Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų V. N. ir S. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 18 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų brokeris“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų brokeris“ ieškinį atsakovams V. N. ir S. N. dėl žalos atlyginimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo B. S.,

Atskiruoju skundu atsakovai V. N. ir S. N. (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės LUAB „Idėjų brokeris“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis), taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Atsakovai su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2022 m. kovo 8 d. stacionaro epikrizę, 2022 m. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus III teritorinio skyriaus sprendimą „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. vasario 5 d. Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus III teritorinio skyriaus sprendimą „Dėl darbingumo lygio prilyginimo dalyvumo lygiui“ Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. liepos 11 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2025 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro 2025 m. balandžio 2 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą; 2025 m. balandžio 2 d. Gyventojų turto draudimo liudijimą (polisą) Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. balandžio 29 d. Gamtinių dujų pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. vasario 23 d. Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą informacinį pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. balandžio 29 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė su atsiliepimu į atsakovų atskirąjį skundą pateikė antstolio Roberto Vasiliausko 2026 m. kovo 30 d. turto aprašus Nr. S-26-179-13750 ir Nr. S-26-179-13751. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015 ir joje nurodyta praktika). Vertinant, ar egzistuoja būtinybė priimti papildomai teikiamus duomenis, pirmiausia išaiškinama, kad šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas atsakovų turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Dėl šios priežasties atsakovų pateikti duomenys, kuriais grindžiamos dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybės ir priežastys, turto valdymas nelaikytini sąsajumo aspektu turinčiais reikšmės apeliacine tvarka nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Šie duomenys gali būti reikšmingi nagrinėjant bylą iš esmės dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl turėtų būti pateikti bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui. Įvertinus tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovų teikiamus naujus įrodymus. Ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai sudaryti po skundžiamos nutarties priėmimo, ją vykdant, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšmingi sprendžiant dėl atskirojo skundo pagrįstumo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl šie įrodymai priimami ir bus vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo

CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik nustatęs dvi sąlygas – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliantai atskiruoju skundu atsakovų atžvilgiu pareikšto ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos tiesiogiai nekvestionuoja, tačiau nurodo tokias aplinkybes: apeliantai dovanojimo sutartimi nepažeidė tariamų kreditorių teisių ir interesų, dovanojimo sutartis ir turtas perleistas atsakovei S. N. sąžiningai, teisėtai ir pagrįstai, siekiant tikrų sąžiningų geros moralės ir kitus reikalavimus atitinkančių tikslų, skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Todėl šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas įvertins, ar skundžiama nutartimi pagrįstai nustatytas abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimas.

Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad dalies apeliantų atskirojo skundo argumentų įvertinimas būtų susijęs su tarp šalių kilusio ginčo pagal pateiktą ieškinį išnagrinėjimu iš esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nepasisakys dėl apeliantų argumentų, susijusių su dovanojimo sutarties sudarymu, iš kurių ieškovė kildina savo reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, vertinimu.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi konstatavo, kad ieškovė pateiktame ieškinyje aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimus, bei teisinius argumentus, pateikė su ieškinio dalyku susijusius įrodymus, o tai leido teismui padaryti išvadą, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas.

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pareigą patikrinti, ar ieškinio reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovas pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą civilinių teisių gynimo būdą, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikštas siekiant užtikrinti reikalavimą, kuris pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui pagrįstai susiformavo įsitikinimas, kad išnagrinėjus bylą iš esmės ieškovės naudai galėtų būti priimtas palankus teismo procesinis sprendimas. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pasirinko leistiną gynimo būdą, ieškinio reikalavimus pagrindė faktiniais ir teisiniais argumentais bei įrodymais. Apeliantai atskirajame skunde nepateikė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytą teisinę išvadą dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Ieškinio reikalavimų materialusis teisinis pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, ar ieškovė pateikė pakankamai įrodymų savo reikalavimams pagrįsti, ar tinkamai suformulavo ieškinio pagrindą ir pan. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai nusprendė, kad ieškinio argumentai bei su juo pateikti įrodymai yra pakankami manyti, jog ieškovės reikalavimai preliminariai pagrįsti.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).

Be kita ko, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad turtinio pobūdžio ginčuose (dėl skolos priteisimo, nuostolių atlyginimo ir kt.) laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tuo atveju, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą. Tokiose bylose laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti ne patį ginčo objektą, tačiau turtą iš kurio ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju būtų tenkinamas ieškovo turtinio pobūdžio reikalavimas. Kita vertus, bylose, kuriose yra ginčijama nuosavybės teisė, Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta galimybę taikyti tam tikrus apribojimus disponavimui ginčo objektu, siekiant užtikrinti status quo (esamos) situacijos nepasikeitimą iki ginčo teisme išnagrinėjimo pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020).

Atsakovai atskirajame skunde daug dėmesio skiria teismo pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei – draudimui atsakovei S. N. perleisti nuosavybės teise priklausantį turtą (atliekant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo), tačiau iš esmės neginčija atsakovo V. N. atžvilgiu pritaikyto arešto, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu plačiau ir nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu dėl būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, buvimui šioje byloje. Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, pareiškė ieškinį dėl 1 412 663,03 Eur žalos atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu buvusiam ieškovės vadovui – atsakovui V. N., kuris buvo pripažintas atsakingu už ieškovės tyčinį bankrotą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų nesąžiningumą, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino neatlygintinio dovanojimo sandorio sudarymo faktą kaip atsakovų nesąžiningumą iliustruojančią aplinkybę, nors paties sandorio teisėtumo klausimas bus nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo įvertinimui, kadangi ieškovės pareikšto ieškinio suma yra didelė, o atsakovas V. N. dovanojimo sutartimi perleido savo sutuoktinei vertingą turtą vykstant civilinės bylos dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui. Tai suponuoja išvadą apie atsakovų nesąžiningumą ir siekį apriboti galimybes ieškovei bei jos kreditoriams nukreipti išieškojimą į šį turtą, jeigu ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas. Pažymėtina, kad ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateikti antstolio Roberto Vasiliausko 2026 m. kovo 30 d. turto aprašai patvirtina, kad kito vertingo turto atsakovas V. N. neturi.

Įvertinus ieškinyje keliamus reikalavimus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė ir dėl kitos laikinosios apsaugos priemonės taikymo (įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo). Ieškovei ieškinyje prašant dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu stabilumą, status quo išsaugojimą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių tikslas gali būti pasiektas uždraudus atsakovei S. N. imtis veiksmų, dėl kurių nekilnojamasis turtas gali būti perleistas. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžia atsakovės S. N. teisių ir interesų ir yra tinkama galimam ieškovės ieškinio reikalavimo dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia įvykdymo užtikrinimui. Dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių teisinis vertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantų atskirajame skunde nurodytų faktinių aplinkybių pateikto vertinimo, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, šioje nutartyje nepasisako.

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovui V. N. priklausančių piniginių lėšų areštas 1 412 663,03 Eur sumai pažeidžia proporcingumo ir ekonomiškumo principus, nes areštuotos visos atsakovui V. N. priklausančios piniginės lėšos, taip apribojant galimybę jomis disponuoti.

Teismų praktikoje pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiame pradiniame bylos proceso etape nėra pagrindo padaryti išvadą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeis atsakovų teises ir (ar) šalių interesų derinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pritaikytas areštas atsakovo V. N. turtui įskaitant pinigines lėšas atitinka ieškovės ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o draudimas atsakovei S. N. perleisti Turtą sudaro pagrindą atsakovams toliau naudoti Turtą ir užtikrina ieškovės ieškinio reikalavimų įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Taigi ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja ekonomiškumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principams, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir atsakovės teisių bei teisėtų interesų nesuvaržys daugiau, nei būtina teisėtam tikslui (ieškovės reikalavimų galimam įvykdymui užtikrinti) pasiekti.

Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labiau atitinka šalių interesų pusiausvyrą, gali sukelti mažesnes neigiamas pasekmes nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Taigi pagrindo teigti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai prieštarauja ekonomiškumo ir efektyvumo principams, nėra. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus atsakovui V. N. priklausančias pinigines lėšas banko sąskaitoje, jis negali disponuoti pajamomis ir turtu, būtinu pragyvenimui, gydymui, priežiūrai išlaikymui. Iš byloje esančių duomenų taip pat nenustatyta, kad atsakovas V. N. būtų teikęs teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnis). Nėra pagrindo pripažinti įrodytais ir atskirojo skundo teiginius, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir (ar) pernelyg apriboja apeliantų galimybes tenkinti būtinuosius poreikius.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundu argumentu, kad pirmosios instancijos teismo apskųstoji nutartis yra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, spręsdamas dėl ieškovės ieškinyje pateikto prašymo dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo, vadovavosi ieškovės ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybės ir pateiktu jų vertinimu bei nusprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.