Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – R. S. ir Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo bei pažymos panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 615 1.3 punktu už pareiškėjos tvoros iš jos žemės buvo suformuotas laisvas 600 kv. m sklypas grąžinti, tačiau K. T. apie tai nebuvo informuota. Su 2004 m. gegužės 27 d. su raštu Nr. R13-T3955 buvo kreiptasi į Kauno miesto savivaldybės merą dėl laisvos (neužstatytos) žemės ir 2004 m. birželio 25 d. buvo gautas atsakymas Nr. (T595)-RS13-206, kad nėra laisvos žemės, nors tas laisvas sklypas dar buvo, tačiau tai K. T. nebuvo žinoma. Pasinaudojusi pareiškėjos nežinojimu, Kauno apskrities viršininko administracija 2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 02-01-4906 ir 2004 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 5006 atkūrė nuosavybės teises M. S. ir suteikė jai neatlygintinai 600 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), kurį M. S. 2004 m. birželio 25 d. pardavė.

5. Teismo posėdyje K. T. atstovės palaikė pareiškėjos skundą ir prašė jį tenkinti.

10. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad antruoju reikalavimu K. T. prašoma panaikinti Pažyma nėra administracinis aktas, todėl jos nuginčijimas nesukels pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Be to, K. T. nenurodė, kodėl ši pažyma turėtų būti panaikinta. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog atlyginimo už negrąžintą žemę dydis neturi būti siejamas su šios žemės dabartine rinkos verte.

11. Atsakovas pažymėjo, kad ginčydama Sprendimą, K. T. nenurodė nė vieno iš administracinio akto panaikinimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje.

15. Vadovaudamasi nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusiomis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, Kauno miesto savivaldybės administracija laisvos (neužstatytos) žemės schemą buvusioje S. P. žemėje Tarnybai pateikė su 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. 40-2-870. Pažymėtoje laisvoje (neužstatytoje) žemėje buvo suformuotas 379 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio planas buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. A-664. Daugiau laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko turėtos žemės ribose nebuvo nustatyta. Apie tai Kauno miesto savivaldybės administracija informavo atsakovą. Šių Kauno miesto savivaldybės administracijos raštų pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Tarnyba su 2012 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5492 ir 2016 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr.8SD-5687-(14.8.7.) Kauno miesto savivaldybės administracijai pateikė kadastro žemėlapio ištrauką, kurioje buvo pažymėtos buvusio savininko S. P. iki 1940 m. turėto žemės sklypo preliminarios ribos. Ši schema patvirtina, kad buvusi žemė yra užimta suformuotais ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) bei privažiavimu prie žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Likusioje laisvoje (neužstatytoje) buvusio savininko žemėje nėra galimybės suformuoti grąžintinų žemės sklypų. Nurodė, kad žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ši teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo 3 punkte yra nustatyta, jog projektuojant, statant naują statinį, rekonstruojant statinį ar keičiant statinio paskirtį, gyvenamajam pastatui skirtas žemės sklypas negali būti mažesnis kaip 400 kv. m, o vienbučio blokuoto užstatymo tipo kiekvienam gyvenamajam pastatui skirtas sklypas (ar jo dalis) – ne mažesnis kaip 200 kv. m. Įvertinus laisvos (neužstatytos) žemės plotus (mažesnius nei 200 kv. m), taip pat tai aplinkybę, jog jie patenka į šlaitų, statesnių nei 15 laipsnių, teritoriją, buvo padaryta išvada, kad suformuotų žemės sklypų nebūtų galimybės naudoti pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytą naudojimo būdą. Be to, nagrinėjamu atveju prie laisvos (neužstatytos) teritorijos nėra privažiuojamųjų kelių, abi teritorijos yra apribotos privačių žemės sklypų. Pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo projektuoti bei siūlyti atsakovui nustatyti servitutus privačiuose žemės sklypuose patekti į formuojamus žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti.

18. Kauno miesto savivaldybės administracijos nuomone, atsakovas, neturėdamas galimybės priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusią žemę buvusioje vietoje natūra, t. y. pareiškėjos pasirinktu būdu, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises už 0,0423 ha žemės plotą atlyginant pinigais.

II.

20. Teismas, išsamiai aptaręs faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjai atkurtomis nuosavybės teisėmis, ir išanalizavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – Tvarka) 3 punkto bei iki 2012 m. lapkričio 22 d. ir po šios dienos galiojusias Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka įtvirtina, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenustatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

22. Teismas, atsižvelgęs į skundžiamų administracinių aktų turinį, pastebėjo, kad K. T. neinicijuoja ginčo, ar pagrįstai jai ginčijamais aktais buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į 0,0423 ha žemės, atlyginant pinigais – 165 Eur, o ne nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais. Iš esmės pareiškėja, ginčydama administracinį aktą, pirma, siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra, antra, nesutinka su 0,0423 ha žemės atlyginant pinigais nurodoma verte – 165 Eur.

23. Kadangi nebuvo keliamas ginčas dėl natūra K. T. jau atkurtų žemės plotų, teismas nevertino administracinių aktų dėl jai natūra atkurtų nuosavybės teisių į žemę. Vertindamas, ar pareiškėjai pagrįstai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,0423 ha plotą, teismas pabrėžė, kad piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme buvo įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

25. Aptaręs ginčui aktualios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad reguliavimo kitimas yra siejamas su nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Atkūrimo įstatymo (2011 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. XI-1650 redakcija) 21 straipsnio pakeitimu, kurio aiškinamajame rašte yra nurodyta, jog Atkūrimo įstatyme nustatytų atlyginimo už valstybės išperkamą žemę mieste būdų – atlyginti vertybiniais popieriais ar atlyginti lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje – piliečiai nesirenka, šie būdai jų netenkina, todėl įstatyme numatytą kompensavimo būdą atlyginimą vertybiniais popieriais Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. spalio 26 d. protokoliniu sprendimu Nr. 69 laikinai sustabdė, ir siekiant paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, turi būti svarstomas papildomo atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdo – pinigais (išmokant juos per keletą metų) – parinkimas. Įstatymų projektu buvo siekiama išplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdus, užtikrinant nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams, kurių žemė miestuose priskirta valstybės išperkamai žemei, be to, praplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę miestuose, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdų sąrašą ir tais atvejais, kai piliečio prašyme nurodytu būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių, institucijos, priimančios sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galėtų priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pinigais.

26. Teismas, sistemiškai, teleologiniu būdu aiškindamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinį, sprendė, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Šiame kontekste svarbu tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija nustato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais.

27. Teismas, aptaręs ginčui spręsti aktualią Tvarkos 106¹ punkto nuostatą, pažymėjo, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Tarnyba, tačiau iki šio momento tiek ši institucija, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra.

28. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog sisteminis, teleologinis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, jog Tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Atitinkamai Tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Toks Atkūrimo tvarkos 106 ir 106¹punktų aiškinimas nagrinėjamu aspektu iš esmės atitinka ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Atitinkamai aiškinimas, kad Tarnyba gali nesivadovauti savivaldybės administracijos pateiktais inter alia (be kita ko) įstatymuose nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, taip būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas. Taigi, Tarnyba paprastai neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Tarnyba pagal Tvarkos 106 ir 106¹ punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo, tačiau tai nepaneigia Tarnybos teisės, esant tam tikroms (naujai paaiškėjusioms žemės sklypo statusui nustatyti svarbioms) aplinkybėms pagal Tvarkos 106¹ punktą pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo).

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat akcentavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, turi būti atsižvelgiama ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Iš esmės toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą, atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

32. Teismas, atsižvelgęs į reguliavimą, pateiktus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, sprendė, kad šiuo atveju Lietuvos valstybė neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte. Pareiškėja konkrečios žemės vertės apskaičiavimo pagal Metodiką iš esmės nekvestionavo, o savo argumentus siejo su tuo, kad nustatyta žemės sklypo vertė neatitinka žemės rinkos vertės, tačiau nėra pagrindo teigti, kad K. T. atlygintina suma už žemę turi atitikti rinkos vertę.

33. Dėl pareiškėjos prašytos panaikinti Pažymos teismas nurodė, kad Tvarkos 117 punktas nustato, jog tais atvejais, kai nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos išperkant visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar jo dalį, kartu su sprendimu išduodama pažyma apie valstybės išperkamos žemės, miško ar vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertę (5 priedas). Teismas pažymėjo, kad Pažymoje yra nustatyta valstybės išperkamo natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertė, tačiau joje jokių teisių ar pareigų pareiškėjai nėra nustatyta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-69-438/2016, yra konstatavęs, kad argumentai dėl pažymos, kuria nustatyta išperkamos žemės vertė, gali būti įtraukti į skundą, prašant panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ginčo atveju K. T. taip ir pasielgė, jos nuomone, neteisingą išperkamos žemės vertės apskaičiavimą skunde pateikė kaip argumentą ir, remdamasi juo, prašo panaikinti sprendimą. Teismas sprendė, kad Pažyma pareiškėjai teisinių pasekmių nesukėlė, reikalavimas ją panaikinti negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl bylos dalį dėl K. T. reikalavimo panaikinti Pažymą nutraukė.

III.

36. K. T. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus bei prieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo principams. Teigia, kad teismas nenustatė visų ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nesiaiškino pareiškėjos ginamų teisių masto ir išvadas grindė duomenimis, neatitinkančiais objektyvumo kriterijaus.

41. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas išsamiai analizavo įstatymo nuostatas, jog nebėra galimybės keisti valios dėl atlyginimo būdo, tačiau nenagrinėjo ginčo esmės – nustačius laisvos žemės plotą, turi būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį ginčo turtą, ir nustatė, jog byloje nekyla ginčas dėl natūra jau atkurtų žemės plotų. Akcentuoja, kad ginčas kilo ne dėl jau atkurtų nuosavybės teisių į žemės plotus, o dėl žemės plotų, į kuriuos nuosavybės teisės nebuvo atkurtos.

42. K. T. nuomone, teismas nepagrįstai vertino, ar Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisę per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus bei kitus veiksmus, kadangi nagrinėjant bylą, situacija pasikeitė – pareiškėjai prašant, buvo parengtas laisvos žemės nustatymo planas bei jame fiksuota informacija, kurią patvirtino tiek Kauno miesto savivaldybė, tiek Tarnyba.

44. K. T. akcentuoja, kad teismo sprendimas negali būti tik formaliai teisėtas, jis turi būti teisingas. Pažymi, kad būtent teisingo sprendimo priėmimas akcentuojamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

50. Kauno miesto savivaldybės administracija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl 600 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (buvo (duomenys neskelbtini)), kuris Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 615 buvo suformuotas buvusio savininko S. P. turėtos žemės ribose ir neatlygintinai suteiktas M. S..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

54. Nagrinėjamoje administracinėje byloje esminis ginčas kilo dėl to, kad pareiškėjos K. T. manymu, jai nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į paskutinę turto dalį – 0,0423 ha žemės plotą– ne natūra, o pinigais.

55. Pareiškėja prašo panaikinti Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 8S-279-(14.8.3), kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. (P.) S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (0,2450 ha žemės dalį), esantį (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais – 165 Eur bei su juo susijusią 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažymą Nr. 8PAŽ1-213, kurioje nurodyta natūra negrąžinto valstybės išperkamo žemės sklypo dalies (0,0423 ha) vertė – 165 Eur (Atkūrimo medžiagos byla; b. l. 385, 391), taip pat prašo įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises natūra į 0,2450 ha žemės sklypo plotą.

56. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažymos Nr. 8PAŽ1-213 panaikinimo nutraukė, o kitą skundo dalį dėl 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. 8S-279-(14.8.3) ir reikalavimo įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises natūra į 0,2450 ha žemės sklypo plotą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

57. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

58. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, išvadomis plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

Dėl natūra neatkurtos nuosavybės teisės į dalį likusios žemės.

59. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad parengus laisvos žemės nustatymo planą ir atsakovui pripažinus, jog laisvos žemės yra, ji buvo pasiūlyta ne K. T., o gretimų žemės sklypų savininkams; teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar savivaldybės administracija turėjo galimybę ginčo teritorijoje formuoti kitokio ploto ir ribų natūra grąžintinus žemės sklypus, patenkančius į iki 1940 m. buvusio žemės sklypo teritoriją, ar galima paskirti naudojimui tretiesiems asmenims žemės sklypus, prieš tai neatkūrus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą asmenims. Pareiškėjos nuomone, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

60. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjai Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 01-299 1 punktu buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teisę į jos senelio S. P. nuosavybės teise turėtą 0,98 ha žemės sklypo 1/4 dalį – 0,2450 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Suteikti neatlygintinai K. T. (duomenys neskelbtini) 1 900 kv. m naują žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, taip pat nurodyta, kad 550 kv. m žemės sklypą išpirks valstybė, pretendentei pasirinkus kompensavimo būdą (Atkūrimo medžiaga, b. l .112).

61. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjos atstovė klaidingai nurodo, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą. Šis straipsnis antrąja dalimi buvo papildytas tik 2006 m. lapkričio 16 d. (Nr. X-907), t. y. jau po to, kai ginčo teritorijoje buvo suformuotas natūra grąžintinas žemės sklypas ne tik buvusio žemės sklypo savininko S. P. įpėdiniams. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatą.

62. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX- 832 redakcija), kuris buvo priimtas po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo priėmimo, 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

63. Pažymėtina, kad nors apeliantė teigia, jog parengus laisvos žemės nustatymo planą, laisva žemė buvo pasiūlyta ne K. T., o gretimų žemės sklypų savininkams, tačiau ji nurodo tik vieną atvejį, kai žemės sklypas buvo grąžintas M. S.. Teisėjų kolegija bylos duomenimis ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 28 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. T. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, M. S., R. N.-J., dalyvaujant tretiesiems asmenims R. S., O. S., T. J. ir Kauno miesto 12-jo notarų biuro notarei D. V. dėl pažeistų teisių gynimo ir Kauno miesto valdybos sprendimo panaikinimo. Teismas, įvertinęs Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 4 dalį, 16 straipsnį bei 12 straipsnio 3 punktą (redakcija galiojusi tuo metu, kai buvo priimti sprendimai dėl kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo), konstatavo, jog Kauno apskrities viršininkui priėmus 1998 m. sausio 21 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kasatorei K. T., jai suteikiant 0,19 ha žemės sklypą, likusi žemė tapo valstybės išperkama, į kurią pagal Atkūrimo įstatymą jai negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, nes atkuriamo žemės sklypo dydis natūra pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, galiojusią 1998 m. sausio 21 d., tuo metu buvo ribojamas Kauno mieste – ne didesnis nei 0,2 ha nepriklausomai nuo to, ar piliečio, pretenduojančio susigrąžinti nuosavybę, žemė buvo laisva, ar ne. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai piliečiui pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į didesnį nei nustatyta žemės sklypą, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. likusi žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei. Tai, kad iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose esanti žemė yra valstybės išperkama, buvo nustatyta ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-K-3-298/2010). Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, konstatuotina, kad Kauno apskrities viršininkui priėmus 1998 m. sausio 21 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kasatorei, suteikiant jai 0,19 ha žemės sklypą, o likusią 550 kv. m žemę išperkant valstybei po to, kai kasatorė pasirinks kompensavimo būdą, ši žemė (550 kv. m) tapo valstybės išperkama žeme, į kurią pagal įstatymą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Kasatorės ginčijamu Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu, kurio 1.3 punktu buvo patvirtintas žemės sklypo, besiribojančio su kasatorės sklypu ir, jos teigimu, iš dalies patenkančio į jos senelio žemės ribas, detalusis planas, jos teisės nebuvo pažeistos, nes šio akto priėmimo metu, minėta, kasatorės likusi žemės dalis turėjo valstybės išperkamos žemės statusą ir negalėjo būti grąžinta kasatorei natūra.

64. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat atskirai pateikė argumentus ir dėl Atkūrimo įstatymo taikymo pareiškėjai, jį pakeitus po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo priėmimo, kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pareiškėjos atžvilgiu situacija nepakito ir po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo priėmimo bei po to – 2002 m. balandžio 2 d. sekusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Nr. IX-832) priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad žemė pagal Atkūrimo įstatymo (Nr. IX-832) 12 straipsnio 3 punktą yra valstybės išperkama, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje, konstatavo, kad žemės sklypas, į kurio dalį pretenduoja kasatorė, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą buvo priskirtinas valstybės išperkamai žemei, nes iki Atkūrimo įstatymo (Nr. IX-832) priėmimo 2002 m. balandžio 2 d. jau buvo priimtas teisėtu šioje byloje pripažintas Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 615, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas; šis sklypas buvo skirtas kitam asmeniui nuosavybės teisėms atkurti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasatorės reikalavimus panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 1 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. S., suteikiant jai neatlygintinai 600 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažino netenkintinais, kartu pripažindamas, kad minėti pareiškėjos reikalavimai apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo atmesti.

65. Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Kasacinis teismas 2009 m. kovo 17 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-130/2009) yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalį, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai.

66. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška.

67. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus (2017 m. rugsėjo 12 d. administracinė byla Nr. A-696-415/2017).

68. Įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendime nustatyti faktai ir motyvai, kad atkūrus nuosavybės teises K. T., suteikiant jai 0,19 ha žemės sklypą natūra, neatkurta buvusio savininko P. S. žemė (550 kv. m) tapo valstybės išperkama žeme, į kurią pagal įstatymą nuosavybės teisės natūra K. T. natūra negalėjo būti atkurtos, nustačius, kad sklypai grąžintinoje piliečiui žemėje jau buvo suprojektuoti, kaip numatomi perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai kitam asmeniui, pripažintini prejudiciniais ir šioje byloje iš naujo nevertinami. Šioje byloje taip pat tai nustatyta, kad M. S. suteiktas neatlygintinai 600 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pagrįstai ir teisėtai.

69. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, nurodyti šios nutarties 59 punkte, kad į likusią neatkurtą žemės sklypo dalį turėjo būti atkuriama pareiškėjai natūra, o ne kitiems asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, atmetami kaip nepagrįsti.

70. Apeliantė teigia, kad ji nuolat teikė prašymus atkurti nuosavybės teises žemės sklypo buvusioje vietoje natūra, kreipėsi į matininkus ir nurodė jame galbūt laisvus žemės plotus, tačiau tai nebuvo įvertinta. Apeliaciniame skunde ji nepateikė konkrečių sklypų duomenų, dėl kurių ji kreipėsi, į institucijas, tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje nurodė, kad greta jai suteikto žemės sklypo yra dar maždaug 1,25 aro į jos senelio žemės ribas patenkančios žemės, kuri jai turėjo būti sugrąžinta natūra, tačiau buvo suteikta atsakovei M. S.. Pasak apeliantės, nesant Atkūrimo įstatyme aiškių pagrindų atsisakyti atkurti nuosavybės teises į turtą natūra, atsisakyti formuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms į žemę atkurti, grindžiant argumentais dėl jų ribų neracionalumo ar dydžio, nėra galima. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu 2005 m. liepos 1 d. Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo (namų sklypų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai) 3 punkto nuostatą projektuojant, statant naują statinį, rekonstruojant statinį ar keičiant statinio paskirtį, namui skirtas žemės sklypas negali būti mažesnis kaip 400 kv. m, o vienbučio blokuoto užstatymo tipo kiekvienam namui skirtas sklypas (ar jo dalis) – ne mažesnis kaip 200 kv. m. Iš bylos medžiagos matyti, kad laisvi / neužstatyti, žemės plotai pareiškėjos nurodytame sklype yra mažesni nei 200 kv. m. Be to, jie patenka į šlaitų teritoriją. Antai, Kauno miesto meras 2004 m. birželio 25 d. raštu Nr. (T595)-R43-206 pareiškėjai atsakė, kad plane S. P. iki 1940 m. turėta žemė nėra pažymėta kaip laisva (neužstatyta) žemė; jos nurodytas žemės sklypas pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Kauno miesto miškų schemą yra miesto miškų ir šlaitų teritorija (šiame rašte taip pat akcentuota, kad pagal Atkūrimo įstatymo 13 ir 16 straipsnius, minėtas sklypas yra valstybės išperkama žemė). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nustatytais terminais šį raštą būtų apskundusi. Kaip minėta, 2010 m. birželio 28 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ginčijamas žemės sklypas M. S. buvo suteiktas teisėtai.

71. Apeliantė taip pat teigia, kad teismui buvo pateiktas 1996 m. žemės sklypo planas, tačiau teismas jo nevertino; pareiškėja abstrakčiai nurodo, kad, vertinant pateiktą planą, kuriame nustatyti laisvos žemės plotai, akivaizdžiai įrodoma aplinkybė, jog turėjo būti atkurtos teisės natūra, o ne pinigais. Apeliantė konkrečių aplinkybių apie laisvą žemės sklypo plotą 1996 m. plane neapbrėžia ir nenurodo, kokią turėtų reikšmę jos siekiui atkurti nuosavybės teises natūra, nes kaip minėta, Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 615 buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas (kuriuo vadovaujantis buvo atkurtos nuosavybės teisės M. S.) ir į kurį pateko buvusio savininko S. P. žemės sklypo dalis. Minėta, kad šis sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. civilinėje byloje buvo pripažintas teisėtu.

72. Pareiškėja papildomai nurodo, kad nagrinėjant bylą, situacija pasikeitė – jai prašant, buvo parengtas laisvos žemės nustatymo planas bei jame fiksuota informacija, kurią patvirtino tiek Kauno miesto savivaldybė, tiek Tarnyba. Šis apeliantės teiginys atmestinas kaip klaidingas. Apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktame 2018 m. rugsėjo 27 d. rašte yra tik pateikta informacija, kad apeliantė pateikė prašymą dėl pakartotinio buvusio savininko sklypo ribų kartografavimo. Šis raštas niekaip neįrodo, kad pareiškėjai gali būti atkurta nuosavybės teisės į likusią žemės sklypo dalį natūra ir dėl to turėtų būti naikinamas byloje ginčijamas 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. 8S-279-(14.8.3), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. (P.) S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais – 165 Eur.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai pinigais

73. Vertinant apeliantės teiginį, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, už 0,0423 ha žemės plotą atlyginant visiškai neproporcinga pinigų suma, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Žemės įvertinimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, taip pat šią metodiką tinkamai pagrindė, vadovaudamasis įstatymu ir Konstitucinio Teismo doktrina, todėl pakartotinai dėl šio klausimo teisėjų kolegija argumentų nepateikia.

74. Kiti apeliantės teiginiai, kurie yra abstraktūs, kaip antai, kad buvusio savininko turėtoje žemėje yra laisvos (neužstatytos) žemės ir ji, pasak pareiškėjos, turi būti jai grąžinta, arba pareiškėjos pasikartojantys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinės instancijos teismas sutinka dėl jų vertinimo, įskaitant nuosavybės teisių atkūrimo būdą – pinigais, atskirai neaptariami. Kartu teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui atidėti (stabdyti) bylos nagrinėjimą iki kol bus gautas atsakymas iš Tarnybos į pareiškėjos kreipimąsi. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nagrinėjamojo byloje buvo atsakovas ir pateikė visą būtiną informaciją, susijusią su nagrinėjamu dalyku šioje byloje.

75. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliacinį skundą tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgusi į šioje nutartyje išdėstytus papildomus motyvus, palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.