Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kipro Respublikos įmonės „Prosource Trading LTD“, atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujančių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kipro Respublikos įmonės „Prosource Trading LTD“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bei atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl piniginių lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė Kipro Respublikos įmonė „Prosource Trading Ltd“ (toliau – ir ieškovė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), bei atsakovei VMI, kurį patikslinusi 2025 m. spalio 28 d. pareiškimu prašė: arba 1) įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, arba atsakovę VMI grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančius ir (ar) sąžiningai bei teisėtai valdomus 4 149 998,51 Eur, perduotus Lietuvos Respublikos nuosavybėn pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pervedus šias lėšas į VMI depozitinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB Šiaulių banke, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnio pagrindu; arba 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos arba atsakovės VMI ieškovei 4 149 998,51 Eur kaip turtinės žalos atlyginimą; arba 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos arba atsakovės VMI ieškovei 4 149 998,51 Eur kaip be teisėto pagrindo gautas lėšas; patenkinus vieną iš pirmiau nurodytų reikalavimų, priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 260 938,26 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, jo patikslinime, dublike) nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos 2021 m. pradžioje pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 216 straipsnį (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas). Nurodyto ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamas ieškovės gautas 4 149 998,51 Eur (toliau – ir ginčo lėšos) pervedimas pagal trąšų (granuliuoto karbamido) perpardavimo sandorį, kuriame ieškovė atliko tarpininkės vaidmenį. Įtarimai nei ieškovei, nei susijusiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ginčo lėšoms buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Prokuroras 2023 m. pabaigoje nutraukė ikiteisminį tyrimą, nenustatęs nusikalstamų veikų požymių. Užuot ginčo lėšas grąžinęs jų teisėtai savininkei ir valdytojai (t. y. ieškovei), prokuroras 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė tai padaryti ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, perdavė ginčo lėšas valstybės nuosavybėn, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neva nėra šių lėšų savininkė, o tik formali turėtoja, kad trąšų perpardavimo sandoris buvo fiktyvus, siekiant nuslėpti nenustatyto tikslo piniginių srautų judėjimą.

Prokuroro nutarimą dėl ginčo lėšų perdavimo valstybės nuosavybėn ieškovė apskundė aukštesniajam prokurorui, o kai šis atsisakė nagrinėti skundą, ieškovė kreipėsi į teismą. Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi patenkino ieškovės skundą: panaikino aukštesniojo prokuroro nutarimą ir įpareigojo jį skundo dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalį, susijusią su ginčo lėšomis, nagrinėti iš esmės. Teismas nutartyje nurodė, kad „Prosource Trading Ltd“ (ieškovė) yra juridinis asmuo, iš kurio sąskaitos paimtos ginčo lėšos, todėl abejotinas sprendimas dėl BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo galimybės, konstatavus, kad nenustatytas ar negalima nustatyti savininko. Aukštesnysis prokuroras, išnagrinėjęs ieškovės skundą iš naujo, jį atmetė, konstatavęs, kad ginčai dėl tokių daiktų ar kito turto priklausomybės sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Ieškovė apskundė aukštesniojo prokuroro procesinį sprendimą ir ikiteisminio tyrimo teisėjas 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi patenkino ieškovės skundą – panaikino aukštesniojo prokuroro nutarimą ir nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalį dėl ginčo lėšų bei įpareigojo grąžinti ginčo lėšas ieškovei. Aukštesnysis prokuroras apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. gegužės 14 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. birželio 18 d. nutartimi patenkino aukštesniojo prokuroro skundą: panaikino apskųstą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ir paliko galioti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Apygardos teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad pritaria nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą išvadai, jog ieškovė nėra ginčo lėšų savininkė.

Ieškovė, remdamasi tuo, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir jį patvirtinanti apygardos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, nes ji yra ginčo lėšų savininkė, o šias lėšas nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta pervesti į VMI sąskaitą, pateikė VMI prašymą grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančias lėšas. VMI atsakė, kad neturi teisinio pagrindo grąžinti ginčo lėšas, nes prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą jos perduotos valstybės nuosavybėn. Dėl to ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Pasak ieškovės, ji yra ginčo lėšų savininkė, o atsakovė (-ės) valdo šias lėšas neteisėtai. Jeigu teismas manytų, kad vindikacinio reikalavimo (CK 4.95 straipsnis) pagrindu ginčo lėšos negali būti išreikalautos iš atsakovės (-ių), tada ieškovė prašo priteisti iš atsakovės (-ių) 4 149 998,51 Eur kaip žalos atlyginimą (CK 6.263, 6.272 straipsniai), nes atsakovė (-ės), neteisėtai atsisakydama (-os) grąžinti ieškovei lėšas, kurių savininkė ji yra, padarė ieškovei ginčo lėšų vertės sumą atitinkančią žalą. Jeigu teismas manytų, kad iš atsakovės (-ių) ieškovei ginčo lėšų vertės suma kaip žalos atlyginimas pagal CK 6.263 ir 6.272 straipsnius negali būti priteista, tada ieškovė prašo įpareigoti atsakovę (-es) grąžinti ieškovei ginčo lėšas kaip be pagrindo įgytą turtą ar priteisti iš atsakovės (-ių) ieškovei ginčo lėšų vertę atitinkančią sumą (4 149 998,51 Eur), kuria atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita (CK 6.237–6.242 straipsniai). Jeigu teismas manytų, kad ieškovė nėra ginčo lėšų savininkė, teismas turėtų šį ieškinį patenkinti vadovaudamasis vienu iš pirmiau nurodytų teisinių pagrindų, nes ieškovės teisės gintinos ne tik kaip ginčo lėšų savininkės, bet ir kaip teisėtos bei sąžiningos lėšų valdytojos (CK 4.22–4.36 straipsniai). Ieškovės teigimu, pagal prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalį, kuria ginčo lėšos perduotos valstybės nuosavybėn vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nuosavybės teisė į šias lėšas neperėjo atsakovei, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu nuosavybės teisės klausimai nesprendžiami.

Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės prievolė grąžinti ginčo lėšas ieškovei kilo 2023 m. gruodžio 22 d., kai prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir perduoti šias lėšas valstybės nuosavybėn. Prokurorui be teisinio pagrindo negrąžinus ginčo lėšų ieškovei, atsakovė (-ės) privalo sumokėti jai 5 proc. dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas už 4 149 998,51 Eur sumą nuo 2023 m. gruodžio 22 d. iki ieškinio pateikimo dienos (2025 m. kovo 26 d.), t. y. 260 938,26 Eur. Be to, ieškovei CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu priteistinos ir 5 proc. metinės procesinės palūkanos.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančius 4 149 998,51 Eur, perduotus Lietuvos Respublikos nuosavybėn pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, laikomus VMI depozitinėje sąskaitoje (duomenys neskelbtini), esančioje AB Šiaulių banke; kitą ieškinio dalį atmetė; ieškovei iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, priteisė 10 788,73 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; ieškovei iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisė 10 788,73 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką grąžinti CK 4.95 straipsnio pagrindu ginčo lėšas, saugomas VMI depozitinėje sąskaitoje, teismas, atsižvelgęs į teismų praktikoje ir teisės doktrinoje pateiktus išaiškinimus, nurodė, kad CK 4.95 straipsnis gali būti taikomas sprendžiant ginčo lėšų (ne)grąžinimo ieškovei, nes šios lėšos buvo pervestos į VMI depozitinę sąskaitą iš konkrečios ieškovės vardu atidarytos sąskaitos per FNTT depozitinę sąskaitą, todėl laikoma, jog šios lėšos yra individualizuotos.

Teismas, įvertinęs prokurorų ir Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutarties motyvus, priėjo prie išvados, kad ieškovės nuosavybės teisė į ginčo lėšas buvo paneigta remiantis tuo, jog, prokuroro nuomone, ieškovė negalėjo prisiimti teisių ir pareigų pagal 2020 m. lapkričio 2 d. trąšų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su „Indagro SA“, nes nevykdo veiklos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, jog nurodyta sutartis yra nuginčyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu Lietuvoje ar kitoje šalyje. Nagrinėjamoje byloje taip pat nepareikštas priešieškinis dėl trąšų pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią ieškovė gavo ginčo lėšas, pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad ieškovė neturi civilinio teisnumo (CK 2.74 straipsnio 1 dalis) ar kad nurodyta sutartis buvo tariamas (apsimestinis) sandoris (CK 1.86 straipsnio 1 dalis, 1.87 straipsnio 1 dalis). Teismo nuomone, nei prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kuriame jis nurodė, jog ginčo lėšos nepriklauso ieškovei, o trąšų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo tikra, nei Klaipėdos apygardos teismo nutartis, patvirtinusi šio prokuroro nutarimo teisėtumą, neįrodo akivaizdaus trąšų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo pagrindo. Nors trąšų pirkimo–pardavimo sutartyje neįvardyti konkretūs fiziniai asmenys, pasirašę ją sutarties šalių vardu, ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta duomenų apie tai, kad šią sutartį pasirašė buvęs ieškovės vadovas X. E. E. ir „Indagro SA“ atstovas.

Teismas įvertino, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė, sudarydama trąšų pirkimo–pardavimo sutartis su „International Petrochemical Corporation Limited“ (toliau – IPCL) ir „Indagro SA“, iš esmės atliko tarpininkės tarp trąšų eksportuotojo IPCL ir pirkėjo „Indagro SA“ funkcijas. Byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, kad trąšos, dėl kurių buvo susitarta ieškovės ir „Indagro SA“ pirkimo–pardavimo sutartyje, buvo perduotos „Indagro SA“ nuosavybėn, kai jos priklausė ieškovei pagal 2020 m. lapkričio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su IPCL. Juolab kad pats prokuroras nutarime konstatavo, jog negauta duomenų, kad 2020 m. gruodžio 3 d. į ieškovės banko sąskaitą pervestos ginčo lėšos buvo gautos iš nusikalstamos veikos, siekiant nuslėpti arba užmaskuoti neteisėtą turto kilmę arba siekiant padėti kokiam nors asmeniui, kuris dalyvauja tokioje veikloje, išvengti teisinių to asmens veiksmų pasekmių. Teismo vertinimu, prokurorui padarius tokią išvadą (dėl nusikalstamos veikos požymių, su ja susijusių asmenų nenustatymo), jis neturėjo teisės vertinti pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos ieškovės ir „Indagro SA“, teisėtumo, nes tokia teisė suteikta tik teismui (CK 1.78 straipsnio 2, 5 dalys).

Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nenustatė akivaizdžių pagrindų ieškovės ir „Indagro SA“ pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti akivaizdžiai niekine ir negaliojančia. Byloje nėra duomenų, kad ji pasirašyta įgaliojimų neturinčių subjektų ar kad sudarant ją buvo pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai. Ieškovės ir „Indagro SA“ sudaryta trąšų pirkimo–pardavimo sutartis buvo ne tik pasirašyta, bet ir įvykdyta abiejų šalių. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad ieškovės ir „Indagro SA“ sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, t. y. kad sandoris buvo tariamas (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Net konstatavus, kad ieškovė, sudarydama trąšų pirkimo–pardavimo sutartis su IPCL ir „Indagro SA“, iš esmės atliko tarpininkės funkcijas, tai negali būti pagrindas konstatuoti akivaizdų sandorių apsimestinumą, dėl kurio ginčo lėšos neturi būti grąžintos ieškovei (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Teismo nuomone, tokią išvadą leidžia daryti tai, kad ieškovė įvykdė savo, kaip tarpininkės, funkcijas – prekės (trąšos) buvo pristatytos „Indagro SA“ (pirkėjos) nurodytiems subjektams. Būtent dėl to ginčo lėšos ir buvo pervestos į ieškovės sąskaitą. Teismas sutiko, kad tokie bendrovės veiksmai gali būti nusikalstamos veikos dalimi (neteisėti veiksmai), pvz., legalizuojant neteisėtu būdu gautas lėšas, tačiau nagrinėjamu atveju tokie neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti nei prokuroro, nei teismo. Dėl to teismas nurodė, kad sutinka su Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje padaryta išvada, jog, nenustačius nusikalstamos veikos požymių, galioja ginčo lėšų gavimo teisėtumo prezumpcija.

Teismas, nustatęs, kad nėra akivaizdžių pagrindų ieškovės ir „Indagro SA“ 2020 m. lapkričio 2 d. sudarytą granuliuoto karbamido trąšų pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti niekine, atsakovei neginčijus šios sutarties priešieškinio forma, priėjo prie išvados, jog ieškovė įrodė, kad yra teisėta ginčo lėšų savininkė. Teismo įvertinimu, tokios išvados nepaneigia prokuroro nutarimas ir jo teisėtumą patvirtinusi Klaipėdos apygardos teismo nutartis, nes prokuroras turi kompetenciją pasisakyti dėl tam tikrų daiktų (ne)grąžinimo savininkams tik konkrečiais atvejais, nurodytais Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. I-358 patvirtintose Rekomendacijose dėl pinigų plovimo nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo (toliau – Rekomendacijos), bet ne dėl daiktų priklausymo konkrečiam subjektui.

Teismas padarė išvadą, kad prokuroras neturėjo teisės perduoti ginčo lėšų valstybės nuosavybėn. Teismo nuomone, net perduodant pinigines lėšas valstybės nuosavybėn Rekomendacijų 48 punkto pagrindu, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse (toliau – Taisyklės) nustatytų sąlygų dėl turto pripažinimo bešeimininkiu. Prokuroras, nutraukdamas ikiteisminį tyrimą, gali tik konstatuoti, kad tikrasis lėšų savininkas nenustatytas, lėšos perduotinos (bet ne perduodamos) į tam tikros institucijos depozitinę sąskaitą tam, jog būtų sudarytos prielaidos šių lėšų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perleidimo šiuo pagrindu valstybės nuosavybėn sąlygoms. Sprendžiant teisminį ginčą dėl lėšų priklausomybės civilinio proceso tvarka negali būti vadovaujamasi prokuroro, manančio, kad tam tikras subjektas nėra lėšų savininkas, išvadomis, nes prokuroras neturi kompetencijos spręsti dėl daikto (lėšų) (ne)priklausymo konkrečiam subjektui, jeigu šis subjektas tvirtina esantis daikto (lėšų) savininkas. Dėl to teismas nesutiko su atsakovės atstovų pozicija, kad yra nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, jog ieškovė nėra ginčo lėšų savininkė, ir kad šį faktą teisėtai nustatė prokuroras bei patvirtino Klaipėdos apygardos teismas.

Teismas taip pat nesutiko su atsakovės atstovų pozicija, kad nebuvo sąlygų ginčo lėšas ieškovei perduoti iš karto po laikinojo nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo. Teismas pažymėjo, nenustačius akivaizdaus trąšų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo ir šios sutarties nenuginčijus įstatymo nustatyta tvarka, prokuroras neturėjo pagrindo išvadai, jog ieškovė nėra tikroji lėšų savininkė. Teismas konstatavo, kad, esant galiojančiai, nenuginčytai ieškovės ir „Indagro SA“ sudarytai granuliuoto karbamido trąšų pirkimo–pardavimo sutarčiai, valstybė ginčo lėšas valdo neteisėtai, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pagrindo teigti, jog sandoriai, pagal kuriuos ieškovė įsigijo bei pardavė trąšas, akivaizdžiai yra negaliojantys. Neįvykdžius turto pripažinimo bešeimininkiu procedūros, nebuvo pagrindo ginčo lėšas perduoti valstybės nuosavybėn.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė ginčo lėšų valdymo teisę prarado be savo valios, prokurorui nutarimą perduoti lėšas valstybės nuosavybėn priėmus neteisėtai, neįvykdžius būtinų šiam veiksmui procedūrų, o Klaipėdos apygardos teismui patvirtinus tokio nutarimo teisėtumą. Ginčo lėšas valdo VMI, kaip valstybės atstovė, laikydama jas depozitinėje sąskaitoje. Ieškovės ir atsakovės nesiejo ir nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Ginčo lėšos yra natūra ir valdomos valstybės neteisėtai. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad, ieškovei įrodžius ginčo lėšų nuosavybės teisę civilinio proceso tvarka, vadovaujantis CK 4.95 straipsniu, yra pagrindas patenkinti ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei ginčo lėšas, saugomas VMI depozitinėje sąskaitoje.

Nustatęs, kad ginčo lėšos ieškovei turi būti grąžintos daiktinės teisės normų pagrindu, teismas padarė išvadą, jog negali būti taikomos prievolinius santykius reguliuojančios teisės normos (CK 6.210, 6.37 straipsniai), todėl ieškovės reikalavimą dėl 260 938,26 Eur kompensuojamųjų palūkanų bei 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės atmetė.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas nurodė, kad ieškovė patyrė 47 976,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 16 650 Eur žyminis mokestis ir 31 326,84 Eur advokato ir advokato padėjėjo teisinės pagalbos bei vertimo išlaidos. Nustatęs, kad byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovės 50 Eur išlaidas dėl įmonės išrašo gavimo bei 193,49 Eur vertimo išlaidas, teismas šių išlaidų neskirstė. Įvertinęs byloje nagrinėtus klausimus, ikiteisminio tyrimo medžiagos apimtį, teismas nepritarė ieškovės argumentams, kad šioje byloje ieškovei priteistina bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma gali viršyti pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos) apskaičiuotus už konkrečias teisines paslaugas rekomenduojamus atlyginti maksimalius dydžius, ir pagrįstomis bei atlygintinomis pripažino ieškovės 18 855,65 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Teismas įvertino, kad bylinėjimosi išlaidos, susijusios su dviejų alternatyvių reikalavimų alternatyviais pagrindais parengimu, nebuvo būtinos, todėl ieškovei turi būti atlyginta 1/3 dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 6 285,22 Eur. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo patenkintas 94,08 proc., todėl, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovės atstovų priteisiama 15 664,32 Eur žyminio mokesčio ir 5 913,14 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Teismas nusprendė, kad VMI nėra subjektas, atsakingas dėl ieškovei negrąžintų ginčo lėšų, todėl ieškovei atlygintinas bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė Kipro Respublikos įmonė „Procesouce Trading Ltd“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimus dėl palūkanų priteisimo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir ieškinį patenkinti visiškai, t. y. ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti 260 938,26 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (47 976,84 Eur), taip pat priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, atsisakydamas priteisti ieškovei kompensuojamąsias ir procesines palūkanas, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Pagal CK 4.97 straipsnio 1 dalį savininkas turi teisę ne tik susigrąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, bet ir teisę į nuostolių, kuriuos patyrė dėl svetimo neteisėto jo turto valdymo, atlyginimą. Kadangi CK 4.97 straipsnio 1 dalyje nėra atsižvelgta į pinigų, kaip vindikuotino turto rūšies, ypatumus, siekiant užtikrinti bendruosius teisės principus, tokius kaip teisę į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) 1-ojo protokolo 1 straipsnis), nuosavybės neliečiamumą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), teisingumą (CK 1.5 straipsnis), savininko teisių apsaugą (CK 4.93 straipsnis), visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis), ieškovei šioje byloje kompensuojamosios ir procesinės palūkanos priteistinos pagal analogiją taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.37 straipsnio 2 dalį, aiškinant jas sistemiškai su CK 4.97 straipsnio 1 dalimi (savininko teisė į nuostolių, patirtų dėl svetimo neteisėto valdymo, atlyginimą). Nei įstatymas, nei teismų praktika teisės reikalauti palūkanų neriboja vien tik prievoliniais teisiniais santykiais ir nustato, kad palūkanų galima reikalauti ne tik tada, kai nevykdoma piniginė prievolė pagal CK VI knygos normas, bet ir tada, kai nevykdoma pareiga grąžinti pinigus pagal CK IV knygos normas (CK 4.95 straipsnį).

Kadangi teismas konstatavo, kad atsakovė Lietuvos Respublika turi pareigą grąžinti ieškovei ginčo lėšas CK 4.95 straipsnio pagrindu, atsižvelgiant į pinigų, kaip civilinės apyvartos ir nuosavybės teisės objekto, ypatumus, CK 4.97 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su pinigines prievoles reglamentuojančiomis teisės normomis, t. y. CK VI knygos normomis, kuriose atsižvelgta į pinigų ypatumus. Priešingu atveju būtų nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, kad daiktinės teisės normos piniginėms lėšoms taikytinos tiek, kiek neprieštarauja jų pobūdžiui ir neiškreipia jų teisinės prigimties. CK 4.97 straipsnio 1 dalis gina savininko teisę gauti pajamas iš savo turto tuo laikotarpiu, kai savininkas šių pajamų gauti negalėjo dėl turto svetimo neteisėto valdymo. Pagal savo prigimtį (turinį) ši nuostata atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą žalos sampratą, į kurią patenka, be kita ko, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 4.97 straipsnio 1 dalis yra specialioji teisės norma CK 6.249 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, nes CK 4.97 straipsnio 1 dalimi iš esmės reglamentuojamas specialus negautų pajamų, kaip žalos formos, atvejis, t. y. pajamų, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę svetimo neteisėto jo turto valdymo.

Teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti ieškovei kompensuojamąsias ir procesines palūkanas, ne tik pažeidė Lietuvos Respublikos teisės normas, bet ir EŽTK 1-ojo protokolo 1 straipsnio saugomą teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe, nes lieka nekompensuoti ieškovės turtiniai praradimai, kuriuos ji patyrė atsakovei Lietuvos Respublikai nepagrįstai delsiant grąžinti ieškovei jai nuosavybės teise priklausančias ginčo lėšas.

Teismui nebuvo pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 260 938,26 Eur, kuriuos ieškovė teisiškai kvalifikavo kaip kompensuojamąsias palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), priteisimo, nes šią – 260 938,26 Eur – sumą teismas galėjo priteisti ir alternatyviu teisiniu pagrindu – kaip žalą (CK 6.249 straipsnis) pagal deliktinės atsakomybės prievolę (CK 6.263 ir 6.272 straipsniai). Ieškovei priteisus 260 938,26 Eur kaip žalą, už šią sumą taip pat turėtų būti priteistos ir procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Nors ieškinio reikalavimo priteisti 260 938,26 Eur ieškovė specialiai negrindė CK 6.263 ir 6.272 straipsniais, tai nebuvo kliūtis teismui perkvalifikuoti šį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytų aplinkybių visiškai pakako tam, kad teismas ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteistų 260 938,26 Eur ne tik kaip kompensuojamąsias palūkanas (CK 6.210 straipsnis), bet ir kaip žalos atlyginimą pagal CK 6.263 ir 6.272 straipsnius. Teismas konstatavo prokuroro ir teismo neteisėtus veiksmus. Ieškovė nuostolius kildina iš negalėjimo naudotis ginčo lėšomis. Tam, kad ieškovė įrodytų 260 938,26 Eur nuostolius, jai pakako vien pasiremti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyta palūkanų norma ir nebuvo poreikio šių nuostolių pagrįsti individualiai, nes tai –įstatymo įtvirtinti minimalūs nuostoliai, kurių įrodinėti nereikia. Tarp prokuroro ir teismo neteisėtų veiksmų bei ieškovei kilusios žalos yra akivaizdus priežastinis ryšys, nes ieškovė nuo 2023 m. gruodžio 22 d. iki 2025 m. kovo 26 d. (ieškinio pareiškimo) negalėjo naudotis ginčo lėšomis tik dėl prokuroro ir teismo veiksmų.

Teismas pažeidė bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CPK 8 straipsnyje, nes iš anksto neįspėjo ieškovės apie galimai, teismo nuomone, netinkamai ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo teisinį kvalifikavimą (palūkanos), nepasiūlė jo kvalifikuoti kitaip ir (ar) pateikti papildomų šio reikalavimo pagrįstumą pagrindžiančių įrodymų. To nepadaręs, teismas negalėjo remtis negatyviuoju įrodinėjimo naštos aspektu ir tuo pagrindu atmesti aptariamą ieškovės reikalavimą.

Teismas nepagrįstai atsisakė ieškovei priteisti visas jos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl pažeidė CPK 93 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius 50 Eur išlaidas dėl įmonės išrašo gavimo, bei 193,49 Eur vertimo išlaidas.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma neturėtų viršyti pagal Rekomendacijas nustatytų maksimalių atlygintinų dydžių. Visų pirma, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos tik nedaug viršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotus priteistinus maksimalius dydžius (ieškovė prašė priteisti iš viso 31 083,35 Eur, o pagal Rekomendacijas priteistina maksimali suma – 25 741,96 Eur). Antra, teismas nepagrįstai nuvertino bylos sudėtingumą. Be didelės bylos apimties, jos sudėtingumą nulėmė unikalių teisės klausimų išsprendimo pasirinkimas, reikėjo kompleksinių teisinių žinių. Tai, kad ieškovės atstovas ieškovei atstovavo ikiteisminio tyrimo metu, nesudaro pagrindo nepriteisti ieškovei išlaidų, viršijančių pagal Rekomendacijas nustatytus maksimalius priteistinus dydžius, nes su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga galima buvo susipažinti tik užbaigus tyrimą. Teismas be pagrindo nusprendė, kad ieškovei būtų pakakę vieno atstovo. Teismas taip pat nepagrįstai sumažino išlaidas už pasirengimą teismo posėdžiams ir baigiamosios kalbos parengimą (net neatsižvelgiant į tai, kad nurodytos išlaidos priteistos tik už vieno atstovo paslaugas).

Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas nepagrįstai sumažino trečdaliu, remdamasis tuo, kad ieškovė iš viso pareiškė neva tris ieškinius, iš kurių du nebuvo būtini. Didžiąją ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų dalį nulėmė ne trejopas jos reikalavimų teisinis kvalifikavimas, bet aspektai, kurių aptarimas byloje buvo būtinas nepriklausomai nuo pasirinkto teisių gynimo būdo kvalifikavimo ir šių kvalifikavimų kiekio, o ypač – ieškinio faktinis pagrindas. Reikalavimų teisinis kvalifikavimas pagal tris alternatyvias teisės normas tik nedaug prisidėjo prie didesnių bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pagrįstai nustatė, kad grąžinant ginčo lėšas apeliantei daiktinės teisės normų pagrindu negali būti taikomos prievolinius santykius reguliuojančios teisės normos (CK 6.210, 6.37 straipsniai), todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 260 938,26 Eur kompensuojamųjų palūkanų bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Nepagrįstas yra ir ieškovės teiginys, kad teismas 260 938,26 Eur galėjo priteisti alternatyviu teisiniu pagrindu – kaip žalą (CK 6.249 straipsnis) pagal deliktinės atsakomybės prievolę (CK 6.263 ir 6.272 straipsniai). Ieškovė tokio reikalavimo nepareiškė. Teismas, tenkindamas ieškovės vindikacinį reikalavimą, atmetė ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Teismas negalėjo patenkinti byloje nepateikto ir nepagrįsto reikalavimo dėl žalos, apibrėžiamos palūkanomis už reikalavimo sumą, atlyginimo deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu.

Ieškovės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįsti. Ieškovė neįrodė patyrusi bylinėjimosi išlaidų, todėl jos iš viso neturėjo būti priteistos. Teismas, priteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidas, rėmėsi prielaida, kad bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių išrašytos į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, patyrė ieškovė. Jeigu apeliacinės instancijos teismas visgi manytų, kad skundžiamu sprendimu bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteistos pagrįstai, VMI palaiko poziciją, kad paduotu ieškiniu buvo pareikšti iš esmės trys atskiri reikalavimai, kurie negali būti laikomi alternatyviais, nes kiekvienas iš jų gali būti nagrinėjamas atskiroje byloje. Atmetęs du reikalavimus iš pareikštų trijų, teismas pagrįstai sumažino ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas iki trečdalio.

VMI niekaip neprisidėjo prie bylos atsiradimo teisme. VMI ne savo valia perėmė ginčo lėšas – jos buvo pervestos vadovaujantis teisės aktais. Dėl to VMI negali būti atsakinga už bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas netinkamai pritaikė CK 4.95 straipsnyje įtvirtintą vindikacijos institutą, nes nenustatė būtinosios sąlygos – neteisėto ginčo lėšų valdymo, ignoravo tai, kad ginčo lėšos valstybės žinion perduotos Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimu, kurio teisėtumą patvirtino Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi baudžiamojo proceso tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės leido pagrįstai teigti, kad aptariamas sandoris ieškovės realiai nebuvo sudarytas, todėl, nutraukus ikiteisminį tyrimą, buvo pagrįstai vadovautasi BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis. Be to, ginčo lėšos buvo perduotos ne valstybės nuosavybėn, bet tik saugoti VMI, kuri būtų vykdžiusi turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą pagal Taisyklių nuostatas.

Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos požymiai, kuriais būtų pagrįsta BK 216 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas) numatytos veikos sudėtis, tai nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kad aptariamas sandoris realiai nebuvo sudarytas. Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo kvestionuoti ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir prokuroro nutarimo bei Klaipėdos apygardos teismo nutarties nevertinti CK 6.272 straipsnio 1 dalies kontekste. Ginčo lėšos valstybės žinion pateko prokuroro nutarimo pagrindu, kuris buvo patikrintas ir pripažintas teisėtu Klaipėdos apygardos teismo nutartimi baudžiamojo proceso tvarka. Nėra pripažinta, kad šie procesiniai sprendimai priimti atlikus neteisėtus veiksmus (CK 6.272 straipsnio 1 dalis), todėl negali būti konstatuota, jog valstybė ginčo lėšas valdo neteisėtai. Teismas nepagrįstai konstatavo vieną iš esminių vindikacijos sąlygų – neteisėtą valdymą, neatskleidęs šios sąlygos turinio.

Teismas netinkamai aiškino BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą nuostatą. Teismo posėdžių metu buvo išsiaiškinta, kad prokuroras nutarime nurodė perduodantis lėšas valstybės nuosavybėn vien dėl to, jog tokia frazė yra įtvirtinta nurodytoje teisės normoje. Atsakovės atstovai posėdžių metu paaiškino, kad šis perdavimas savaime nereiškia ginčo lėšų perdavimo valstybės nuosavybėn, nes tam, jog lėšos būtų perduotos valstybės nuosavybėn, reikalinga speciali Taisyklėse įtvirtinta procedūra, kurios prokuroras nevykdo. Faktiškai ginčo lėšos buvo perduotos saugoti VMI (tai pažymėta ir prokuroro nutarime), kuri vėliau inicijuotų lėšų perdavimo valstybės nuosavybėn procedūras pagal Taisykles.

Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl civilinės deliktinės atsakomybės už valstybės institucijų veiksmus taikymo (CK 6.272 straipsnis). Lėšų perdavimo pagrindas (prokuroro nutarimas) ir jo pagrįstumas bei teisėtumas (atitiktis BPK nuostatoms) baudžiamojo proceso tvarka jau buvo įvertinti. Nepaisant to, teismas faktiškai paneigė šių sprendimų pagrįstumą, nors jų nevertino CK 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu. Tokia teismo pozicija prieštarauja teismų praktikoje suformuotam principui, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas negali ignoruoti galiojančių procesinių sprendimų ir juose nustatytų faktinių aplinkybių.

Teismas pažeidė sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismo motyvai pagrįsti išimtinai ieškovės pateikta pozicija, tačiau neatsakyta į esminius atsakovės argumentus, kurie apskritai neįvertinti skundžiamame sprendime. Iš teismo sprendimo neaišku, kokie byloje esantys įrodymai nulėmė teismo išvadą dėl vindikacijos, nors nebuvo atskleisti ir nustatyti prokuroro ir teismo neteisėti veiksmai.

Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisingumo ministerija valstybei atstovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovavimo teismuose valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ pagrindu. Šio teisės akto 3.22.2 papunktyje nustatyta, kad Teisingumo ministerija atstovauja valstybei ir Vyriausybei bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Tačiau skundžiamame sprendime nenustatyta teismo neteisėtų veiksmų, net nevertinta teismo atsakomybė CK 6.272 straipsnio prasme. Dėl to teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos.

Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą reglamentavimą. Ieškovė ieškinį grindžia ikiteisminio tyrimo Nr. 04-6-00001-21 metu priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kvestionavimu. Nurodyto ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma leido prokurorui konstatuoti, kad nėra pagrindo ieškovę laikyti ginčo lėšų savininke. Tokia išvada padaryta įvertinus ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, be kita ko, atsižvelgus į ieškovės steigimo dokumentus, surinktus duomenis apie šiai įmonei atstovaujančius asmenis bei duomenis apie šios įmonės būklę ir statusą, veiklos vykdymo vietą, turimus resursus veiklai vykdyti. Iš surinktų duomenų visumos matyti, kad įmonė nevykdė realios ūkinės finansinės veiklos, nemokėjo mokesčių. Tai leido padaryti pagrįstą išvadą, kad į ieškovės banko sąskaitą pervestos lėšos jai nepriklauso, o banko sąskaita buvo atidaryta tik tam, jog būtų išskaidytos lėšos kitiems, tyrimo metu nenustatytiems, asmenims. Kadangi įmonė jokių realių sandorių nesudarė, konstatuota, kad ši įmonė nėra į jos sąskaitą pervestų pinigų savininkė, o asmuo ar asmenys, inicijavę finansines operacijas, nenustatyti. Prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o ginčo lėšų tolesnio likimo klausimą buvo būtina išspręsti pagal BK 94 straipsnio taisykles. Šio prokuroro nutarimo dalis, susijusi su ginčo lėšų tolesniu likimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamajame procese buvo patikrinta Klaipėdos apylinkės ir Klaipėdos apygardos teismuose išnagrinėjus ieškovės ir prokuroro skundus. Prokuroras nesprendė ginčo lėšų nuosavybės teisės klausimo, o tik sudarė prielaidas kitai kompetentingai institucijai veikti – nustatyti lėšų savininką. Faktiškai prokuroras išsprendė tik ginčo lėšų laikino administravimo, kol bus nustatytas jų savininkas, klausimą, nes užbaigiant baudžiamąjį procesą ginčo lėšų likimo klausimas negalėjo būti neišspręstas. Tokiu sprendimu nebuvo apribota ar apsunkinta ieškovės teisė įrodinėti savo nuosavybės teisę civilinio proceso tvarka.

Teismas, deklaratyviai įvertinęs prokuroro veiksmus kaip neteisėtus, nepagrįstai neaptarė civilinės deliktinės atsakomybės už valstybės institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus instituto taikymo (CK 6.272 straipsnis), t. y. neužtikrino sprendimo motyvuojamosios dalies argumentų ir daromų išvadų sąsajumo. Teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, jo motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados neatitinka tikrovės.

Teismas rėmėsi iš esmės tik ieškovės argumentais, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl atsakovės argumentų, taip pažeidė teismo sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Ieškovė Kipro Respublikos įmonė „Procesouce Trading Ltd“ atsiliepimu į atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus prašo atmesti atsakovės atstovių apeliacinius skundus ir jais skundžiamą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti ieškovei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės nuosavybės teisės į ginčo lėšas įgijimo pagrindas – trąšų pirkimo–pardavimo sutartis ir jos pagrindu įvykęs ginčo lėšų perdavimas ieškovei (pervedimas į ieškovės sąskaitą). Teismas nenustatė, kad ši sutartis būtų nuginčyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu Lietuvoje ar kitoje šalyje, toks reikalavimas nepareikštas ir nagrinėjamoje byloje. Teismas nenustatė pagrindų sutartį pripažinti akivaizdžiai niekine ex officio (pagal pareigas). Teismas sprendime konstatavo, kad sutartis buvo realiai įvykdyta. Kad aptariamos lėšos pagal sutartį buvo pervestos į ieškovės sąskaitą, nėra ginčo, nes prokuroras jas nusavino būtent iš ieškovės sąskaitos. Teismas taip pat konstatavo ir byloje yra pakankamai įrodymų, kad trąšos pagal sutartį buvo pristatytos jų gavėjams.

Baudžiamajame procese prokurorų nutarimais ar teismų procesiniais sprendimais šių iš civilinės teisės kylančių prezumpcijų (sandorių teisėtumo, sąžiningumo, daikto valdymo sąžiningumo, daiktą turinčio asmens buvimo savininku) negalima paneigti, nes šie subjektai neturi įgaliojimų pasisakyti civilinės teisės klausimais baudžiamajame procese. Dėl to teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju nei prokuroro nutarimas, nei Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinės teisės prasme, įskaitant nuosavybės teisės ir sandorių galiojimo klausimus, neturi išskirtinės teisinės (prejudicinės, res judicata (teismo išspręsta byla)) reikšmės. Atsakovė, siekdama paneigti ieškovės nuosavybės teisę į ginčo lėšas, turėjo pareigą įrodyti, kad ieškovė nėra šių lėšų savininkė, bet ne atvirkščiai, t. y. ieškovė neturėjo įrodyti, jog ginčo lėšos yra jos nuosavybė.

Priešingai nei teigia atsakovė, prokuroro nutarimo teisėtumą teismas įvertino ne pagal baudžiamojo proceso teisės normas (pvz., BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą), bet civilinės teisės normas ir pritaikė CK 4.95 straipsnį. Tam, kad būtų konstatuotas valdymo neteisėtumas pagal CK 4.95 straipsnį, nebūtina, jog prokuroro ir (ar) teismo veiksmai būtų pripažinti neteisėtais pagal baudžiamojo proceso teisės normas ar CK 6.272 straipsnį, nes įvardytų teisės normų reguliavimo dalykai nesutampa. Teismas pagrįstai konstatavo vieną iš vindikacinio reikalavimo (CK 4.95 straipsnis) tenkinimo sąlygų – neteisėtą ginčo lėšų valdymą.

Teismas, taikydamas CK 4.95 straipsnį, pagrįstai nevertino prokuroro ir teismo veiksmų pagal CK 6.272 straipsnį, nes CK 4.95 straipsnis ir 6.272 straipsnis nėra susiję.

Atsakovė apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir pritaikė BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pirma, teismas byloje netyrė, ar prokuroro nutarimas buvo teisėtas pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes vertino, ar yra pagrindas patenkinti ieškovės reikalavimą pagal kitą teisės normą – CK 4.95 straipsnį. Antra, vien tai, kad prokuroras ir teismas ikiteisminiame tyrime nurodė, kad, jų nuomone, ieškovė nėra ginčo lėšų savininkė, nekliudo šią civilinę bylą nagrinėjančiam teismui padaryti priešingą išvadą, nes baudžiamajame procese priimti prokuroro nutarimas ir Klaipėdos apygardos teismo nutartis neturi prejudicinės, res judicata ar kitokios išskirtinės teisinės galios, sprendžiant civilinį ginčą dėl lėšų nuosavybės teisės. Trečia, teismas, įvertinęs situaciją pagal CK 4.95 straipsnį ir kitas teisės normas, padarė pagrįstą išvadą, kad prokuroras ikiteisminiame tyrime neturėjo pagrindo teigti, jog ieškovė nėra lėšų savininkė. Teisingumo ministerijos apeliaciniame skunde perpasakoti prokuroro nutarimo teiginiai, kad ieškovė ginčo lėšas gavo dėl realiai nevykdytos veiklos, jog sandoris buvo fiktyvus ir pan., išdėstyti taikant BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, yra ne tik faktiškai nepagrįsti, bet ir teisiškai nereikšmingi, nes sandorio neteisėtumą, fiktyvumą, negaliojimą ar pan. galima įrodinėti tik civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje nustatytas aplinkybes turėtų įvertinti ne tik pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas, bet ir pagal Konstituciją bei EŽTK, nes byloje kilę klausimai yra susiję su ieškovės fundamentaliomis teisėmis į nuosavybę (Konstitucijos 23 straipsnis, EŽTK 1 protokolo 1 straipsnis) ir teisingą teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnis). Pagal šias aktualias Konstitucijos ir EŽTK nuostatas įvertinus atsakovės ir asmenų, už kuriuos atsakovė yra materialiai atsakinga, veiksmus, yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovės lėšų konfiskavimas pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą yra neteisėtas, pažeidžiantis aptartas Konstitucijos ir EŽTK nuostatas.

Atsakovė apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad teismas padarė sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo pažeidimų. Teismo sprendimas yra išsamiai ir nuosekliai motyvuotas, jame aptarti visi esminiai bylos įrodymai, pasisakyta dėl esminių šalių argumentų ir pateikti išsamūs teisiniai motyvai.

Jeigu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju nebuvo pagrindo patenkinti pagrindinį ieškovės reikalavimą pagal CK 4.95 straipsnį (su tuo ieškovė kategoriškai nesutinka), teismas turėtų įvertinti pagrindinį ieškovės reikalavimą ir jį patenkinti vienu iš kitų nurodytų alternatyvių teisinių pagrindų (civilinės atsakomybės arba nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo).

Jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad ieškovė nėra ginčo lėšų savininkė (su tuo ieškovė kategoriškai nesutinka), ieškinys, remiantis pirmiau nurodytais alternatyviais teisiniais pagrindais, vis tiek yra tenkintinas, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei ginčo lėšas arba kitą lėšų vertę atitinkančią sumą, nes ieškovė yra teisėta ir sąžininga šių lėšų valdytoja (CK 4.22 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp atsakovės atstovių teismas turėtų nuspręsti savo nuožiūra.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI, atsiliepimu į atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos bei Generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus patenkinti ir panaikinti skundžiamą sprendimą bei ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas faktiškai paneigė prokuroro nutarimo bei Klaipėdos apygardos teismo nutarties pagrįstumą, nors jų nevertino CK 6.272 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nei prokurorui, nei Klaipėdos apygardos teismui nebuvo pagrindo tvirtinti, jog ieškovė nėra ginčo lėšų savininkė. VMI įsitikinimu, prokuroro nutarime nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą pagrįstai konstatuoti, kad ginčo lėšų savininkas nėra nustatytas.

Teismas netinkamai išaiškino BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą reglamentavimą, nepagrįstai neaptarė civilinės deliktinės atsakomybės už valstybės institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus instituto taikymo, iš esmės rėmėsi tik ieškovės argumentais, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl atsakovės argumentų.

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo VMI nurodė identiškus argumentus tiems, kurie išdėstyti VMI atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškovės ir atsakovės, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus nurodė, kad palaiko Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą, o su ieškovės apeliacinio skundo motyvais nesutinka, juos vertina kaip nepagrįstus, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių bei taikytinų teisės normų, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų ar atsiliepimų į juos ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje paduoti trys apeliaciniai skundai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės Kipro Respublikos įmonės reikalavimas, pareikštas atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros bei VMI, taip pat atsakovei VMI, dėl piniginių lėšų, prokuroro nutarimu perduotų valstybei (VMI) pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – neperžengiant apeliacinių skundų ribų patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo, kai daiktas (šiuo atveju – piniginės lėšos, kaip individualizuotas turtas) BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu buvo perduotos saugoti į VMI depozitinę sąskaitą.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

Ieškovė „Prosource Trading LTD“ yra juridinis asmuo, įsteigtas Kipro Respublikoje 2018 m. gruodžio 7 d. Kipro Respublikos įmonių registrui pateiktais duomenimis, ieškovė yra ribotos atsakomybės įmonė, kurios 100 proc. akcijų nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. priklausė Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiui, gyv. Jungtinėje Karalystėje, M. B. G.; nuo 2020 m. balandžio 22 d. iki 2020 m. birželio 8 d. – Venesuelos piliečiui, gyv. Ispanijoje, X. E. E.; nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. birželio 25 d. – Venesuelos piliečiui, gyv. Ispanijoje, X. E. E.; nuo 2020 m. birželio 25 d. iki 2021 m. liepos 23 d. – „Polycon Corporate Services LTD“, reziduojančiai Kipro Respublikoje; nuo 2021 m. liepos 23 d. iki 2024 m. birželio 7 d. – „Prosource Trading B.V.“, reziduojančiai Nyderlanduose; nuo 2024 m. birželio 7 d. priklauso C. A. P. D., Ispanijos piliečiui, gyv. Ispanijoje (t. 1, b. l. 49–56).

Ieškovės valdymo organai buvo: nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. direktoriumi buvo M. B. G., gyv. Jungtinėje Karalystėje; nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2021 m. balandžio 13 d. ieškovės sekretoriumi buvo „Polycon Corporate Services LTD“; nuo 2020 m. balandžio 22 d. iki 2021 m. balandžio 13 d. ieškovės direktoriumi buvo X. E. E., Venesuelos pilietis, gyv. Ispanijoje; nuo 2021 m. balandžio 13 d. – C. A. P. D., Ispanijos pilietis, gyv. Ispanijoje; šis asmuo nuo 2021 m. balandžio 13 d. iki 2022 m. vasario 16 d. buvo ir ieškovės sekretoriumi; nuo 2022 m. vasario 16 d. ieškovės sekretorius yra „Dedalos Enterprises (Cyprus) LTD“, reziduojantis Kipre; nuo 2022 m. vasario 16 d. direktorė N. M. G., Ispanijos pilietė, gyv. Kipre, ir direktorius A. F. S., Kipro pilietis, gyv. Kipre (t. 1., b. l. 57–60).

Tuometis ieškovės vadovas X. E. E. 2021 m. kovo 4 d. išdavė įgaliotiniui O. C. A., Venesuelos piliečiui, platų įgaliojimą veikti ieškovės vardu (t. 1, b. l. 61–68).

Ieškovei siekiant atidaryti sąskaitą Lietuvos Respublikoje veikiančioje elektroninių pinigų įstaigoje UAB „DSCB Financial Europe“, tuometis ieškovės vadovas X. E. E. 2020 m. birželio 25 d. užpildė Verslo kliento klausimyną ir profilį, kuriame nurodė save kaip bendrovės vadovą, akcininką ir galutinį naudos gavėją. Šiame klausimyne nurodyta, kad ieškovės veikla – prekyba ir pramoninės įrangos, prekių, susijusių su energetika, nafta, dujomis, pirkimas; numatomos metinės pajamos – 1 200 000 Eur, išlaidos – 1 100 000 Eur; ketinamų vykdyti sandorių pobūdis – tarptautinė komercinė prekyba prekėmis, medžiagomis, įranga. Anketoje taip pat pateikta informacija apie ieškovės tiekėjus (Ispanijos bendrovė „Apamate Corp &Trust“; Venesuelos įmonė „Planincorp Consultants“) ir klientus (Venesuelos įmonės „SITCA Servicos Industriales y Tecnologicos“ ir „Grupo Multiobras MM77“). Prašyme dėl verslo kliento sąskaitos atidarymo buvo numatyta, kad maksimalus pervedimų „DSBC Financial Europe Network“ tinkle dienos limitas – 200 000 Eur; pervedimo į kitą vietinį Europos Sąjungos banką dienos limitas – 50 000 Eur, pervedimo į tarptautinę sąskaitą per SWIFT dienos limitas – 50 000 Eur. Anketą pasirašė įgaliotas asmuo 1 – X. E. E. ir įgaliotas asmuo 2 – C. A. P. D. (t. 1, b. l. 69–100).

Ieškovė „Prosource Trading LTD“, atstovaujama X. E. E., ir Honkongo įmonė „International Petrochemical Corporation Limited“ (IPCL), atstovaujama direktoriaus L. M. D., 2020 m. lapkričio 2 d. sudarė granuliuoto karbamido trąšų pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal šią sutartį pardavėjas (IPCL) įsipareigojo parduoti ir pristatyti, o pirkėja („Prosource Trading LTD“) – nupirkti ir gauti 25 000 metrinių tonų (MT produkto (granulinė urea) vienkartinį kiekį, kurio leistinas kiekis pardavėjo pasirinkimu gali skirtis plius-minus 5 proc. (sutarties 1, 6 punktai). Sutarties 4 punkte nurodyta, kad produkto kilmė – FertiNitro gamykla, Jose, Anzoâtegui valstija, Venesuela; krovimo uostas – Jose terminalas, Anzoâtegui valstija, Venesuela; iškrovimo prievadai pirkėjo pasirinkimu – bet kuris Brazilijos uostas. Pagal Sutarties 7 punktą produkto pristatymo FOB Jose, Venesueloje, kaina yra 150 Eur/MT. Sutarties 8.1 papunktyje susitarta, kad už parduodamą granuliuotą karbamidą pirkėjas pardavėjui sumoka 100 proc. produkto vertės avansą, kuris turi būti sumokėtas iki laivo atvykimo į pakrovimo uostą dienos; iki laivo paskyrimo datos pardavėjas privalo išrašyti pirkėjui išankstinę sąskaitą išankstiniam apmokėjimui. Pagal Sutarties 9 punktą nuosavybės teisė pereina pirkėjui tuo metu, kai produktas perplaukia laivo denį pakrovimo uoste, nepažeidžiant jokių išvadų ar kitokių nuostatų, numatytų taikomose FOB nuostatose. Sutartyje prie sutarties šalių rekvizitų nenurodyti banko sąskaitų numeriai (t. 1, b. l. 101–122). Bylos duomenimis, ieškovė su IPLC nėra atsiskaičiusi.

Ieškovė „Prosource Trading LTD“, kaip pardavėja, ir Šveicarijoje registruota įmonė „Indagro SA“, kaip pirkėja, tą pačią 2020 m. lapkričio 2 d. sudarė granuliuoto karbamido trąšų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė dėl 20/25 000 MT granuliuoto karbamido pardavimo už 166 Eur/MT kainą. Sutartyje nurodyta krovinio paėmimo vieta – gera saugi prieplauka Jose terminale, Venesueloje. Be to, susitarta, kad pardavėjui mokama eurais telegrafiniu pervedimu per dešimt banko darbo dienų nuo išsiuntimo dienos, pardavėjui faksimiliniu ryšiu ir (arba) elektroninių pranešimų sistema perdavus laivo palydovo kvitus ir neperleidžiamąsias konosamentų kopijas; originalius važtaraščius paskirties vietoje išduoda laivų savininkų agentai. Pagal šią sutartį pardavėjas („Prosource Trading LTD“) pateikia pirkėjui („Indagro SA“) originalius dokumentus, išduotus griežtai pagal pirkėjo dokumentinius nurodymus, susijusius su siunta: (a) į laivą išsiųstų švarių laivo kapitono padėjėjo kvitų originalus ir neperleidžiamas konosamentų kopijas; (b) kilmės sertifikato (-ų) originalą (-us) MERCOSUR; (c) pardavėjo sertifikato (-ų) originalą (-us) apie kiekį ir svorį; (d) originalų gamintojo kokybės ir (arba) analizės sertifikatą (-us), atitinkantį (-ius) šio dokumento specifikacijas; (e) pradinę (-es) komercinę (-es) sąskaitą (-ąs) faktūrą (-as). Sutartyje taip pat sutarta, kad pirkėjas paskiria laivą likus ne mažiau kaip penkioms dienoms iki sutarto septynių dienų išdėstymo termino; pardavėjas per 12 valandų nuo tokio paskyrimo turi pateikti švarų patvirtinimą. Ši sutartis yra pasirašyta, tačiau sutartyje nenurodyti sutartį pasirašiusių fizinių asmenų vardai, pavardės; taip pat nenurodytos sutarties šalių banko sąskaitos; nurodyta, kad šią sutartį šalys pasirašė Ženevoje, Šveicarijoje (t. 1, b. l. 155–169).

Byloje pateikti pasirašyti granuliuoto karbamido krovinių pakrovimo į laivą Victoria Harbour patvirtinimai („Sobordo Venezolano“); pasirašyti pažymėjimai (sertifikatai) apie prekių kilmę, standartus, eksportuotojus („FertiNitro C.E.C.“), eksporto data – 2020 m. lapkričio 17 d.; importuotojai – „Ourofertil Nordeste LTDA“ bei „Unifertil – Uiversal de Fertilizantes LTDA“. Pažymėjimų pastabose nurodyta, kad produktu (granuliuotu karbamidu, 12,000.000 MT ir 12,999.991 MT) prekiauja IPCL; pranešimai apie laivo Victoria Harbour atvykimą į Brazilijos uostus (2020 m. lapkričio 27 d. – Pecem; 2020 m. gruodžio 10 d. – Rio Grande). Krovinių (granuliuoto karbamido, 12,000.000 MT ir 12,999.991 MT) pakrovimą Venesuelos Jose uoste bei iškrovimą paminėtuose Brazilijos uostose patvirtina laivo Victoria Harbour kapitono, agento „Windship agencia maritima“ ir uostų terminalo darbuotojo pasirašyta faktų suvestinė bei darbo laiko apskaitos žiniaraštis (t. 1, b. l. 170–191).

Iš byloje esančios konosamentų (angl. bill of lading) matyti, kad siuntėjas – „Fertilizantes Nitrogenados de Venezuela C.E.C.“ (FeritNitro), veikiantis „International Petrochemical Corporation Limited“ (IPCL) vardu, 2020 m. lapkričio 17 d. Jose, Venesueloje, uoste pakrovė 12,000.000 MT svorio krovinį, iškrovimo uostas – Pecem – CE – Brazilija, laivas – M/V Victoria Harbour; gavėjas – „Ourofertil Nordeste LTDA“ (1 t., b. l. 170–175); taip pat 2020 m. lapkričio 17 d. Jose, Venesueloje, uoste pakrovė 12,999.991 MT svorio krovinį, iškrovimo uostas – Rio Grande – RS – Brazilija, laivas – M/V Victoria Harbour, gavėjas – „Unifertil – Universal de Fertilizantes LTDA“ (t. 1, b. l. 176–181).

Laivas Victoria Harbour į Pecem uostą Brazilijoje atplaukė 2020 m. lapkričio 27 d., į Rio Grande uostą Brazilijoje atplaukė 2020 m. gruodžio 10 d. Laivo krovinys iškrautas 2020 m. gruodžio 13 d. (t. 1, b. l. 192–195).

Byloje yra ieškovės vadovo C. P. 2021 m. lapkričio mėn. susirašinėjimas elektroniniais laiškais su „MarrineTraffic“ darbuotoja A. N., iš kurio matyti, kad ieškovė siekė gauti iš šios bendrovės duomenis apie laivo (IMO 9589229) buvimo vietą nuo 2020 m. lapkričio iki gruodžio 15 d. „Marrine Traffic“ pateikė duomenis apie tai, kad laivas (IMO 9589229) 2020 m. lapkričio 13 d. atvyko į Jose terminalą, 2020 m. lapkričio 27 d. 9:47 val. – į Pecem, o 2020 m. gruodžio 11 d. 1:47 val. – į Rio Grande (1 t., b. l. 213–235, 238–239). Kad IMO 9589229 yra laivo Victoria Harbour, patvirtina faktų išklotinė (t. 1, b. l. 196–210).

Ieškovė 2020 m. lapkričio 16 d. išrašė įmonei „Indagro SA“ išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. UREA-20201116 dėl 4 149 998,51 Eur sumokėjimo už 24,999.991 MT granuliuoto karbamido, vieneto kaina – 166 Eur. Sąskaitoje nurodyti mokėjimo nurodymai: gavėjo bankas – „DSBC Financial Group“, sąskaitos numeris: (duomenys neskelbtini), IBAN (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 478–479). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pateikta ieškovės įmonei „Indagro SA“ 2020 m. lapkričio 3 d. išrašyta sąskaita faktūra Nr. 20201103 dėl 4 150 000 Eur už 25 000 TM biraus granuliuoto karbamido, vieneto kaina – 166 Eur (ikiteisminio tyrimo Nr. 04-6-00001-21, t. 1, b. l. 167-168).

„Indagro SA“ 2020 m. gruodžio 3 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į ieškovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą Lietuvoje veikiančioje elektroninių pinigų įstaigoje UAB „DSCB Financial Europe“, 4 149 998,51 Eur (t. 1, b. l. 472–477). Byloje esančiame sąskaitos duomenų išraše nėra nurodyta mokėjimo paskirties.

IPCL 2020 m. gruodžio 7 d. išrašė ieškovei komercinę sąskaitą Nr. UREA-12-2020-009 dėl 3 750 000,00 Eur už 25 000,00 TM biraus (nesupakuoto) granuliuoto karbamido (vieneto kaina – 150 Eur). Nurodytos pardavimo sąlygos: kilmės šalis – Venesuela, paskirties vieta – Brazilija, pakrovimo uostas: CPJAA, VZLA, iškrovimo uostas: Rio Grande – RS – Brazilija; siunčiama (kam): „Prosourse Trading LTD“; mokėjimo sąlygos: išankstinis mokėjimas; išsiuntimo data – 2020 m. gruodžio 7 d; laivas Haruka (t. 1, b. l. 480–481).

IPCL 2021 m. sausio 15 d. ir 2022 m. liepos 28 d. pateikė ieškovei reikalavimus sumokėti už 25 000 MT granuliuoto karbamido 3 750 000 Eur (t. 1, b. l. 482–483; 487–488).

Į bylą taip pat pateikti duomenys, kad ieškovė ir „Indagro SA“ 2020 m. gruodžio 8 d. sudarė sutartį dėl 25/30 000 MT granuliuoto karbamido (nesupakuoto), gamintojas Venesuela – FertiNitro, 166 Eur/MT, krovinys turi būti pakrautas „One Good Safe Berth Always Afloat Always Accessible Jose Terminal“, Venesueloje. Iš pridėtų duomenų matyti, kad krovinį gabeno laivas MV Haruka. Ieškovė išrašė „Indagro SA“ komercinę sąskaitą Nr. UREA-20201117 už 25 187,57 MT granuliuoto karbamido, vieneto kaina – 166 Eur, iš viso – 4 181 136 Eur; šią sumą nurodyta sumokėti į „Prosource Trading B.V.“, registruotos Nyderlanduose, sąskaitą, kurios IBAN numeris registruotas Nyderlanduose (t. 1, b. l. 489–512).

Ieškovė ir „Indagro SA“ 2024 m. gruodžio 2 d. sudarė taikos sutartį dėl atsiskaitymo pagal nurodytas sutartis ir „Indagro SA“ įsipareigojo sumokėti ieškovei 3 602 136,62 Eur. Šią sumą pagal sutarties nuostatas „Indagro SA“ turėjo sumokėti per savo teisininkus – advokatų kontorą „LCI Law“ – ieškovės teisininkams – advokatų kontorai „Dentons UK and Middle east LLP“. Sąskaitos pavadinimas: DENTONS CLIENT; valiuta – eurai; sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini); banko kodas: 15-870-00, tarptautinis banko sąskaitos numeris (IBAN): (duomenys neskelbtini); Dentons sumokės atsiskaitymo sumą ieškovei. „Dentons UK and Middle East LLT“ 2024 m. gruodžio 31 d. nurodytą sumą pervedė ieškovei (t. 1, b. l. 517–540; 541–545).

Atliekant 2021 m. sausio 4 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 04-6-00001-21 pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo), Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2021 m. sausio 4 d. nutarimu pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas dėl 4 149 998,51 Eur, pervestų į ieškovės sąskaitą, atidarytą elektroninių pinigų įstaigoje UAB „DSBC Financial Europe“, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą. Nutarime pažymėta, kad byloje yra duomenų, jog įmonė „Prosource Trading LTD“ galbūt nepardavė prekių įmonei „Indagro SA“, tačiau, siekdama legalizuoti galbūt nusikalstamą lėšų (4 149 998,51 Eur), gautų į įmonės „Prosource Trading LTD“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kilmę, pateikė elektroninių pinigų įstaigai UAB „DSBC Financial Europe“ dokumentus (sutartis, sąskaitas faktūras, krovinio važtaraščius ir muitinės deklaracijas), iš kurių nėra galimybės identifikuoti, kodėl pinigai buvo pervesti, o dokumentai galbūt buvo pateikti tik tam, kad elektroninių pinigų įstaigą įtikintų dėl pinigų pervedimo teisėtumo (t. 1, b. l. 484–486).

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras 2023 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesant padarytos veikos, numatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių; panaikinti laikiną įmonės „Prosource Trading LTD“ nuosavybės teisės apribojimą į 4 149 998,51 Eur pinigines lėšas, esančias FNTT depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); perduoti 4 149 998,51 Eur valstybės nuosavybėn, pervedant juos į VMI depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 123–154).

Ieškovei apskundus prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalį dėl ginčo lėšų negrąžinimo, vyriausiasis prokuroras 2024 m. kovo 7 d. nutarimu paliko skundą nenagrinėtą, nurodęs, kad ikiteisminiame tyrime „Prosource Trading LTD“ nebuvo pripažinta įtariamąja ar kita proceso dalyve, nes tam nebuvo pagrindo; dėl to laikytina, jog „Prosource Trading Ltd“ nėra vienas BPK 214 straipsnio 3 dalyje įvardintų proceso dalyvių, turinčių teisę skųsti Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 546–559; 560–567).

Ieškovė šį vyriausiojo prokuroro 2024 m. kovo 7 d. nutarimą apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi ieškovės skundas patenkintas: panaikintas Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2024 m. kovo 7 d. nutarimas; ieškovės skundas dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimo perduotas Klaipėdos apygardos prokuratūrai nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad „Prosource Trading LTD“ yra juridinis asmuo, iš kurio sąskaitos paimtos piniginės lėšos, todėl labai abejotinas sprendimas dėl BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo galimybės, remiantis tuo, jog nenustatytas lėšų savininkas ar jo negalima nustatyti, tačiau šis klausimas yra skundo nagrinėjimo iš esmės dalykas. Aptariamo skundo nagrinėjimo kontekste ikiteisminio tyrimo teisėjas nurodė, kad nors prokuroras ir vyriausiasis prokuroras teigia, jog teisė ginti nuosavybę išlieka civilinio proceso tvarka, tačiau, ikiteisminio tyrimo teisėjo įvertinimu, pareiškėja praranda turtą prokuroro procesiniu sprendimu, priimtu baudžiamojoje justicijoje, todėl pirmiausiai įgyja teisę ginčyti šį prokuroro nutarimą (t. 1, b. l. 568–574; 575–580).

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, išnagrinėjęs ieškovės skundą dėl prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimo dalies, 2024 m. balandžio 19 d. nutarimu nutarė netenkinti ieškovės skundo. Susipažinęs su skundžiamu nutarimu, ikiteisminio tyrimo Nr. 04-6-00001-21 medžiaga ir skundo argumentais, vyriausiasis prokuroras priėjo prie išvados, kad skundžiama prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalis, kuria nutarta į „Prosource Trading LTD“ sąskaitą pervestas pinigines lėšas perduoti valstybės nuosavybėn, yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą nėra teisinio pagrindo. Vyriausiasis prokuroras pažymėjo, kad visi ikiteisminio tyrimo metu „Prosource Trading LTD“ pateikti dokumentai buvo įvertinti ir padaryta išvada, jog šie dokumentai, kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys neįrodo, kad ginčo lėšos priklauso „Prosource Trading LTD“. Šiuo atveju ginčas dėl nurodytų lėšų priklausomybės gali būti sprendžiamas civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Vyriausiasis prokuroras taip pat nurodė, kad sutinka su prokuroro nutarime padaryta išvada, jog Kipro Respublikoje registruotos įmonės „Prosource Trading LTD“ nėra pagrindo laikyti aptariamų lėšų savininke. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys (sutartys, sąskaitos faktūros, deklaracijos, įmonės „Prosource Trading LTD“ steigimo dokumentai, duomenys apie šiai įmonei atstovaujančius asmenis, iš atsakingų institucijų gauti duomenys apie tai, kad nebuvo deklaruoti pardavimai, tiriamuoju laikotarpiu deklaruotos nulinės pajamos, aktualiu laikotarpiu apklausto „Prosource Trading LTD“ direktoriaus nurodytos aplinkybės, iš Kipro Respublikos, Ispanijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės, Šveicarijos Konfederacijos teisėsaugos institucijų gauti tyrimui reikšmingi duomenys) prokurorui, priėmusiam skundžiamą nutarimą, leido daryti pagrįstą išvadą, jog įmonė „Prosource Trading LTD“ nevykdė realios ūkinės finansinės veiklos, todėl į šios įmonės sąskaitą pervestos lėšos nepriklauso šiai įmonei, o pati sąskaita buvo atidaryta tik tam, kad būtų išskaidytos lėšos kitiems tyrimo metu nenustatytiems asmenims (t. 1, b. l. 581–592).

Ieškovė vyriausiojo prokuroro 2024 m. balandžio 19 d. nutarimą apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi patenkino ieškovės skundą: panaikino vyriausiojo prokuroro 2024 m. balandžio 19 d. nutarimą, 2023 m. gruodžio 22 d. prokuroro nutarimo dalį, kuria konstatuota, jog iš įmonės „Prosource Trading LTD“ sąskaitos paimtos piniginės lėšos (4 149 998,51 Eur) nepriklauso šiai įmonei, ir priimtas sprendimas nurodytus pinigus perduoti valstybės nuosavybėn; nutarė nutraukus ikiteisminį tyrimą grąžinti pinigines lėšas (4 149 998,51 Eur) į įmonės „Prosource Trading LTD“ sąskaitą, iš kurios jos buvo paimtos (t. 1, b. l. 593–613; 614–621).

Nurodytą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras apskundė. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartį ir paliko galioti vyriausiojo prokuroro 2024 m. balandžio 19 d. nutarimą bei prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimą. Įvertinęs IBPS esančius duomenis, apygardos teismas nurodė, kad pritaria prokuroro išvadai, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys (sutartys, sąskaitos faktūros, deklaracijos, įmonės „Prosource Trading LTD“ steigimo dokumentai, duomenys apie šiai įmonei atstovaujančius asmenis, iš atsakingų institucijų gauta informacija apie tai, kad nebuvo deklaruoti pardavimai, tiriamuoju laikotarpiu deklaruotos nulinės pajamos, aktualiu laikotarpiu apklausto „Prosource Trading LTD“ direktoriaus nurodytos aplinkybės, iš Kipro Respublikos, Ispanijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės, Šveicarijos Konfederacijos teisėsaugos institucijų gauti tyrimui reikšmingi duomenys) prokurorui, priėmusiam skundžiamą sprendimą, leido konstatuoti, kad įmonė „Prosource Trading LTD“ nevykdė realios ūkinės finansinės veiklos, todėl į šios įmonės banko sąskaitą pervestos lėšos įmonei nepriklauso. Apygardos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nebuvo gauta objektyvių įrodymų, jog įmonė „Prosource Trading LTD“ realiai sudarė sandorį, t. y. iš įmonės „Polycon Corporate Services LTD“ nupirko 25 000 MT azoto trąšų, kurias iš karto pardavė įmonei „Indagro SA“, prokuroras padarė pagrįstą išvadą, jog į įmonės „Prosource Trading LTD“ banko sąskaitą pervestos lėšos įmonei nepriklauso, o kadangi asmuo ar asmenys, inicijavę finansines operacijas, nenustatyti, BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu pagrindu pagrįstai priėmė sprendimą perduoti pinigus (4 149 998,51 Eur) valstybės nuosavybėn. Apygardos teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo ir civilines bylas nagrinėjančių teismų praktiką, nurodė, kad negrynieji pinigai gali būti laikomi daiktais pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, dėl to prokuroras pagrįstai vadovavosi Rekomendacijų 47 punktu ir nutarė perduoti pinigus (4 149 998,51 Eur) valstybės nuosavybėn. „Prosource Trading LTD“ turi galimybę apginti savo deklaruojamas teises ir įrodyti piniginių lėšų priklausomybę civilinio proceso normų nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 623–630; 651–659).

Ieškovės „Prosource Trading LTD“ atstovas 2024 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į VMI su prašymu grąžinti ieškovei 4 149 998,51 Eur, esančius VMI depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), pervedant juos į ieškovei priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Bank of Cyprus Public Company LTD“. Su šiuo prašymu ieškovės atstovas pateikė 27 priedus (t. y. dokumentus, kuriais grindė ginčo lėšų priklausymą ieškovei) (t. 1, b. l. 661–664).

VMI 2024 m. rugsėjo 17 d. pateikė atsakymą, kad neturi pagrindo grąžinti ginčo lėšas, nes Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą 4 149 998,51 Eur perduoti valstybės nuosavybėn, pervedant juos į VMI depozitinę sąskaitą; nurodytų pinigų savininkė yra valstybė, o ne „Prosource Trading LTD“. Atsakyme taip pat nurodyta, kad VMI nesuteikta teisė ir ji neįpareigota spręsti dėl prokuroro nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo, ji negali nuspręsti dėl 4 149 998,51 Eur grąžinimo „Prosource Trading LTD“, nes šių pinigų teisėta savininkė yra valstybė. VMI pažymėjo, kad pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nutraukus ikiteisminio tyrimo procesą, daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti – pereina į valstybės nuosavybę; dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka. VMI galėtų spręsti dėl 4 149 998,51 Eur grąžinimo „Prosource Trading LTD“ tik po to, jeigu atsiras teisinis pagrindas tokiam veiksmui atlikti (t. 1, b. l. 665–667).

Ieškovė „Prosource Trading LTD“ 2025 m. kovo 26 d. padavė teismui ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančias ir sąžiningai bei teisėtai valdomas ginčo lėšas CK 4.95 straipsnio pagrindu arba priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovei naudai 4 149 998,51 Eur turtinės žalos atlyginimą CK 6.245–6.291 straipsnių pagrindu, arba priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovei 4 149 998,51 Eur kaip nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą ieškovės sąskaita CK 6.237–6.242 straipsnių pagrindu; iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VMI, Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, priteisti ieškovei 260 938.26 Eur kompensuojamąsias palūkanas bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškinį motyvavo tuo, kad prokuroras, 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimu nutraukęs ikiteisminį tyrimą, nepagrįstai vadovaudamasis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu ieškovei priklausančias ginčo lėšas perdavė valstybės nuosavybėn, nors granuliuoto karbamido trąšų perpardavimo sandoris, kuriame dalyvavo ieškovė, buvo tikras ir įvykdytas, todėl lėšos, gautos vykdant šį sandorį, teisėtai ir pagrįstai priklauso ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, grąžinti ieškovei ginčo lėšas CK 4.95 straipsnio pagrindu; netenkino ieškinio reikalavimų priteisti kompensuojamąsias ir procesines palūkanas; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendimą grindė tuo, kad: 1) ginčo lėšos ieškovės yra įgytos pirkimo–pardavimo sutarties, kuri nėra pripažinta niekine ar negaliojančia ir kuri yra įvykdyta, pagrindu; nenustačius nusikalstamos veikos požymių, galioja lėšų įgijimo teisėtumo prezumpcija, todėl ieškovė įrodė, jog yra teisėta ginčo lėšų savininkė; 2) prokuroras neturėjo teisės perduoti ginčo lėšas valstybės nuosavybėn BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, nes granuliuoto karbamido trąšų pirkimo–pardavimo sutartis nėra akivaizdžiai negaliojanti, ji nenuginčyta, todėl prokuroras neturėjo pagrindo išvadai, kad ieškovė nėra tikroji ginčo lėšų savininkė; 3) esant nenuginčytai galiojančiai ieškovės ir „Indagro SA“ sudarytai trąšų pirkimo–pardavimo sutarčiai, valstybė, neįvykdžiusi turto pripažinimo bešeimininkiu procedūros, valdo ginčo lėšas neteisėtai; 4) ieškovės ir atsakovės nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai; 5) kadangi ieškovei ginčo lėšos grąžinamos daiktinės teisės normų pagrindu, negali būti taikomos prievolinius santykius reguliuojančios teisės normos (CK 6.210, 6.37 straipsniai); 6) įvertinus nagrinėjamos bylos apimtį, nėra pagrindo ieškovei priteisti bylinėjimosi išlaidas, didesnes nei Rekomendacijose nustatyti maksimalūs bylinėjimosi išlaidų dydžiai; 7) bylinėjimosi išlaidos, susijusios su dviejų alternatyvių reikalavimų, pareikštų alternatyviais pagrindais, parengimu nebuvo būtinos, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atstovų pagalba, ginant jos interesus, atlyginamos 1/3 dalimi; 8) kadangi VMI neturi prerogatyvos nuspręsti dėl valstybės nuosavybėn perduoto turto perleidimo privačiam subjektui, ji negali būti vertinama kaip atsakinga dėl ieškovės lėšų negrąžinimo, dėl to iš jos nepriteisiamos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai priteisti kompensuojamąsias ir procesines palūkanas, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir remiasi tuo, kad: 1) nei įstatymas, nei teismų praktika teisės reikalauti palūkanų neriboja vien tik prievoliniais teisiniais santykiais; priešingai, teismų praktikoje pripažįstama, kad palūkanų galima reikalauti ne tik tada, kai nevykdoma piniginė prievolė pagal CK VI knygos normas, bet ir kai nevykdoma pareiga grąžinti pinigus pagal CK IV knygos normas (CK 4.95 straipsnį); 2) ieškovės prašomą priteisti 260 938,26 Eur sumą, kvalifikuotą kaip kompensuojamosios palūkanos, teismas galėjo priteisti alternatyviu teisiniu pagrindu – kaip žalą (CK 6.249 straipsnis) pagal deliktinės atsakomybės prievolę (CK 6.263 ir 6.272 straipsniai); 3) teismas pažeidė bendradarbiavimo principą; 4) paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas pažeidė CPK 93 straipsnio 1 dalį.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, apeliaciniais skundais kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, grąžinti ieškovei ginčo lėšas CK 4.95 straipsnio pagrindu, ir remiasi tuo, kad teismas: 1) CK 4.95 straipsnyje įtvirtintą vindikacijos institutą pritaikė nenustatęs šiam institutui taikyti būtinos sąlygos – neteisėto ginčo lėšų valdymo, ignoravo faktą, kad ginčo lėšos valstybės žinion perduotos Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimu, kurio teisėtumą patvirtino Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi baudžiamojo proceso tvarka; 2) netinkamai aiškino BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nes ginčo lėšos buvo perduotos saugoti VMI, kuri vėliau inicijuoja procedūras pagal Taisykles; 3) faktiškai paneigė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimo ir jo teisėtumą patvirtinusios Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutarties pagrįstumą, nors jų nevertino CK 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu; 4) pažeidė sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes teismo motyvai pagrįsti išimtinai tik ieškovės pateikta pozicija, o esminiai atsakovės argumentai apskritai nevertinti; 5) bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai priteisė iš atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujančios Teisingumo ministerijos, kuri atstovauja valstybei sprendžiant žalos, susijusios su neteisėtais teismo veiksmais, klausimus, o šiuo atveju dėl ginčo lėšų negrąžinimo nenustatyta teismo neteisėtų veiksmų.

Dėl BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pritaikymo civilinių teisinių padarinių

Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas taip: daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 108 straipsnį teismas, spręsdamas dėl daikto grąžinimo, negali spręsti nuosavybės teisės priklausymo, ši norma nereglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo, o reguliuoja daikto faktinį grąžinimą (perdavimą) savininkui, t. y. grąžinant daiktą perduodamas tik daikto valdymas savininkui, bet pagal šioje normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą nesprendžiamas teisės į daiktą nuosavybės klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019, 15 punktas). BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodyta, kad dėl daiktų, grąžintinų šios normos pagrindu, nuosavybės teisės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. I-358 patvirtintų Rekomendacijų dėl pinigų plovimo nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo redakcijos, galiojusios nagrinėjamu atveju aktualaus prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimo priėmimo metu, 45 punkte nurodyta, kad BPK detaliai nereglamentuoja daiktų, kurių teisėti savininkai nenustatyti, perdavimo valstybės nuosavybėn procedūros. Šį klausimą reglamentuoja CK, CPK ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Taisyklės. Taisyklėse nustatyta, kad turtą, kuris neturi savininko (ar savininkas nežinomas), apskaito mokesčių inspekcijos arba pagal kompetenciją valstybės ar savivaldybės institucijos, jei turtą sudaro specialios paskirties objektai. Per įstatymo nustatytą terminą neatsiradus turto savininkui, šių institucijų pareigūnai kreipiasi į teismą dėl tokio turto pripažinimo bešeimininkiu ir jo perdavimo valstybės nuosavybėn.

Pagal Rekomendacijų 46 punktą rekomenduojama pinigų plovimo bylose aktyviai taikyti BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą procedūrą, nes ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad daiktai ar kitas turtas neturi savininko arba kad savininkas nenustatytas, prokuroras, pritaikęs BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas ir nutarimu pripažinęs, jog turtas turi būti perduotas valstybės nuosavybėn, kartu išsprendžia ir turto perdavimo atitinkamai institucijai klausimą, kad būtų užtikrinta tinkama tokio turto apskaita ir saugojimas bei prielaidos vėliau šį turtą perduoti valstybės nuosavybėn. Ginčai dėl tokių daiktų ar kito turto priklausomybės sprendžiami CPK nustatyta tvarka. Rekomendacijų 48 punkte nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustačius, jog banko sąskaitos valdytojas nėra sąskaitoje esančių pinigų, dėl kurių teisėtumo atliekamas ikiteisminis tyrimas, savininkas, o pinigus į šią banko sąskaitą pervedė ir (ar) šioje sąskaitoje esančiais pinigais disponuoja ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo ar asmenys, nutraukiant ikiteisminį tyrimą pripažįstama, kad banko sąskaitoje esančių pinigų savininkas nenustatytas, o sąskaitoje esantys pinigai, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, perduodami valstybės nuosavybėn.

Taigi, BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata taikoma tada, kai priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nustatoma, kad proceso metu surinkti daiktai ar kitas turtas, turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, neturi savininko arba savininkas nenustatytas. Pagal šio straipsnio nuostatų įgyvendinimą detalizuojančias Rekomendacijas, prokuroras, nutarimu pripažinęs, kad toks turtas turėtų būti perduotas valstybės nuosavybėn, kartu išsprendžia ir turto perdavimo atitinkamai institucijai klausimą tam, jog būtų užtikrinta tinkama tokio turto apskaita ir saugojimas bei prielaidos vėliau šį turtą perduoti valstybės nuosavybėn.

Nagrinėjamu atveju prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, vykdytą tiriant, ar pervedant ginčo lėšas nepadaryta BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), prieita prie išvados, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ieškovė negali būti laikoma tikrąją ginčo lėšų savininke. Dėl to, remiantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nutarta, jog šios lėšos turi būti perduodamos valstybės nuosavybėn, nurodyta pervesti jas į VMI depozitinę sąskaitą. Bylos duomenimis, ginčo lėšos aptarto prokuroro nutarimo pagrindu yra pervestos į depozitinę VMI sąskaitą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad depozitinė sąskaita yra specialios paskirties sąskaita, kurioje laikomos ir administruojamos ne sąskaitos turėtojo nuosavos lėšos, o kitų asmenų lėšos, perduotos saugoti ar administruoti įstatymo, sutarties arba kitu teisiniu pagrindu. Tokioje sąskaitoje esančios piniginės lėšos, atsiradus tam tikroms sąlygoms, nustatytoms įstatymo, sutarties arba kito teisinio pagrindo, perduodamos jas turintiems teisę gauti asmenims arba panaudojamos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos tokios sąskaitos turėtojui nepriklauso nuosavybės teise ir jis jomis negali disponuoti kaip savomis ar savo nuožiūra.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nepaisant to, jog prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarime (kuris paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartimi) nurodyta perduoti ginčo lėšas valstybės nuosavybėn (būtent tokia yra BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto formuluotė), šio nutarimo pagrindu į VMI depozitinę sąskaitą pervestos ginčo lėšos savaime netapo valstybės nuosavybe. Jos nurodytoje specialioje sąskaitoje yra saugomos, kol bus išspręstas ieškovės inicijuotas ginčas dėl šių lėšų grąžinimo jai, kaip teisėtai savininkei ar teisėtai valdytojai. Nustačius, kad būtent ieškovė yra ginčo lėšų savininkė, teismo sprendimo pagrindu šios lėšos iš VMI depozitinės sąskaitos būtų grąžintos ieškovei, o nenustačius jų tikrojo savininko, VMI atsirastų pareiga pagal Taisykles pradėti šių lėšų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo į valstybės nuosavybę procedūrą.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas formaliai, remdamasis vien pažodiniu (lingvistiniu) aiškinimo metodu, interpretavo prokuroro nutarimo formuluotę dėl ginčo lėšų perdavimo valstybės nuosavybėn, tačiau neįvertino tikrojo prokuroro nutarimo turinio, jo pagrindu atliktų veiksmų teisinių padarinių (ginčo lėšų perdavimo ne valstybės nuosavybėn, bet pervedimo į specialią sąskaitą (VMI depozitinę sąskaitą), kurioje saugomos ne valstybės, bet kitų asmenų piniginės lėšos). Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimas yra neteisėtas, nes ginčo lėšos perduotos valstybės nuosavybėn neįvykdžius būtinų pagal Taisykles procedūrų, yra nepagrįsta. Aptariamas prokuroro nutarimas yra tik procedūrų pagal Taisykles inicijavimo pagrindas, nes prokuroras piniginių lėšų, kurios neturi savininko ar kurių savininkas nenustatytas, perdavimo į valstybės nuosavybę procedūrų nevykdo.

VMI 2024 m. rugsėjo 17 d. atsakymas (šios nutarties 52 punktas) nepaneigia ir nepakeičia prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimo pagrindu atsiradusių teisinių padarinių tikrosios esmės – ginčo lėšos perduotos ne į valstybės nuosavybę, bet saugoti depozitinėje sąskaitoje. Šiame atsakyme aiškiai nurodyta, kad VMI dėl ginčo lėšų grąžinimo ieškovei galėtų spręsti tik po to, kai atsiras teisinis pagrindas tokiam veiksmui atlikti, t. y. tik civilinio proceso tvarka išsprendus ginčą dėl šių lėšų priklausomybės, kaip nurodyta BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Aplinkybė, kad į VMI depozitinę sąskaitą pervedus ginčo lėšas VMI nepradėjo šio turto pripažinimo bešeimininkiu pagal Taisykles procedūros, nesudaro pagrindo vertinti, jog VMI depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos laikomos neteisėtai. Kilus ginčui dėl ikiteisminio tyrimo metu areštuotų ginčo lėšų, buvusių ieškovės vardu Lietuvos Respublikos finansų įstaigoje atidarytoje sąskaitoje, o nutraukus ikiteisminį tyrimą prokuroro nutarimo pagrindu pervestų į VMI depozitinę sąskaitą, šioje byloje yra sprendžiama ne dėl prokuroro nutarimo teisėtumo, o dėl ginčo lėšų priklausymo nuosavybės ar valdymo teise ieškovei. Civilinio proceso tvarka nustačius, kad ginčo lėšos priklauso būtent ieškovei ir tai konstatavus teismo sprendimu, atsirastų teisinis pagrindas ginčo lėšas iš depozitinės sąskaitos grąžinti ieškovei, tačiau tai nepaneigtų prokuroro nutarimo teisėtumo, nes šis priimtas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visumos pagrindu pagrįstai suabejojus, ar būtent ieškovė yra tikroji ginčo lėšų savininkė, ir šio nutarimo teisėtumas buvo patvirtintas teismo baudžiamojo proceso tvarka. Kaip numatyta įstatyme (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte), kilus ginčui dėl aptariamų lėšų priklausomybės, jis sprendžiamas civilinio proceso tvarka, pagal ieškovės pareikštą ieškinį, jos pasirinktu teisių gynimo būdu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra nurodyta, kad asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos dėl to, jog jis dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų prarado nuosavybės teisę į daiktą, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą asmuo gali pasirinkti savo nuožiūra: reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, prašyti pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo perleista nuosavybės teisė, ir taikyti restituciją ar naudotis daiktinių teisių gynimo būdu, pareikšdamas vindikacinį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019, 17 punktas).

Ieškovė, siekdama, kad ginčo lėšos, kurios buvo ikiteisminio tyrimo objektas, būtų grąžintos jai, ieškinyje nurodė tris alternatyvius pagrindus: 1) išreikalauti ginčo lėšas iš svetimo neteisėto Lietuvos Respublikos valdymo (CK 4.95 straipsnis); arba 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ar atsakovės VMI ieškovei 4 149 998,51 Eur kaip turtinės žalos atlyginimą (CK 6.263, 6.272 straipsniai); arba 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ar atsakovės VMI ieškovei 4 149 998,51 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytas lėšas ar nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.237–6.242 straipsniai).

Dėl ieškovės reikalavimo grąžinti ginčo lėšas CK 4.95 straipsnio pagrindu

Ieškovė, reikalaudama grąžinti jai ginčo lėšas, visų pirma remiasi tuo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje jos pateikti dokumentai patvirtina, jog ginčo lėšos, gautos galiojančios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, yra būtent ieškovės nuosavybė, šios lėšos neteisėtai valdomos Lietuvos Respublikos, todėl turi būti išreikalautos iš šio svetimo neteisėto valdymo CK 4.95 straipsnio pagrindu.

CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad, reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017, 19 punktas).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad, sprendžiant vindikacinius reikalavimus, vadovaujamasi prezumpcija, jog asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009).

Taigi, sprendžiant dėl daikto (turto) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo CK 4.95 straipsnio pagrindu, esminis klausimas yra prašomo išreikalauti daikto (turto) tikrojo savininko nustatymas. Ieškovui, pareiškusiam ieškinį dėl daikto (turto) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tenka našta įrodyti, kad prašomas išreikalauti daiktas (turtas) nuosavybės teise priklauso būtent jam. Atitinkamai atsakovui tenka našta įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia atsikirtimus į tokį ieškovo reikalavimą (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl prokuroro nutarimu BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu valstybei perduotų ir VMI depozitinėje sąskaitoje saugomų ginčo lėšų priklausomybės, jų nuosavybės teisės. Jau nurodyta, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, kilus ginčui dėl BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu valstybei perduoto turto priklausomybės, šis ginčas sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu įpareigojęs atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, grąžinti ieškovei ginčo lėšas pagal CK 4.95 straipsnį, argumentavo tuo, kad šios lėšos ieškovės yra įgytos pirkimo–pardavimo sutarties, kuri nėra pripažinta niekine ar negaliojančia, ir kuri yra įvykdyta, pagrindu, o nenustačius nusikalstamos veikos požymių galioja aptariamų lėšų įgijimo teisėtumo prezumpcija, todėl padarė išvadą, jog ieškovė įrodė, kad yra teisėta ginčo lėšų savininkė. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, su tokia teismo išvada nesutinka ir remiasi tuo, kad teismas netinkamai pritaikė CK 4.95 straipsnio nuostatas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, sprendimo motyvavimo reikalavimus, nes teismo motyvai pagrįsti išimtinai ieškovės pateikta pozicija, tačiau neatsakyta į esminius atsakovės argumentus, kurie apskritai neįvertinti skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, iš esmės pritaria tokiems atsakovės atstovių apeliaciniuose skunduose išdėstytiems argumentams.

Įrodinėjimo civiliniame procese tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Bet kokios civiliniam ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29, 30 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškovė savo nuosavybės teisę į ginčo lėšas įrodinėja tuo, kad šios lėšos į ieškovės vardu Lietuvos Respublikoje veikiančioje finansų įstaigoje UAB „DSCB Financial Europe“ atidarytą sąskaitą buvo pervestos pagal ieškovės ir Šveicarijos Federacijoje registruotos įmonės „Indagro SA“ 2020 m. lapkričio 2 d. sudarytą granuliuotų karbamido trąšų pirkimo–pardavimo sutartį, kuri yra įvykdyta. Šios sutarties įvykdymui pagrįsti ieškovė pateikė sąskaitas, konosamentus (angl. bill of lading), pažymėjimus apie prekių kilmę, laivų, gabenusių granuliuoto karbamido trąšas, kurias, ieškovės teigimu, ji pagal 2020 m. lapkričio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo iš Honkongo įmonės „International Petrochemical Corporation Limited“ (IPCL) ir pagal tą pačią dieną (2020 m. lapkričio 2 d.) sudarytą kitą pirkimo–pardavimo sutartį pardavė (perpardavė) Šveicarijoje registruotai įmonei „Indagro SA“, judėjimą patvirtinančius duomenis.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė 2020 m. lapkričio 2 d. sudarė dvi sutartis: 1) granuliuoto karbamido pirkimo–pardavimo sutartį su „International Petrochemical Corporation Limited“ (IPCL), pagal kurią ieškovė įsipareigojo nupirkti iš IPLC 25 000 MT granuliuoto karbamido, pagaminto FertiNitro gamykloje, jo kaina – 150 Eur/MT, ši prekė turėjo būti pakrauta Venesueloje, Jose uoste, ir nugabenta į bet kurį Brazilijos uostą pirkėjo (ieškovės) pasirinkimu (šios nutarties 32 punktas); 2) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1/2020700 su Šveicarijoje registruota įmone „Indagro SA“, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti įmonei „Indagro SA“ 20/25 000 MT granuliuoto karbamido, pagaminto FertiNitro gamykloje, jo kaina – 166 Eur/MT, ši prekė turėjo būti pakrauta į laivą Venesueloje, Jose uoste. Sutartyje nenurodyta, kur turi būti pristatyta ši prekė (šios nutarties 33 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmojoje sutartyje yra nurodyti sutarties šalių vardu sutartį pasirašę asmenys, o antrojoje sutartyje, kurios pagrindu, ieškovės teigimu, į jos vardu Lietuvoje atidarytą sąskaitą buvo pervestos ginčo lėšos, nenurodyti nei sutarties šalių atstovai, nei sąskaitų numeriai.

Iš pateiktų į bylą 2020 m. lapkričio 17 d. konosamentų (angl. bill of lading) Nr. 1 ir Nr. 2 matyti, kad į laivą Victoria Harbour Jose uoste pakrauta atitinkamai 12 000 MT ir 12 999,991 TM granuliuoto karbamido; krovinio siuntėjas: „Fertilizantes Nitrogenados de Venezuela C.E.C.“ (FertiNitro) International Petrochemical Corporation Limited“ (IPCL) vardu; krovinio gavėjai atitinkamai: „Ourofertil Nordeste LTDA“, iškrovimo uostas – Pecem – CE – Brazilija; „Unifertil – Universal de Fertilizantes LTDA“, iškrovimo uostas – Rio Grande – RS – Brazilija (t. 1, b. l. 170–175; 176–181). Iš byloje esančių pranešimų apie pasirengimą matyti, kad laivas Victoria Harbour į Pecem uostą Brazilijoje atvyko 2020 m. lapkričio 27 d., į Rio Grande uostą Brazilijoje – 2020 m. gruodžio 10 d. (t. 1, b. l. 192–193; 194–195). Byloje esančiuose kilmės pažymėjimuose (certificado de origen) Nr. 037574 (dėl 12 000 TM granuliuoto karbamido) ir Nr. 037575 (dėl 12 999,991 MT granuliuoto karbamido) nurodyta, kad prekės atitinka 2020 m. lapkričio 17 d. komercinę sąskaitą faktūrą Nr. U-20-025-A ir 2020 m. lapkričio 17 d. komercinę sąskaitą faktūrą Nr. U-20-025-B; eksportuotojas arba gamintojas: „FertiNitro C.E.C“, Venesuela; importuotojas (atitinkamai): „Ourofertil Nordeste LTDA“, Brazilija, ir „Unifertil – Universal de Fertilizantes LTDA“, Brazilija; pastabose nurodyta: produktas, kuriuo prekiauja „International Petrochemical Corporation Limited“ (IPCL), užsakymas; sąskaita: „Indagro SA“, kuri išrašo sąskaitas faktūras atitinkamai „Ourofertil Nordeste LTDA“ ir „Unifertil – Universal de Fertilizantes LTDA“, komercinės sąskaitos Nr. 2020208, data – 2020 m. lapkričio 17 d.; patvirtinimo paraiška Nr. 0573-1119-F084, išdavimo data – 2020 m. gruodžio 12 d. (t. 1, b. l. 182–186; 187–191).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartuose dokumentuose ieškovė nėra paminėta. Krovinių konosamentuose (angl. bill of laden), kurie tarptautiniuose pervežimuose veikia ne tik kaip įrodantys vežimo sutarties sudarymo faktą, bet ir patvirtinantys jo turėtojo teisę gauti konosamente nurodytus daiktus bei jais disponuoti (t. y. kaip nuosavybės dokumentai), granuliuotų karbamido trąšų pardavėja ir krovinio siuntėja įvardyta „International Petrochemical Corporation Limited“ (IPCL), o sąskaitas galutiniams šio trąšų krovinio gavėjams išrašanti įmonė nurodyta „Indagro SA“. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė 2020 m. lapkričio 16 d. išrašė įmonei „Indagro SA“ išankstinę sąskaitą Nr. UREA-20201116-1 dėl 4 149 998,51 Eur už 24,999.991 MT granuliuoto karbamido, vieneto kaina – 166 Eur; sąskaitoje nurodyti mokėjimo nurodymai: gavėjo bankas – „DSBC Financial Group“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), IBAN (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 478–479). Jau nurodyta, kad įmonė „Indagro SA“ į ieškovės vardu Lietuvos Respublikoje veikiančioje finansų įstaigoje UAB „DSCB Financial Europe“ atidarytą sąskaitą 2020 m. gruodžio 3 d. pervedė ginčo lėšas, t. y. 4 149 998,51 Eur. Iš byloje esančio sąskaitos išrašo matyti, kad įmonė „Indagro SA“, pervesdama 4 149 998,51 Eur, nenurodė mokėjimo paskirties ir nėra kitų objektyvių duomenų, jog šios lėšos pervestos ieškovės ir įmonės „Indagro SA“ sudarytos sutarties ar pagal sutartį išrašytos atitinkamos sąskaitos pagrindu. Lietuvos Respublikoje veikianti finansų įstaiga UAB „DSCB Financial Europe“, informuodama Lietuvos Respublikos teisėsaugos instituciją apie įtarimų sukėlusį didelės ginčo lėšų sumos pervedimą, nurodė, kad lėšos pervestos kaip sąskaitos papildymas. Iš pateikto į bylą sąskaitos išrašo matyti, kad ginčo lėšos pervestos iš Nyderlanduose veikiančioje finansų įstaigoje atidarytos sąskaitos, o „Indagro SA“ yra Šveicarijoje veikianti įmonė (šios nutarties 39 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, ieškovė ginčo lėšų – 4 149 998,51 Eur – nedeklaravo kaip įmonės veiklos pajamų, priešingai, kompetentingoms Kipro Respublikos institucijoms pateikdama duomenis apie iš vykdomos gaunamas pajamas, nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio mėn. deklaravo 0 Eur.

Ieškovė ieškinyje nurodo, kad, gavusi iš įmonės „Indagro SA“ atsiskaitymą pagal 2020 m. gruodžio 3 d. išankstinę sąskaitą Nr. UREA-20201116, t. y. 4 149 998,51 Eur sumą, apskaičiuotą pagal faktiškai į laivą pakrautą svorį (24 999,991 MT), turėjo sumokėti įmonei IPLC už trąšas pagal ieškovei išrašytą komercinę sąskaitą Nr. UREA-12-2020-009 dėl 3 750 000 Eur, tačiau to negalėjo padaryti, nes ginčo lėšoms buvo pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Iš pateiktos į bylą IPLC ieškovei išrašytos 2020 m. gruodžio 7 d. komercinės sąskaitos faktūros Nr. UREA-12-2020-009 matyti, kad ši sąskaita yra išrašyta už 25 000 MT biraus (nesupakuoto) granuliuoto karbamido (vieneto kaina – 150 Eur), sąskaitoje nurodytas pakrovimo uostas: CPJAA, VZLA; iškrovimo uostas: Rio Grande – RC – Brazilija; pardavimo data – 2020 m. gruodžio 7 d., jūrinis laivas: (M/V) Haruka (1 t., b. l. 480–481). Aptarti duomenys kelia abejones, ar įmonės IPLC ieškovei išrašyta 2020 m. gruodžio 7 d. komercinė sąskaita Nr. UREA-12-2020-009 yra pateikta pagal šalių 2020 m. lapkričio 2 d. pasirašytą granuliuoto karbamido trąšų pirkimo–pardavimo sutartį, nors ieškovės į bylą pateiktuose įmonės IPLC ieškovei 2021 m. sausio 15 d. ir 2022 m. liepos 28 d. pareikštuose prašymuose sumokėti skolą už parduotas 25 000 MT granuliuoto karbamido trąšas nurodyta sąskaita faktūra Nr. UREA-12-2020-009, paminėta 2020 m. lapkričio mėn. sutartis (tiksli sutarties data nenurodyta) (1 t., b. l. 482–483; 487–488). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal ieškovės ir „International Petrochemical Corporation Limited“ (IPCL) 2020 m. lapkričio 2 d. sutarties 8.1 papunktyje įtvirtintą sąlygą už įsigyjamą karbamidą ieškovė pardavėjai (įmonei IPLC) įsipareigojo sumokėti 100 proc. produkto vertės avansą iki laivo atvykimo į pakrovimo uostą dienos, taigi, iki 2020 m. lapkričio 17 d. (šios nutarties 34–35 punktai). Kitų įmonės IPLC ieškovės išrašytų sąskaitų į bylą nėra pateikta.

Ieškovė, įrodinėdama, kad realiai vykdė veiklą ir 2020 m. lapkričio 2 d. granuliuoto karbamido trąšų perpardavimo sutartis nebuvo vienintelė, be kita ko, remiasi jos su įmone „Indagro SA“ sudaryta 2020 m. gruodžio 8 d. sutartimi Nr. 1/2020783 dėl 25/30 000 MT granuliuoto karbamido pirkimo–pardavimo (t. 1, b. l. 489–495, 501–507). Iš pateiktų konosamentų matyti, kad krovinys, iš viso – 25 187,573 MT, pakrautas 2020 m. gruodžio 23 d. į laivą MV Haruka, krovinio siuntėjas nurodytas taip pat „Fertizilantes Nitrogenados de Venezuela C.E.C.“ (FertiNitro), „International Petrochemikal Corparation Limited“ (IPCL) (t. 1, b. l. 496–499; 508–511). Ieškovė 2021 m. sausio 21 d. išrašė įmonei „Indagro SA“ komercinę sąskaitą Nr. UREA-20201117 dėl 4 181 1336,62 Eur už 25 187,57 MT granuliuoto karbamido (vieneto kaina – 166 Eur); kainą nurodyta sumokėti į naudos gavėjos „Prosource Trading B.V.“, kurios buveinės adresas yra Nyderlanduose, Nyderlanduose atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 500, 512).

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas vienas iš dabartinių ieškovės direktorių C. A. P. D., be kita ko, nurodė, jog įmonėje „Prosource trading LTD“ yra nuo 2020 m. birželio; nors jokių pareigų įmonėje neturėjo iki 2021 m. liepos mėn., buvo įmonės direktoriaus X. E. E. kompanionas, padėjėjas; įmonė „Prosource Trading LTD“ iš įmonės „International Petrochemical Corporation Limited“ daugiau nėra pirkusi prekių, neskaitant įsigytų prekių pagal 2020 m. gruodžio 7 d. komercinę sąskaitą faktūrą Nr. UREA-12-2020-009; įmonė „Prosource Trading LTD“ įmonei „Indagro SA“ nėra daugiau pardavusi prekių, neskaitant parduotų prekių pagal 2020 m. lapkričio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. 20201103; nežino, kodėl „International Petrochemical Corporation Limited“ 2020 m. gruodžio 7 d. komercinėje sąskaitoje faktūroje Nr. UREA-12-2020-009 nurodytas laivo pavadinimas Haruka, o kituose dokumentuose (važtaraščiuose, deklaracijose, kilmės pažymėjimuose) – Victoria Horbour. Taigi, vienas iš dabartinių ieškovės direktorių, faktiškai dalyvavęs įmonės veikloje ginčo lėšų gavimo metu, nurodė, kad tik vieną kartą „Prosource Trading LTD“ iš įmonės „International Petrochemical Corporation Limited“ įsigijo granuliuoto karbamido ir tik vieną kartą pardavė tokią prekę „Indagro SA“.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams nepavyko apklausti įmonės „Prosource Trading LTD“ de jure (pagal teisę) direktoriumi buvusio X. E. E., nes nėra žinoma jo buvimo vieta, tik iš Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijų buvo gauti duomenys apie jo vardu atidarytą banko sąskaitą, iš kurios išrašo matyti jog vadovavimo įmonei „Prosource Trading LTD“ metus šis asmuo gavo bedarbio pašalpą.

Iš prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėtos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal Lietuvos Respublikoje veikiančios finansų įstaigos UAB „DSBC Financial Europe“ pranešimą apie įtartiną pinigų operaciją, t. y. 2020 m. gruodžio 3 d. į ieškovės banko sąskaitą iš Šveicarijoje registruotos įmonės „Indagro SA“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Nyderlandų banke „Anadolubank Nederland N.V.“, vienu pavedimu pervestų 4 149 998,51 Eur kaip sąskaitos papildymo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys apie ieškovę, jos akcininkus bei vadovus, apklausti liudytojai, tarp jų – ir vienas iš dabartinių ieškovės direktorių C. A. P. D., pagal teisinės pagalbos prašymus gauti duomenys iš Europolo Nyderlandų Karalystės nacionalinio skyriaus, Europolo Šveicarijos nacionalinio skyriaus, Venesuelos Respublikos Tarptautinės policijos skyriaus, Europolo Jungtinės Karalystės nacionalinio skyriaus, Kipro Respublikos teisėsaugos institucijų, Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijų, Portugalijos Respublikos teisėsaugos institucijų. Prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarime išvada, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis Kipro Respublikoje registruotos įmonės „Prosource Trading LTD“ nėra pagrindo laikyti 4 149 998,51 Eur savininke, be kita ko, grįsta ir tuo, kad Kipro Respublikos Finansų ministerijos Mokesčių departamento Centrinio biuro duomenimis, 2020 m. antrame ketvirtyje, 2021 m. pirmame ketvirtyje įmonė „Prosource Trading LTD“ pardavimų nedeklaravo, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. deklaravo – 0 Eur pajamų. Remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma, prokuroras nurodė, kad į įmonės „Prosource Trading LTD“ sąskaitą, atidarytą Lietuvos Respublikoje veikiančioje finansų įstaigoje UAB „DSBC Financial Europe“, buvo atliktas pinigų pavedimas, nesusijęs su šios įmonės, kaip ūkio subjekto, savarankiška ūkine veikla, o susijęs su iš anksto suplanuotu ir suderintu pinigų srautų nukreipimu numatytiems galutiniams gavėjams per keleto įmonių sąskaitas ir jų perskirstymu. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad prie įmonės „Prosource Trading LTD“ sąskaitos, esančios Lietuvoje veikiančioje finansų įstaigoje UAB „DSBC Financial Europe“, buvo jungtasi iš Venesuelos IP adresų, krovinio gabenimu rūpinosi Šveicarijos įmonė „Indagro SA“, krovinys pakrautas Venesueloje, iškrautas Brazilijoje, sandorio sudarymu rūpinosi O. C. A., nedirbęs įmonėje „Prosource Trading LTD“ ir neturėjęs teisinių įgaliojimų veikti šios įmonės vardu, jis atstovavo įmonei sudarant sutartis, vėliau rūpinosi piniginių lėšų, kurios buvo sulaikytos, atgavimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, jog įgaliojimas veikti ieškovės vardu O. C. A. išduotas 2021 m. kovo 4 d. (šios nutarties 30 punktas), t. y. jau po 2020 m. lapkričio 2 d. sutarčių sudarymo, ginčo lėšų pervedimo. Prokuroro nutarime taip pat nurodyta, kad iš Nyderlandų Karalystės teisėsaugos institucijų gauta informacija, jog įmonė „Prosource Trading LTD“ figūruoja Nyderlandų finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atliekamame tyrime „Brookland“. Tyrimą atliekantys pareigūnai įtaria, jog įmonė „Prosource Trading LTD“ sukurta sukčiavimo tikslais, nes tiekimai (sandoriai) nebuvo daromi; Kipro Respublikos Finansų ministerijos Mokesčių departamento Centrinis biuras 2022 m. kovo 17 d. raštu informavo, kad įmonė „Prosource Trading LTD“ buvo įrašyta į Mokesčių departamento Mokesčių registrą ir buvo išbraukta dėl nepateikiamų duomenų. Nutarime atkreiptas dėmesys ir į įmonę „Indagro SA“ – iš Šveicarijos Konfederacijos teisėsaugos institucijų 2020 m. gruodžio 28 d. gautas pranešimas, kad įmonė „Indagro SA“ pervedė daugiau kaip 10,6 mln. Eur į įmonės „Rudway AG“, registruotos Šveicarijoje, banko sąskaitą; Šveicarijos Konfederacijos teisėsaugos institucijos gavo pranešimų apie įmonės „Rudway“ verslo ryšius dėl įtartino sandorio, kadangi „Rudway AG“ banko sąskaita buvo naudojama kaip tranzito sąskaita.

Šioje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės atstovai, pildydami UAB „DSCB Financial Europe“ klausimyną sąskaitai Lietuvos Respublikoje veikiančioje finansų įstaigoje atidaryti, nurodė, jog ieškovės veikla – prekyba ir pramoninės įrangos, prekių, susijusių su energetika, nafta, dujomis, pirkimas (šios nutarties 31 punktas), o ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiose pastabose dėl finansinės atskaitomybės dokumentų nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nurodyta, kad pagrindinė ieškovės veikla yra bet kurioje pasaulio vietoje vykdyti verslą, susijusį su visų rūšių namų apyvokos prekių pirkimu ir pardavimu, įskaitant elektroniką, sporto įrangą, drabužius ir sodo reikmenis (ikiteisminio tyrimo Nr. 04-06-00001-21 medžiagos t. 18, b. l. 14).

Dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir prokuroro nutarime nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas civilinėje byloje nereikia iš naujo įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Nagrinėjamu atveju nuosprendžio baudžiamojoje byloje nėra priimto – ikiteisminis tyrimas prokuroro nutarimu nutrauktas, nenustačius veikos, numatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad prokuroro nutarime nustatytos aplinkybės nagrinėjamo civilinio ginčo atveju nėra prejudicinę reikšmę turintys faktai. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, jeigu jais remiamasi nagrinėjant civilinę bylą, turi būti įvertinami pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui pasiekti įrodinėjimo tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų visumos tyrimu ir įvertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2013).

Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį, o teismas išvadas turi daryti įvertinęs ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją vertę, bet ir įrodymų visetą.

Nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė (jos atstovės Generalinė prokuratūra, Teisingumo ministerija, VMI) nuosekliai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi į bylą išreikalauta ikiteisminio tyrimo Nr. 04-6-00001-21 medžiaga, kurią sudaro 40 tomų (t. 2, b. l. 6–7; 16). Šiame kontekste svarbu tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo, t. y. pinigų plovimo. Šis nusikaltimas, kaip teisingai atsiliepime į ieškinį pažymėjo Teisingumo ministerija, objektyviai pasireiškia tuo, kad siekiama nuslėpti ar įteisinti turtą, atliekant su tuo turtu susijusias finansines operacijas, sudarant sandorius, naudojant jį ūkinėje, komercinėje veikloje ir pan.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje konkrečioje byloje kilusio ginčo specifiką, nepritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, prokurorui nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nenustatytų BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių ir panaikinus ginčo lėšoms pritaikytą nuosavybės teisės apribojimą, nesant akivaizdaus trąšų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo ir šios sutarties nenuginčijus įstatymo nustatyta tvarka, prokuroras neturėjo pagrindo negrąžinti ieškovei ginčo lėšų remdamasis tuo, jog ieškovė nėra tikroji šių lėšų savininkė. Ta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, prokurorui priėjus prie išvados, jog nesurinkta pakankamai duomenų reikalauti baudžiamosios atsakomybės už BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra besąlyginis pagrindas daiktus (šiuo atveju – individualizuotas pinigines lėšas), paimtus galbūt nusikalstamai veikai tirti, grąžinti asmeniui, iš kurio šie buvo paimti, jeigu kyla pagrįstų abejonių dėl tokių daiktų priklausymo juos grąžinti reikalaujančiam asmeniui. Įvertinusi šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroras, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir ištirtais duomenimis, turėjo pagrindą suabejoti, ar ieškovė yra tikroji ginčo lėšų savininkė, ir perduoti šias lėšas saugoti į VMI depozitinę sąskaitą. Kilus ginčui dėl lėšų priklausomybės, jis sprendžiamas civilinio proceso normų nustatyta tvarka, kaip nurodyta BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Remdamasi išdėstytais motyvais, atsižvelgdama į pirmiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimo kaip įrodymų pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą dėl 4 149 998,51 Eur priklausymo ieškovei nuosavybės teise, atsakovei ieškovės įrodinėjamą nuosavybės teisę į ginčo lėšas kvestionuojant remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, šie duomenys negali likti neištirti bei neįvertinti kaip rašytiniai įrodymai pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ginčo lėšų priklausymo ieškovei nuosavybės teise, nagrinėjamu atveju suabsoliutino ir formaliai įvertino granuliuoto karbamido trąšų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo faktą, atidžiai ir visapusiškai neištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, susijusių su nurodytų sutarčių, iš kurių ieškovė kildina savo nuosavybės teisę į ginčo lėšas, sudarymo, be to, jų vykdymo aplinkybių, kitų apie ieškovės veiklą ir kontrahentus ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, kuriais nuosekliai rėmėsi Lietuvos Respublikos atstovai, kvestionuodami ieškovės poziciją, kad ji yra teisėta ginčo lėšų savininkė. Jau nurodyta, kad, bylos duomenimis, ieškovė yra Kipro Respublikos juridinis asmuo. Sutartyje, kuria remdamasi ieškovė įrodinėja esanti ginčo lėšų savininkė, nurodyta, kad ji sudaryta Šveicarijoje, Ženevoje. Trąšų pirkimas–pardavimas vykdytas Venesueloje, Brazilijoje. Pinigai pagal ieškovės Kipro Respublikos įmonės ir Šveicarijos Konfederacijoje registruotos įmonės „Indagro SA“ sudarytą sutartį pervesti į Lietuvos Respublikoje veikiančioje elektroninių pinigų įstaigoje atidarytą ieškovės vardu sąskaitą. Proceso pirmosios instancijos metu neišsiaiškinta, kokia verslo logika remiantis buvo pasirinktas toks atsiskaitymas pagal sutartį. Be to, nagrinėjamos bylos duomenimis, ieškovė, atsidarydama sąskaitą Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų įstaigoje, deklaravo, kad jos veikla – prekyba ir pramoninės įrangos, prekių, susijusių su energetika, nafta, dujomis, pirkimas, o numatomos metinės pajamos – 1 200 000 Eur, taip pat įvardijo kontrahentus, su kuriais vykdo tarptautinę prekybą (šios nutarties 31 punktas), tačiau tarp jų nėra nė vienos iš įmonių, su kuriomis ieškovė sudarė 2020 m. lapkričio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovės pajamų vien pagal 2020 m. lapkričio 2 d. trąšų perpardavimo sutartį su „Indagro SA“ suma (4 149 998,51 Eur) beveik keturis kartus viršijo pačios ieškovės nurodytą jos numatytą gauti metinių pajamų sumą, o, pasak ieškovės, ji su įmone „Indagro SA“ 2020 m. gruodžio 8 d. sudarė dar vieną sutartį Nr. 1/2020783 dėl 25 187,573 MT granuliuoto karbamido pirkimo–pardavimo už 4 181 1336,62 Eur. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad klausimynas sąskaitai Lietuvos Respublikos finansų įstaigoje ieškovės vardu atidaryti užpildytas 2020 m. birželio mėn., o sutartis su „Indagro SA“, pagal kurią gauta 4 149 998,51 Eur, sudaryta 2020 m. lapkričio 2 d. Nėra pagrindo vertinti, kad tokio pobūdžio ir tokios vertės sandoris sudarytas be derybų ir be išankstinio pasirengimo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų įvertinti, jog ieškovė, atidarydama sąskaitą Lietuvos Respublikoje, negalėjo numatyti ir nurodyti galimų tokios veiklos kontrahentų ir gerokai didesnių numatomų gauti pajamų.

Nagrinėjamo ginčo aspektu reikšminga ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu iš Kipro Respublikos Finansų ministerijos Mokesčių departamento Centrinio biuro buvo gauta informacija, jog 2020 m. antrame ketvirtyje (kai, pasak ieškovės, jis sudarė ir įvykdė trąšų pirkimo–pardavimo sutartis), taip pat 2021 m. pirmame ketvirtyje ieškovė „Prosource Trading Ltd“ nedeklaravo jokių pardavimų ir iš jų gautų pajamų, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. deklaravo nulines pajamas. Itin reikšmingo dydžio (4 149 998,51 Eur) pajamų nedeklaravimas suteikia pagrindą abejoti, ar ieškovė, nepaisant sudarytos 2020 m. lapkričio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pati laikė save teisėta ginčo lėšų savininke. Byloje esančiame sąskaitos duomenų išraše nėra 2020 m. gruodžio 3 d. „Indagro SA“ iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pavedimo į ieškovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą Lietuvos Respublikos finansų įstaigoje UAB „DSCB Financial Europe“, paskirties (t. 1, b. l. 472–477). Proceso pirmosios instancijos teisme metu šie bylos duomenys, prieštaraujantys ieškovės įrodinėjamai pozicijai, nebuvo ištirti ir teisiškai neįvertinti.

Neištyrus nagrinėjamoje byloje ir prie jos pridėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių duomenų visumos ir nepašalinus ieškovės su įmonėmis „International Petrochemikal Corparation Limited“ (IPCL) bei „Indagro SA“ sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, jų vykdymo aplinkybių prieštaravimų, ieškovė negali būti pripažinta teisėta ginčo lėšų savininke. Dėl nurodytų motyvų, atsižvelgus į šiuo konkrečiu atveju iškilusio ginčo aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė esanti teisėta 4 149 998,51 Eur savininkė, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Išvada apie ieškovės nuosavybės teisę į ginčo lėšas gali būti padaryta tik išsamiai ir visapusiškai išanalizavus bei įvertinus bylos duomenų, tarp jų – ir surinktų vykdant ikiteisminį tyrimą, visumą, išsiaiškinus pirmiau aptartas prieštaringas aplinkybes, pasiūlius ieškovei pateikti naujų įrodymų, susijusių su jos realiai ginčo laikotarpiu vykdyta veikla, faktiškai gautomis pajamomis, jų deklaravimu kompetentingoms įmonės registracijos vietos įstaigoms atsiskaitymo pagal sutartį verslo logika ir kt.

Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusios ginčo situacijos faktines ir teisines aplinkybes, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybė ginčo lėšas valdo neteisėtai. Šioje nutartyje jau pasisakyta, kad pagal prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimo turinį ir jo pagrindu kilusius realius teisinius padarinius ginčo lėšos perduotos ne valstybės nuosavybėn, bet saugoti į VMI depozitinę sąskaitą, kol bus nustatytas tikrasis jų savininkas ar įvykdytos šių lėšų pripažinimo bešeimininkiu turtu bei perdavimo į valstybės nuosavybę procedūros. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų duomenų analize, priėjo prie išvados, kad šiuo konkrečiu atveju prokuroras, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų apie ieškovės veiklą, trąšų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybes, kompetentingoms Kipro Respublikos institucijoms pateikiamus duomenis apie iš veiklos gaunamas pajamas ir kt., turėjo pagrindą suabejoti, ar ieškovė yra tikroji ginčo lėšų savininkė, dėl to, nutraukęs ikiteisminį tyrimą, pagrįstai nutarė šių lėšų negrąžinti ieškovei, perduoti jas saugoti į depozitinę sąskaitą ir palikti šį klausimą išspręsti civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Ginčo lėšų perdavimo saugoti į depozitinę sąskaitą prokuroro 2023 m. gruodžio 22 d. nutarimu teisėtumas buvo patikrintas teismo instancine tvarka ir šis prokuroro nutarimas pripažintas teisėtu bei paliktas galioti. Esant tokiems bylos duomenims, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad VMI depozitinėje sąskaitoje laikomos ginčo lėšos šiuo metu valstybės yra valdomos neteisėtai. Šias lėšas valstybė depozitinėje sąskaitoje saugo teisėtai, kol civilinio proceso normų nustatyta tvarka įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išspręstas ginčas dėl jų nuosavybės teisės.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos ypatumus, nenustatė, neištyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių, reikšmingų siekiant tinkamai išspręsti ginčą dėl ieškovės nuosavybės teisės į ginčo lėšas, nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų byloje esančių duomenų prieštaravimams pašalinti, todėl teismo išvada, jog ieškovė įrodė, kad ginčo lėšos nuosavybės teise priklauso jai, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Neįvertinęs kilusio ginčo ypatumų, pirmosios instancijos teismas neatskleidė šalių ginčo esmės, suklydo taikydamas vindikaciją reglamentuojančias teisės normas, nenustatęs visų šiam institutui taikyti būtinų sąlygų, todėl apskųstas sprendimas, įpareigojantis atsakovę Lietuvos Respubliką depozitinėje sąskaitoje saugomas lėšas grąžinti ieškovei CK 4.95 straipsnio pagrindu, panaikinamas.

Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, nulemtą to, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šiuo konkrečiu atveju kilusio šalių ginčo ypatumų, nenustatė, neištyrė ir neįvertino aplinkybių, reikšmingų tinkamai išspręsti ginčą, nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų byloje esančių duomenų prieštaravimams pašalinti, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija neabejotinai pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu ir įvertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Patenkinęs ieškovės ieškinį pirmuoju iš įvardytų trijų alternatyvių ieškinio pagrindų, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kitų dviejų: ieškovės reikalavimo priteisti jai 4 149 998,51 Eur kaip žalos atlyginimą arba grąžinti jai 4 149 998,51 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą. Apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl šių dviejų alternatyvių ieškinio reikalavimų, kurių taikymo sąlygos nenustatinėtos ir nevertintos pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, nusprendusi perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nepasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nepriteisti jai kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų. Kompensuojamųjų palūkanų (ne)priteisimo klausimas gali būti sprendžiamas tik išsprendus ieškovės pagrindinį reikalavimą, atsižvelgus į jo teisinį kvalifikavimą.

Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes, panaikinus apskųstą teismo sprendimą ir perdavus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.