- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-31
- Bylos Nr.
- e2A-210-781/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01819-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Agnė Tikniūtė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- P. P.
- Atsakovas
- M. K.
- Kategorijos
- 2.6.29pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.9.2Liudytojų apklausa ir liudytojų parodymai
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. P. ir atsakovo M. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. P. ieškinį atsakovui M. K. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo M. K. priešieškinį ieškovui P. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas P. P. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti galiojančia jo su atsakovu M. K. (toliau – ir atsakovas) sudarytą 2016 m. balandžio 26 d. 100 000 Eur paskolos sutartį ir priteisti iš atsakovo 70 045,34 Eur skolos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas.
2. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti, kad tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis dėl 100 000 Eur įskolinimo bei priteisti iš ieškovo 111 840,24 Eur skolą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. balandžio 26 d. jis ir J. P. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią J. P. tą pačią dieną perdavė ieškovui 100 000 Eur. Ieškovas su J. P. nuvyko pas atsakovą ir minėtą sumą perdavė jam. Taip pat ieškovas 2016 m. kovo 24 d. pervedė į atsakovo sąskaitą 17 000 Eur kaip paskolą ir 2016 m. liepos 1 d. – 2 870 Eur. Iš viso ieškovui buvo paskolinta 119 870 Eur suma. Atsakovas grąžino ieškovui 49 824,66 Eur, likusią skolos dalį (70 045,34 Eur) ieškovas prašo priteisti iš atsakovo.
4. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teigė, kad atsakovui nebuvo perduota 100 000 Eur suma. Tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos santykiai, kuomet šalys viena kitai perduodavo pinigus. 2016 m. balandžio 26 d. sandoris sudarytas tarp ieškovo ir J. P. siekiant apsunkinti ieškovo turimus aktyvus hipoteka. Šalių santykiai buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu. Ieškovas siuntė elektroniniu paštu atsakovui detalią tarpusavio įsipareigojimų suvestinę nuo 2015 m. iki 2017 m. kovo 28 d. Ieškovas smulkmeniškai apskaičiuodavo visas sumas. Tačiau šioje suvestinėje nėra nurodyta 100 000 Eur paskola atsakovui. Paskolos sutartyje numatytos 6 procentų dydžio palūkanos, tačiau ieškovas neva perdavė atsakovui pinigus grynais be susitarimo apie palūkanas, kas yra nelogiška.
Atsiliepimas
5. Atsakovas teismui pateiktame patikslintame priešieškinyje nurodė, kad ieškovo rengtas balansas patvirtina, jog ieškovas vedė šalių buhalteriją. Pagal paties ieškovo pateiktą balanso suvestinę bei atsakovo pateiktus papildomus įrodymus, ieškovas yra skolingas atsakovui 111 840,24 Eur.
Šalies argumentai
6. Ieškovas su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas reikalavimą grindžia 2012-2013 m. mokėjimais, tačiau, jei ieškovas nebūtų atsiskaitęs su atsakovu, reikalavimai būtų jam pareikšti ankščiau. Atsakovo nurodytas sumas ieškovas įskaitė kaip paskolos grąžinimą. Kartu su tripliku buvo pateikta ne visa ieškovo siųsta balanso lentelė, be to, atsakovas šias lenteles modifikavo. Atsakovas triplike nurodė žymiai mažesnę sumą nei priešieškinyje, kas rodo pozicijos nenuoseklumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį bei priešieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 514 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė, kad esminį šalių ginčą šioje byloje sudaro tai, jog atsakovo teigimu, jam ieškovas 100 000 Eur sumos kaip paskolos nebuvo perdavęs.
9. Pirmosios instancijos teismas ieškovo elgesį, kuomet jis atsisakė teismui pateikti kvito originalą bei kategoriškai prieštaravo ekspertizės atlikimui, traktavo ieškovo nenaudai, bei atsižvelgdamas į ekspertų išvadas, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, jog minėto kvito nuorašas neįrodo pinigų perdavimo atsakovui fakto.
10. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas nenurodė logiškai pagrįstų argumentų, paaiškinančių, dėl ko su atsakovu nebuvo sudaryta paskolos sutartis, jei pinigai buvo jam perduoti. Pagrįstų abejonių dėl paskolos sandorio su atsakovu sudarymo ir pinigų jam perdavimo teismas turėjo ir dėl to, kad ieškovas nebuvo susitaręs su atsakovu dėl 6 procentų metinių palūkanų mokėjimo, nors tokią prievolę ieškovas buvo prisiėmęs pagal 2016 m. balandžio 26 d. paskolos sutartį su J. P.. Taigi, paskolos atsakovui suteikimas ieškovui ir hipotekos davėjui nenaudingomis sąlygomis papildomai paneigia paskolos sutarties sudarymo faktą.
11. Taigi, teismas sprendė, kad byloje esančių duomenų visuma neleidžia konstatuoti, jog šalys 2016 m. balandžio 26 d. sudarė paskolos sutartį ir ieškovas 100 000 Eur kaip paskolą perdavė atsakovui.
12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad net ir nevertinant priėmimo – perdavimo kvite Nr. MK-004 esančių parašų originalumo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.871 straipsnio 4 dalimi bei CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, šis kvitas neįrodo galiojančios sudarytos paskolos sutarties fakto. Pažymėjo ir tai, kad byloje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovas vengė įforminti paskolos sandorį notarine tvarka, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą CK 1.94 straipsnio 4 dalies pagrindu.
Šalies argumentai
13. Bylą nagrinėjantis teismas taip pat nustatė, kad atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo skolą ieškovo parengto tarpusavio įsiskolinimų balanso pagrindu. Atsižvelgęs į tai, kad suvestinė yra išvestinis dokumentas, o pirminių ieškovo skolos atsakovui atsiradimo pagrindą ir dydį patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė, be to, ieškovas paaiškino, o atsakovas šių paaiškinimų nepaneigė, jog minėta suvestinė buvo parengta šalims siekiant ginčą išspręsti taikiai, tačiau toks susitarimas nebuvo pasiektas, kas reikia, jog ir dėl suvestinėje įrašytų sumų šalys nesusitarė, teismas padarė išvadą, kad atsakovo reikalavimai, grindžiami minėta skolų suvestine, yra nepagrįsti, nes šios suvestinės pagrindu ieškovui mokėjimo prievolių neatsirado.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
14. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti dalį Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimo, kuria teismas atmetė ieškovo ieškinį, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas atsakovui nebuvo perdavęs 100 000 Eur. Tai, kad atsakovui buvo perduota 119 870 Eur (17 000 Eur + 100 000 Eur + 2 870 Eur) suma patvirtina ieškovo banko sąskaitos išrašas ir pinigų perdavimo – priėmimo kvitas.
14.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino aplinkybės, kad 2016 m. gegužės 3 d., 2016 m. gegužės 13 d., 2016 m. gegužės 25 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. rugpjūčio 5 d., 2016 m. rugpjūčio 11 d., 2016 m. spalio 7 d., 2016 m. spalio 27 d., 2016 m. lapkričio 22 d., 2016 m. gruodžio 28 d. bankiniuose mokėjimuose atsakovas aiškiai mokėjimo paskirtyje nurodė „paskolos grąžinimas“. Taigi, pats atsakovas savo veiksmais yra patvirtinęs, jog yra skolingas ieškovui.
14.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė ir nevertino aplinkybės, jog 2018 m. gruodžio 13 d. posėdžio metu atsakovas pareiškė, jog tuo metu, kai ieškovas pasiskolino iš J. P. 100 000 Eur sumą pagal 2016 m. balandžio 26 d. paskolos sutartį, panašios apimties sandorių nesudarinėjo, ūkinių operacijų neatliko. Taip teigdamas atsakovas melavo.
14.4. Sprendime nepasisakoma dėl kitų ieškovo atliktų mokėjimų atsakovui, t. y. dėl 2016 m. kovo 24 d. atlikto 17 000 Eur mokėjimo, dėl 2016 m. liepos 1 d. atliko 2 870 Eur (1 200 Eur + 1 670 Eur) mokėjimo. Mokėjimų paskirtyje aiškiai nurodyta „PASKOLA“.
14.5. 2018 m. sausio 17 d. teismo posėdžio metu ieškovas pateikė teismui pinigų perdavimo-priėmimo kvito originalą apžiūrai, kuris po posėdžio ieškovui buvo grąžintas. Pakartotinai pateikti pinigų perdavimo – priėmimo kvito Nr. MK-004 ieškovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo, nes kvitas su kitais ieškovo daiktais buvo pavogtas. Dėl kvito vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Byloje esančiuose ekspertizės aktuose pažymėta, kad tikėtina, jog pinigų perdavimo – priėmimo kvitą pasirašė atsakovas.
14.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojo J. P. paaiškinimus, patvirtinančius, kad ieškovas pinigus skolinosi iš jo, atitinkamai po to pinigus ieškovas paskolino atsakovui. Be to, iš liudytojo J. P. apklausos protokolo ikiteisminio tyrimo metu taip pat matyti, jog J. P. tiesiogiai atsakovui nesutiko skolinti, todėl buvo sutarta, kad J. P. skolins su užtikrinimo priemonėmis ieškovui, o tuomet ieškovas suteiks paskolą atsakovui.
Atsiliepimas
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo ieškovas, nėra visų šių trijų sąlygų, būtinų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos išimties taikymui. Visų pirma, ieškovo byloje pateiktas kvitas, kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais, nepatvirtina pinigų perdavimo atsakovui fakto. Ieškovas nėra įvykdęs paskolos sandorio. Be to, ieškovas nurodo, kad atsakovas vengė sandorį įforminti notarine tvarka, tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti ieškovas nėra pateikęs nei vieno įrodymo – ieškovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas realiai siūlė atsakovui įforminti paskolos sandorį notarine forma, kad atsakovas žadėjo sandorį įforminti notarine tvarka, o vėliau vengė šį pažadą įvykdyti. Nesant tokių įrodymų, remtis išimtinai tik ieškovo paaiškinimais, kai atsakovas kategoriškai nesutinka, kad skolinosi iš ieškovo 100 000 Eur, nėra teisinio pagrindo.
15.2. Esant ginčui dėl dokumento suklastojimo, ieškovo pateiktas notaro patvirtintas pinigų perdavimo – priėmimo kvito nuorašas negali būti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad kvitas nebuvo suklastotas.
Šalies argumentai
16. Atsakovas teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimą dalyje, kurioje teismas atmetė priešieškinį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 111 840,24 Eur skolą, bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad:
16.1. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad byloje nėra pirminių bylos šalių mokėjimus patvirtinančių įrodymų, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Ieškovas, teikdamas ieškinį nurodė, kad jis remiasi ir mokėjimo pavedimais, kuriuos atlikto tiek ieškovas atsakovui, tiek atsakovas ieškovui. Atitinkamai atsakovas, pateikdamas priešieškinį, rėmėsi paties ieškovo pripažintais faktais dėl bylos šalių mokėjimų, atliktų vienas kitam.
16.2. Pirmosios instancijos teismas, skirstydamas įrodinėjimo pareigą, nepasiūlė atsakovui pateikti pirminius, įsipareigojimų balansą patvirtinančius dokumentus, nors tą buvo padaręs ieškovo atžvilgiu ir pasiūlęs ieškovui savarankiškai pateikti rašytinius įrodymus, kurie pagrįstų jo ieškinio faktinį pagrindą.
16.3. Pirmosios instancijos teismo teiginys, neva atsakovas nepaneigė, kad šis tarpusavio įsiskolinimų balansas buvo parengtas tik šalims norint ginčą baigti taikiai, prieštarauja tiek bylos medžiagai, analizuojant dokumentus chronologiniu būdu, tiek visai atsakovo pozicijai ir paaiškinimams, teiktiems teisminio nagrinėjimo metu. Atsakovas nuosekliai visada teigė, kad šis tarpusavio įsiskolinimų balansas buvo vedamas nuo 2012 metų paties ieškovo. Tai, kad toks balansas buvo vedamas paties ieškovo, patvirtina ir į bylą pateiktas 2018 m. spalio 23 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad ieškovas pats, niekieno neverčiamas siunčia dokumentus, prie kurių yra ir bylos šalių tarpusavio įsiskolinimų balansas, t.y. tas pats dokumentas, kuris sudaro atsakovo priešieškinio faktinį pagrindą, su tokiomis pačiomis sumomis.
Atsiliepimas
17. Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašantis teismo jį atmesti, iš atsakovo ieškovo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo atsiliepime pažymėta, kad atsakovas klaidina teismą ir elgiasi nesąžiningai, dirbtinai ir be faktinio ir/ar teisinio pagrindimo bando parodyti tikrovėje neegzistuojančią ieškovo skolą atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
19. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė turto arešto aktą, datuojamą 2019 m. sausio 30 d. 2020 m. vasario 17 d. ieškovas pateikė teismui prašymą dėl papildomo rašytinio įrodymo – 2020 m. sausio 17 d. teismo ekspertizės akto – prijungimo prie bylos. Atsakovas, reaguodamas į šį prašymą, prašė jo netenkinti.
20. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-506/2008).
21. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
22. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateiktu 2020 m. sausio 17 d. teismo ekspertizės aktu siekia įrodyti, kad ant pinigų perdavimo – priėmimo kvito MK-004 yra atsakovo parašas. Spręsdama naujai pateikto dokumento prijungimo prie bylos klausimą, teisėjų kolegija nustatė, kad minėtas ekspertizės aktas yra surašytas kitoje, ne nagrinėjamoje byloje, dėl dokumento, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad ieškovo naujai pateiktas 2020 m. sausio 17 d. teismo ekspertizės aktas neturi sąsajumo su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija jo nepriima ir prie bylos neprideda.
23. Vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Atsižvelgiant į tai, klausimas dėl turto arešto akto prijungimo prie bylos nėra teisiškai aktualus.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
24. Byloje nustatyta, kad 2016 m. kovo 24 d. ieškovas (paskolos gavėjas) ir J. P. (paskolos davėjas) bei uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „RP domus“ (įkaito davėja) sudarė ir notariškai patvirtino paskolos sutartį (t. 1, b. l. 10-12). Vadovaujantis šios paskolos sutarties 2.1 - 2.3 punktais paskolos davėjas (J. P.) sumoka paskolos sumą – 100 000 Eur – paskolos gavėjui (ieškovui) per vieną mėnesį nuo paskolos pasirašymo dienos. Paskolos davėjas suteikia paskolos sumą su 6 procentų metinėmis palūkanomis. Šios paskolos įvykdymui užtikrinti UAB „RP domus“ vadovas (ieškovo brolis) A. P. įsipareigojo įkeisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Byloje neginčytina, kad minėta paskolos sutartis buvo įvykdyta – J. P. perdavė ieškovui 100 000 Eur. Tačiau šalys nesutaria dėl aplinkybės, ar 100 000 Eur paskola, ieškovo gauta iš paskolos davėjo J. P., ieškovo buvo perduota atsakovui.
25. Pagal CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).
26. Iš ieškovo apeliacinio skundo argumentų spręstina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas, visų pirma, kvestionuojamas dėl to, kad nebuvo tinkamai įvertintas pinigų perdavimo – priėmimo kvitas Nr. MK – 004, kuriuo atsakovas 2016 m. balandžio 26 d. patvirtino paskolos gavimą, ir ieškovo atsisakymas pateikti šio kvito originalą teismo ekspertizei buvo vertinamas ieškovo nenaudai.
27. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi įpareigojo ieškovą į teismo posėdį pateikti pinigų perdavimo – priėmimo kvitą MK-004. 2018 m. sausio 17 d. teismo posėdžio metu ieškovas pateikė teismui pinigų perdavimo – priėmimo kvito Nr. MK – 004 originalą, tačiau atsisakė jį palikti byloje. 2018 m. sausio 24 d. atsakovas pateikė teismui prašymą skirti pinigų perdavimo – priėmimo kvito Nr. MK-004 rašysenos ir dokumentų (dokumentų rekvizitų, dokumentų medžiagų, spausdintų tekstų ir spausdinimo priemonių) ekspertizes. Pažymėtina, kad ieškovas pateikė prieštaravimus dėl šių ekspertizių atlikimo. Pirmosios instancijos teismui 2018 m. birželio 11 d. nutartimi paskyrus ekspertizę, ieškovas nepateikė pinigų perdavimo – priėmimo kvito Nr. MK-004 originalo, nurodydamas, kad to jis negali padaryti dėl objektyvios priežasties – šio dokumento vagystės, įvykusios 2018 m. gegužės 7 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau išdėstytų aplinkybių seka lemia kritišką ieškovo veiksmų vertinimą, o būtent – jo vengimą pateikti pinigų perdavimo – priėmimo kvito Nr. MK-004 originalą, kadangi ieškovas pats atsisakęs teismui palikti šį dokumentą, užkirto kelią objektyviai atlikti teismo paskirtą ekspertizę bei padaryti besąlygišką išvadą dėl atsakovo parašo ant šio dokumento tikrumo, tuo pačiu įrodant savo reikalavimo pagrįstumą.
28. Ieškovas apeliaciniame skunde remiasi į bylą pateiktu 2018 m. rugpjūčio 8 d. ekspertizės aktu, kuriame nurodoma, kad ištyrus pinigų perdavimo – priėmimo kvito Nr. MK-004 elektrofotografinę kopiją, darytina tikėtina išvada, jog šiame dokumente įrašą „M. K.“ parašė pats atsakovas. Susipažinus su 2018 m. rugpjūčio 8 d. ekspertizės akto turiniu, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors jame ir yra pateikta išvada dėl įrašo „M. K.“ padarymo paties atsakovo, tačiau ji yra tikėtino pobūdžio, o nustatyti, ar pinigų perdavimo – priėmimo kvitą Nr. MK-004 pasirašė atsakovas, negalima, nes parašų elektrofotografinės kopijos netiriamos. Nagrinėjamame kontekste aktualu pažymėti, kad eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007). Apibendrinant dėstoma poziciją konstatuotina, kad byloje esantis 2018 m. rugpjūčio 8 d. ekspertizės aktas negali besąlygiškai patvirtinti atsakovo parašo autentiškumo ant pinigų perdavimo – priėmimo kvito Nr. MK-004, ir suponuoti kategorišką išvadą dėl paskolos dalyko atsakovui perdavimo.
29. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl kitokio atsakovo parašo naudojimo yra deklaratyvūs bei nėra paremti konkrečiais įrodymais. Be to, net ir nustačius atsakovo kito parašo naudojimo faktą, vadovaujantis šia aplinkybe negalima būtų teigti, kad pinigų perdavimo – priėmimo kvitą Nr. MK-004 pasirašė būtent atsakovas.
30. Ieškovo, nesutinkančio su apskųstu sprendimu, teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į liudytojo J. P. paaiškinimus, patvirtinančius paskolos suteikimą atsakovui. Teisėjų kolegija pritaria ginčo sprendimą priėmusio teismo pozicijai, kad argumentai apie liudytojo J. P. parodymus neturi teisinės reikšmės. CK 6.159 straipsnis nustato, kad sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Vienas iš atvejų, kai įstatymų leidėjas formos reikalavimų nesilaikymą sieja su sandorio negaliojimu yra tada, kai šalys nesilaiko privalomos notarinės formos reikalavimų. Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reglamentavimas, įtvirtintas CK 6.871 straipsnio 4 dalyje, nustatė privalomą notarinę paskolos sutarties formą, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris vykdomas grynaisiais pinigais. Į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šalių notarinės formos paskolos sutarties sudarymą, kaip to reikalauja CK 6.871 straipsnio 4 dalis. Taigi, liudytojų parodymai neturi įrodomosios galios sprendžiant dėl sandorio, kuriam įstatyme numatytas imperatyvus notarinės formos reikalavimas, sudarymo fakto.
31. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovo teiginį apie atsakovo vengimą paskolos sutartį sudaryti notarine tvarka, todėl šis argumentas vertintinas kaip neįrodytas.
32. Susipažinus su byloje esančiais mokėjimo nurodymais (1 t., b. l. 7-8, 54, 56, 57-58), kurie, ieškovo manymu, patvirtina atsakovo skolinius įsipareigojimus, teisėjų kolegija juos laiko neinformatyviais bei nepatvirtinančiais ginčo aplinkybės, kadangi iš jų turinio neįmanoma konkrečiai nustatyti, pagal kokią paskolos sutartį buvo vykdomas lėšų grąžinimas, kada ir kokiomis aplinkybėmis ji buvo sudaryta.
33. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad po 100 000 Eur atsakovui perdavimo, atsakovas atliko didelės vertės ūkines operacijas, taip pat neįrodo ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Byloje nėra įrodymų, kad tai yra būtent ieškovo suteikta paskola, taip pat neįrodyta, jog atsakovas negalėjo turėti kito šių lėšų šaltinio.
34. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir padarė pagrįstą išvadą dėl paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo nebuvimo.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
35. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje esantys išvestiniai rašytiniai dokumentai (skolų suvestinė) (t. 1, b. l. 144-147, 2 t., b. l. 95), kuriais remdamasis atsakovas formuoja priešieškinio reikalavimą, neįrodo šio reikalavimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija.
36. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Be to, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
37. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje situacijoje spręsdama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo dėl atsakovo pareikšto reikalavimo, įvertina tai, kad byloje nėra tiesioginių duomenų apie šio reikalavimo pagrįstumą, o esamų šalutinių duomenų nepakanka pripažinti jo reikalavimą teisėtu. Vien iš šalių pateiktų skaičiavimų, skolų suvestinių negalima nustatyti jose nurodytų skolinių įsipareigojimų pagrindo, datos, be to, jos yra painios, be aiškiai apibrėžto mokėjimų pavedimų laikotarpio (atsakovas pateikė suvestinės variantą, kuris, anot ieškovo, yra nepilnas ir teikia jo tęsinį), nepasirašytos nei vienos iš šalių. Pats atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovo pateiktoje suvestinėje yra netikslūs duomenys, kurių nereikėjo fiksuoti šiame dokumente. Taigi, šalims detaliai nepaaiškinus, neįrodžius skolų suvestinėje nurodytų duomenų, nepateikus informacijos apie įsiskolinimų kilmę, o tik fragmentiškai nurodžius, kas turi būti įtraukta į skolinius įsipareigojimus, o kas ne, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo reikalavimą, pareikštą ieškovui, pripažino nepagrįstu. Nors iš byloje esamų duomenų matyti, kad ieškovas ir pripažįsta skolų suvestinės egzistavimą, tačiau šios suvestinės duomenų ginčijimas, neleidžia padaryti priešingos, nei konstatuota, išvados.
38. Atsakovo apeliavimas į pirmosios instancijos teismo neteisingą įrodinėjimo pareigos paskirstymą yra teisiškai nepagrįstas. Atsakovo manymu, teismas turėjo pasiūlyti atsakovui pateikti pirminius, įsipareigojimų balansą (skolų suvestinę) patvirtinančius dokumentus, kaip tai jis buvo nurodęs padaryti ieškovui. Teisėjų kolegija, pasisakydamas šiuo aspektu pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Taigi, įrodinėjimas yra šalių, o te teismo, pareigos dalykas, ir šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Vadinasi, būtent šalys privalo pateikti įrodymus, kurie, jų manymu, pagrįstų jų reiškiamus reikalavimus, bei pačios pasirinkti savo pozicijos gynimo strategiją.
39. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, apeliaciniame skunde plačiai pasisakydamas pirminių įrodymų pateikimo būtinybės klausimu, pats jų apeliacinės instancijos teismui neteikia.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, pagrįstai įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus šalių apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.