Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Pareiškėjai individuali įmonė (toliau – IĮ) „Stiksas“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jupojos statybinės medžiagos“, UAB „Eglidija“, I. A. įmonė, O. A. IĮ, UAB „Exto“, UAB „Vaimora“, L. U. įmonė, T. E. įmonė, UAB „AutoSevera“ (toliau – ir pareiškėjai) 2026 m. balandžio 13 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami iškelti UAB „Šiaulių plentas“ nemokumo (restruktūrizavimo) bylą, nemokumo administratore paskirti UAB „Angorela“.

Pareiškėjas UAB „Šiaulių plentas“ vadovas R. A. 2026 m. balandžio 14 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti UAB „Šiaulių plentas“ restruktūrizavimo bylą, patvirtinti restruktūrizavimo planą, kuriam pritarta UAB „Šiaulių plentas“ 2026 m. kovo 16 d. kreditorių bei 2026 m. kovo 27 d. akcininkų susirinkimuose, nemokumo administratore paskirti UAB „Angorela“.

Teismas priėmė apskųstą nutartį nevertinęs UAB „Šiaulių plentas“ pateiktų įrodymų ir paaiškinimų. Apeliantė 2026 m. gegužės 12 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose patvirtino bendrovės gyvybingumą: 1) bendrovė rašytinių paaiškinimų pateikimo dieną su užsakovais buvo sudariusi 18 sutarčių, kurių pagrindu dar iki 2027 metų gautų 20 866 789,11 Eur pajamas; 2) bendrovė turi 233 darbuotojus; 3) bendrovė turi kreditorių pritarimą ir palaikymą, restruktūrizavimo planui pritarė plano paveikiami kreditoriai, turintys beveik 75 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, o nepritarė turintys tik 5,5 proc.; 4) restruktūrizavimo proceso poreikis yra nesusijęs su problemomis, kurios lėmė prieš tai vykdytą ir užbaigtą restruktūrizavimo procesą; 5) bendrovė pateikė 2025 m. kovo 31 d. balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą, pagrindžiančius, kad per pirmuosius 2026 metų tris mėnesius patirti nuostoliai yra įprasta praktika, pasikartojanti kiekvienais metais dėl vykdomos veiklos sezoniškumo, t. y. darbų vykdymo, nulemto oro sąlygų; 6) nurodyta 18,983 mln. Eur paveikiamų kreditorių skolų suma neatitinka aktualių į bylą pateikto balanso duomenų. Bendrovė pareiškime nurodė, kad paveikiamų kreditorių skolos sudaro 15,671 mln. Eur, t. y. 3,312 mln. Eur mažiau. Skolų, kurios turi būti padengtos bendrovės mokėjimais (nenurašytos ir nekapitalizuotos), dydis yra 5,179 mln. Eur, todėl planuojamos EBITDA dalies (2,349 mln. Eur) paskirstymas šioms skoloms dengti yra 45 proc.; 8) bendrovė per restruktūrizavimo procesą planuoja padengti visus finansinius reikalavimus, kurie nebus nurašomi ar kapitalizuojami. Procentinė reikalavimų tenkinimo dalis skaičiuojama nuo konkrečiais metais iš EBITDA dengiamų reikalavimų dalies ir į ją neįskaičiuoti skolų nurašymo, kapitalizavimo ar refinansavimo; 9) iškėlus bankroto bylą, tolimesnis bendrovės veiklos vykdymas nebūtų įmanomas, kadangi pagal sudarytų sutarčių nuostatas, užsakovai turi teisę be išankstinio įspėjimo nutraukti sutartis, jei rangovei UAB „Šiaulių plentas“ būtų iškelta bankroto byla; 10) bankroto bylos iškėlimo atveju antrosios eilės kreditoriai, kurių reikalavimai neužtikrinti hipoteka, geriausiu atveju galėtų atgauti 14 proc. reikalavimų, nes visas bendrovės turtas yra įkeistas, o pesimistiniu atveju jie apskritai nieko neatgautų. Pesimistinis bankroto proceso scenarijus yra labiausiai tikėtinas, kadangi bendrovė atsargose turi beveik 20 000 tonų frezuoto asfalto. Šį asfaltą naudoja kaip žaliavą veikloje, tokį asfaltą yra sukaupusios beveik visos kelių tiesimo bendrovės. Kol bendrovė vykdo veiklą, tol asfaltas yra žaliava. Jei bendrovė bus priversta veiklą nutraukti, asfaltas taps objektu, kurį nemokumo administratorius turės utilizuoti, laikydamasis teisės aktais nustatytų reikalavimų. Tokių išlaidų bankroto proceso metu prognozuoti nėra galimybės, nes tikėtina iki šiol toks kiekis frezuoto asfalto Lietuvoje apskritai nebuvo utilizuojamas. Jei toks kiekis frezuoto asfalto būtų pripažintas atliekomis, tai jo sutvarkymo kaštai sudarytų daugiau nei 3 mln. Eur. Tokio dydžio išlaidos bankroto proceso metu praktiškai panaikintų kreditorių galimybę patenkinti finansinius reikalavimus. Bendrovei tęsiant komercinę veiklą, frezuotas asfaltas būtų naudojamas veikloje ir tokių išlaidų bendrovė nepatirtų; 11) bendrovės finansiniai rodikliai sistemingai gerėja. Dar pareiškimo pateikimo dieną probleminės skolos sudarė 1,140 mln. Eur, o rašytinių paaiškinimų pateikimo dieną probleminių skolų kiekis buvo sumažėjęs iki 943 tūkst. Eur. Bendrovė su partneriais toliau sprendžia probleminių skolų sureguliavimo klausimus, šiuo metu pasiektas susitarimas su UAB „Pasvalio melioracija“ dėl pritarimo restruktūrizavimo procesui, nors ši kreditorė prieš tai restruktūrizavimo procesui prieštaravo.

Pareiškėjai IĮ „Stiksas“, UAB „Jupojos statybinės medžiagos“, UAB „Eglidija“, I. A. įmonė, O. A. IĮ, UAB „Exto“, UAB „Vaimora“, L. U. įmonė, T. E. įmonė, UAB „AutoSevera“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apskųstos nutarties nepagrįstumą patvirtina tai, kad teismas neįvertino, jog restruktūrizavimo procesui pritaria didžioji dauguma kreditorių. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindinis vaidmuo vertinant restruktūrizavimo plano ekonominį pagrįstumą ir naudingumą kreditoriams bei tikslingumą siekti išsaugoti laikinų finansinių sunkumų turintį subjektą kaip veikiantį rinkos dalyvį tenka bendrovės kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-970/2011). Būtent kreditorių materialusis teisinis suinteresuotumas atgauti skolą yra didžiausias, todėl, jei kreditoriai pritaria restruktūrizavimo plano metmenims, jie dažniausiai įžvelgia bendrovės sėkmingo restruktūrizavimo galimybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-821/2012).

Nutarties turinys patvirtina, kad pareiškimai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo atmesti teismui tinkamai neįvertinus, ar egzistuoja pagrindai iškelti restruktūrizavimo bylą. Visos trys JANĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos restruktūrizavimo bylai iškelti yra įvykdytos. Atsisakydamas kelti restruktūrizavimo bylą, teismas iš esmės neįvertino šių sąlygų egzistavimo. Nutartis iš esmės grindžiama ankstesnėje byloje Lietuvos apeliacinio teismo pateiktais išaiškinimais dėl pakartotinio restruktūrizavimo proceso, tačiau neįvertintos aktualios aplinkybės.

Restruktūrizavimo bylos iškėlimo būtinybę pagrindžia ir kreditorių pozicija, kurių reikšminga dalis kartu su bendrovės vadovu kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tai rodo, kad reikšminga kreditorių dalis restruktūrizavimą laiko racionalesniu ir ekonomiškai naudingesniu sprendimu nei galimas bendrovės veiklos nutrūkimas. Bankroto procesas šiuo atveju būtų mažiau naudingas tiek bendrovei, tiek kreditoriams. Nutraukus bendrovės veiklą, turto realizavimas vyktų priverstine tvarka, todėl nebūtų gauta maksimali turto vertė. Be to, būtų prarasta galimybė susigrąžinti didelę dalį bendrovės sumokėtų garantų, o kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo apimtis, ypač hipoteka neužtikrintų kreditorių atžvilgiu, būtų itin maža.

Kreditorė UAB „Skolų administravimas ir valdymas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

UAB „Šiaulių plentas“ siekia tęsti ankstesnį restruktūrizavimo procesą, ignoruodama įsiteisėjusios teismo nutarties prejudicinę galią. Priešingai nei nurodė apeliantė, išieškojimo veiksmai yra ne sunkumų priežastis, o natūrali ilgalaikių ir iki šiol neišspręstų įsipareigojimų nevykdymo pasekmė. Pagrindinė bendrovės finansinių sunkumų priežastis yra dideli įsipareigojimai kreditoriams, kylantys iš 2019 metų, kurių nepavyko padengti pirmojo restruktūrizavimo proceso metu. Priežastinis ryšys yra atvirkštinis, nei bando pateikti apeliantė – ne išieškojimas sukelia sunkumus, o esami ir neišspręsti finansiniai sunkumai lemia išieškojimo procedūras. Tai reiškia, kad apeliantė siekia pakartotinai spręsti tas pačias finansines problemas, kurios jau buvo įvertintos ankstesniame restruktūrizavimo procese, o ne reaguoja į naujai atsiradusias ar iš esmės pasikeitusias aplinkybes. Su nauju pareiškimu į bylą pateiktas restruktūrizavimo planas iš esmės yra tapatus ankstesniam, kuris jau buvo teismo įvertintas kaip nepakankamas. Atskirajame skunde net nėra pateikta ankstesnio ir naujo restruktūrizavimo plano projektų lyginamoji analizė, kuri leistų nustatyti neva esminius pokyčius ar naujas aplinkybes. Nors formaliai buvo pareikštas naujas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, jo faktinis ir teisinis pagrindas iš esmės sutampa su jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais įvertintomis aplinkybėmis.

Šiuo atveju restruktūrizavimo procesą apeliantė siekia naudoti ne pagal jo tikrąją paskirtį – atkurti gyvybingą juridinį asmenį – bet kaip priemonę išvengti bankroto procedūros, sustabdyti priverstinį išieškojimą ir kuo ilgiau atidėti atsiskaitymą su kreditoriais.

Atsisakymas iškelti restruktūrizavimo bylą nelemia teismo pareigos iškelti bankroto bylą. Atskirojo skundo teiginiai, kad tokiu atveju finansinių sunkumų turintis juridinis asmuo paliekamas be teisinio mechanizmo, yra nepagrįsti. JANĮ numato ne tik kreditorių, bet ir paties juridinio asmens pareigą bei teisę inicijuoti bankroto procesą tuo atveju, jei bendrovė tampa nemokia ir nebeturi realių galimybių tęsti veiklą. Taigi, jei apeliantė iš tiesų laikytųsi pozicijos, kad jos finansinė būklė nebeleidžia tęsti veiklos, ji turėtų ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nelaukdama, kol ją inicijuos kreditoriai.

Apeliantė neatitinka JANĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų. Bendrovė yra nemoki. Apeliantė galimai manipuliuoja finansinių ataskaitų duomenimis, nes jos finansinės ataskaitos už 2025 metus dar nėra pateiktos Juridinių asmenų registrui, todėl nurodomų duomenų patikimumas abejotinas. Nors kartu su UAB „Šiaulių plentas“ vadovo pareiškimu buvo pateiktas 2026 m. kovo 23 d. balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, tačiau nebuvo pateikti juos detalizuojantys (pirminiai) dokumentai, pavyzdžiui, turto sąrašas, kreditorių sąrašas, įsipareigojimų struktūros išklotinės, pinigų srautų ataskaitos ar kiti apskaitos dokumentai, leidžiantys patikrinti pateiktų duomenų pagrįstumą ir tikslumą. Esant tokiam informacijos trūkumui, pateiktos finansinės ataskaitos yra deklaratyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos pakankamu pagrindu objektyviai įvertinti bendrovės finansinę padėtį. Ypatingai kritiškai vertintini bendrovės pateikiami pelningumo rodikliai. Nors deklaruojama, kad 2026 m. sausio–kovo mėnesiais gautas daugiau kaip 2,1 mln. Eur pelnas, pati apeliantė pripažįsta, jog šis rezultatas nėra susijęs su pagrindine veikla, o atsirado dėl vienkartinio 3,29 mln. Eur skolų nurašymo. Eliminavus šio nurašymo reikšmę, pagrindinė veikla per tą patį laikotarpį buvo nuostolinga, nes patirta beveik 400 tūkst. Eur nuostolių.

Svarbu ir tai, kad apeliantės pateikiami finansiniai rodikliai, įskaitant ir 2025 metus, susiformavo veikiant išskirtinėmis sąlygomis. Po restruktūrizavimo bylos pabaigos (2025 m. lapkričio mėnesį) apeliantei buvo taikomos JANĮ numatytos apsaugos priemonės, kurios faktiškai sudarė palankesnes veiklos sąlygas nei įprastai rinkoje. Tai reiškia, kad net ir deklaruojami finansiniai rezultatai neatspindi realios situacijos laisvos rinkos sąlygomis, o be šių apsaugų apeliantės finansiniai rodikliai neabejotinai būtų buvę dar prastesni. Šiame kontekste svarbu tai, kad restruktūrizavimo plane yra pateikiami 2025 m. gruodžio 2 d. finansiniai duomenys, kurie buvo nurodyti 2025 m. gruodžio 15 d. restruktūrizavimo plano projekte, teiktame teismui ankstesniame procese, inicijuotame pagal UAB „Šiaulių karjerai“ pareiškimą. Tai reiškia, kad bendrovės finansinė būklė jau buvo detaliai išanalizuota ir įvertinta ankstesniame teisminiame procese. Be to, akivaizdus ir pateikiamų finansinių duomenų nenuoseklumas, dėl to apskritai neaišku, kuriais duomenimis turėtų būti vadovaujamasi: restruktūrizavimo plane remiasi 2025 m. gruodžio 2 d. duomenimis, pateikus tik preliminarias 2025 m. gruodžio 31 d. prognozes, nors pats restruktūrizavimo planas parengtas jau 2026 m. vasario mėnesį, t. y. jau pasibaigus finansiniams metams. Prie plano prididėtas 2026 m. vasario 19 d. kreditorių sąrašas, tačiau tuo metu finansinės ataskaitos nesudarytos, todėl nėra galimybės patikrinti jo aktualumą ir tikslumą. Taip pat plane nurodoma, kad prieduose pateikiami 2025 m. gruodžio 2 d. kreditorių sąrašai, tačiau tokie dokumentai nepridedami. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad naudojami skirtingų laikotarpių, tarpusavyje nesuderinti ir neišsamūs duomenys, kurie nėra patikimi.

Toks duomenų naudojimas leidžia padaryti išvadą, kad finansinė informacija yra pateikiama selektyviai ir pritaikoma prie siekiamo rezultato, o ne objektyviai atspindi tikrąją bendrovės finansinę padėtį. Iš nurodomo 41 109 824 Eur vertės turto net 30 876 033,62 Eur sudaro paskolos dukterinėms ir asocijuotoms bendrovėms, 1 384 834,97 Eur iš bendrovių grupės įmonių gautinos sumos, 101 274,09 Eur po vienerių metų gautinos sumos ir papildomai išskirti 5 039 640 Eur kaip gautina suma. Apeliantė nepateikė įrodymų dėl realios galimybės atgauti debitorių skolas ir finansinį turtą. Pavyzdžiui, plane pateiktame gautinų sumų sąraše nurodoma, kad bankrutuojanti UAB (toliau – BUAB) ,,ŠPIV“, kurios viena iš akcininkių yra apeliantė, skolinga apeliantei 32 260 419 Eur. BUAB ,,ŠPIV“ yra likviduojama dėl bankroto, dar 2021 metais jai pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. BUAB ,,ŠPIV“ deklaruojamo trumpalaikio turto nepakaks visiems turimiems finansiniams reikalavimams padengti. Vadinasi, apeliantės reikalavimas nebus padengtas, todėl pirmiau nurodyta reikalavimo suma neturi būti įtraukiama į apeliantės mokumo vertinimą kaip realiai atgautinas turtas.

Apeliantė nėra gyvybinga. Apeliantė yra nemoki, o jos įsipareigojimai yra nuolatinio pobūdžio. Apeliantės teiginiai apie neva pelningą veiklą nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, nes pateiktos finansinės ataskaitos už 2026 metus nėra pagrįstos pirminiais apskaitos dokumentais, o deklaruojamas pelnas 2026 metais susidaro tik dėl neįrodytų skolų nurašymų. Eliminavus šias vienkartines apskaitines operacijas, matyti, kad apeliantė iš pagrindinės veiklos patiria nuostolius, todėl realių pajamų, iš kurių galėtų būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, ji negeneruoja, o tai paneigia teiginius apie veiklos pelningumą ir finansinį gyvybingumą.

Nors apeliantė teigia, kad yra gavusi darbų už daugiau nei 20 mln. Eur, tačiau nepateikia duomenų apie šių darbų vykdymo sąnaudas ir realius pinigų srautus, nepaaiškinta, kiek grynojo pelno (o ne pajamų) ketinama gauti, kiek konkrečiai grynojo pelno bus skirta atsiskaitymams su kreditoriais. Šias aplinkybes apeliantė sąmoningai nutyli ir bando sudaryti klaidingą įspūdį apie planuojamos veiklos rezultatus, nors faktiškai iš nurodomų sutarčių ji negaus tokių lėšų, kokias deklaruoja, ir jos nebus skirtos atsiskaitymui su kreditoriais.

Apeliantė, kaip pati nurodo, iš esmės siekia tęsti tokį patį verslo modelį, vykdyti tą pačią veiklą, kurią vykdė iki šiol, ir kuri negeneravo pakankamų pajamų. Taigi, apeliantė iš esmės siekia ne būti restruktūrizuota, o atidėti skolų kreditoriams mokėjimą.

Apeliantė tinkamai nevykdo mokestinių prievolių. Apeliantė ilgą laiką nuolat turėjo mokestinių įsiskolinimų ir sistemiškai nesugebėdavo laiku vykdyti mokestinių įsipareigojimų, ir tik jau po restruktūrizavimo proceso pagal kreditorės UAB „Šiaulių karjerai“ pareiškimą inicijavimo, teismas patvirtino sudarytą taikos sutartį dėl mokestinių skolų apmokėjimo išdėstymo. Taigi, mokestinių skolų nebuvimas atsirado ne dėl atkurto mokumo, bet dėl papildomų, išimtinių priemonių taikymo.

Apeliantės su VMI sudaryta taikos sutartis pažeidžia kitų kreditorių interesus, kadangi mokestinių įsipareigojimų vykdymas buvo atidėtas tik pateikus papildomą užtikrinimą – turto įkeitimą, kuris buvo atliktas jau inicijavus restruktūrizavimo procesą. Tuo tarpu restruktūrizavimo procese galioja principas, kad nė vienam kreditoriui negali būti suteikiamas nepagrįstas prioritetas kitų kreditorių sąskaita. Svarbu ir tai, kad taikos sutartis nepašalina mokestinių problemų iš esmės – mokėjimai tik atidėti, o už jų atidėjimą įsipareigota mokėti palūkanas, tai dar labiau didina bendrą finansinę naštą ir kelia papildomą riziką, jog apeliantė ateityje ir toliau nesugebės laiku vykdyti mokestinių prievolių.

Apeliantė nurodo planuojanti padidinti pardavimo pajamas nuo 16 500 000 Eur (2025 metais) iki 18 390 900 Eur (2029 metais) ir gauti nuo 1 341 555 Eur (2025 metais) iki 1 099 404 Eur (2029 metais) grynojo pelno. Šios prognozės yra nepagrįstos skaičiavimais, neaišku, kuo remiantis teigiama, kad nuo 2025 metų iki 2029 metų apeliantė gaus 5 mln. Eur grynąją pelną. Be to, tokios sumos, atsižvelgiant į bendrovės įsipareigojimų dydį, nerodo apeliantės kaip gyvybingo asmens, nes jos nėra pakankamos atsiskaityti su visais kreditoriais. Iš restruktūrizavimo plane pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad įsipareigojimai kreditoriams sudaro daugiau nei 20 mln. Eur, iš kurių vien pradelsti plano paveikiamiems kreditoriams – 18 983 785,92 Eur. Vadinasi, apeliantė, skirdama netgi visas šias per 2025–2029 metus planuojamas gauti (grynojo pelno) lėšas, tai sudarytų apie 5 mln. Eur, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais net iš dalies ir gebėtų padengti tik apie 25 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų. Vis tik, viso gauto grynojo pelno net neketinama skirti atsiskaitymams su kreditoriais, nes tam tikra lėšų dalis turi būti skiriama įprastinei bendrovės ūkinei veiklai užtikrinti. Restruktūrizavimo plane detalizuojama, kad per visą 4 metų restruktūrizavimo procesą apeliantė iš veikloje planuojamo gauti pelno kreditorių įsipareigojimams padengti numato skirti tik 2 323 000 Eur. Ši suma sudaro vos 12 proc. kreditorių finansinių reikalavimų. Tai reiškia, kad net optimistiniu scenarijumi, paremtu tik apeliantės pateiktomis prielaidomis, restruktūrizavimo tikslas – atsiskaityti su kreditoriais ir atkurti mokumą – nebūtų pasiektas.

Restruktūrizavimo plane numatytos priemonės nepadės apeliantei įveikti finansinių sunkumų, atkurti gyvybingumą ir išvengti bankroto. Negalima sutikti su atskirojo skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino plane numatytos tariamai naujos priemonės finansiniams sunkumams įveikti – sutarties su VMI, kuria apeliantės įsipareigojimų VMI mokėjimo vykdymas buvo išdėstytas 5 metams, o su kreditoriumi L. R., kurio finansinis reikalavimas kildinamas iš perimtų atgręžtinių reikalavimo teisių į apeliantę (3 291 233,56 Eur), buvo susitarta, kad restruktūrizavimo proceso metu reikalavimas nedengiamas ir nurašomas dalimis. Minėtos aplinkybės (priemonės) nėra naujos, kadangi jos egzistavo ir buvo aiškiai nurodytos bei įvertintos ankstesnėje restruktūrizavimo byloje. Vadinasi, apeliantė remiasi tais pačiais duomenimis, kurie jau buvo teismo įvertinti ir pripažinti nepakankamais pagrįsti restruktūrizavimo proceso perspektyvumą. Be to, net ir vertinant šias priemones iš esmės, jos nėra tokio pobūdžio ar masto, kuris galėtų iš esmės pakeisti bendrovės finansinę būklę ar sudaryti realų pagrindą mokumui atkurti. Nurodomos priemonės apima tik santykinai nedidelę dalį visų įsipareigojimų – apie 15 proc. bendros finansinių reikalavimų apimties.

Kreditorės UAB „Zalba“ ir UAB „Ajera“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantė nepagrindė nė vienos teismo padarytos teisės ar fakto klaidos, kuri galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą.

Apeliantė nuslėpė itin svarbią aplinkybę, kad viena iš kreditorių yra UAB „Stenlita“, kuri yra susijusi valdymo ryšiais tiek su apeliante, tiek su pirmojo restruktūrizavimo proceso nemokumo administratore UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Ši, hipoteka užsitikrinusi reikalavimą, kreditorė taip pat yra pasikreipusi į antstolę su vykdomuoju įrašu dėl priverstinės 2 592 176,60 Eur skolos išieškojimo. Ši aplinkybė nebuvo atskleista nei kreditoriams, nei teismui, nors galėjo turėti esminę reikšmę vertinant proceso skaidrumą, kreditorių interesų apsaugą bei galimą interesų konfliktą.

Kreditorėms kyla pagrįstų abejonių dėl bendrovės finansinio turto atsiradimo aplinkybių ir teisėtumo, kadangi jo kilmė galimai susijusi su veiksmais, turinčių nusikalstamos veikos finansų sistemai požymių. Todėl vien deklaratyvus turto nurodymas negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti apeliantės mokumo atkūrimo galimybes ar paneigti kreditorių reiškiamas abejones dėl proceso sąžiningumo ir skaidrumo.

Apeliantė nuslėpė esminį faktą, kad skola buvo nurašyta kreditoriaus, kuris yra susijęs su apeliante per valdymo organus. Tokia aplinkybė turi esminę reikšmę vertinant sandorių ir finansinių operacijų realumą, skaidrumą bei jų poveikį kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams. Be to, yra pagrindas manyti, kad pati skola pirmojo restruktūrizavimo proceso metu galėjo būti sukurta ar perkelta deklaratyviai, siekiant nuslėpti galimai atliktas finansines machinacijas. Tokie veiksmai galėjo iškraipyti tikrąją apeliantės finansinę padėtį bei pažeisti kreditorių teises ir teisėtus interesus, sudarant prielaidas neskaidriam restruktūrizavimo proceso vykdymui.

Apeliantė tiek pareiškimuose, tiek atskirajame skunde remiasi neva kreditorių (turinčių viso 2 686 963,44 Eur finansinių reikalavimų) prašymu iškelti apeliantei restruktūrizavimo bylą. Kreditorių, turinčių 2 686 963,44 Eur finansinius reikalavimus apeliantei, pateiktą pareiškimą teismas turėjo vertinti itin kritiškai, ypač atsižvelgdamas į tuo metu neva įvykdytą ikiteisminę ginčo procedūrą ir su tuo susijusias aplinkybes. Abejonių kelia tiek pranešimo parengimo ir pateikimo aplinkybės, tiek gavimo faktas, taip pat tai, kad visiems kreditoriams atstovavo vienas atstovas, o kreditoriai yra skirtingi juridiniai asmenys, veiklą vykdantys skirtingose vietovėse. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad minėti veiksmai galėjo būti koordinuojami, siekiant įgyvendinti susijusių asmenų grupės interesus, už kurių galimai slypi pati apeliantė bei dalis kreditorių, susijusių su apeliante per valdymo ryšius. Be to, dalis šių asmenų yra susiję ir su pirmąjį restruktūrizavimo procesą vykdžiusia nemokumo administratore UAB „Klaipėdos administratorių biuras“.

Apeliantė manipuliuoja aplinkybėmis, kad, nutraukus veiklą ir iškėlus bankroto bylą, jos turto vertė žymiai sumažėtų, turtas būtų realizuojamas priverstinai, dėl to nepavyktų gauti maksimalios kainos, tai tik patvirtina bankroto nenaudingumą kreditoriams. Apeliantės deklaruojamas finansinis turtas yra siejamas su jos valdoma ir nuo 2022 m. spalio 28 d. bankrutuojančia UAB „ŠPIV“, kuri, turimais faktiniais duomenimis, turto neturi, todėl realios finansinių lėšų susigrąžinimo galimybės yra lygios nuliui. Nepaisant to, apeliantė deklaratyvų reikalavimą pateikia kaip pagrindinį finansinį turtą ir vieną esminių argumentų, grindžiančių tariamą mokumo atkūrimo galimybę.

Visi apeliantės kreditoriai faktiškai yra pastatomi prieš jau susiformavusią situaciją, kai jiems pateikiama informacija gali sudaryti klaidingą įspūdį dėl galimybės atgauti skolas. Tokiu būdu kreditoriai gali būti įtikinti, kad su jais bus atsiskaityta restruktūrizavimo proceso metu, todėl balsuodami jie pritaria planui, turėdami pagrįstus lūkesčius. Tačiau, jei reali apeliantės finansinė padėtis yra kitokia nei deklaruojama ir bendrovė faktiškai yra nemoki, kreditoriai sprendimus priima nežinodami esminės informacijos. Tokia situacija kelia riziką, kad jų teisės ir teisėti interesai gali būti pažeisti, o restruktūrizavimo procesas naudojamas ne realiam mokumo atkūrimui, bet formaliam finansinių įsipareigojimų vykdymo vilkinimui.

Kreditorės negali sutikti su apeliantės deklaruojamu faktu, kad neva restruktūrizavimo poreikis yra visiškai nesusijęs su problemomis, kurias lėmė prieš tai vykdytas ir užbaigtas restruktūrizavimo procesas. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad naujas restruktūrizavimo procesas gali būti vertinamas kaip ankstesnio restruktūrizavimo proceso tęsimas, kuriuo siekiama iš esmės išlaikyti tą pačią finansinę ir procesinę schemą, nepaisant ankstesnio proceso neefektyvumo. Taip pat egzistuoja rizika, kad procesas gali būti panaudojamas ne visų kreditorių interesų užtikrinimui, o atskirų suinteresuotų asmenų tikslams įgyvendinti, tai neatitinka restruktūrizavimo instituto paskirties ir pažeidžia kreditorių teisėtus interesus.

Pagrindinis apeliantės turtas (32 260 419 Eur finansinis turtas) – finansinis reikalavimas iš BUAB ,,ŠPIV“, kurį kontroliuoja su apeliante susiję valdymo organai (akcininkai): apeliantės kreditoriai U. L., A. B., A. T. ir L. I., kurios interesus atstovauja sūnus L. I. (apeliantės valdybos narys, kuriam priklauso 86,89 proc. apeliantės akcijų); apeliantės kreditorius ir valdybos narys L. R. BUAB ,,ŠPIV“ neturi turto, tačiau bankroto proceso neužbaigia, nes priešingu atveju apeliantė negalėtų manipuliuoti skaičiais ir būtų pripažinta nemokia. Nemokumo administratore pirmojo restruktūrizavimo proceso metu buvo UAB „Klaipėdos administratorių biuras“, kuri per valdymą susijusi su nemokumo administratore UAB „Vakarų Lietuvos bankroto biuras“, kurios vienintelė akcininkė yra apeliantės kreditorė UAB „Stenlita“. UAB „Stenlita“ vienintelė akcininkė yra UAB „Naujoji investicija“, kurią 50 proc. valdo UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. BUAB „ŠPIV“ bankroto procesą neteismine tvarka vykdo A. I., kurio buveinė nurodoma adresu (duomenys neskelbtini), kurioje veiklą vykdė ir UAB „Klaipėdos administratorių biuras“, todėl akivaizdu, kad šie asmenys yra susiję.

Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra nustatoma visuma šių sąlygų: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto (JANĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, restruktūrizavimo byla negali būti iškelta (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Restruktūrizavimo bylą taip pat atsisakoma kelti, jeigu restruktūrizavimo plano projektas, kai jis turėjo būti pateiktas, neatitinka šio įstatymo 104 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jeigu restruktūrizavimo plano projekte, kai jis turėjo būti pateiktas, numatytos priemonės akivaizdžiai nepadės juridiniam asmeniui įveikti finansinių sunkumų, išsaugoti gyvybingumo ir išvengti bankroto (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pirma, siekiant iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą, turi būti konstatuota sąlyga, kad juridinis asmuo turi finansinių sunkumų (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal JANĮ 2 straipsnio 5 punktą, juridinio asmens finansiniai sunkumai – padėtis, kai juridinis asmuo yra nemokus arba yra juridinio asmens nemokumo tikimybė. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens nemokumas – būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turtą. Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija turimo turto vertę. Juridinio asmens nemokumo tikimybė – padėtis, kai realiai tikėtina, kad juridinis asmuo taps nemokus per artimiausius tris mėnesius (JANĮ 2 straipsnio 71 punktas).

Antra, tam, kad būtų galima kelti bendrovei restruktūrizavimo bylą, vadovaujantis JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu turi būti nustatyta, jog bendrovė yra gyvybinga. Pagal JANĮ 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą apibrėžtį juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje. Taigi, juridinio asmens gyvybingumas yra tiek būtina restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlyga, tiek vienas iš restruktūrizavimo proceso tikslų – juridinio asmens gyvybingumo išsaugojimas.

Bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis). Juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).