Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Byla Nr. 1S-355-1243/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12002-2026-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.5.3; 2.3.2.1.4; 2.14.1; 2.14.4 (S)

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Juozapavičius, nerengdamas teismo posėdžio, išnagrinėjo advokato G. D. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria nutarta nušalinti Pareiškėją nuo kaltinamojo V. L. gynybos baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-890/2026.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-iojoje valdyboje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-02577-20, kuriame įtariamuoju pripažintas, be kita ko, V. L. Šiame ikiteisminiame tyrime V. L. nuo 2025 m. vasario 27 d. gynė Pareiškėjas (advokato orderis, Serija LA. Nr. 1005601, patvirtinantis susitarimą ginti V. L. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-02577-20, pateiktas 2025 m. vasario 27 d.). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 30, 49 straipsniais, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras T. Uldukis 2025 m. gegužės 28 d. nutarimu nušalino Pareiškėją nuo įtariamojo V. L. gynybos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-02577-20. Prokuroras nustatė, kad Pareiškėjas siekia paveikti liudytoją A. J. (A. J.), kurį jis gina ikiteisminiame tyrime Nr. 03-7-00018-24, šiame ikiteisminiame tyrime duoti V. L. naudingus parodymus ir taip padėti V. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės už labai sunkių ir sunkių nusikaltimų padarymą, tokiu būdu, būdamas šališkas tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasme, piktnaudžiauja savo procesiniu statusu bei naudoja neteisėtas gynybos priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2025 m. gegužės 30 d. nutartimi Pareiškėjo skundas dėl Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro T. Uldukio 2025 m. gegužės 28 d. nutarimo atmestas, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartimi Pareiškėjo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2025 m. gegužės 30 d. nutarties taip pat atmestas. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras T. Uldukis 2026 m. gegužės 19 d. surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė baudžiamąją bylą teismui. Baudžiamoji byla Klaipėdos apygardos teisme gauta 2026 m. gegužės 25 d., jai suteiktas Nr. 1-65-890/2026. Bylos parengimo nagrinėti teisme metu Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 49, 231, 238 straipsniais, Pareiškėjas nušalintas nuo kaltinamojo V. L. gynybos šioje baudžiamojoje byloje. Teismas nustatė, kad faktiniai ir teisiniai pagrindai, leidžiantys taikyti kaltinamojo V. L. teisei gintis esminės įtakos turinčią priemonę – gynėjo nušalinimą – nėra pasikeitę, ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės proceso dalyviams gali kelti pagrįstų abejonių, kad advokato naudojamos neteisėtos gynybos priemonės ir būdai gali turėti įtakos teisėto ir teisingo sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimui.

Motyvuojamoji dalis

Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir prašymai

Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Aukštesnysis teismas, įvertinęs Pareiškėjo skundo argumentus, pateiktą skundo nagrinėjimo medžiagą, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis, konstatuoja, kad skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė BPK normas, reglamentuojančias neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimo institutą, bei motyvuotai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nušalinti Pareiškėją nuo kaltinamojo V. L. gynybos nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

Skunde aukštesniajam teismui Pareiškėjas pažymi, kad apygardos teismas gynėjo nušalinimo klausimą nepagrįstai (neteisėtai) išsprendė bylos parengimo nagrinėti teisme metu, nors BPK 232 straipsnyje tiesiogiai neįtvirtinta, kad šiame proceso etape teismas gali išspręsti gynėjo nušalinimo klausimą. Pareiškėjo teigimu, teismas šį klausimą turėjo spręsti BPK 59 straipsnyje nustatyta tvarka. Aukštesnysis teismas su tokia Pareiškėjo pozicija nesutinka. BPK 59 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad advokatas arba advokato padėjėjas privalo nusišalinti, jei yra BPK 61 straipsnyje nurodyti pagrindai; tokiu pat pagrindu jų nušalinimą gali pareikšti šio Kodekso 57 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys. BPK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatas arba advokato padėjėjas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas arba nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo atstovas, jeigu jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams, arba jeigu anksčiau dalyvavo kaip teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ekspertas, specialistas, vertėjas ar liudytojas, taip pat jeigu tiriant arba nagrinėjant bylą dalyvauja pareigūnas, su kuriuo tas advokatas arba advokato padėjėjas turi giminystės ryšių. Taigi, BPK 59 straipsnis reglamentuoja advokato ir advokato padėjėjo nusišalinimo ar jų nušalinimo specifiniais atvejais – kai egzistuoja BPK 61 straipsnyje nurodyti pagrindai – teisme tvarką. Kaip matyti iš BPK 61 straipsnio 1 dalies, tarp šių specifinių atvejų neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimo nėra. Atsižvelgiant į tai, taikyti BK 59 straipsnį sprendžiant pastarąjį klausimą nėra teisinio pagrindo. Pagal BPK 49 straipsnio dalį ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teismo proceso metu bylą nagrinėjantis teismas, nustatę, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones, turi teisę nušalinti gynėją. Šiame straipsnyje nėra nustatyta nei kuriame teisminio nagrinėjimo etape, nei kokia tvarka turi būti išspręstas neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo klausimas. Nagrinėjamu atveju šis klausimas išspręstas bylos parengimo nagrinėti teisme metu, priimant nutartį nerengiant teismo posėdžio ir nesudarant galimybės proceso dalyviams, įskaitant gynėją, pasisakyti šiuo klausimu. Aukštesniojo teismo vertinimu, taip išspręsdamas advokato G. D. nušalinimo klausimą, žemesnysis teismas baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. BPK 232 straipsnyje nustatyta, kad bylos parengimo nagrinėti teisme metu priimamos šios nutartys: 1) perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, 2) perduoti bylą pagal teismingumą, 3) perduoti bylą prokurorui, 4) išskirti bylą į kelias ar kelias bylas sujungti į vieną, 5) atidėti bylos nagrinėjimą, 6) pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar prokurorui atlikti BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą ar organizuoti šio proceso veiksmo atlikimą, 7) nutraukti bylą. Šis nutarčių, priimamų bylos parengimo nagrinėti teisme metu, sąrašas, kaip teisingai nurodoma skunde, yra baigtinis. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad šis sąrašas yra baigtinis tiek, kiek jis susijęs su pagrindiniu šiame etape sprendžiamu klausimu – baudžiamosios bylos eiga. Įgyvendindamas bylos parengimo nagrinėti teisme etapo paskirtį, šiame etape teismas, be abejonės, gali priimti ir kitas nutartis, nesusijusias su baudžiamosios bylos eiga. Tai glaudžiai susiję su bylos parengimo nagrinėti teisme etapo paskirtimi. Bylos parengimas nagrinėti teisme yra pradinis pirmosios instancijos teismo proceso stadijos etapas, kurio paskirtis yra dvejopa: kontrolinė ir paruošiamoji. Kontrolinė paskirtis pasireiškia tuo, kad teisėjas patikrina bylos medžiagą ir išsiaiškina, ar nėra kliūčių nagrinėti bylą iš esmės teisiamajame posėdyje, o paruošiamoji paskirtis pasireiškia tuo, kad teisėjui nustačius, jog nėra kliūčių nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje, turi būti sudarytos procesinės sąlygos bylos eigai tokiame posėdyje (Goda, G.; Kazlauskas, M.; ir Kuconis, P. Baudžiamojo proceso teisė. Vilnius: VĮ „Registrų centras“, 2011, p. 373). Neišspendus neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimo klausimo, akivaizdu, nebūtų pašalintos visos kliūtys, trukdančios bylą nagrinėti teisme iš esmės, todėl nebūtų tinkamai pasiruošta kitam bylos nagrinėjimo teisme stadijos etapui. Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla abejonių, kad nors neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimas nėra tiesiogiai įtvirtintas BPK 232 straipsnyje, šis klausimas nėra susijęs su baudžiamosios bylos eiga ir jį ne tik galima, bet ir svarbu išspręsti iki bylos nagrinėjimo teisme iš esmės tam, kad būtų galima tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme iš esmės ir tokiu būdu įgyvendinti bylos parengimo nagrinėti teisme etapo paskirtį. Nutartimi perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje paprastai išsprendžiami visi procesiniai klausimai, susiję su tolimesniu bylos nagrinėjimu (BPK 233 straipsnio 4 dalis). Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato draudimo tam tikrais procesiniais klausimais, ypač nenumatytais BPK 233 straipsnio 4 dalyje, priimti ir atskirą nutartį. Šiame etape tokias nutartis teismas priima paprastai nerengdamas teismo posėdžio, atitinkamai neinformuodamas proceso dalyvių apie sprendžiamus klausimus ir nesudarydamas galimybės dėl jų pasisakyti. Tokia tvarka kai kuriais atvejai gali būti vertinama kaip ribojanti rungimosi principo veikimą. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad tokia tvarka priimtos nutartys, jeigu proceso dalyvių vertinimu jos pažeidžia jų teises ir (ar) teisėtus interesus, gali būti skundžiamos aukštesniajam teismui pateikiant skundą, kuriame proceso dalyviai gali išdėstyti savo poziciją, taip kompensuojant rungimosi principo apribojimą (BPK 49 straipsnio 2 dalis). Taip šiuo atveju ir buvo padaryta. Todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, žemesnysis teismas, nors rezoliucinėje dalyje ir netiksliai nurodė BPK 231 ir 238 straipsnius, pagrįstai ir teisėtai taikė BK 49 straipsnio nuostatas, nepažeidė neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimo tvarkos.

Dėl Pareiškėjo kaip neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimo pagrįstumo

Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad Pareiškėjas siekė paveikti liudytoją A. J. baudžiamojoje byloje duoti kaltinamajam V. L. palankius parodymus ir taip padėti V. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir šios aplinkybės, žemesniojo teismo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, kad Pareiškėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones. Kaip matyti iš skundo argumentų, Pareiškėjas neginčija, kad buvo susitikęs su A. J., jie kalbėjo, be kita ko, apie V. L., tačiau, Pareiškėjo teigimu, jis nenaudojo jokių neteisėtų gynybos priemonių. Su tokiu Pareiškėjo vertinimu teismas nesutinka. Aukštesniojo teismo vertinimu, žemesnysis teismas tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino Pareiškėjo elgesį gynybos priemonių naudojimo teisėtumo (neteisėtumo) kontekste.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teisė į pasirinkto gynėjo pagalbą negali būti absoliuti ir nelemia asmens teisės visais atvejais reikalauti, kad jį gintų tik konkretus jo pageidaujamas advokatas. BPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teismo proceso metu bylą nagrinėjantis teismas, nustatę, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones, turi teisę nušalinti gynėją. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas numato gynėjo nušalinimą kaip procesinės atsakomybės formą, kuria siekiama užtikrinti, kad gynėjas, realizuodamas pareigą suteikti ginamajam veiksmingą teisinę pagalbą ir konstitucinę kaltinamo asmens teisę į gynybą, viena vertus, būtų aktyvus ir suteiktų ginamajam realią, veiksmingą ir kokybišką teisinę pagalbą, kita vertus, tą darydamas, laikytųsi įstatymų ir nesielgtų neteisėtai.

Baudžiamojo proceso įstatymas neapibrėžia, kokios konkrečiai neteisėtos gynybos priemonės gali sudaryti pagrindą nušalinti gynėją. Visgi teismų praktikoje, remiantis, be kita ko, ir baudžiamojo proceso teisės doktrina, šiuo klausimu yra pasisakyta. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad nors BPK neapibrėžti kriterijai, kuriais vadovaujantis galima būtų teigti, jog naudojamos gynybos priemonės neteisėtumo laipsnis yra pakankamas nuo gynybos nušalinti gynėją, gynėjo nušalinimas BPK 49 straipsnyje nurodytu pagrindu yra prievartinio pobūdžio priemonė, kuria tiesiogiai kėsinamasi pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtintą teisę gintis, padedant savo paties pasirinktam gynėjui, todėl, priimant sprendimą nušalinti gynėją, būtina vadovautis pagrindiniais valstybės prievartos taikymo leistinumo kriterijais, neginčijamai nustatyti faktinį ir teisinį pagrindus, leidžiančius taikyti šią teisei gintis esminės įtakos turinčią (kraštutinę) priemonę. Kiekvienu atveju, vertinant, ar yra pagrindas gynėjui taikyti šią procesinę prievartinio pobūdžio priemonę, turi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, pasitelkiant teisinę sąmonę bei pasiremiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Advokato nušalinimas BPK 49 straipsnio pagrindu taikytinas, kai teisėtomis ir leistinomis priemonėmis surinkti faktiniai duomenys patvirtina pagrįstą įtarimą, kad, pavyzdžiui, gynėjas dalyvavo kaip bendrininkas kartu su ginamuoju darant nusikalstamą veiką, dėl kurios atliekamas ikiteisminis tyrimas (bylos nagrinėjimas), suimtas ginamasis per gynėją daro naujas nusikalstamas veikas, siekiama neteisėtais būdais paveikti liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, naikinti ar klastoti dokumentus ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 10 d, nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1N -30/2011, 4 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-128-318/2019, 9 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-240- 449/2021, 13 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gynėjas turi būti nešališkas tiek objektyviąja, tiek ir subjektyviąja prasme, t. y. jo gynybos būdai ir priemonės turi būti ne tik teisėti, tačiau ir nekelti pagrįstų abejonių proceso dalyviams, kad galimai naudojamos neteisėtos gynybos priemonės ir būdai gali daryti įtaką teisėto ir teisingo sprendimo priėmimui byloje. Advokato profesinės veiklos teisėtumas yra vienas svarbiausių principų, lemiančių advokato vaidmenį valstybės teisės sistemoje ir profesinės veiklos garantijas, todėl advokatas privalo siekti teisingumo ir teisėtumo bei ginti savo kliento teises ir teisėtus interesus tik teisėtais būdais ir priemonėmis, nepažeisdamas teisės aktuose nustatytų draudimų, neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų bei gerbdamas kitų asmenų teises (Lietuvos advokatų etikos kodekso 7 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-216-449/2019, 12 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-54-1020/2026, 8 punktas).

Iš byloje esančio liudytojo A. J. 2025 m. kovo 13 d. apklausos protokolo matyti, kad A. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, parodė, jog 2025 m. kovo 3 d. jam paskambino G. D. ir paprašė susitikti; jiems susitikus G. D. papasakojo, jog tądien ryte buvo Vilniaus kalėjime pas suimtą V. L., kurį gins šiame baudžiamajame procese, ir V. L., be kita ko, paprašė G. D., kad šis išsiaiškintų, ar A. J. buvo apklaustas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-02577-20, jeigu taip, tai koks buvo jo apklausos turinys, taip pat kad nurodytų A. J. pakeisti parodymus; be to, G. D. A. J. dviprasmiškai pasakė, koks yra „biudžetinis svoris“ už minėtą paslaugą, ir A. J. suprato, kad jam siūlomi pinigai už tai, jog jis neliudytų prieš V. L. šioje baudžiamojoje byloje. A. J. teigimu, apie šį jo ir G. D. susitikimą jis tą pačią dieną telefonu informavo prokurorą A. U.. A. J. parodė ir tai, kad 2025 m. kovo 12 d. su juo vėl susisiekė G. D. ir informavo, kad tą savaitę su V. L. kontaktavo kitas jo gynėjas S. S., kuris G. D. pasakė, jog kitą savaitę yra numatyta V. L. apklausa, kurios metu V. L. jau duos pirminius parodymus, S. S. primygtinai paprašė G. D. skubiai sužinoti, ar A. J. jau buvo apklaustas, nes tikėtina, jog po V. L. apklausos jis bus kviečiamas apklausai pas pareigūnus, G. D. A. J. nurodė, kad spaudimo daryti nenori, tačiau paragino priimti sprendimą (t. 12, b. l. 8–12). Šiuos A. J. parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys – iš Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro A. U. 2025 m. kovo 4 d. pažymos matyti, kad A. J. 2025 m. kovo 3 d. ir 2025 m. kovo 4 d. iš tiesų bendravo su prokuroru A. U., prokurorui nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir apklausiamas 2025 m. kovo 13 d.

Skunde Pareiškėjas akcentuoja, kad aptarti A. J. parodymai nepatikimi, prieštaringi, nes (1) A. J. tiksliai neįvardijo, ar jo prašyta pakeisti parodymus ar jų neduoti, (2) A. J. pavartojo pakankamai specifinę frazę „biudžetinis svoris“, kuri nebūdinga Pareiškėjui, (3) po 2025 m. kovo 13 d. A. J. apklausos advokatų G. D., S. S., R. J. atžvilgiu buvo taikomos neviešos baudžiamojo proceso priemonės, tačiau jokių duomenų apie neteisėtą įtaką A. J. negauta, (4) A. J. pats ne kartą bandė kontaktuoti su Pareiškėju. Aukštesnysis teismas su tokiu vertinimu nesutinka.

Aukštesniojo teismo vertinimu, A. J. parodymai dėl šiai bylai reikšmingų aplinkybių yra išsamūs ir nuoseklūs, nenustatyta, kad A. J. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus, apkalbėti Pareiškėją. Be to, vertinant A. J. parodymų patikimumą, nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu ir tai, kad jie iš tiesų nesutampa su V. L. parodymais ir tai galėjo lemti Pareiškėjo bandymą A. J. padaryti neteisėtą įtaką. Kaip parodė pats A. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jis iš Pareiškėjo sužinojo, kad V. L. Pareiškėjui pasakoja visiškai tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad V. L. neva yra buvęs susisiekęs su A. J. ir jam pranešęs apie iš Antverpeno uosto į Klaipėdos jūrų uostą plukdomą jūrinį konteinerį, kuriame yra paslėpta 30 kg kokaino siunta, prašęs A. J. apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms. Be to, iš 2026 m. balandžio 24 d. akistatos tarp įtariamojo V. L. ir liudytojo A. J. protokolo matyti, kad V. L. ir A. J. pozicija skiriasi dėl jų bendravimo, be kita ko, apie narkotines medžiagas, taip pat kitų bylai reikšmingų aplinkybių – jie neigė vienas kito parodymus, V. L. A. J. parodymus vadino visiška nesąmone, „briedu“ (t. 35, b. l. 44–53). Teismo vertinimu, A. J. parodymų nuoseklumas, išsamumas, aplinkybių, rodančių A. J. suinteresuotumą, nebuvimas, taip pat A. J. parodymų prieštaringumas V. L. parodymams suteikia pagrindą bent šiame proceso etape ir tiek, kiek tai susiję su sprendžiamu klausimu, vertinti A. J. parodymus kaip patikimus. Tuo tarpu pareiškėjo išskiriami tam tikri netikslumai A. J. parodymuose (pavyzdžiui, tai, kad jis tiksliai neįvardijo, ar jo prašyta pakeisti parodymus ar jų neduoti), ar tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo taikomos neviešos baudžiamojo proceso priemonės, tačiau jokių duomenų apie vėlesnę neteisėtą įtaką A. J. negauta, o A. J. pats ne kartą bandė kontaktuoti su Pareiškėju, esminės reikšmės vertinant minėtų A. J. parodymų patikimumą neturi.

Pagal BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą. Pagal BPK 48 straipsnio 1 dalies 7 punktą gynėjas turi teisę savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis: gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų bei asmenų gynybai reikalingus dokumentus ir daiktus, kalbėtis su asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, apžiūrėti ir fotografuoti įvykio vietą, transporto priemones ar kitaip fiksuoti gynybai reikalingą informaciją. BPK nenustato tvarkos, pagal kurią gynėjas galėtų (turėtų) įgyvendinti šią savo teisę, nagrinėjamu atveju itin aktualu tai, kad BPK nėra nustatyta kalbėjimosi su asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes tvarka, tokio pokalbio fiksavimas ir panaudojimas baudžiamajame procese, dėl ko, išties, gali kilti procesinių nesklandumų. Tačiau pažymėtina, kad pastarojo veiksmo esmė ir paskirtis yra sužinoti (išsiaiškinti), ar asmuo žino kokias nors tiriamo (nagrinėjamo) įvykio aplinkybes, jeigu taip, kokias, ir vienaip ar kitaip tai panaudoti baudžiamajame procese, siekiant užtikrinti gynybos interesus (fiksuojant parodymus ir juos pateikiant, prašant apklausti asmenį ir t. t.). Nagrinėjamu atveju advokatas G. D., atlikdamas gynėjo funkciją, siekė išsiaiškinti A. J. teisinę padėtį procese (ar buvo apklaustas liudytoju), ar davė parodymus, jeigu taip, kokius, perdavinėjo trečiojo asmens (V. L.) žinutes apie jo poziciją baudžiamajame procese, prašymus duoti palankius parodymus, dviprasmiškai užsiminė apie „biudžetinį svorį“, ką bendrame kontekste A. J. turėjo pagrindo suprasti ir suprato kaip siūlymą pinigų už atitinkamų parodymų davimą. Tokie gynėjo veiksmai nėra suderinami su BPK 48 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu teisės įgyvendinimu ir negali būti vertinami kaip teisėtas siekis išsiaiškinti A. J. žinomas aplinkybes bei tai panaudoti gynybai. Tokie veiksmai yra nukreipti sutrukdyti pasiekti proceso tikslus, įtvirtintus BPK 1 straipsnyje, ir, nepaisant to, pavyko tai padaryti ar ne, vertintini kaip neteisėtas gynybos priemonių naudojimas.

Šios teismo išvados nekeičia ir Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl A. J. pripažinimo liudytoju šiame baudžiamajame procese momento, Lietuvos Advokatūros Advokatų tarybos 2026 m. gegužės 11 d. sprendimo neiškelti Pareiškėjui drausmės bylos, taip pat laikotarpio nuo tada, kai prokurorui tapo žinomos aplinkybės, susijusios su neteisėtu Pareiškėjo elgesiu, iki sprendimo nušalinti Pareiškėją nuo V. L. gynybos priėmimo. Visos šios aplinkybės niekaip nekeičia teismo išvadų dėl Pareiškėjo bandymo daryti neteisėtą įtaką liudytojui ir nereiškia, kad Pareiškėjas nušalintas nepagrįstai ar neteisėtai.

Neteisėtas poveikis duoti parodymus gali būti daromas ne tik asmeniui, kuris formaliai turi liudytojo statusą, bet ir asmeniui, kuris potencialiai tokį statusą gali įgyti. A. J. pokalbių su Pareiškėju metu dar nebuvo davęs parodymų ir pripažintas liudytoju ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-02577-20, tačiau Pareiškėjas žinojo, jog A. J. gali turėti tyrimui reikšmingų duomenų, ką patvirtina ir judviejų pokalbio turinys, todėl byloje gali būti apklausiamas.

Nors Lietuvos advokatūros Advokatų taryba 2026 m. gegužės 11 d. sprendimu nusprendė drausmės bylos Pareiškėjui nekelti, iš teismui pateiktos šio sprendimo kopijos matyti, kad drausmės byla Pareiškėjui neiškelta ne todėl, kad jis savo veiksmais, kurie sudarė pagrindą nušalinti jį nuo V. L. gynybos, nepadarė Lietuvos advokatų etikos kodekso pažeidimo, o todėl, kad „ <...> tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra pakankamai duomenų, neabejotinai sudarančių pagrindą kelti advokatui drausmės bylą dėl skunde nurodytų aplinkybių“, kas yra suprantama, turint omenyje tai, kad svarstant šį klausimą Lietuvos advokatūros Advokatų taryboje, ikiteisminis tyrimas šiame baudžiamajame procese dar nebuvo baigtas ir Lietuvos advokatūros Advokatų tarybai buvo pateikta ribotos apimties informacija.

Aplinkybė, kad apie Pareiškėjo neteisėtą elgesį prokurorui tapo žinoma 2025 m. kovo mėn., o sprendimas dėl Pareiškėjo nušalinimo buvo priimtas tik 2026 m. gegužės 28 d., savaime nesuteikia pagrindo daryti jokios išvados, nes tai galėjo lemti įvairios priežastys (pavyzdžiui, pasirinkta taktika, siekiant surinkti kuo daugiau reikšmingų baudžiamajam procesui duomenų ir pan.).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, aukštesnysis teismas sprendžia, kad Pareiškėjas nuo kaltinamojo V. L. gynybos baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-890/2026 nušalintas teisėtai ir pagrįstai, todėl naikinti skundžiamą nutartį nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti advokato G. D. skundą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartį. Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.