratorei, todėl jis neturėjo galimybės jų pateikti, pažymėtina, jog nemokumo administratorė pateikė visus apelianto pateiktus dokumentus, susijusius su jo finansiniu reikalavimu, paaiškino, kad jokie kiti dokumentai, pagrindžiantys reikalavimo pagrįstumą, jai nėra perduoti. Įvertinus tai, atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad skundžiamoje nutartyje nemotyvuotas dokumentų pakankamumas. Priešingai, skundžiamoje nutartyje pažymėta, kad nemokumo administratorei perduotų dokumentų nepakanka, o ta aplinkybė, jog kitų dokumentų, kurie pagrįstų apelianto reikalavimo pagrįstumą, nėra (arba jie apskritai neegzistuoja, arba apeliantas jų neišsaugojo ir neperdavė nemokumo administratorei), nesuponuoja išvados dėl skundžiamos nutarties motyvų nepakankamumo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Atskirojo skundo argumentai nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, panaikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.