Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Nuteistojo K. R. gynėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nuteistojo psichinio santykio su padaryta veika – kaltės, pagrindinį dėmesį skiriant pagrįsti poziciją, kad nuteistasis nežinojo, jog Bendrovės vadybininkai į sutartis įrašo tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl to netikslumai Bendrovės buhalterinėje apskaitoje nėra tyčinių nuteistojo veiksmų rezultatas ir jis negali atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su šia pozicija sutinka.

BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, pagal kurią nuteistas K. R.) nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, tam, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos (nuo 2022 m. gegužės 1 d. – finansinė apskaita) tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas, pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, faktiškai neįvykusių operacijų fiksavimas ir pan.). Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, t. y. kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori (tiesioginė tyčia), arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-495/2024, 35 punktas).

Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, būtent jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju. Kaip nusikaltimo vykdytojo vertinami ir įmonės vadovo veiksmai, kai jis sąmoningai teikia apskaitą tvarkančiam asmeniui (apie tai jam nežinant) dokumentus, kurie neparodo realiai įvykusių operacijų (t. y. žinomai suklastotus tikrus buhalterinės apskaitos dokumentus), tam, kad apskaitą tvarkantis asmuo juos įtrauktų į apskaitą. Įmonės vadovas (kartu ir faktinis vadovas) gali būti tik BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai vesti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai pats sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-697/2024, 11 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis K. R., veikdamas netiesiogine tyčia, apgaulingai organizavo Bendrovės buhalterinę apskaitą ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsta – K. R. veikoje nėra nei apgaulės tvarkant buhalterinę apskaitą (objektyviojo požymio), nei tyčios tai padaryti (subjektyviojo požymio).

Visų pirma, K. R. apgaulingo Bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo neatskleidžia pats kaltinimo tekstas, atitinkamai – nuosprendyje nustatytos veikos padarymo faktinės aplinkybės. Veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį esmė formuluojama taip, kad K. R. laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. „apgaulingai organizavo“ Bendrovės buhalterinę apskaitą taip, kad apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konkrečiai – „apskaitos neorganizavo taip, kad visi ūkiniai įvykiai buvo pilnai pagrįsti apskaitos dokumentais“, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d. automobiliai buvo parduoti už didesnę kainą nei nurodyta sąskaitose pažymose ir neapskaityta 62 590 Eur pajamų, o neparduotų prekių likučių registre, pardavimo registravimo žurnaluose, iš Europos Sąjungos įsigytų prekių pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) registravimo žurnaluose neužregistruota 77 vienetai automobilių, dėl to nėra galimybės nustatyti, kokia suma buvo neužpajamuota Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, o 26 automobilių užregistravimo Bendrovės apskaitoje iš viso nėra galimybės nustatyti. Tokia formuluotė, pagal kurią K. R. veika pasireiškė neveikimu, neatskleidžia jokių konkrečių apgaulingų K. R. veiksmų tvarkant Bendrovės buhalteriją, todėl savaime rodo kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepagrįstumą.

Antra, K. R. apgaulingo Bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo nepatvirtina ir skundžiamo nuosprendžio motyvai ir išvados. Iš esmės atkartodamas kaltinimą (veikos padarymo faktines aplinkybes), pirmosios instancijos teismas nurodė, kad K. R. apgaulė pasireiškė nagrinėjamu laikotarpiu nefiksuojant įmonės apskaitoje ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių; K. R. organizavo Bendrovės buhalterinę apskaitą taip, kad joje buvo netiksliai nurodyti duomenys apie parduodamų automobilių kainas (pirkėjams už perkamus automobilius sumokėjus daugiau nei nurodyta pažymose sąskaitose), apskaitos registre buvo užregistruoti netikslūs duomenys apie parduodamų automobilių kainą; dėl K. R. „nevienkartinio pobūdžio, bet sisteminių veiksmų (neveikimo)“ ir dėl to padarytų įstatymų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Tačiau, vėlgi, kaip konkrečiai pasireiškė K. R. apgaulingas Bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimas, t. y. ką konkrečiai K. R. padarė, kokius konkrečius apgaulingus veiksmus atliko, tvarkydamas įmonės apskaitą, nuosprendyje nenurodoma. Beje, dalis pirmosios instancijos teismo argumentų yra ir prieštaringi – neveikimas negali būti padarytas nevienkartinio pobūdžio, sistemingais veiksmais.

Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, Bendrovės veiklos specifiką ir organizavimą, K. R. apgaulė tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą būtų tuo atveju, jeigu jis būtų (1) davęs nurodymus įmonės vadybininkams į pažymas sąskaitas įrašyti neteisingą (sumažintą) automobilių pardavimo vertę ir tokius duomenis perduoti įmonės buhalterei ir (ar) registravimo žurnaluose neužregistruoti automobilių arba (2) žinojęs apie tokius įmonės vadybininkų veiksmus ir jiems pritaręs. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir teisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus šiais klausimais, tokių aplinkybių nenustatė. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Nuteistasis K. R. parodė, kad Bendrovė vertėsi tarptautiniais pervežimais ir naudotų automobilių prekyba, joje dirbo nuo 50 iki 60 darbuotojų, už buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakinga vyriausioji buhalterė S. A., taip pat dirbo apskaitininkės I. Č. ir K. A., deklaracijas VMI laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2020 m. birželio 1 d. pildė ir teikė buhalterė S. A., už Bendrovės grynuosius pinigus buvo atsakingas kasininkas D. A., jie buvo laikomi seife, o seifas buvo D. A. kabinete ir tik jis turėjo raktą nuo seifo, pats K. R. tik išimdavo pinigus iš kasos aparato, juos suskaičiuodavo su buhaltere S. A. ir duodavo kasininkui D. A.. Nuteistasis taip pat parodė, kad jis, kaip vadovas, rūpinosi, kad visos grandys Bendrovėje funkcionuotų, tačiau jis yra inžinierius mechanikas, todėl tiesiogiai buvo atsakingas tik už transportą, transporto remontą. Nuteistasis parodė ir tai, kad Bendrovė dirbo sėkmingai, kiekvienais metais buvo audituojama, audito išvadose nebuvo žymių trūkumų, todėl nesupranta, ką „pražiūrėjo“, jam atrodė, jog Bendrovės veikla vyksta tinkamai. Anot nuteistojo, visi parvežti automobiliai būdavo parduodami su pirkėju Bendrovės ofise, viskas atrodė skaidru ir nebuvo, ko įtarti, jam nebuvo žinoma apie tai, kad tam tikrą laikotarpį Bendrovė įsigydavo automobilių ir pastarieji nebuvo apskaitomi, kad vadybininkai parduoda automobilius už didesnę sumą nei Bendrovei buvo pristatomi pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, sužinojęs apie tai jis nedelsdamas ėmėsi priemonių – pavedė buhalterijai patikslinti deklaracijas (28 t., b. l. 147–150, 31 t., b. l. 130–131). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis savo parodymų nekeitė, papildomai parodė, kad dėl jo sveikatos būklės ir amžiaus apskaita galėjo būti tvarkoma nepakankamai kruopščiai, vertindamas situaciją dabar, supranta, kad Bendrovės buhalterinės apskaitos priežiūra galėjo būti nepakankama (33 t., b. l. 42–44).

Liudytoja S. A. parodė, kad ji Bendrovėje dirba vyriausiąja finansininke, tvarko absoliučiai visą Bendrovės apskaitą, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. pabaigos jos pareigos tokios ir buvo, avansines apyskaitas darė ji, už deklaracijų parengimą ir tinkamą pateikimą buvo atsakinga ji, už kasą buvo atsakingas kasininkas D. A., grynieji pinigai buvo pas kasininką D. A., jie buvo laikomi seife arba kitoje jam žinomoje vietoje, K. R. prie seifo galėjo prieiti tik su kasininko žinia. Ji taip pat parodė, kad automobilio kainą, įrašytiną į pažymą sąskaitą, nurodydavo vadybininkai, viskas vykdavo aikštelėse, turguose, paviljonuose, tai, kad pažymose sąskaitose buvo nurodoma mažesnė automobilio pardavimo suma, iš vadybininkų ji sužinojo tik tada, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas. S. A. taip pat parodė, kad kiekvieną dieną vadybininkai tą dieną išrašytus dokumentus turėdavo pristatyti į ofisą, į Bendrovės apskaitą 42 automobilių dokumentai neįtraukti, nes dėl COVID-19 pandemijos jie jai nebuvo pateikti – kadangi tuo laikotarpiu buvo vengiama kontaktuoti, eiti į ofisą, tai tuos dokumentus galėjo turėti vadybininkai, jie apskaityti prasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Anot S. A., K. R. Bendrovėje kaip direktorius buvo atsakingas už viską – darbo organizavimą, autovežių darbą, transporto priemonių remontą, prekybą, tačiau tvarkos, kurioje būtų nustatyta, už kokią kainą turi būti parduodami parvežti automobiliai, nebuvo, dažniausiai dėl pardavimo kainos spręsdavo vadybininkai pagal paklausą (30 t., b. l. 73–80). Nors liudytoja S. A., be kita ko, parodė, kad visus pirminius dokumentus, kurių pagrindu ji tvarkė Bendrovės buhalterinę apskaitą, jai pateikdavo atskaitingi asmenys, t. y. direktorius, vadybininkai, administratoriai, tai, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, savaime nepagrindžia nuteistojo tyčios apgaulingai organizuoti Bendrovės buhalterinę apskaitą – liudytoja nedetalizavo, kokius būtent dokumentus jai yra pateikęs nuteistasis, nenurodė, kad nuteistojo pateikti dokumentai buvo suklastoti, be to, net jei nuteistasis pateikė S. A. dokumentus, kuriuose pateikti netikslūs duomenys, tai nepatvirtina, jog jis žinojo, kad dokumentuose įrašyti duomenys netikslūs.

Liudytojas D. A. parodė, kad jam pateikti pinigus įnešimui į kasą galėjo visi atskaitingi asmenys – visi Bendrovės vadybininkai, jie patys priimdavo daugumą sprendimų – patys ieškodavo automobilių, patys žiūrėdavo, kokia rinka, skaičiuodavo, ką galima nupirkti, už kiek galima parduoti, direktorius K. R. buvo atsakingas už kitus darbus – dirbo su personalu, organizavo transporto remontą, jis dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės „neturėjo reikalų su grynaisiais pinigais“, už įmonės sąskaitas buvo atsakinga buhalterė S. A., apie tai, jog vadybininkai įnešė mažiau pinigų už parduotus automobilius nei realiai už juos gaudavo, jam žinoma tik iš pateiktų kaltinimų. D. A. taip pat parodė, kad K. R. jis matydavo retai, nes pastarasis arba sirgdavo, arba gydydavosi (30 t., b. l. 113–117).

Iš Bendrovėje dirbusių vadybininkų (A. A., V. B., X. X., A. D., T. G., D. K., A. K., A. P., K. S., A. V.) parodymų matyti, kad nuteistasis, kaip Bendrovės vadovas, jų praktiškai nekontroliavo, jį vadybininkai matydavo retai (28 t., b. l. 189–191, 29 t., b. l. 9–10, 35–42, 81–83, 133–134, 181–182, 30 t., b. l. 28–30), kai kurie iš jų nurodė, kad parduodamų automobilių kainas nustatydavo patys, o kiti teigė, kad dėl jų pasitardavo su K. R., tačiau taip pat paaiškino, kad galutinį sprendimą priimdavo jie patys. Visi liudytojai patvirtino, kad K. R. nežinojo apie pažymose sąskaitose nurodomas sumažintas automobilių pardavimo kainas.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. sausio 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-170 (24) (31 t., b. l. 36–63), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. vasario 24 d. ekspertizės akte Nr. 11-331 (25) (31 t., b. l. 66–81) nedetalizuota, kaip konkrečiai pasireiškė tyčiniai K. R. veiksmai, apgaulingai organizuojant Bendrovės buhalterinę apskaitą. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose apklausta ekspertė A. Spiečiūtė tokių aplinkybių taip pat nenurodė (31 t., b. l. 124–128, 33 t., b. l. 41–42).

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Bendrovės buhalterinė apskaita laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d. buvo tvarkoma netinkamai – pažeidžiant teisės aktų (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 dalių, 4 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 16 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio) reikalavimus: Bendrovės apskaitos dokumentuose ir registruose (pirkimo–pardavimo žurnale) buvo netiksliai nurodyti duomenys apie Bendrovės parduodamų automobilių kainą, kadangi pirkėjai už perkamus automobilius sumokėjo daugiau nei nurodyta Bendrovės pažymose sąskaitose, ir neapskaityta 62 590 Eur pajamų, o Bendrovės neparduotų prekių likučių registre, pardavimo registravimo žurnaluose, iš Europos Sąjungos įsigytų prekių pardavimo PVM registravimo žurnaluose neužregistruota 77 vienetai automobilių, dėl to nėra galimybės nustatyti, kokia suma buvo neužpajamuota Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, iš minėtų 77 automobilių 26 automobilių užregistravimo Bendrovės apskaitoje iš viso nėra galimybės nustatyti. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl įvardintų teisės aktų pažeidimų atsirado padariniai – negalima iš dalies nustatyti Bendrovės turto, veiklos rezultatų ir nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d., minėti teisės aktų pažeidimai ir atsiradę padariniai susiję priežastiniu ryšiu. Šios aplinkybės nustatytos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. sausio 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-170 (24) (31 t., b. l. 36–63), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. vasario 24 d. ekspertizės akte Nr. 11-331 (25) (31 t., b. l. 66–81).

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 2 dalies nuostatomis, K. R. buvo pranešta apie galimą veikos kvalifikavimo pakeitimą iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), inkriminuojant aplaidų Bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, K. R. padaryta veika atitinka BK 223 straipsnio 1 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) sudėtį.

Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal šį BK straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) (tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą), buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai (tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis), ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką, taip pat ir už aplaidų teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį netinkamu šios veiklos organizavimu.

BK 223 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) nustatyta veika gali būti padaroma tik dėl neatsargumo, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Esant nusikalstamam pasitikėjimui, asmuo numato, kad dėl netinkamo, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti, o esant nusikalstamam nerūpestingumui, asmuo nenumato, kad dėl netinkamo, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi tai numatyti.

– K. R. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus, numatančius, kad apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti, apskaitos registras – remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, numatančius, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška; jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai, nes apskaitos dokumentuose ir registruose (pirkimo–pardavimo žurnale) buvo netiksliai nurodyti duomenys apie parduodamų automobilių kainą, kadangi pirkėjai už perkamus automobilius sumokėjo daugiau nei nurodyta Bendrovės pažymose sąskaitose;

– K. R. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, jog apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, nes Bendrovės apskaita buvo tvarkoma taip, kad apskaitos informacija nėra objektyvi, išsami ar palyginama;

– K. R. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, nes apskaitos neorganizavo taip, kad visi ūkiniai įvykiai būtų pilnai pagrįsti apskaitos dokumentais, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. birželio 1 d. automobiliai buvo parduoti už didesnę kainą nei nurodyta sąskaitose pažymose ir neapskaityta 62 590 Eur pajamų, o neparduotų prekių likučių registre, pardavimo registravimo žurnaluose, iš Europos Sąjungos įsigytų prekių pardavimo pridėtinės vertės mokesčio registravimo žurnaluose neužregistruota 77 vienetai automobilių, dėl to nėra galimybės nustatyti, kokia suma buvo neužpajamuota Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, o 26 automobilių užregistravimo Bendrovės apskaitoje iš viso nėra galimybės nustatyti;

– K. R. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, nes apskaitos registre buvo užregistruoti netikslūs duomenys apie parduodamų automobilių kainą;

– K. R. pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir 12 straipsnį, nes informacija 2019 m. finansinėje ataskaitoje yra netiksli dėl turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų;